Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva
Santrauka
Intencija ir pėdsakas
Skirtinguose gyvenamojo pasaulio pėdsakuose kaip intencionalumas pasirodo žaismas. Metaforiškai jį
būtų galima pavadinti dimensiniu žaismu, visada atveriančiu transcendentalinę sąmonę ir intencijų genezę,
atsekamą gyvenamųjų pasaulių pasirinktose tikrovėse, sudarančiose transcendentalinių dimensijų pėdsakus
ir jų atvėrimo transcendentalinės galimybės žaismą. Koks būtų suvokimas, jei tokį žaismą pasiektume be
jokių dimensijų? Nebeliktų nei pastovumo, nei kismo, nei laiko, nei amžinybės, nei praeities-dabarties-
ateities, nei čia, nei ten – viskas būtų kartu – visada ir visur. Toks suvokimas pradingtų be atminties, be
jokios tapatybės ir vardo. Tai suprantama, nes pasyvioje genezėje, pirmapradžio suvokimo akiratyje, dar
nėra nei egologinio įgyvendinimo, nei kitų gyvenamųjų pasaulių, nei tokių paties žmogaus sukurtų tapa-
tybių, kaip karalius, artojas, popiežius ar banditas. Fenomenai nepasirodo kaip kokio nors subjektyvumo
padarinys – jie yra tiesiog gyvenami ir atsiveria kaip duotys. Maža to, pasyvioji sintezė kaip pastovumo ar
tėkmės pėdsakas, aktyviai įgyvendinantis bet kokius fenomenus, taip pat dar nepateikia savęs kaip egolo-
ginės ir ką nors apskritai reiškiančios veiklos: ji fenomenus taip pat atveria kaip duotus ir visa, kas duota,
yra duota absoliučiai kaip tai, kas yra. Kitaip tariant, nepasirodžius kokiai nors egologinei būtybei, lieka
vien tik atvertis „pasyviai“ įsitraukti į bet ką, kas pasirodo.
Raktažodžiai: fenomenologija, intencionalumas, metafizinė intencija, dimensijų žaismas, pėdsakas
https://doi.org/10.24101/logos.2017.66
|