Santrauka

Ar Andrejus Tarkovskis skaitė Henri Bergsoną?

Šiame straipsnyje iš skirtingų menininko A. Tarkovskio ir filosofo Henri Bergsono pasaulio suvokimo ir mąstymo pozicijų aptariamas kino filmo fenomenas. Ieškoma atsakymo į klausimą – ar yra galimos minėtų intelektualų praktinės veiklos ir teorinio diskurso idėjų sankirtos. H. Bergsonui, L. Manovichiui, M. McLuhanui kinas gali būti tik mechaninis kūrinys. H. Bergsono nuomone, jei kino pasakojimo struktūra remiasi empirine logika, tai jis negalėtų pretenduoti ir į tikrojo meno olimpą. Menas, A. Bergsono teigimu, turi ir gali išreikšti amžinojo laiko (pranc. durée) patirtį, o ne vien pateikti materialistinę pasaulio sampratą – būtent tokia buvo klasikinio kino prerogatyva. A. Tarkovskio koncepcijai būdinga išsiveržti iš kasdienybės rutinos horizonto ir įsiskverbti į vidinį žmogaus pasaulį. Šio režisieriaus kinematografijoje įvairių temporalinių situacijų – prisiminimų, svajonių ir sapnų, dabarties išgyvenimų – koegzistencinis pateikimas reflektuoja rašytojo M. Prousto giliai įkvėpto bergsonizmo idėjų, „prarasto laiko“ paieškas. Suteikęs prioritetą laikui, kaip neužbaigiamai gyvenimo trukmei, kurioje mes judame, mąstome ir darome dar daugiau visko, A. Tarkovskis tapo H. Bergsono idėjų tęsėju.