Mokslinė mintis

Santrauka

Akviniečio ir Heideggerio fenomenologinė scholastikos redukcija

Vertinu paskutinę Heideggerio pateiktą Akviniečio kritiką. Heideggeris, remdamasis Suarezu, kritikuoja tomistinę esmės ir egzistencijos skirtį. Toji skirtis pateikiama kaip dviejų daiktų (rei) skirtingumas. Suarezas ją kritikuoja šitaip: jei daiktas yra esinys dėl to, kad jam kažkas pridėta, tai pridėtas daiktas taip pat yra esinys dėl to, kad jam yra pridėtas trečias daiktas. Ir taip iki begalybės (ad infinitum). Tad dėl begalinio regreso niekada neturime užbaigtumo, vadinasi, niekada neturime ir daikto. Teigiu, kad Suarezas vadovaujasi prielaida, jog kiekvienas daikto papildymas yra daiktas pirmine prasme. Tačiau daiktų priedai gali būti aktai, kurie yra atsitiktiniai požymiai, arba atributai: pavyzdžiui, žmogaus veido spalva papildo jo veidą, o kavos karštis papildo kavą. Maža to, tai darantys aktai patys nereikalingi papildymo. Spalva spalvina. Šiluma šildo. Vadinasi, tam tikra spalva paaiškina spalvą turintį veidą, o tam tikras karštis – karštą kavą. Pabaigoje darau išvadą, jog Akvinietis egzistenciją laiko dar vienu daikto aktu šalia jo spalvos ar temperatūros ir taip išvengia regreso bei Heideggerio fenomenologinės scholastikos redukcijos į Dasein produktyvųjį derinį.