Kultūra

Santrauka

Christopherio Alexanderio "trečioji teorija“

Keturi Christopherio Alexanderio Tvarkos prigimties tomai, neretai priskiriami jo trečiajai architektūros teorijai, yra veikiausiai pats ambicingiausias architekto ir mąstytojo bandymas sukurti iš tiesų mokslišką ir holistinę (visumišką) architektūros ir dirbtinės aplinkos teoriją atsižvelgiant į gamtos fizinius ir metafizinius aspektus. Straipsnyje pateikiami svarstymai, susiję su Alexanderio toerijos Opus Magnum ir ankstesniais jo veikalais. Teigiama, kad teorija, kurią pateikė Christopheris Alexanderis, galima laikyti moksliška, nors jai galbūt ir trūksta tam tikro įprastinio mokslinio aparato ir nekreipiama pernelyg daug dėmesio į įprastinį akademinį rašymo stilių. Tačiau šie tariami trūkumai ir konvencijų nepaisymas, paradoksalu, leido Alexanderiui pateikti labai neįprastą ir originalią architektūros teoriją, glaudžiai susijusią su jo paties architektūros praktika bei gamtos mokslų žiniomis. Bandymas architektūroje ir dirbtinėje aplinkoje apjungti "fiziką“ ir "metafiziką“ atsižvelgiant į susirūpinimą gamtos ir dirbtinės aplinkos perspektyvomis, taip pat žmogaus sąmonės vaidmens suvokimas padarė jo intelektualinį projektą daugeliu atžvilgių išskirtinį. Jis gali būti potencialiai daug naudingesnis intelektualus projektavimo įrankis, nei šiuo metu gebama pripažinti.