Straipsnyje tęsiama žurnale Logos (Nr. 94) pradėta Jeano Paulo Sartre‘o pasaulėžiūros analizė, toliau gvildenama Sartre‘o pasaulėžiūrinės paradigmos turinio struktūra, atskleidžiama, kaip universalusis ontologinis klausimynas jam padeda „atrasti“ egzistencializmą, ir tai, kaip atsirėmus į egzistencializmą, Sartre‘as žengia filosofo keliu formuluodamas paradigmas par excellence. Sartre‘o egzistencializmas, kurį jis traktuoja kaip humanizmo išraiškos formą, nėra jo filosofinės paradigmos galutinis tikslas, o yra praktinės filosofijos dalis, tik žmogaus būties konstatavimas. Satre‘as egzistencializmą, nors ir išreikšdamas per humanizmą, suvokia tik kaip žmogaus ultima ratio desperatiškai mėginant išlikti esamo sociumo gyvavimo principų kontekste. Pripažindamas žmogaus galimybę rinktis, Sartre‘as nepaverčia humanizmo atomizuota vertybe. Atvirkščiai, Sartre‘o egzistencializmas traktuotinas kaip materialus humanizmo raiškos būdas. Šiame straipsnyje parodoma Sartre‘o veikalo Critique de la raison dialectique paradigminė esmė. Konstatuojama, kad Sartre‘o pasaulėžiūrinėje paradigmoje žmogus gali būti žmogumi tik sociume, veikiančiame ne individualių egoistinių principų užtikrinimo pagrindu. Jo socialinė teorija yra paremta principais, kurie neskatina susvetimėjimo, pasireiškiančio nesibaigiančios žūtbūtinės konkurencinės kovos (ir dėl ko?) dėl amžinojo savojo ego patenkinimo.