Mokslinė mintis

Santrauka

Newtono dėmuo Rousseau mąstyme

Žymiausi Rousseau darbai buvo parašyti iš politinės filosofijos srities. Tačiau kaip svarbiausią jo siūlomo visuomenės modelio sėkmingo įgyvendinimo sąlygą Rousseau išskyrė tinkamą auklėjimą. Geriausias tokio auklėjimo būdas yra sugrįžti prie mūsų prigimties šaltinių, „grįžti į gamtą“. Auklėdamas Emilį, Rousseau darė tai tiesiogiai – vedė berniuką į gamtą. Svarbu tai, kad tai buvo niutoniškai suprantama gamta, ir Rousseau mokytojas supažindino su ja Emilį žaisdamas niutoniško tyrinėtojo darbą. Kai berniukas tapo jaunuoliu, Rousseau perėjo prie dvasinių mokymų, tiesiogiai skirtų pasirengimui visuomeninei realybei. Tada atėjo ir Dievo eilė. Metafiziškiausia Rousseau kūrybos dalis, Emilio intarpas – ,,Savojos vikaro tikėjimo išpažinimas”, – atskleidžia mums visuminius Rousseau mąstymo pagrindus. Matome, kad čia kaip artimiausią sau mąstytoją Rousseau nurodo Clarke'ą, kuris, kaip žinoma, buvo Newtono mokinys ir draugas, metafizikoje diegė jo pažiūras. Pagarba senovei ir kritiškas dabarties vertinimas, laisvos valios ir jos harmoningo derinimo trapioje visumoje klausimas buvo svarbūs Rousseau ir Newtoną siejantys mąstymo saitai. Šie veiksniai atvėrė mums kelią naujai Rousseau kūrybos interpretacijai pasitelkus Newtoną.