Santrauka

Vizualinės komunikacijos klišės pramogų industrijoje: tango šokis kinematografijoje

Tyrimas skirtas vienai svarbiausių ir didžiausią apyvartą turinčių pramogų industrijos šakų – komerciniam kinui. Nagrinėjami tango motyvai Vakarų kinematografijos istorijoje, išryškinamos Holivudo istorijos ir tango šokio bei muzikos sąsajos. Svarstomos priežastys, lėmusios miuziklų, komedijų, dramų bei veiksmo filmų kūrėjų susidomėjimą šiuo aistringu, melancholišku, dažnai dramatišku šokiu, demaskuojamos klišės, į kurias Holivudo filmo industrija įspraudė šį šokį. Parodoma, kaip, pradedant filmu Keturi Apokalipsės raiteliai (1921), kinematografijoje susiformavo socialiniam tango šokiui nebūdingas ,,kietojo” tango stereotipas. Šis tango stilius, parankus siekiant perteikti aistrą, pyktį ir kitus dramatiškus jausmus, regimas tokiuose filmuose, kaip Saulėlydžio bulvaras (1950), Džiaze tik merginos (1959), Paskutinysis tango Paryžiuje (1972), Kareivis iš Oranje (1977), Melas vardan tiesos (1994) ir kituose. Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje sukurtuose filmuose, tokiuose kaip Alisa (1990), Moters kvapas (1992), Indokinija (1992), šis šokis dažniau siejamas su kova už laisvę, savęs tvirtinimu, tačiau esminės klišės taip ir nebuvo įveiktos.

Raktažodžiai: pramogų industrijos, vizualinė komunikacija, kinematografija, tango, stereotipai, šokis kaip kova.

https://doi.org/10.24101/logos.2017.32