Santrauka

Esu lietuvis pasienyje

Šiuolaikinių bendruomenių nacionalumą atskleidžia „daugiabalsės“ žmonių sampratos. daugeliu atvejų etniškumas tapo ne toks svarbus žmonėms, kurie palaiko multikultūrinę politiką ir kitas postindustrinės polietninės valstybės idėjas. Individualūs požiūriai yra kontroversiški. kintanti etninės, kultūrinės ir nacionalinės tapatybės Europoje priklausomybė skatina šiuos klausimus nagrinėti teoriniais antropologiniais ir tarpdalykiniais požiūriais. Globalizacijoje ir migracijoje matome „tarpvalstybinį“, „situacinį“ etniškumą, „naratyvų“ tapatybę. kokios silpnėjančių priklausymo tautai, „jų ir mūsų“ sampratų pasekmės? keliu hipotezę, kad skirtingi žmonių „saugumo pojūčiai“ priklauso nuo etninių grupių bendrabūvio istorijoje. Straipsnyje nagrinėjami teoriniai ir skirtingi besikeičiantys nacionalumo, nesaugumo realijų atvejai Lietuvos pasieniuose 2000–2017 m. daugiausia aptariami klausimai: kaip pasieniuose lietuviai nusako savo ir kito nacionalumą, tapatybes, šiuolaikiniais akademiniais terminais tariant, priklausomybę tautai? Kokios istorinės realijos glūdi sava / svetima, namai / kita sampratose? Kaip skiriasi etninių grupių požiūriai? Ar šiame migracijos amžiuje dar svarbi lietuviams etnografinė priklausomybė? Kokios kultūrinės vertybės siejasi su saugumo jausmu žmonių nacionalumo sampratose?