Santrauka

Istorizmas ir lietuvių tautinio savitumo problema

Straipsnis skirtas nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) istoriografijos santykiui su lietuvių tautos savitumo problema aptarti. Pagal praktines gyvenimo orientavimosi funkcijas tuometinių istorikų požiūris sutapo su nacionalinio istorizmo keliamais tikslais. Istorikams svarbiausia buvo ištirti politinę, pirmiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, istoriją ir duoti „atkirtį“ kaimyninei „svetimųjų“ istoriografijai. Šios tendencijos neaplenkė ir kultūros istorijos – savo ruožtu stengtasi duoti atsaką lenkų istorikų tezėms. Lietuviškasis nacionalinis istorizmas, arba kritiškoji istoriografija, siekė atsiriboti nuo nepagrįstų istoriniais dokumentais teiginių, patoso, istorinių veikėjų garbinimo. Išsiskyrė dvi nuomonės dėl lietuvių kultūros savitumo: pirmoji teigė, kad pagoniškoji Lietuvos kultūra (tautodailė, tautosaka, kalba) buvusi savita kultūros išraiška, antroji – kad ikikrikščioniškuoju laikotarpiu Lietuvoje nebuvo sukurta tokių kultūros artefaktų, kuriuos galėtų perimti kitos tautos. Abi šias nuomones kartais reiškė tie patys istorikai (A. Šapoka, Z. Ivinskis).

Raktažodžiai: kultūra, istoriografija, nacionalizmas, istorizmas.

44 - 53 PDF