Tapatybės problema ankstyvojoje F. W. Schellingo filosofijoje
Šis straipsnis skirtas apibrėžti tapatybės problemos reikšmę ankstyvojoje Schellingo filosofijoje. Analizuodami tapatybės sampratą dviejuose ankstyvuosiuose, tarp 1794 ir 1795 m. išleistuose jo traktatuose, mes matome, kad nuo pat pradžių Fichte‘s tetinis tapatybės sprendinys yra laikomas problemišku. Vėliau Schellingas pateikia tapatybės sampratą substancine jos forma ir tuo pat metu bando į tetinę „absoliutaus Aš“ prigimtį įtraukti sintezės aktą. Pasak Schellingo, besąlygiško „absoliutaus Aš“ tapatybės samprata stokoja analitinės vertės. Ji turi būti išplėsta transcendentaliniam idealizmui nebūdingu keliu. Tai tampa paskata Schellingui klasikinėje vokiečių filosofijoje siekti savų tikslų, kurie neatsiejami nuo to, kaip jis traktuoja tapatybės sampratai būdingą problematiką. Jau 1797 m. jis pristato naują gamtos filosofijos projektą, o kiek vėliau ir savąją transcendentalinio idealizmo traktuotę.
Raktažodžiai: Schellingas, tapatybė, absoliutus Aš, vokiečių idealizmas, sintezė
Vyr. redaktorė - Dalia Marija Stančienė, Vyr. redaktorės pavaduotojas - Gintautas Vyšniauskas, stilistė -
Aldona Radžvilienė, stilistas (anglų k.) - John F.X. Knasas
:. REDAKCIJOS ADRESAS:
Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius, Lietuva, tel.: 370 5 2421963, faks: 370 5 2429454.
