Mokslinė mintis

Santrauka

Menonas: anamnezė kaip (at)pažinimas

Straipsnyje interpretuojama Menono antroji dalis (80a–86c), kurioje Platonas pirmą kartą pateikia anamnezės sampratą. Šia pažinimo teorija Platonas mėgina pagrįsti dorybės kaip esantybės (οὐσία) pažinimo galimybę. Kadangi dorybė apskritai yra būties rakursu hipotetiškai prognozuojama esybė, tai jos pažinimas numano papildomą jos identifikavimo problemą. Tokios esybės pažinimo būdas turėtų funkcionuoti kaip atpažinimas, t. y. jau numanyti tam tikrą žinojimą apie tokią esybę. Tokį būdą Platonas įžvelgia antikinėje geometrijoje, kurioje naudojamasi neva jusliškai pažįstamais brėžiniais, tačiau išvados daromos apie jusliškumo anapusybėje tvyrančias esybes. Anamnezės galimybė Menone pagrindžiama įrodant Pitagoro teoremą beraščiam jaunam vergui. Kadangi dialoge anamnezės samprata nedetalizuojama, tai išvados apie jos bei geometrinio samprotavimo būdo vaidmenį Platono filosofijoje daromos, pasižvalgant į kitus Platono dialogus. Daroma išvada, kad Menone ir Faidone Platonas neformuluoja anamnezės kaip pažinimo būdo, bet eksploatuoja ją kaip argumentą, kuriuo siekiama pagrįsti sielos nemirtingumą, t. y. demarkuoti filosofavimo subjektą. Kur kas svarbesnis vaidmuo platoniškajame filosofavime tenka geometriniam samprotavimo būdui, kurį Platonas universalizuoja bei ontologizuoja. Straipsnyje parodoma, kad šis samprotavimo būdas kartu su loginio ryšio tarp vaizduotės ir mąstymo prielaida lemia Platono ontognoseologinę koncepciją iliustruojančios padalintos linijos analogijos struktūrą.