Santrauka

Kaip įmanoma fenomenologinė – pragmatistinė tiesos samprata?

Šiame straipsnyje teigiama, kad fenomenologinė – pragmatistinė tiesos samprata įmanoma jos pagrindu laikant žmogiškąjį patyrimą ir naudingumą žmogui. Parodoma, kad fenomenologinė – pragmatistinė tiesos samprata atribojama nuo objektyvistinių pretenzijų dviem sluoksniais: pirmiausia kaip metodas, nulemtas subjektyvaus patyrimo, ir, antra, kaip įžvalgos laukas, esantis ne objektyvybėje, bet pačioje patirtyje. Performuluojant fenomenologinį principą taip, kad jis sutaptų su pragmatistiniu, galima teigti, kad kažką patirti kaip kažką reiškia kažką naudoti kaip kažką. Būtent šis patyrimo-naudojimo santykis įsteigia tiesą kaip taikomąją sąvoką.