Mokslinė mintis

Santrauka

Išsimokslinusių piliečių bendrija

Straipsnyje analizuojama, kokių pasekmių galėtume tikėtis atsisakę idėjos, jog egzistuoja mokslinis žinojimas kaip savarankiškas universalus patyrimo būdas, kurį mokslo institucijos, jį susiedamos su prigimtine pasaulio tvarka, yra pajėgios apsaugoti nuo išorinių nemokslinių (politinių, ekonominių, etinių ar socialinių) faktorių. Jei spekuliatyviniai bandymai įsteigti ir/arba sukonstruoti mokslinį žinojimą yra kontraproduktyvūs, turime apsvarstyti galimybę konvertuoti „mokslinio žinojimo“ sąvoką į tam tikrą posthumanistišką mokslinį patyrimą. Mano nuomone, deramai suprasti mokslinę veiklą galime ne koncentruodamiesi į metodologinius mokslinių disciplinų pajėgumus, bet „perkraudami“ patį „tyrimo režimą“: tuomet mokslinis patyrimas virsta praktiniu įgūdžiu medijuoti socialines ir politines problemas, skaitmenizuotą technologinę erdvę ir biologijos (plačiąja prasme) sferą.

Raktažodžiai:mokslinis žinojimas, posthumanizmas, F. Nietzsche, ES mokslo politika, mokslo vertybės

https://doi.org/10.24101/logos.2019.71