Mokslinė mintis

Santrauka

Trečiojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio filosofų fizinės kultūros sampratos

Straipsnyje analizuojamos fizinės kultūros sampratos, išdėstytos Vydūno kūrinyje „Sveikata, jaunumas, grožė“, S. Šalkauskio knygoje „Fizinis lavinimas ir jo tikslai“, A. Maceinos darbuose „Pedagoginio vitalizmo problema“ bei „Prof. St. Šalkauskio pedagogika“ ir Sezemano studijoje „Laikas, kultūra ir kūnas“. Siekiama nustatyti Lietuvos filosofų požiūrių panašumus ir skirtumus bei įvertinti jų minčių originalumą. Teigiama, kad visi filosofai fizinę kultūrą vertina kaip sąlygą organizuoti savo kūną ir ją mąsto kaip neatsiejamą nuo dvasinės kultūros. Vydūnas akcentuoja „kultūros“ žmogaus fizinės kultūros stoką, V. Sezemanas argumentuotai paaiškina jos būtinumą pačiai kultūrinei veiklai bei kartu su kitais dviem autoriais įžvelgia ir profesionalaus sporto bei kūno kulto problemas, kurios prabėgus beveik šimtmečiui tapo dar aktualesnės.