Mokslinė mintis

Santrauka

Partiškumo principas Lietuvos sovietiniame marksizme

Straipsnyje tiriama keletas ryškesnių implicitinio partiškumo principo taikymo atvejų Lietuvos sovietiniame marksizme, daugiausia grindžiamų ne nuodugniu tiriamos specifinės filosofinės problematikos išmanymu, o išankstiniais gana pastoviais ideologiniais postulatais, nežymiai kintančiais, priklausomai nuo tam tikru metu vyraujančių partijos ideologinių poreikių. Apibūdinama šio taikymo dinamika Lietuvoje, identifikuojama partiškumo principo šalininkų ir kritikų kontroversija. Pastarieji išreiškė kūrybines tendencijas marksizme, siekė „neutralizuoti“ kūrybiškumui trukdantį partiškumo principą, pabrėždami praktinės (bet ne klasinės) veiklos ar dvasinės kultūros (antstato) reiškinių santykinio savarankiškumo (vadinasi, ir nepriklausomumo nuo klasinių interesų) aspektus. Konstatuojama, kad partiškumo principas, vienvaldiškai vyravęs stalinizmo laikotarpiu, pamažu prarado savo politinį reikšmingumą, tačiau visiškai neišnyko iki pat sovietmečio pabaigos.