Mokslinė mintis

Santrauka

Nietzsche ir reliativistinės meno filosofijos kontūrai

Straipsnyje siekiama atskleisti įtakingo vokiečių mąstytojo Friedricho Nietzsche’ės filosofinių problemų sprendimo originalumą veikaluose. Remdamasis Schopenhauerio iracionalios valios metafizika, Nietzsche kuria naują neklasikinę reliatyvistinę meno filosofiją, tiesiogiai susijusią su žmogaus būtimi ir suteikia jai tvirtą teorinį pagrindą. Jo „gyvenimo filosofija“ tai – bandymas paneigti pamatinius anksčiau vyravusios klasikinės metafizinės filosofijos principus, kuriuos jis aiškino kaip platoniškos dualistinės metafizikos sklaidą Vakaruose. Iš čia seka radikali racionalaus mąstymo kritika ir galinga filosofinės problematikos ontologizavimo ir estetinimo tendencija, kuri skleidžiasi neklasikinės meno filosofijos šalininkų veikaluose. Gvildendamas individualios žmogiškosios būties problemas, Nietzsche, kaip ir kiti neklasikinės meno filosofijos šalininkai, rėmėsi ne substancine būties samprata (asmenybė nėra kažkas duota, o nuolat atsirandančių galimybių visuma) ir kartu subjektyvino ontologinę problematiką. Taigi subjektyvistinių tendencijų stiprėjimas pohegelinėje meno filosofijoje pasiekė kulminacinį vystymosi tašką.