Kultūra

Santrauka

Lietuvių kalba tarpukario teisėje

Ne viename traktate pažymėta, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje lietuviškos rašytinės teisės tradicijos nebuvo iki pat 1918 m. Tačiau ir tarpukariu teisinės lietuvių kalbos vartojimas viešajame, valstybiniame, oficialiame gyvenime buvo problemiškas. Tai buvo sąlygota kelių dalykų. Pirmiausia tarpukario Lietuvoje galiojo keturios civilinės teisės sistemos – carinės Rusijos, Vokietijos imperijos, Suvalkijos (Napoleono kodeksas) ir Palangos valsčiaus (Vietos gubernijų įstatymų rinkinys) civiliniai įstatymai – ir dvi baudžiamosios teisės sistemos – Rusijos ir Vokietijos. Per visą nepriklausomybės laikotarpį taip ir nebuvo priimti nacionaliniai baudžiamasis, civilinis kodeksai, o buvo naudojamasi neoficialiais carinės Rusijos kodeksų vertimais į lietuvių kalbą. Antra, lietuvių kalba kalbančių ir rašančių teisininkų buvo vos kelios dešimtys, tačiau dauguma jų teisės mokslus studijavo carinės Rusijos, Vokietijos aukštosiose mokyklose ne lietuvių kalba. Taigi 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teisininkams vienu metu reikėjo rengti teisės aktus, formuoti lietuvių teisės terminiją, teisės doktriną, nagrinėti ginčus, ugdyti naują teisininkų kartą.