Mokslinė mintis

Santrauka

Derrida „zona be priklausymo“ ir literatūrinė aplinka

Priklausymo kalbinei grupei klausimas yra svarbus Derrida tapatybės šaltinis. Derrida sampratoje kalba yra tapatybės kūrimo šerdis. Apmąstydamas savo paties gyvenimą, jis analizuoja sąvokas „motinos kalba“, „gimtoji kalba“, „kito kalba“. Straipsnyje analizuojamos Derrida išryškintos susvetimėjimo, tremties ir nostalgijos emocijos, kurios persekiojo jį apmąstant kalbą. Taip pat filosofui buvo svarbios „vidujybės slėpimo“, traumos ir paslapties sąvokos. Kolonijinė ir pokolonijinė patirtis, dėl kurios jo kultūrinei tapatybei iškilo rimta grėsmė, leido atsirasti gynybos mechanizmams, turėjusiems jį apsaugoti nuo šios traumuojančios praeities pasikartojimo. Šiame straipsnyje nagrinėjami Derrida tekstai „Kito vienakalbystė arba kilmės protezas“ (1998), „Kaip išvengti kalbėjimo: neigimai“ (2008), „Literatūros darbai“ (1992) ir kt. To rezultatas – daugialypė Derrida tapatybė, kuri plėtojosi visą jo gyvenimą, sukuria paradigminę situaciją – jis jaučia, kad kalba jam daro didesnę įtaką: „Aš turiu tik vieną kalbą ir ji ne mano.“ Daug Europos rašytojų ir poetų yra išgyvenę tą pačią situaciją – „kalba kaip zona be priklausymo“. Dėl šios priežasties atkreipiamas dėmesys ir į kitus garsius rašytojus – Paulį Celaną ir Ingeborg Bachmann.