Hiustono šv. Tomo universiteto Tomistinių studijų centras, Teksasas, JAV
Mokslinė mintis
Santrauka
Akvinietis ir Heideggerio ontoteologija
Straipsnyje siekiama dviejų tikslų: suprasti Heideggerio ontoteologijos kritiką metafizikoje ir išsiaiškinti, ar toji kritika sugriauna Tomo Akviniečio metafiziką. Atrodo, kad ontoteologas Heideggerio traktate Tapatybė ir Skirtis kritikuojamas kaip naiviai galvojantis, jog esaties samprata kyla iš esinių, nors iš tiesų yra atvirkščiai – esatis yra Dasein laisvės projekcija. Todėl ontoteologas nesąmoningai formuluoja pernelyg žmogišką Dievo supratimą. Plačiai žinomas Heideggerio skundas, kad „prieš šį Dievą žmogus negali nei iš pagarbios baimės kristi ant kelių, nei groti ir šokti“. Siekiant suprasti Heideggerio teiginį, kad esiniai kyla iš esaties, straipsnyje toliau nagrinėjama tai, ką Heideggeris traktate Pagrindinės fenomenologijos problemos vadina Dasein produktyvaus elgesio universalumu. Straipsnyje teigiama, kad esinių nuojautos yra pirmesnės už produktyvųjį elgesį, todėl Heideggeriui nepavyksta įrodyti jo universalumo. Galiausiai straipsnyje aiškinama, kad Akvinietis, pasitelkęs esaties kaip tapatybės skirtingybėse sampratą, savo metafiziką gali pradėti nuo esinių ir pasiekti Dievą, prieš kurį ontoteologas patiria ir pagarbią baimę, ir džiaugsmą.
Raktažodžiai: Akvinietis, Heideggeris, ontoteologija
https://doi.org/10.24101/logos.2021.28
|