Kultūra

Santrauka

Tapybos ontologija Arūno Vaitkūno kūryboje

Straipsnyje nagrinėjama Arūno Vaitkūno kūryba, kurioje atsiskleidžia tapybos ontologija ir tapybinės patirties savirefleksija. Vaitkūno kūryboje susieina dvi linijos – būtis tapyboje ir tapybos būtis. Ekspresionistinės tapybos tradiciją plėtojusiam tapytojui būdingas egzistencinis mąstymas, iškeliantis žmogaus būties tiesos ir prasmės klausimus. Būtis ir jos nyksmo patirtis, netarpiškas tikrovės ir vietovės patyrimas iškyla kaip tapybos objektas. Taip pat jo kūrybai būdingas tapybos ontologizavimas, įsimąstymas, kaip tapyba savomis raiškos priemonėmis atveria būties fenomeną paveikslo struktūroje, drobės plokštumoje ir jos paviršiuje. Tapybos kūriniuose, rastuose objektuose ir instaliacijose jis iškelia tapybos tapatumo klausimus bandydamas suvokti tapybos medijos savitumą, jos santykį su tikrove, ribas, ribiškumą ir išplėtimo galimybes. Straipsnyje hermeneutiškai interpretuojamos Vaitkūno kūrinių prasminės atramos, kurios susieina su Gilleso Deleuse’o, Jacques‘o Derrida, Arvydo Šliogerio ir Justino Mikučio filosofinėmis įžvalgomis, Franciso Bacono ir Gerhardo Richterio tapyba, atskleidžiant tapybos ontologizavimo pastangas ir tapybos ekstensyvumo paieškas, nuvedusias iki pirminių geoglifų.