Santrauka

Grožio paieškos netobulume tradicinėje japonų keramikos estetikoje: kintsugi

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama japonų dėl dzen estetikos ir grožio sampratos ypatingumo susiformavusiai savitai tradiciniam skilusios keramikos taisymo būdui – kintsugi arba dar kitaip vadinamam kintsukoroi. Norint tai padaryti, iš pradžių svarbu glaustai aptarti japonų estetikos tradicijoje susiformavusius savitus asketiškos grožio sampratos ypatumus, kurie smarkiai skiriasi nuo pamatinių Vakarų klasikinės grožio sampratos idealų. Keramikos dirbinio formos natūralumas ir paprastumas čia įgauna išskirtinę estetinę vertę, o keramikos kūrinyje išlikę laiko pėdsakai japonų tradicinės estetikos šalininkų požiūriu tik praturtina naujų asociacijų meno kūrinį, kadangi jo įskilimas, sutrūkimas iškart pasąmonėje sukelia minčių apie nuolat Japonijos salas purtančius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius ar nuožmius destruktyvius karus. Šios nuo Vakarų kultūros grožio idealų besiskiriančios ypatybės ypač aktualios dabartiniame postmoderniame Vakarų mene, kuriame atgimsta dėmesys įvairioms anksčiau paribiuose buvusioms neklasikinėms estetikos ir meno formoms.

Raktažodžiai: kintsugi, japonų tradicinė keramika, japonų tradicinė estetika ir menas, forma, komparatyvistinė estetika.

https://doi.org/10.24101/logos.2017.40