Aktualioji tema

Santrauka

Dekonstruojant ideologemą: ką reiškia Lietuvos „grįžimo į Vakarus“ tezė?

Straipsnyje nagrinėjama „Lietuvos grįžimo į Vakarus“ tezė. 1990 m. atkūrus nepriklausomą valstybę, siekis grįžti į Vakarus tapo pagrindiniu jos strateginiu tikslu. „Grįžimas į Vakarus“ buvo sutapatintas su šalies integracija į ES ir NATO. Narystė šiose dviejose transatlantinėse struktūrose laikyta Lietuvos ilgalaikio geopolitinio saugumo ir klestėjimo laidu. Igyvendinus šiuos tikslus tezė, kad Lietuva yra sėkmingo grįžimo į Vakarus pavyzdys, įsitvirtino oficialiajame diskurse ir viešojoje nuomonėje. Ji tapo ir nekvestionuojama integracinio akademinio diskurso dalimi ir faktiškai virto jį grindžiančia kertine ideologema. Šios tezės turinys nebuvo kritiškai reflektuojamas ir tyrinėjamas. Klausimai „kas yra Vakarai?“ ir „ką reiškia „grįžti į Vakarus“ gyvenusiai komunistinio totalitarizmo santvarkoje bei išgyvenančiai pokomunistinę transformaciją šaliai?“ lietuviškoje mokslinėje literatūroje ne tik nebuvo svarstomi, bet faktiškai nebuvo net keliami. 2008 m. pasaulinė finansinė krizė, ES dezintegracijos apraiškos ir transatlantinių ryši trūkinėjimas tampa egzistenciniais iššūkiais Lietuvos valstybei. Šie iššūkiai skatina atidžiau tirti Lietuvos „grįžimo į Vakarus“ tezę siekiant atskleisti iki šiol neapmąstytas ją grindžiančias idėjines ir teorines prielaidas. Straipsnyje ši tezė nagrinėjama per 2012 m. patvirtintos Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ analizės prizmę. Tyrimas atskleidė, kad „grįžimas į Vakarus“ įgyvendinant ideologines strategijos nuostatas ir „globalios Lietuvos“ kūrimo tikslus reikštų lietuvių tautos kaip savitos etnokultūrinės ir kalbinės bendrijos bei jos sukurtos Lietuvos valstybės istorinės ir politinės būties pabaigą.

Raktažodžiai:"grįžimo į Vakarus tezė“, ideologema, liberali demokratija, laisvoji rinka, tautinis tapatumas

https://doi.org/10.24101/logos.2019.56