Santrauka

Egzistencinio teizmo ir ateizmo tiesos perskyra: J. Girniaus ir A. Maceinos perspektyva

Straipsnyje analizuojama Juozo Girniaus religinė filosofija, kurioje jis skirsto tiesą į teistinę ir ateistinę. Pirmoji teigia, kad dievas egzistuoja, o antroji dievo egzistavimą neigia. straipsnio autorius atkreipia dėmesį į tai, kad teizmo dievo buvimo tiesa yra abstrakti, stokojanti kultūrinės bei socialinės tikrovės, kadangi yra daug skirtingų krikščioniškų bažnyčių bei jų konfesijų; protestantai ir katalikai vadovaujasi skirtingomis Šv. Rašto ir Jėzaus mokymo sampratomis. dėl šios priežasties straipsnyje minimas Johno Locke’o tolerancijos laiškas, kur pabrėžiamos liberalios pilietinės teisės, ginančios piliečius nuo įvairių bažnyčių tikratikių, kuomet šie naudoja religiją kaip instrumentą politiniams interesams bei galiai.
Kitos straipsnio dalys skirtos antano Maceinos egzistencinio skundo analizei, kuris šiam filosofui yra religinės žmogaus prigimties įrodymas: mat kai žmogus kenčia, ji(s) skundžiasi, o skundas galiausiai (kai kiti žmonės nepajėgia pateikti įtikinamo kančios pateisinimo) yra nukreiptas į dievą. Maceina interpretuoja Jobo istoriją iš senojo testamento tam, kad įrodytų religinę egzistencinio skundo prasmę, o pats egzistencinis skundas taptų pranašesnis už Martino Heideggerio egzistencinį nerimą (Sorge).