Santrauka

Virvė ar gyvatė? Iliuzijų samprata indiškoje epistemologijoj

Šiame straipsnyje siekiama aptarti iliuzijos sampratą klasikinėje Indijos filosofijoje ir atskleisti skirtingas jos suvokimo perspektyvas tiek percepcinėje, tiek ir metafizinėje plotmėse. Bandoma atsakyti į klausimus: kokią vietą bendroje indų pažinimo teorijos (pramāṇa-śāstra) schemoje užima iliuzijų (viparyaya, bhrānti, vibhrānti, adhyāsa, bhrama) samprata? Kuo iliuzijos skiriasi nuo sapnų (svapna), haliucinacijų (mānasa bhrānti), dvejonės (saṃśaya), fantazijos (kalpanā) ir joginės percepcijos (yogipratyakṣa)? Kaip aiškinamas iliuzijų atsiradimo priežastingumas? Kaip iliuzijos buvo tipologizuojamos, kokios egzistavo iliuzijų teorijos ir kokia kontraversija vyko tarp skirtingų filosofinių Indijos mokyklų (darśana). Tai daroma remiantis pirminiais brahmaniškųjų (njaja, vaišešika, vedanta, mimansa, joga) ir heterodoksinių (budizmas, džainizmas) mokyklų sanskrito šaltiniais, šiuolaikine kritine literatūra ir pasitelkus epistemologinės percepcijų analizės bei lyginamąją tipologinę metodologiją. Daroma išvada, jog Indijoje nėra bendros iliuzijų ir iliuzijų priežastingumo sampratos; iliuzijų teorijos ir jų tipologija gali būti siejamos su įvairiomis šiuolaikinės psichologijos ir Vakarų filosofinės epistemologijos perspektyvomis: tiesioginiu realizmu, fenomenalizmu ir reprezentacionalizmu.

Raktažodžiai: iliuzija, haliucinacija, sapnas, vaizduotė, Indijos filosofija, epistemologija.

https://doi.org/10.24101/logos.2017.22