Mokslinė mintis

Santrauka

Heideggeris: teorijos ikisąvokinė ištaka. Ankstyvoji fenomenologinė bei neokantinė prieiga

Tai pirmoji dalis teksto, kuriame apžvelgiama, kaip Heideggeris ankstyvesniuoju savo mąstymo periodu (t. y. maždaug iki Būties ir laiko) formulavo prieigą prie teorijos ikisąvokinės ištakos bei kaip tai įgalino prieiti prie graikiškosios – ir kartu visos vakarietiškosios – filosofijos (teorijos) ištakos bei permąstymo. Šioje teksto dalyje nurodoma, kokią reikšmę šiam judesiui turėjo huserliškoji formalizacijos samprata, neokantizmo, tiksliau, neokantininko Lasko skirtis tarp konstitutyviosios ir refleksyviosios kategorijos ir sykiu viduramžių mintyje svarbių transcendentalijų unum, verum, bonum. Antroje teksto dalyje bus parodoma, kaip šiuo būdu suformuluota prieiga yra ir prieiga prie Aristotelio filosofijos pamatinės struktūros, jos „ikisąvokinės ištakos“, ir leidžia joje surasti bei ją analizuojant eksplikuoti būties ir laiko skirtumo bei kartu būties ir laiko neatsiejamumo struktūrą.