Andrius Konickis. Mokslinės spaudos paradoksai

• ACTUALIJOS •

Mokslinės spaudos paradoksai

Andrius Konickis

Įsivaizduokime tokią situaciją: mūsų bičiulis parašė straipsnį (arba novelę, o gal eilėraštį) ir dabar laimingas rodo mums šviežią „Lietuvos rytą” su išspausdintu savo kūriniu. O mes jam: reikėjo publikuoti ne šiame, o kitame leidinyje. Bičiulis gali priimti tokią pastabą: iš tikrųjų, eilėraštį ar novelę geriau būtų buvę paskelbti „Metuose” ar „Literatūroje ir mene”, o straipsnį, jeigu jis, tarkim, gvildena Beethoveno sonatas fortepijonui, pasiūlyti „Muzikos barams”. Bet gali ir atmesti – jeigu, pavyzdžiui, jam labai patinka „Lietuvos ryto” poligrafija arba jis nori pateikti savo kūrinį gausiems didžiausio šalies dienraščio skaitytojams, o gal tiesiog redakcijoje dirba simpatiška mėlynakė, kuriai jis šitaip dedikuoja savo rašinį. Ir tuomet mes tikriausiai pritartume bičiuliui: juk pasirinkti leidinį savo kūriniui – šiaip jau paties autoriaus prerogatyva, o ir galiausiai svarbu ne leidinys, o meninė, mokslinė (galbūt visuomeninė, politinė ir pan.) kūrinio reikšmė ir vertė. Aptikę bičiulio darbe šitokių jam vertę ir reikšmę suteikiančių savybių, nuoširdžiai pasveikinsime autorių, – ir problemos kaip nebūta. Panašaus pobūdžio situacija mokslo institucijoje turi, suprantama, savo specifinių bruožų, – ir problema darosi neišsprendžiama. Metų pabaigoje mokslininkas pateikia savo publikacijų sąrašą, o administracija jam: jūsų darbai, kolega, publikuoti ne tuose (t. y. specialaus statuso neturinčiuose) leidiniuose. Beprasmiška apeliuoti į sveiką protą, aiškinti savo kilniausias intencijas – geriausiu atveju gali išgirsti: visa tai gerai, bet... Nieks nė nesiruošia ko nors skaityti ir ieškoti tų reikšmių, apie kurias buvo užsiminta menamo bičiulio atžvilgiu. Publikacijų kaip ir nebūtų buvę, jos paprasčiausiai liaujasi egzistavusios.
Mėginimai pasvarstyti šią situaciją siaurajame rate – „tarp mūsų, mokslininkų” – nedavė jokių vaisių. Derėtų, matyt, praplėsti svarstančiųjų ratą: galbūt kultūros žurnalo skaitytojai padėtų mokslininkams išsikapstyti iš šios, atrodytų, išeities neturinčios padėties.

         Mokslininkų (tiksliau – mokslinės biurokratijos) požiūriu visi periodiniai leidiniai gali būti griežtai suskirstyti į dvi kategorijas – mokslinius ir nemokslinius. Pirmieji dar kartais vadinami akademiniais, pastarieji – populiariais. Kiekvienai mokslinei disciplinai yra sudarytas ir atitinkamos aukštos instancijos patvirtintas tokių mokslinių leidinių sąrašas; įtraukti į jį leidiniai laikomi prestižiniais ir publikacijos juose mokslininkams „užskaitomos” kaip mokslinio darbo derlius. Tuo tarpu kituose, neprestižiniuose, leidiniuose paskelbti straipsniai „neužskaitomi” ir su tam tikra paniekos doze vadinami mokslo populiarinimo darbais. Ką tokiame kontekste galėtų reikšti terminas „mokslo populiarinimas”? Ar visada įmanoma atskirti tikrąjį, grynąjį mokslą nuo jo populiarinimo? Galbūt kiek lengviau tai padaryti gamtos arba tiksliųjų mokslų atžvilgiu. Ne tik neišprusęs „masinis skaitytojas”, bet ir gana aukšto akademinio rango humanitarinių mokslų specialistai prastai moka pernelyg formalizuotas, įmantrių schemų bei grafikų kupinas fizikos, chemijos ar matematikos kalbas. Taigi pakviestas į mokyklą papasakoti apie šiuolaikinę atominę elektrinę fizikas arba dienraštyje svarstantis upių užterštumo problemą chemikas turėtų vartoti recipientams suprantamą kalbą. Šiuo atveju jie iš tikrųjų atlieka mokslo populiarinimo procedūrą, tik kažin ar jų užduotis lengvesnė nei jų kolegų, kurie gali kalbėtis savo mokslo šakos kalba su ją puikiai suprantančia auditorija. Tačiau ką populiarina literatūrologas, svarstantis Literatūroje ir mene šiuolaikinio romano problemas, arba menotyrininkas, Krantuose gvildenantis dabartinę Lietuvos dailę? Ar jie iš tikrųjų, kaip, atrodo, norėtų manyti mokslinė biurokratija, ieško moksle lengvesnių kelių? Manding, visai atvirkščiai: pasirinkę populiariąją kultūrinę spaudą, o ne akademinę Literatūrą ar Menotyrą, humanitarinių mokslų specialistai deda kur kas daugiau pastangų išversdami savo mokslinį žargoną į visiems humanitarams suprantamą kalbą; be to, jie gerokai drąsesni už akademinių leidinių autorius ir geriau supranta mokslininko humanitaro esmę ir paskirtį – juk humanitariniais mokslais (plačiąja, žmogiškąja, ne nomenklatūrine prasme – istorija, filologija, psichologija, menotyra, urbanistika) tradiciškai domisi nepaprastai gausi kultūrinė bendruomenė, ir jai visai jie ir pateikia savo mokslinę kūrybą. Suprantama, kad populiariuose kultūros žurnaluose, juo labiau savaitraščiuose būna ir ne itin mokslinių publikacijų, bet ir jas veikiau priskirtume publicistikai, o ne mokslo populiarinimui – tai vis dėlto skirtingi dalykai. Bet kuriuo atveju prieš vertinant derėtų straipsnį perskaityti; tačiau apie skaitymą kiek vėliau...
         Filosofiniai tekstai ir jų publikavimas – ypatinga problema. Čia reikėtų specialios – lyrinės turbūt, nes itin asmeniškos – digresijos. Daugeliui žmonių filosofija buvo ir tebėra mokslas: vieniems tai „vienas iš...” (humanitarinių turbūt, nes suprantama juk, kad ne tiksliųjų), kitiems – ypatingas, aukščiausias, „mokslų mokslas”. Nepritariu nei vienai, nei kitai grupei, nors negalėčiau tikriausiai griežtai įrodyti, kad jie klysta. Tiesiog manau, kad filosofija – labai plačiai žvelgiant – yra gyvenimo būdas, siauriau ir specifiškiau – savitas mąstymas, turintis nebūdingų moksliniam mąstymui bruožų. Beje, nesu šiuo atžvilgiu koks nors vienišius ar originalas: taip 400 m. pr. Kr. (filosofijai Europoje vos gimstant) manė Sokratas, XX amžiui baigiantis – pavyzdžiui, Antanas Maceina ar Merabas Mamardašvili, o ir per juos skiriančius dvidešimt penkis šimtmečius galėtume pririnkti nemažai bendraminčių. Anaiptol neketinu apeliuoti į bendraminčių gausumą arba garsius, šlovės aureole apgaubtus jų vardus; bet žvelgdamas kiek įmanoma bešališkai į dviejų su puse tūkstančio metų filosofijos istoriją matau, kad paskutinis rimtas bandymas paversti filosofiją mokslu buvo E. Husserlio Philosophie als strenge Wissenschaft (1910). Pabrėžiu: rimtas, nes vargu ar galima laikyti rimta vieno dabartinio filosofijos profesoriaus argumentaciją: filosofija įtraukta į mokslų klasifikaciją, dėstantiems filosofiją (kaip ir matematiką ar psichologiją) aukštosiose mokyklose suteikiami moksliniai laipsniai, vadinasi, filosofija yra mokslas. Muzikos akademija yra tokia pat aukštoji mokykla, kaip ir Teisės universitetas, ten veikia fortepijono, vokalo ar dirigavimo katedros, dėsto garbingi profesoriai ir docentai, bet ar tai yra pagrindas laikyti muziką mokslu? O į nomenklatūrinį humanitarinių mokslų sąrašą filosofija įtraukta tam, kad profesionaliai dirbantys filosofai galėtų gauti atlyginimą, nes už „gyvenimo būdą” paprastai pinigai nemokami. Liūdna, kai filosofijos profesorius nesugeba atskirti esmės nuo konvencijos. Dar liūdniau darosi, kai matai, jog filosofai profesionalai nesuvokia pačios filosofijos esmės. Nenorėčiau čia kelti iš naujo ir nuosekliai svarstyti šios pernelyg rimtos problemos; neatpasakosiu nė giliai išmąstytos bei gražiai išdėstytos A. Šliogerio koncepcijos¹, kuriai iš esmės pritariu. Pasitelksiu tik tai, kas man atrodo svarbiausia: „Filosofija mąsto pasaulį, mokslas jį pažįsta”². Ir pridursiu: filosofija mąsto keldama filosofinius klausimus, į kuriuos – tai žinoma iš anksto – jokių galutinių atsakymų negali būti; mokslas pažįsta formuluodamas pažintinius klausimus, į kuriuos kaskart randa „galutinius” atsakymus, nors šie atsakymai mokslo raidoje gali būti tobulinami ir net apverčiami aukštyn kojom – tai ir yra nauji moksliniai atradimai, mokslo pažanga; filosofijos pažanga, jos naujumas – tai tik naujos interpretacijos, tačiau tas „tik” sudaro filosofijos esmę – ir tai, dievaži, nemažai...
         Tad ką gi galėtų reikšti „populiarinimas” filosofijos srityje? Ką, pavyzdžiui, populiarina A. Sverdiolas straipsnyje Kaltės akivaizdoje. Apaštalo Pauliaus nuodėmės samprata // Baltos lankos, Nr. 6, 1995 arba A. Šliogeris esė Niekio hologramos // Naujoji Romuva, 1997, Nr. 3–4 (abudu leidiniai neįtraukti į jokius mokslinius sąrašus)? Gal kas nors manytų, kad šie tekstai parašyti kiekvienam neišmanėliui suprantama kalba – į tai galėčiau replikuoti labai trumpai: paskaitykit. Kitiems galbūt atrodytų, kad ten postringaujama apie nerimtus dalykus – bet juk abudu tekstai vėliau atsidūrė filosofų parengtose solidžiose knygose (monografijose, kaip pasakytų mokslo kanceliarinę kalbą išmanantys specialistai), o tokie leidiniai pelno autoriams ypatingos mokslinės šlovės. Kuriozas, tiesiog skandalas!.. O ir ką iš esmės – laikantis filosofijos esmės – galima filosofijoje supopuliarinti? Kas lemia tą filosofijos populiarumą – mąstymo stiliaus ypatumai, rašinio žanras, aptariamos problemos, o gal esama kitokių rodiklių? Iškart, kaip visišką nesąmonę, norėčiau atmesti teiginį, kad svarbiausia yra leidinys, kuriame filosofas skelbia savo kūrybą. O plėtodamas A. Šliogerio mintį, kad „bet koks klausimas nejučiom gali virsti filosofiniu klausimu”³, drįsčiau teigti, jog kai kurie gamtos (tiksliųjų) mokslų populiarinimo atvejai suteikia gerą pagrindą filosofiniams apmąstymams. Pirmąsyk į JAV atvykusį A. Einsteiną uoste pasitiko minia smalsuolių, o vienas žurnalistas paprašė mokslininką tuoj pat populiariai paaiškinti, kas yra reliatyvumo teorija. Atsakymas buvo maždaug toks: „Anksčiau manyta, kad staiga stebuklingai išnykus visiems daiktams pasaulyje liks bent erdvė ir laikas; reliatyvumo teorija teigia, kad erdvė ir laikas išnyks kartu su daiktais”. Didysis fizikas iš tikrųjų išvengė specialių terminų bei formulių, taigi fiziką supopuliarino. Bet koks tai gražus filosofinio klausimo formulavimas! Filosofas gali komponuoti dialogus kaip Platonas arba įrodinėti teoremas „geometriniu metodu” kaip Spinoza, gali rašyti romanus kaip A. Camus arba svaidyti aforizmus kaip F. Nietzsche, pagaliau jis gali nieko nerašyti, o tik kalbėtis itin populiaria kalba su bičiuliais ar tiesiog su atsitiktiniais praeiviais turgaus aikštėje kaip Sokratas – filosofijos esmė lieka ta pati: nuostaba, abejonė ir klausimas. Dabartiniai Lietuvos „filosofai” padarė sensacingą atradimą: svarbiausias filosofiškumo (ir moksliškumo) rodiklis dabar yra „prestižinis žurnalas”.
         Prancūzų kalbos žodis prestige paprastai verčiamas kaip „autoritetas”, „įtaka”; kai kurie žodynai prideda kitas reikšmes: „pagarba” ar net „žavesys”. Jau be jokių žodynų, tiesiog iš sveikos nuovokos ar praktikos aišku, kad tokį autoritetą ar pagarbą reikia pelnyti; kartais jie ilgainiui, pamažu susiklosto, tačiau bet kuriuo atveju reikia prestižo siekiančio ar tiesiog jį įgyjančio asmens pastangų ar nuopelnų, o kalbant apie daikto prestižą – bent jau ypatingų, patrauklių jo savybių. Pora paprastų pavyzdžių: prestižinis automobilis – puikių techninių charakteristikų, gražios išvaizdos, galbūt laimėjęs ne vieną konkursą ar lenktynes ir pelnęs specialistų pripažinimą, o be to, labai brangus, neįperkamas: visi jo nori, bet ne kiekvienas gali. Arba kad ir prestižinis laikraštis ar žurnalas: aukšta poligrafinė kokybė, įdomios publikacijos, gražios iliustracijos, didelis, gal net vis didėjantis tiražas, bet kioskuose ar knygynuose ilgai neužsiguli; nuolat girdėti: „Ar jau skaitei paskutinį numerį?” – „Ne, žinok, niekur negaliu rasti. Gal galėtum paskolinti?” – „Gerai, bet grąžink man iki penktadienio. Ir būtinai paskaityk M; o N tai tiesiog stebuklas!” Daugelis autorių norėtų kreiptis į skaitytojus per tokį leidinį, betgi redakcija nepriima bet ko: reikia laimėti tam tikrą atrankos konkursą. Tokie prestižiniai – skaitytojų akimis žiūrint – kadaise buvo iš Rusijos atvežami Literaturnaja gazeta ir Ogoniok, iš Lenkijos – Panorama ir Przekrój, o ir dėl mūsiškių Vakarinių naujienų – buvo tokie laikai! – susidarydavo prie kioskų nemaža eilutė. Ne itin išgarsėję rašytojai galėjo pavydėti tiems, kurių produkcija buvo publikuojama Pergalėje ar Kultūros baruose. Atrodo, suprantama, kad šių, o ir kitų leidinių prestižas buvo pelnytai susiformavęs, o ne kieno nors paskirtas iš viršaus: tokio įžūlumo ir anais laikais neleisdavo sau net visagalė partija-ir-vyriausybė. Dabartiniai Lietuvos mokslininkų vadai ir čia pralenkė savo pirmtakus: prestižiniai leidiniai yra tiesiog įstatymiškai paskirti. Pavyzdžiui, filosofams tai Problemos, Filosofija&Sociologija. Už kokius nuopelnus – ne itin aišku: leidžiami jie labai nereguliariai, tiražas menkas ir visas ramiai dulka viename kitame sostinės knygyne; nedaug perdėtume teigdami, kad jų niekas neskaito – nebent studentai, jeigu dėstytojas ten paskelbė savo „kūrybą” ir prigrasino per egzaminą patikrinti, kaip ji buvo įsiminta. Autoriams nereikia įveikti konkurencijos norint publikuoti straipsnius šiuose leidiniuose – jie tiesiog privalo(!) pristatyti savo produkciją į prestižinį žurnalą. Ko gero, tuoj bus paskelbta, kad skaitytojai privalo skaityti šiuos prestižinius leidinius... Absurdiška situacija verste verčia prisiminti lotyniškas žodžio „prestižas” ištakas: praestigio reiškia apgauti, apmauti, apmulkinti – ar yra čia kuo mokslininkams didžiuotis?
         Tačiau gal pamėginkime ramiai ir rimtai išsiaiškinti, kuo mokslinis leidinys skiriasi nuo vadinamojo populiaraus, ne-mokslinio. Tam tikra kūrinių atranka akademiniuose leidiniuose vis dėlto organizuojama: mokslinis straipsnis turi būti aprobuotas bent dviejų recenzentų. Net ir nemokslininkui, atrodo, suprantama, kad recenzavimą autoriui nedalyvaujant privalo surengti leidinio redakcija; be to, gerai būtų, kad ir recenzentas nežinotų, kas yra straipsnio autorius, ir ramiai vertintų turinį, o ne asmenybę. Padoriuose moksliniuose leidiniuose ši procedūra tikriausiai taip (ar iš dalies taip) ir vyksta. Tačiau nepaprastai paplitęs yra kur kas „tobulesnis” variantas: neši straipsnį į mokslinį žurnalą – atnešk kartu dvi recenzijas. Beje, čia, nepaisant aiškių sistemos pranašumų, atsiranda ir tam tikrų keblumų: jaunas drovus mokslininkas nedrįsta prašyti recenzijos savo vyresniųjų kolegų, o bičiuliai bendraamžiai lyg tyčia kažkur išvažiavę, susirgę ar tiesiog neturi mokslinio laipsnio; arba atvirkščiai – vyresnysis paprašė jaunesniojo, vadinasi, rašyk pagarbiai, nes koks nors nepalankus ar tiesiog neatsargus žodis ateityje gali skaudžiai atsiliepti; o yra ir tokių senų kolegų, kurie tik ir laukia progos įgelti viens kitam – apie jokias recenzijas negali būti nė kalbos. Vis dėlto tokie atvejai – veikiau retos išimtys negu taisyklė. Paprastai greitai sutariama:
         – Alio, Petrai? Čia Jonas. Klausyk, man reikia recenzijos – parašiau šį bei tą...
         – Po velnių, dabar visai neturiu laiko.
         – Na, Petrai, ką tau reiškia – vieną puslapį...
         – Gerai, kada tau reikia?
         – Jau ketvirtadienį popiet.
         – Taip, man ketvirtadienį posėdis... Na gerai, užsuk pas mus į dekanatą – eidamas į posėdį paliksiu sekretorei. Tiesa, apie ką tu ten rašai?
         – Apie Kanto kategorinį imperatyvą.
         – A, gerai. Na, iki.
         – Ačiū, iki.
         Kitą sykį Petras paskambins Jonui, ir jo panašaus pobūdžio problema bus taip pat greitai ir sėkmingai išspręsta.
         Tačiau darykime prielaidą, kad moksliniai straipsniai vis dėlto recenzuojami rimtai ir sąžiningai. Tuomet ne itin aišku, ką veikia mokslinio leidinio redaktoriai ar redakcijos kolegija – kartais gana gausus būrys profesorių, habilituotų daktarų ir pan. Reikalaudami ar pageidaudami recenzijų iš šalies, jie tiesiog prisipažįsta esą nekompetentingi spręsti apie mokslinių straipsnių vertę. Be to, ilgai stebint kai kurių vadinamųjų prestižinių žurnalų veiklą susidaro įspūdis, kad jų redaktoriai publikuojamų straipsnių paprasčiausiai neskaito. O ir kam skaityti? Dvi palankios recenzijos – ir straipsnis būtinai turi būti paskelbtas; belieka techninis darbas – spaustuvė, nes redaguoti, kaip nors taisyti straipsnį jau nevalia: juk recenzentai aprobavo tą pirminį jo variantą. O jeigu recenzijos nepalankios, straipsnis nebus paskelbtas; bet juk skaitytojai, irgi ne iš kelmo spirti, galėtų įvertinti jį kitaip. Taigi žurnalą iš esmės formuoja ne redakcija, o recenzentai. Kam gi tuomet atitenka tiek triukšmo keliantis prestižas?
         Dar vienas plačiai pripažintas straipsnių moksliškumo kriterijus – vadinamasis mokslinis aparatas. Išvertus į normalią kalbą tai reiškia: citavimas ir nuorodų į citatų šaltinius sutvarkymas. Įprasta manyti, kad jeigu straipsnyje nieko necituojama arba nenurodyti citatų šaltiniai, toks straipsnis yra nemokslinis. Nežinau, kokie yra šio kriterijaus šalininkų argumentai; manyčiau tiesiog, kad citavimo būtinumą lemia svarstomos problemos pobūdis, o nuorodų sutvarkymo forma priklauso nuo autoriaus stiliaus ir skonio. Pavyzdžiai, palyginimai, taikliai paminėtos šalininkų bei oponentų mintys ne tik pagyvina tekstą, bet dažnai ir palengvina jo suvokimą, o nurodyti pasiskolintos minties autorių – kiekvieno rašančiojo garbės reikalas. Kita vertus, tuščios pastangos citatomis užpildyti savojo mąstymo spragas visuomet nesunkiai pastebimos ir autoriui garbės nedaro. Paimkime storiausią I. Kanto ar M. Heideggerio tomą, ir ten nerasime tiek citatų ir nuorodų, kiek jų yra viename Filosofijos&Sociologijos numeryje – bet ar dėl to prestižinio žurnalo autoriai tampa moksliškesni ar filosofiškesni už klasikus? Ilgiausias literatūros sąrašas straipsnio pabaigoje dera nebent studentui pirmakursiui, norinčiam pademonstruoti dėstytojui savo erudiciją. Taip pat juokingai atrodo kokios nors sparnuotos frazės (tarkim, Descartes’o Cogito ergo sum) paminėjimas tiksliai nurodant šaltinį: Raštai. – Paryžius, 2000, t. 17, p. 695. Atrodytų, viskas labai paprasta ir aišku; bėda tik ta, kad kai nėra ko pasakyti iš esmės, imama skaičiuoti citatas.
         Kokių nors kitų – be recenzijų ir citatų – oficialių ar tradicinių straipsnių moksliškumo kriterijų prisiminti tiesiog neįstengiu, o ir nemanau, kad kolegos mokslininkai galėtų jų išvardyti daugiau. Be abejo, yra pagrindinis, svarbiausias, paprasčiausiai sakytume: vienintelis tikras moksliškumo kriterijus – tai straipsnio turinys, kuris atsiskleidžia – ar gali čia būti abejonių? – tik įdėmiai tą straipsnį perskaičius. Bet ką daryti, jei skaityti dėl kokių nors priežasčių – trūksta laiko, nėra noro ar nepakanka kompetencijos – neįmanoma, o vertinti – irgi dėl gana rimtų priežasčių, pavyzdžiui, skirstant mokslininkų atlyginimą ar net visų institutų finansavimą – būtina? Nepaprastai kebli padėtis; tačiau, kaip taikliai pastebėjo F. Hölderlinas, kur pavojus, ten ir išsigelbėjimas. Ir štai buvo išrasti mokslinių ir nemokslinių leidinių sąrašai – universalus kriterijus publikacijų moksliškumui nustatyti. Situacija pasikeitė iš esmės: dabar gavusi mokslininko ataskaitą instituto administracija patikrina jo publikacijų sąraše paminėtus leidinius pagal stebuklingus leidinių sąrašus ir itin preciziškai nustato mokslininko kvalifikaciją; susumavus leidinių pavadinimus ministerijoje irgi gana tiksliai sprendžiama apie instituto indėlį į nacionalinį mokslą.
         Šiaip, aišku, nieko nuostabaus, netgi labai natūralu, kad apsikrovusi valstybinės reikšmės problemomis mokslinė biurokratija neskaito mokslininkų darbų ir šalies mokslo lygiui nustatyti vartoja šiuolaikinę pažangią technologiją. Kur kas keisčiau atrodo pačių mokslininkų nuolankumas ir tendencija įtikėti tokios moksliškumo vertinimo sistemos teisingumu; ir jau visai liūdna darosi, kai šitokiais kriterijais ima vadovautis asmenys ir kolegijos, nuo kurių iš tikrųjų priklauso ir dabartinio mūsų mokslo vidinė kokybė, ir jo perspektyvos – mokslinių grupių (skyrių, temų) vadovai, doktorantūros komitetai, institutų mokslo tarybos, mokslininkų atestacinės komisijos. Vertinimas pagal žurnalo viršelį tampa visuotinis ir neginčijamas. Neprisimenu, kad būčiau kada nors kritikuojamas iš esmės – kad, pavyzdžiui, remiuosi nepatikimais informacijos šaltiniais, nagrinėju neesminius problemos aspektus, darau skubotas ar nelogiškas išvadas; užtat nuolat girdžiu apgailestavimus ir priekaištus, kad straipsniai paskelbti netinkamuose leidiniuose. Sutinku, kad gali būti logiškai teisinga tokia implikacija: jeigu straipsnis yra geras (mokslinis), jis publikuotinas moksliniame leidinyje; tačiau tik iš dalies – nes gerą straipsnį galima publikuoti bet kuriame leidinyje, o prasto apskritai nereikia publikuoti. Tuo tarpu jokios logikos taisyklės neleidžia šios implikacijos apversti (sukeisti vietomis antecedentą ir konsekventą): jeigu straipsnis publikuotas moksliniame leidinyje, vadinasi, jis yra geras; juo labiau – jeigu straipsnis publikuotas nemoksliniame leidinyje, jis yra prastas (nemokslinis): čia jau visiška nesąmonė. Ne itin išmanantiems formaliąją logiką pateikčiau pavyzdį, reikalaujantį vos žiupsnelio sveiko proto. Tarkim, aš parašiau du straipsnius – A ir B; duodu juos kompetentingiems kolegoms paskaityti ir gaunu įvertinimą: straipsnis A geras – tiksliai užčiuopta opi problema, nuodugniai išanalizuoti svarbiausi jos aspektai, padarytos drąsios, reikšmingos išvados, o štai straipsnis B silpnokas – svarstymas paviršutiniškas, išvados skubotos ir pan. Šį silpną straipsnį B aš įteikiu vadinamajam prestižiniam leidiniui (juk nesunku organizuoti dvi palankias recenzijas) ir dabar galiu juo didžiuotis iki gyvenimo pabaigos; tuo tarpu Vakaro žiniose paskelbtą gerą straipsnį A galima laikyti palaidotu – būčiau „mokslinės bendruomenės” išjuoktas vos paminėjęs leidinio pavadinimą. Jeigu šis sufantazuotas pavyzdys neatrodo pernelyg įtikinamas – štai absoliučiai gyvas ir šviežias. Pavasarį vykusios mokslinės konferencijos dalyviai įteikė savo pranešimų pagrindu parengtus straipsnius vienam moksliniam leidiniui (redakcija mielai sutiko skirti konferencijoje svarstytai problemai atskirą numerį). Vienas konferencijos dalyvis – šių eilučių autorius – savo konferencijoje išsakytas mintis paskelbė šiame nemoksliniame žurnale (Naujoji Romuva, 2002, Nr. 2, p. 74–77). Tas pat tekstas – žodis žodin! – galėjo atsidurti po kitu viršeliu ir būtų pripažintas moksliniu. Dabar gi jis laikomas mokslo populiarinimu arba tiesiog niekuo nelaikomas – atestacinė komisija jai pateiktame publikacijų sąraše jo „iš principo nepastebėjo”...
         Kad ir koks keistas būtų šis „principas”, vertinimas pagal jį tapo nūn neatsiejamu Lietuvos mokslinės bendruomenės gyvenimo elementu. Tad kartais pagalvoju, ar nebūtų galima jo taip pat sėkmingai pritaikyti ir praeities mokslininkų bei filosofų publikacijoms. Vartau štai gana storą, daugiau nei keturių šimtų puslapių, knygą, pavadintą Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai, II tomas. Čia išvardyti ir aprašyti įvairūs tekstai, atspindintys Lietuvos filosofinės minties raidą nuo XIX amžiaus vidurio iki 1940 metų. Atkreipkime dėmesį į leidinius, kuriuose šie tekstai buvo publikuoti: keli akademiniai – Athenaeum, Senovė, Soter, Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai; daug populiarių – Logos, Dienovidis, Kosmos, Židinys, Vairas, Kultūra, Naujoji Romuva, o ir visokių kitokių – Ateitis, Aušrinė, Gamtos draugas, Lietuvos mokykla, Jaunoji Lietuva, Laisvoji mintis, Klaipėdos žinios, Priekalas, Pjūvis, Šviesos keliai... Vadovaujantis dabartiniais akademiniais „principais” reikėtų šią knyga gerokai suploninti – kokiais trimis ketvirtadaliais. Bet juk pratarmėje sakoma, kad „tomą parengė Lietuvos Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto Lietuvos filosofijos istorijos skyrius. Šio darbo vadovas – Lietuvos MA narys korespondentas J. Macevičius”⁴. Solidu! Beje, visiškai neketinu šaipytis iš rimto kolegų atlikto darbo. Pats šiek tiek prisidėjau rengiant šią gerą knygą; ir šiandien – kaip ir prieš dešimt metų – nuoširdžiai manau, kad tik šitaip ir dera elgtis su moksliniais ir filosofiniais tekstais: rinkti ir tausoti vertingus dalykus nepriklausomai nuo leidinių formato ar viršelių spalvos. Tačiau pirmiausia, aišku, reikia skaityti. Ogi dabartinė mokslo administracija ne tik nenori ko nors tausoti, bet nesiruošia nieko skaityti. „Jūs dar ne klasikai!” – galėtų ji mums griežtai atkirsti. Kaipgi tad tampama tais dėmesio vertais klasikais – ar jau persikėlus Anapilin, ar dar keliems šimtams metų praėjus? Atsimenu, išleidę šį antrąjį Šaltinių tomą, tuoj pat susirūpinome trečiuoju, kurio herojais turėjo būti daugelis dar gyvų filosofų: buvo pradėtas susirašinėjimas, rengiami važiavimai pas toliau gyvenančius – kad tik nepraleistume ko nors įdomaus ir vertingo. Tai natūralus ir sveikas, kolegiškas požiūris į filosofinę (ar mokslinę) kūrybą. Administracinis visuomet buvo ir tebėra iš esmės kitoks. Populiarus, filososofija besidominčios publikos simpatiją pelnęs Jozefas Goluchowskis 1824 metais buvo išgrūstas iš Vilniaus universiteto – filosofijos katedrą vėl užėmė perdėm akademiškas A. Daugirdas. Galbūt ir Antanui Maceinai Kauno universiteto administracija „neužskaitė” kokios nors publikacijos Naujojoje Romuvoje – mes šiandien ją už tai atitinkamai vertiname. Atrodo, ir dabartiniai prestižinių leidinių sąrašų sudarytojai ir puoselėtojai jau po truputį ruošia sau panašią vietą Lietuvos mokslo ir filosofijos istorijoje.
         Aiškiai suvokiu, kad moralės problemos nėra nei mokslinė, nei visuomeninė mano specializacija. Betgi nereikia būti diplomuotu moralistu, kad pastebėtum, kaip demoralizuoja mokslininkus ši leidinių sąrašų sistema. Užuot kėlęs sau kilnų tikslą pranešti visuomenei savo mokslinio darbo rezultatus – atradimus ar apmąstymus, mokslininkas ima rūpintis prestižinių publikacijų skaičiumi: juk tai svarbiausias (kur tau – vienintelis!) rodiklis svarstant metinę ataskaitą ar posėdžiaujant atestacinei komisijai, o ir ruošiantis ginti disertaciją reikia keliskart užsifiksuoti tam tikruose leidiniuose. Kad šis rūpestis gerokai toliau nustūmė patį mokslą ir bendravimą su visuomene, gražiai byloja specifinė mokslininkų tarmė: nebekalbama apie reikalą publikuoti savo darbus, būtina tiesiog publikuotis prestižiniuose žurnaluose; aš spausdinausi Katalikų mokslo akademijos metraštyje, – giriasi autorius, užuot paprastai pasakęs, kad tas leidinys išspausdino jo straipsnį. Sangrąžinė veiksmažodžio forma puikiai parodo, kad darbas atliekamas sau, o ne mokslui ar visuomenei. Apie disertacijas taip pat kalbama kaip apie savitikslį dalyką: svarbiausia parengti ir apginti doktoratą, o ne ištirti ar apmąstyti problemą. Paklaustas, kaip sekasi daryti habilitaciją, vis prisimenu vieną profesorių Maskvoje, kuris, kiek perfrazuodamas garsiąsias N. Nekrasovo eilutes, sakydavo savo aspirantams: Uchenym mozhesh' ty ne byt', no kandidatom byt' obyazan. Šis (norėčiau manyti – ironiškas) priesakas pas mus dabar gana sėkmingai realizuojamas; ar tik nebus smarkiai prie šios sėkmės prisidėję prestižinių leidinių sąrašai...
         Pasvarstykime dar keleta psichologiniu problemos aspektų - yra pagrindas manyti, jog visa tai anaiptol ne šiaip sau nekaltas žaidimas, bet gana rimtų pavojų mokslininko psichinei sveikatai kelianti situacija. Taigi eksplikuokime dar sykį - dabar glaustai, schemiškai. Atrodytų, aišku, kad: a) prestižą reikia pelnyti, bet negalima jo paskirti; b) žurnalo viršelis nelemia jo turinio (straipsnių vertės); c) bičiulių recenzijos nėra objektyvus straipsnio įvertinimas; d) citatų skaicius nedidina straipsnio moksliškumo, - ir vis dėlto elgiamasi taip, lyg viskas būtų kaip tik atvirkščiai. Ar nepavadintume tokios situacijos kafkiškąja? Juk būtent taip nuolat elgiasi F. Kafkos herojus K. - pavyzdžiui, Procese: nors ir suvokdamas esąs nekaltas, nedalyvavęs jokiame nusikaltime, jis rūpinasi advokatu, ieško tariamų liudininkų, renka nereikalingas pažymas, svarsto, ką pagalvos ar kaip sureaguos įtakingi pareigūnai. Betgi K. nėra koks visiškas mulkis - ir vis dėlto kitaip, racionaliau ir protingiau, jis pasielgti nepajėgus. Psichologijoje tokia būsena vadinama neuroze. Štai chrestomatiniai - atsiverskime bet kurį psichologijos zinyną - neurozes požymiai: psichinė, o neretai ir fizinė energija eikvojama netikslingai, tiesiog beprasmiškai švaistoma; prisidengiant rimtais reikalais siekiama patenkinti paslėptus Id troškimus (atpalaiduoti Id įtampą); tokių tikslų realizacijos būdai - seni ir šabloniški ("taip daro kiti"); vadinamosios veiklos objektai - ne tikri ir reikšmingi individui, o jų pakaitalai, erzacai. Palyginkime: užuot įsigilinus į rimtą ir įdomią problemą, nuosekliai bei savarankiškai ją ištyrus ir apmąsčius, paskui paskelbus straipsnį normaliame (skaitomame) leidinyje ir sulaukus skaitytojų atsiliepimų - studijuojami leidinių sarašai (nes yra prestižinių, prestižiškesnių ir net prestižiškiausių, o to nežinant galima žiauriai apsirikti ir paskelbti neprestižiniame), ieškoma palankių recenzentų (buvo jau minėta, kokių čia gali kilti sunkumų, ypač jaunam mokslininkui), gausinamos ir apipavidalinamos citatos (dažnai be reikalo, tik todėl, kad "taip daro kiti"); visa tai (be grynai mokslinio darbo, jeigu jam irgi skiriama dėmesio) reikalauja nemažai psichinės ir fizinės energijos, o rezultatas tik toks, kad tavo pavardė atsidūrė šalia kitų prestižinio leidinio autorių pavardzių, galbūt gana garsių, ir įstaigos administracija tai palankiai įvertino, taigi liko patenkinti pasąmoniniai Id garbes ir "šventos ramybės" (administracijos atžvilgiu) troškimai. Iš tikrųjų keista, kad įsiūlę savo straipsnius prestižiniams leidiniams autoriai ima tikėti esą didieji mokslininkai. Suprantama, studentas, gaves gražu zinomo mokslininko atsiliepimą ir pirmąsyk paskelbęs savo kūrinį rimtame moksliniame žurnale, turi pagrindą būti savimi patenkintas. Tačiau profesorius, nuolat kalbantis apie tokio pobūdžio "pripažinimą", demonstruoja neurozės, žinomos kaip didybės manija, požymius. Atidžiau įsižiūrėję aptiksime ir kitų neurozių elementų. Pavyzdžiui, įkyrumo neurozė - nesąmoningas, nekontroliuojamas vidinis poreikis kartoti tuos pačius veiksmus, net suvokus ju beprasmiškumą ar žalingumą: mokslininkas puikiai supranta, kad jo kūrybiniai laimėjimai - ne citatos ar publikacijos prestižiniuose leidiniuose, bet neranda psichinės energijos ištrūkti iš užburto rato ir vis kartoja įprastą procedūrą; arba nevisavertiškumo kompleksas - nuolatinis savęs lyginimas su kitais visada gaunant rezultatus ne savo naudai: kiti paskelbė daugiau straipsnių arba prestiziškesniame leidinyje, pagavo aukštesnio rango recenzentą. Vienas isterijos bruožu labiau būdingas vadams nei pavaldiniams ir ekstravertams nei introvertams: isterikas suburia apie save gana daug žmonių ir priverčia juos tarnauti - padėti jam realizuoti savo Id troškimus. Tarkim, koks nors fakulteto dekanas ar mokslo tarybos pirmininkas mano vairuojąs visą mokslo šaką, vienintelis žinąs teisingus mokslo tikslus bei metodus; jis gerai jaučiasi tik tada, kai mato viso savo vadovaujamo kolektyvo pritarimą - kiekvienas drįstantis manyti kitaip sukelia jam tiesiog fizines kančias. Ogi tas jo manymas veikiausiai yra viso labo užmaskuota jo Id išdaiga.
         Neurotikas paprastai suvokia konfliktą savo psichikoje; jį galima išgydyti parodžius jam to konflikto priežastį bei mechanizmą. Psichozė - iš esmės kitokia, daug sunkesnė liga: pasąmone tarsi okupuoja sąmonės vietą ir užvaldo individą; psichotikas nesuvokia savo psichikos skilimo, mėgina sąmoningai vadovautis "malonumo principu" ir todėl praktiškai iškrinta is visuomenės gyvenimo. Pagrindinis, esmingiausias šizofrenijos (gr. "proto skilimas", psichozes atmaina) simptomas, aiškina Ericas Berne'as "žaliems" (layman), yra toks: ligonis reaguoja į jo galvoje vykstančius procesus taip, lyg tai būtų išorinio pasaulio reiškiniai. Antonis Kepinskis vadina tai "informacinio metabolizmo sutrikimu": "tikrovės vaizdas formuojasi gyvojo organizmo ir aplinkos sandūroje - nuolatos priimant aplinkos signalus bei į juos reaguojant. [...] [Šizofrenijos atveju] ...centrinėje reflektorinio lanko dalyje kilančios funkcinės struktūros projektuojamos į isorinę aplinką... Subjektyviai jos išgyvenamos kaip tikrovė, t. y. esančios anapus ribos, skiriančios vidinį ir išorinį pasaulius"⁵. Įdomu, kuriapus tos ribos įsikūrė kai kuriose galvose prestižinių leidinių sąrašai, lemiantys mokslinių publikacijų reikšmę... Berods pernai instituto administracijai labai rūpėjo pademonstruoti aukštesniajai instancijai gerus mokslinės veiklos rodiklius. Išanalizavus mokslininkų ataskaitas buvo pasidžiaugta, kad publikacijų prestižiniuose leidiniuose yra gana daug, o vienas straipsnis atsidūrė net į ypač aukšto rango sąraša įtrauktame Rusijos sociologiniame žurnale. Beje, dauguma kolegų negalejo tiksliai prisiminti žurnalo pavadinimo. Pajuokavau tada, kad jeigu tai būtų koks populiaresnis Nauka i zhizn' ar Vokrug sveta, tai ir mes galėtume tą straipsnį paskaityti. "Tikriausiai, - sutiko kolega ir pridūrė: - įtariu, kad esu vienintelis Lietuvoje to žurnalo skaitytojas." O štai antra šios istorijos dalis: susidomėję ta publikacija amerikiečiai sociologai išsivertė straipsnį į anglų kalbą ir paskelbė savo sociologiniame leidinyje; tatai sukėlė instituto administracijai kur kas mažiau džiaugsmo: mat amerikietiškas žurnalas nėra įtrauktas į tokio aukšto rango leidinių sąrašą kaip anas rusiškas. Ar tik nebus čia "informacinio metabolizmo sutrikimas"... Kitas kolega išleido savo straipsnių rinkinį be jokių oficialių moksliškumo požymių - mokslo įstaigos grifo, recenzentų sąrašo ar pan. Apmaudu: knyga negali būti "užskaityta" nei mokslininkui, nei - itin nemalonus dalykas! - institutui. Išganingas sprendimas išdygo netrukus: mokslo taryba prisiminė svarsčiusi ir aprobavusi knygą dar rengiant ją spaudai ir, įklijavusi į knygą papildomą puslapi su savo oficialiu verdiktu, padarė ją moksline. Skubėdama gelbėti instituto mokslinį pelną taryba tikriausiai nė nesuvokė dorai ir protingai pasielgusi mokslininko kūrinio atžvilgiu: padarė tai, ko iš jos ir iš kitų valdžią turinčių mokslo institucijų nuolat laukiama ir tikimasi - paprasčiausiai perskaitė tekstą ir įvertino (nesutrukdė nė tai, kad trys ketvirtadaliai knygą sudariusių straipsnių anksčiau buvo publikuoti neprestižiniuose Kultūros baruose bei Naujojoje Romuvoje). Nesuvokė, nes intencija buvo kilusi ne iš sąmonės, o iš pasąmonės, dėmesys sutelktas ne į esmę, o į etiketę: prireikė išorinio įrodymo (įrašo knygoje), kad taryba įtikėtų savo pačios nutarimu - betgi tas "išorinis įrodymas" buvo sukurtas savyje ir sau! Taigi, kaip šizofrenijos atveju, Id atkakliai mėgina taikyti savo "malonumo principą" ten, kur paprastai Ego vadovaujasi "realybės principu", o subjektas to nė nesuvokia. Neurotikui vis dėlto pavyksta Id ir jo užgaidas slopinančių vidinių jėgų konfliktą išspręsti tas jėgas panaudojus pagal paskirtį, nors kartais tai būna itin skausminga procedūra; psichozės atveju nugali Id - ir tai gali nesukelti individui jokių nemalonumų.
         Viena galimų šizofrenijos priežasčių C. G. Jungas laikė reakciją į industrinės visuomenės beprasmiškumą ir susvetimėjimą. Antroje XX amžiaus pusėje industrinei visuomenei virstant postindustrine (informacine, postmoderniąja) anai būdingi beprasmiškumas ir susvetimėjimas neišnyko; vadinasi, mūsų ir dabar tyko tos pačios psichinių ligų priežastys. Beje, postmodernistinė epocha prikūrė ir savų, tik jai būdingų paradoksų – ypač intelektualinėje srityje. Iš tikrųjų, ar toks požiūris į mokslinę spaudą būtų galėjęs atsirasti kada nors anksčiau? Antikoje šiaip jau nebuvo jokios mokslinės spaudos, kaip mes ją suvokiame šiandien, o ir jokių mokslininkų – veikiau išminčiai, į kurių balsą buvo pagarbiai įsiklausoma. Viduramžiams mokslinės spaudos sąvoka irgi veikiau netaikytina, bet tekstai tikriausiai buvo atidžiai skaitomi, nes vieni buvo itin garbinami, kiti – smerkiami ir net deginami. Ankstyvasis kapitalizmas įteisino prekės kultą, o pagrindinė prekės charakteristika yra jos kokybė; teksto atžvilgiu tai būtų turinys, kurį galima įvertinti tik tą tekstą perskaičius. Ir štai vėlyvasis kapitalizmas ėmė garbinti ne pačias prekes, o jų etiketes ir reklamines gudrybes – sugebėjimą prekę pateikti; mokslo srityje – tai žurnalų pavadinimai ir jų prestižiškumo indeksai. Kitas postmodernizmo epochos bruožas – tekstų ir leidinių (apskritai – informacijos) gausėjimas, o kartu – gyvenimo tempų spartėjimas. Visko perskaityti neįmanoma – tad ir skaitomi pirmiausia žurnalų pavadinimai, citatų šaltinių sąrašai, recenzentų pavardės ir titulai. Taigi ši specifinė mokslinės spaudos situacija – būdingas mūsų postmoderniosios (informacinės) visuomenės reiškinys. Betgi būtina atkreipti dėmesį į dar vieną – ko gero, esmingiausią – postmodernistinės kultūros reiškinį. F. Jamesonas jį nusako labai paprastai: „dingsta kai kurios pagrindinės ribos ir skirtybės”⁶. Ir tai ne tik globali abipusė kultūros ir ekonomikos ekspansija; vis sunkiau atskirti aukštąjį meną nuo vadinamosios masinės kultūros produkcijos, net pati atskiro meno kūrinio sąvoka darosi vis problemiškesnė. Šiuolaikinėje teorijoje, pastebi F. Jamesonas, „nyksta senosios žanro ir diskurso kategorijos... Tarkime, kaip vadintini Michelio Foucault darbai – filosofija, istorija, socialine teorija ar politiniu mokslu? Ginčytina, kaip šiais laikais sakoma, ir aš siūlyčiau, kad „teorinis diskursas” taip pat būtų laikomas postmodernizmo apraiška”⁷. Ar tokiomis postmodernistinio „teorinio diskurso” sąlygomis dar galima reikalauti griežtai atskirti mokslą nuo ne-mokslo? Manyčiau, kad pastangos garantuoti moksliškumą įstatymiškai įtvirtinus prestižinių mokslinių leidinių sąrašus yra vienas įdomiausių mūsų nacionalinio postmodernizmo paradoksų.

1 A. Šliogeris. Transcendencijos tyla. – Pradai, Vilnius, 1996, p. 111–143. Atgal

2 Ten pat, p. 140. Atgal

3 Ten pat, p. 45. Atgal

4 Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai, t. II. – Mintis, Vilnius, 1991, p. 10. Atgal

5 A. Kępiński. Schizofrenia. – Państwowy zakład wydawnictw lekarskich, Warszawa, 1981, p. 58–59. Atgal

6 F. Jameson. Kultūros posūkis. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2002, p. 16. Atgal

7 Ten pat, p. 17. Atgal

[ Aukštyn ]