Santrauka

„Beaistrė aistra“ Grigaliaus Nysiečio In Canticum Canticorum

Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Grigaliaus Nysiečio veikale In Canticum Canticorum išryškėjusios pamatinės Bizantijos estetikos idėjos, nukreiptos į Sielos – Provaizdžio atvaizdo – analoginį pakylėjimą (αναγωγή) į Neatvaizduojamą Grožį (κάλλος), analize. Monastinė estetika (aesthetica interior) regi Grožio buveinę, glūdinčią širdies gelmėse. Krikščioniškos mistinės tradicijos dėmesys krypsta į Dievo ieškojimą, Sielos artumą Dievui, jos nenorą patenkinti troškimą kažkuo menkesniu nei Dievas. Sielos siekimas – tai Neapsakomas Grožis, kuriuo ji susižavėjusi. Čia įžvelgiama Bizantijos estetikos ir krikščioniškos mistinės tradicijos sandūra. Siela „serga meile“ Neišreiškiamam Grožiui, ji trokšta išsivaduoti iš juslinio pasaulio tamsos priglusdama prie Jo. Straipsnio tikslas yra aprašyti „beaistrės aistros“ alegoriją Grigaliaus Nysiečio Giesmių giesmės homilijose, kai Siela–Mylimoji apsiautė save „šviesos apdaru“. Darbe detaliau aptariamas Sesers Sužadėtinės portretas, ištapytas tarsi spalvomis Neapsakomo Grožio atspindžiais, taip pat atskleidžiamos „neatvaizduojamojo noetinio erotinių vaizdinių“ simbolinės reikšmės, pasitelkus retorinę figūrą oksimoroną.