Mokslinė mintis

Santrauka

Pamokslų rinkinio “Dioptra arba pasaulyje gyvenančio žmogaus veidrodis” filosofinės idėjos ir XVII – XVIII a. mokslinio diskurso kalba

Straipsnyje analizuojamas Vitalijaus pamokslų rinkinys „Dioptra“ (1612), kurį straipsnio autorė laiko neatskiriama XVII a. Ukrainos filosofinės tradicijos dalimi. Įvairių rūšių mokslinių tekstų kalba buvo arba bažnytinė slavų kalba, arba vadinamoji „prosta mova“, t. y. knygose vartojama ukrainiečių kalba. Šį pasirinkimą lėmė socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Grafiniai ir ortografiniai pamokslų rinkinio „Dioptra“ požymiai rodo, kad knyga parašyta vartojant ukrainietiškąjį bažnytinės slavų kalbos variantą, kuriam įtakos turėjo ir „prosta mova“, ir kalbos, kuriomis kalbėta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dauguma šių bruožų – tai priešistorinių Rytų slavų kalbų pokyčių refleksai, išlikę, pavyzdžiui, kai kuriose archajiškose Šiaurės ukrainiečių ir Pietų baltarusių tarmėse (šnypščiančių priebalsių dispalatalizacija, akavimas, refleksija *ę > e ir kiti bruožai). Straipsnio autorė atkuria nagrinėjamo laikotarpio filosofinio diskurso pasaulėžiūrines savęs pažinimo sąvokas, vidinį žmogų. Vitalijaus kūrinio filosofinių apmąstymų aktualumą patvirtina tas faktas, kad šis kūrinys buvo leidžiamas ne vieną kartą, o jame pateiktos idėjos sukūrė pagrindą Europos protestantizmo suvokimui iki pat XVIII a.