Mokslinė mintis

Santrauka

Episteminė stebėjimo formų paskirtis Immanuelio Kanto Grynojo proto kritikoje

Straipsnyje nagrinėjama episteminė stebėjimo formų paskirtis Immanuelio Kanto Grynojo proto kritikoje. Itin daug dėmesio skiriama juslumo, stebėjimo, patyrimo ir pažinimo sampratoms. Tiriant stebėjimo formas, išryškinamas epistemologinis Kanto posūkis nuo realizmo prie transcendentalizmo: subjektas patiria objektą sąmonėje jį sudarydamas, o ne atitikdamas; stebėdamas objektą subjektas jam suteikia suprantamą formą veikliai perkeldamas į objektą iš anksto nulemtas prigimtines savo pažintinių gebų sąlygas (apibūdinamas terminu transcendentalus), o ne imliai atspindėdamas paties objekto savybes. Straipsnis baigiamas kritinėmis pastabomis apie probleminę sąvoką pats daiktas (savaime), abejotiną išorinės tikrovės ribojimą jusline ir medžiagine sritimis bei analitinį terminų duota ir vaizduojama neaiškumą, dažnai vartojant neveikiamuosius dalyvius ir nenurodant veikėjų.

Raktažodžiai:Immanuel Kant, epistemologija, juslumas, patyrimas, pažinimas

https://doi.org/10.24101/logos.2020.03