Kultūra

Santrauka

Filosofinė meno autonomijos refleksija. Klasikinės koncepcijos

Apie meno paskirtį buvo mąstoma nuo pat Vakarų filosofijos atsiradimo, nors meno autonomijos klausimas tampa specifine Vakarų estetikos problema palyginti vėlai, tik antrojoje XIX a. pusėje, teoretikams ėmus argumentuoti, kad egzistuoja savitos estetinės vertybės, meno forma pirmesnė už turinį ir menas visiškai nepriklausomas nuo visuomenės. Įvairių amžių filosofai, stengdamiesi išryškinti meno svarbą, ieškojo unikalių jo ypatybių, pagrindžiančių mintį, jog jis reikšmingai papildo kitas kultūros dalis. Mes šiuo tyrimu siekiame aptarti ir susisteminti minėtas sampratas, taip pat išryškinti jų implikuojamus meno autonomiškumo ir neautonomiškumo santykio vertinimus. Šiame straipsnyje, pristatančiame pirmąją tyrimo dalį, apžvelgiame, kaip filosofų mintys apie meno autonomiją formavosi nuo antikos iki klasikinio vokiečių idealizmo. Analizuojamos Platono, Aristotelio, viduramžių filosofų, Leonardo da Vinčio, Rousseau, Shaftesbury’io, Hutchesono, Kanto, Schillerio mintys, tiesiogiai išreiškiančios ar bent implikuojančios jų nuomones apie meno autonomiškumą. Prieinama prie išvados, kad grubiai schematizuojama, Platoną, Shaftesbury’į, Hutchesoną, Schillerį priskiriant prie heteronomistų, o Kantą – prie autonomistų, nes neatsižvelgiama į tai, jog pačios meno autonomijos sąvoka daugiaprasmė, ir atsiribojama nuo šių filosofų minčių, neužimančių centrinės vietos jų kūryboje.