Mokslinė mintis

Santrauka

Okuliarcentristinės estetikos atvertys ir grįžtys: akis ir lobynas

Straipsnis skirtas okuliacentristinės estetikos sklaidos konceptualiai istorinei analizei ir atvėrimui jame esančių galimybių dabartiniam vizualios kultūros estetiniam diskursui. Tekste išryškinamos dvi pagrindinės okuliarcentrizmo estetikos plėtotės galimybes – kaip akies apologetikos ir kaip nepasitikėjimo ja, ir netgi jos neigimas ir niekinimas. Remiantis konkrečių meno istorijos pavyzdžių ir estetinio suvokimo virsmų analize, straipsnyje parodoma, kad šiuolaikiniame mene vis intensyviau įsiliejančios skirtingos žmogaus juslyno dalys, sudarančios ištisą multisensorinį audinį, skleidžiasi kaip šio dvipolio svyravimo pasekmė. Iš čia plaukia modernistinėje sąmonėje išryškėjęs nepasitikėjimas akies pirmumu ir viršenybe, kone labiausiai regimas prancūzų estetikoje ir meno filosofijoje. Ilgainiui jis išplito ir į angliškai bei vokiškai kalbančias šalis, pasiekdamas apogėjų XX a. viduryje, kuomet prancūziškąją abejonę akimi vaisingai perėmė JAV meno filosofai; savo ruožtu akies nepatikimumas jau buvo persmelkęs modernųjį meną ir tapo dabartinės postmodernios vaizdo kultūros bei estetinės ir meninės sąmonės savastimi.