Jaunųjų opusai

Santrauka

Vaizdinio-laiko transformacija sovietiniame Lietuvos kine

Straipsnyje įrodinėjama, kad šiuolaikiniuose kino filosofijos tyrimuose atsirandanti tendencija politizuoti Gilleso Deleuze’o kinui skirtus konceptus – vaizdinį-judėjimą ir vaizdinį-laiką, dažnai remiasi nereflektuota prielaida apie du skirtingus politinius tapatumus ir iš jų konfrontacijos atsirandantį politinį žinojimą. Ginama tezė, jog vaizdinio-laiko kinas gali steigti politinį žinojimą. Tačiau eksplicitiškai nesuderinus bet kokį tapatumą neigiančių vaizdinio-laiko klastojimo galių ir tuo pačiu metu steigiamo politinio žinojimo, tyrimai, rekonstruojantys vaizdinio-laiko kine esantį politiškumą, prieštarauja Deleuze’o filosofijos visumai. Tezė argumentuojama kritiškai pateikiant vaizdinio-laiko politizavimo prielaidas, sintezuojant vaizdinį-laiką su vaizdiniu-judėjimu ir pasiūlant naują vaizdinio-laiko rūšį – vaizdinį-kairos. Galiausiai vaizdinio-kairos funkcionavimas lokalizuojamas filme Vienos dienos kronika (1963), taip prieštaraujant pastaruoju metu Lietuvoje populiarėjantiems teiginiams, kad sovietmečio menininkų kūryboje absoliučiai nebūta politinės rezistencijos.