Kultūra

Santrauka

Sinestezijos estetikos prielaidos ir samprata

Sinestezijos estetika – tai pirmiausia daugybiški, didžiąja dalimi neistoriški, juslių sąveikų vektoriai, persmelkiantys žmogaus kuriamą kultūrą. XIX–XX a. tradicinėje estetikoje jie dažniausiai atpažįstami meno ir skirtingų meno rūšių sąveikos plotmėje, bet ilgainiui atrandama, jog jie aprėpia visą įkūnytą, įsisąmonintą arba neartikuliuotą gyvybinę žmonių veiklą, kuri skleidžiasi jusliškai (sensorially) komunikuojant istorinių analogų neturinčiomis megasociumo sąlygomis. Sinestezijos estetika taip pat apima įvairialypes, nebūtinai homogeniškas, integruotos ir sąveikaujančios juslinės žmogaus plotmės apraiškas. tradicinėse, beveik iki XX a. pabaigos viešpatavusiose estetinėje mintyje sinestezijos fenomeno interpretacijose daugiausia buvo aptarinėjami programiniai skirtingų menų sąveikos atvejai. tai buvo mėginimas sinesteziją palenkti ir apriboti Vakarų estetikos tradicijoje kaip jos dar vieną, tegul ir prieštaringą, aspektą. Tačiau XXI a. išaugus sinestezijos tyrimų masyvui, tokia sinestezijos padėtis tapo kvestionuotina, o sinestezijos estetinis artikuliavimas ne tik pasislinko už meno ribų, apimdamas visą žmogaus veiklą gyvenamame pasaulyje. Maža to, sinestezijos estetika apėmė pačią žmogaus savivoką, pripažindama daugiasluoksnes juslių sąveikas natūraliu ir legitimiu pasaulio patyrimo būdu, kuris individui visų pirma turi estetinę vertę.

Raktažodžiai:sinestezija, estetika, juslės, įkūnytumas, percepcija, menas

https://doi.org/10.24101/logos.2019.41