• TYRIMAI •

Neklasikinio mąstymo principai Kierkegaardo „egzistencinės krizės“ filosofijoje

Antanas Andrijauskas,
Kultūros, filosofijos ir meno institutas

Kierkegaardo fenomeno mįslė.

         Danų mąstytojo Søreno Kierkegaardo (1813–1855) „egzistencinės krizės“ koncepcija yra unikalus filosofijos istorijos reiškinys. Jai būdingi saviti, vėliau išplitę, egzistencinės pasaulėjautos motyvai, atspindintys apokaliptines neišvengiamos katastrofos nuotaikas, stiprėjantį žmogaus susvetimėjimą, jo būties bešakniškumą, nusivylimą socialine pažanga ir Vakaruose viešpatavusiais racionalistinės filosofijos principais. Šis, M. Unamuno žodžiais tariant, „Šiaurės Pascalis“ tęsė A. Schopenhauerio pradėtą Vakarų filosofinės sąmonės, tradicinio filosofinio mąstymo perorientavimo į ontologinį procesą. Jis įtvirtino naują egzistencinio mąstymo tradiciją, kurioje daugelis klasikinės Vakarų filosofijos mokymų, idėjų ir kategorijų įgavo naują „neklasikinę“ interpretaciją. Užsklęsta tarp vidinių asmenybės problemų unikali žmogaus egzistencija Kierkegaardo filosofijoje tapo vienintele autentiško mąstymo verta realybe.
         Pabrėžtinai asmeninis Kierkegaardo mąstymo stilius ir paradoksali idėjų dėstymo maniera ilgą laiką buvo ignoruojama. Jis išsikovojo pripažinimą Danijoje, tačiau už jos ribų buvo praktiškai nežinomas. Savo tėvynėje šis originalus mąstytojas buvo suvokiamas kaip keistas romantinės pakraipos rašytojas. Daugeliui amžininkų jis atrodė mažiau reikšmingas danų literatūrai nei tarptautiniu mastu žinomas pasakų kūrėjas H.Ch. Andersenas. Iš tikrųjų sunku tapti pranašu savo šalyje. Šį teiginį patvirtina dar vienas akivaizdus faktas. Kopenhagoje yra didžiulė gyvybinga gatvė Kierkegaard (šis žodis danų kalba reiškia bažnyčios kiemą ir paprastai prie šventoriaus įkurtas kapines), bet ji yra tik kaip „kapinių gatvė“, su didžiuoju filosofu nesusijusi.
         Kierkegaardas pirmiausia domina kaip didis Vakarų klasikinės filosofijos reformatorius, subtilus psichologas, daugybės mįslingų, tiesiog paradoksalių tekstų autorius. Jis daug nuveikė kuriant naują „neklasikinę“ Vakarų mąstymo tradiciją, įtvirtinant joje personalistines tendencijas ir naujus egzistencinio mąstymo principus. Šioje studijoje sąmoningai nesureikšminami religiniai jo filosofijos aspektai – daugiausia dėmesio skiriama ontologinėms problemoms, kurias spręsdamas autoriaus požiūriu, Kierkegaardas atsiskleidė kaip vienas įžvalgiausių Vakarų mąstytojų. Religiniai dažniausiai interpretacinėje literatūroje aptariami jo tekstai yra ne tokie originalūs, nuobodesni, kadangi juose kartojasi ir įvairiai nagrinėjamos tos pačios jį kamavusios problemos.
         Kierkegaardas, kaip ir jį stipriai paveikęs Schellingas, pagrindines idėjas iškėlė ankstyvuosiuose veikaluose, todėl pirmiausia remsimės jais. Kita vertus, plačiai pasitelksime itin vertingą jo kūrybinio palikimo dalį – „Dienoraščius“ ir kitą įvairialypį epistoliarinį palikimą, kuriame galima rasti daug atsakymų į jo knygose glūdinčias mįsles arba paremti kai kurias Kierkegaardo kūrybinio palikimo vertinimo interpretacijas. Intymiuose dienoraščiuose jis dažnai nejučiomis prasitaria apie tas jį kamavusias problemas, kurias rūpestingai slėpė nuo skaitytojų paskelbtose knygose.
         Kartu su Schopenhaueriu Kierkegaardas tapo įtakingas naujos žmogaus egzistencijos svarbą teigiančios pakraipos mąstytojas. Kaip taikliai pastebėjo J. Hohlenbergas, daugelis slapčiausių Schopenhauerio minčių buvo savarankiškai suformuluotos ir įtvirtintos Kierkegaardo veikaluose [Hohlenberg, 1960, p. 300]. Dienoraščiai liudija, kad su Schopenhauerio idėjomis susipažino tik gyvenimo pabaigoje, kai svarbiausi jo veikalai buvo sukurti. Šio mąstytojo idėjos, sprendžiant pagal didžiai pagarbius žodžius dienoraštyje, Kierkegaardui padarė didžiulį įspūdį. 1854 m. dienoraštyje jis rašė: „Buvau nustebęs, kai aptikau rašytoją [Schopenhauerį. – A.A.], kurio idėjos nors kai kuo skyrėsi, tačiau buvo artimos mano skelbiamoms“ [Kierkegaard, 1949, p. 572]. Ypač reikšminga, kad jį „labiausiai žavi Schopenhauerio kova su Hegeliu“ ir „aršūs išpuoliai prieš profesorių filosofiją“ [Ten pat, p. 573]. Schopenhauerį Kierkegaardas laikė „didžiai reikšmingu autoriumi“ – tokį išskirtinį dėmesį liudija dienoraščiuose užrašytos mintys, skirtos kritinei jo asmenybės ir filosofijos refleksijai.
         Skirtingai nei Schopenhaueris, artimai susijęs su klasikinio vokiečių idealizmo tradicija, nuo kurios jis taip ir nesugebėjo atsiriboti, nors ir fanatiškai kovojo, kadangi gyveno jos idėjų klestėjimo metu, vėliau filosofines diskusijas pradėjęs Kierkegaardas jau turėjo istorinę perspektyvą. Kita vertus, vokiečių klasikinio idealizmo korifėjų Schellingo ir Hegelio koncepcijos jau buvo praradusios savo pirmapradį gyvybingumą. Dėl to daug radikaliau Kierkegaardas kritikavo klasikinius Vakarų racionalistinės filosofijos principus. Turėtume atkreipti dėmesį ir į kitą ne mažiau reikšmingą dalyką – Schopenhaueris buvo pripažintas paskutiniais savo gyvenimo metais, o Kierkegaardui to teko laukti daug ilgiau – iki pirmųjų XX a. dešimtmečių, kuomet Vakarų Europoje įsigalint susvetimėjimui, plėtojantis totalitarizmo tendencijoms ir stiprėjant klasikinių mąstymo principų krizei, jo idėjos atgimė. Tuomet daugelį šokiravęs ir visų pamirštas Kirkegaard’as pamažu tapo filosofų bei intelektinio elito skaitomu autoriumi.
         Kodėl šis visų užmirštas „Kopenhagos atsiskyrėlis“, mįslingų tekstų autorius iškilo į Vakarų mąstymo tradicijos Olimpą ir tapo vienu įtakingiausių mąstytojų? Vienareikšmio atsakymo nėra, tačiau akivaizdu, kad viena svarbiausių priežasčių – jam būdingas įžvalgumas. Kierkegaardas sugebėjo anksčiau nei kiti mąstytojai įžvelgti vos besikalančias žmogaus susvetimėjimo, nusivylimo, egzistencinės problematikos aktualėjimo ir kitas „piktybės gėles“, kurios vėliau vešėjo Vakarų visuomenėje. Kita vertus, danų mąstytojas buvo suvoktas kaip asmenybė, suformulavusi daugybę anksčiau nesuprastų, tačiau tik XX a. ypač aktualių idėjų. Todėl jo „egzistencinės krizės“ filosofija taip stipriai paveikė XX a. filosofinių idėjų raidą.
         Siekiant suvokti Kierkegaardo fenomeną ir jo idėjų įtaigumo priežastis nevertėtų pamiršti, kad jis buvo ne tik didis mąstytojas, bet ir postromantinės literatūros genijus. Jo veikaluose savitai susipynė filosofinės mąstysenos gelmė, rafinuotas literatūrinis stilius ir subtilaus psichologo nuojauta. Psichologiniu požiūriu tai buvo vienas įžvalgiausių mąstytojų, lygiavertis Pascale’ui, Montaigne’ui, Schopenhaueriui, Dostojevskiui, Nietzsche’i, Bergsonui ir M. Proustui.
         Kierkegaardui svetimas šviečiamasis optimizmas, tikėjimas viltinga žmogaus būtimi. Visa jo kūryba kupina melancholijos, neišvengiamos tragiškos lemties nuojautos. Jis nuolatos kalba apie nusivylimą, susvetimėjimą, mirties baimę, kuri persekioja pasmerktą kančiai žmogų jam priešiškame pasaulyje. Savo gyvenimą mąstytojas vaizdžiai palygina su „amžina naktimi“. 1837 m. dienoraštyje Kierkegaardas užrašo: „Man kartais atrodo, kad esu vergas, prikaustytas grandinėmis prie galeros, pasmerktos žūti“ [Kierkegaard, 1949, p. 558]. Dienoraščiuose jis prisipažįsta, jog „nelinkęs kaltinti tik savo meto, kadangi visais laikais gyvenčiau blogai. Sokratas sakė tiesą: tremtis neteiks jam naudos, nes jis jausis blogai visose šalyse“ [Rohde, 1998, p. 358].

Neklasikinio mąstymo principai.

         Kierkegaardas į filosofiją atėjo praslinkus daugiau nei dviem dešimtmečiams po programinio Schopenhauerio veikalo pirmojo tomo paskelbimo. Jis nepriklausomai nuo pirmtako kritikavo viešpatavusius klasikinės metafizikos principus ir plėtojo naujos su žmogaus būtimi susijusios egzistencinės filosofijos idėją. Tačiau Kierkegaardo, kuris buvo 30 metų vyresnis nei Nietzsche ir gyveno izoliuotoje kultūrinėje Danijos erdvėje, idėjos už jo tėvynės ribų praktiškai nebuvo žinomos. Tiesa, susipažinęs su Kierkegaardo kūryba, jo tautietis garsus literatūros kritikas G. Brandesas (jis intensyviai susirašinėjo su Nietzsche) dėjo daug pastangų ir skleidė savo žemiečio idėjas, tačiau jos, nesant vertimų į pagrindines Europos kalbas, deramo dėmesio tuomet nesusilaukė. Nietzsche su Kierkegaardo kūryba šiek tiek susipažino tik paskutiniais sąmoningo gyvenimo metais, todėl apie galimą danų mąstytojo poveikį jo pasaulėžiūrai pagrindo kalbėti nėra. Viename paskutinių – 1888 m. vasario 19 d. – laiškų, adresuotų Brandesui, Nietzsche užsiminė apie ketinimą susidomėti „psichologinėmis Kierkegaardo problemomis“, tačiau užgriuvusi liga sukliudė šio sumanymo įgyvendinimą.
         Kierkegaardas ir Nietzsche sukyla prieš perdėm siaurą formaliai logišką, fizikalistinį klasikinės metafizikos pasaulio ir žmogaus jame interpretavimą bei siekia iškelti individualios egzistencijos ir gyvenimo svarbą. Suvokę savo būties nepriklausomumą ir unikalios egzistencinės (gyvenimiškosios) patirties vertę, jie jau nebenorėjo likti abstrakčiais anonimiškais visumos elementais, o siekė atverti naujas individualios būties perspektyvas, įtvirtinti principinį žmogaus būties atvirumą, jos nepaklusnumą dogmatiškoms iš išorės, abstrakčių teorinių nuostatų primetamoms schemoms. Mąstantis individas maištavo prieš pažemintą žmogaus vietą pasaulyje, o neklasikinės pakraipos pradininkai tapo naujos koordinačių sistemos ir tikrojo mąstymo grindėjais; mąstymo, kuris paverčia unikalaus individo egzistenciją, jo slapčiausius išgyvenimus, gyvenimą (egzistenciją) Visatos centru, t. y. visa ko pradžia.
         „Melagingo“ ir „beasmenio“ racionalizmo kritika, kurią rutuliojo neklasikinės filosofijos pradininkai, ne tik reiškė atsisakymą tradicinių į „visuotinumą“ ir „bendrareikšmiškumą“ pretenduojančių klasikinės metafizikos principų, bet ir rodė jų siekimą savo filosofijos pamatu padaryti individualų žmogaus gyvenimą, arba, kitais žodžiais tariant, asmenybės egzistenciją su jos nepakartojamu vidiniu pasauliu. Šių mąstytojų veikalais prasideda tas Vakarų filosofijos raidos etapas, kurį galima pavadinti „kriziniu“ arba „neklasikiniu“. Į pirmą vietą iškyla pasaulio disharmonijos idėja, kurios subjektyvus atspindys yra „suskilusi“ sąmonė, praradusi ryšį su tradicinėmis harmonijos, humanizmo, gėrio ir grožio sąvokomis.
         Kalbėdami apie žmogaus būties tragiškumą ir susvetimėjimą, savo viltis jie siejo su individualia asmenybės valia, jos sugebėjimu atskleisti savo požiūrį į gyvenimą, įgyvendinti kūrybines potencijas. Skiriamasis šios mąstysenos bruožas yra atsisakymas filosofinių sistemų kūrimo, sistemingumo principo, nes žmogaus būties sklaida nesuderinama su sistemos uždarumu. Tikrasis filosofijos pašaukimas, jų manymu, „atvirumas“, nuolatinis egzistencinės tiesos ieškojimas. Nietzsche nevartojo egzistencijos sąvokos taip, kaip Kierkegaardas. Savo „gyvenimo filosofijoje“ jis irgi siekė konkretizuoti vidinę asmenybės „gyvenimo“ esmę, išmąstyti jos būties perspektyvas. Formuodamas egzistencinės mąstymo dialektikos principus, jis rėmėsi mitologinėmis (kvazimitologinėmis) konstrukcijomis, aukščiausią realybę stengėsi apibūdinti iracionaliais metodais: simbolizmu, mistika, „neskaidriu“ aprašinėjimu.
         Savo intelektinę energiją neklasikinės filosofijos kūrėjai nukreipė į subjektyvią tikrovę, į sąmonės tekamumo apmąstymą, nepakartojamą, nuolatos besikeičiantį žmogaus subjektyvumą, pasąmonės struktūras, asmenybės psichologijos, kalbinės raiškos subtilybes, kurios neišreiškiamos sisteminio mąstymo principais ir racionalistinės filosofijos kategorijomis. Tai iš esmės kitoks, netradicinis, subjektyvumo bei subjekto interpretavimas, priminimas filosofams kūrybinės subjektyvios tikrovės kilmės ir tos primirštos chrestomatinės tiesos, kad turtingas kultūros pasaulis kuriamas ir funkcionuoja subjektui. Vadinasi, pagrindiniai neklasikinės filosofijos klausimai perkeliami į subjektyviosios ontologijos plotmę.
         Neklasikinės filosofijos pradininkai siekė perprasti prarastą Vakarų filosofijos istorijoje žmogaus būties prasmę. Todėl jie nagrinėjo individualią sąmonę, jiems svarbiausia – unikalios mąstančio individo egzistencinės, arba, kitais žodžiais tariant, gyvenimo patirties, kuri iš principo negali būti paversta į logiškai aiškias konstrukcijas, savo dirbtinumu svetimas unikaliai egzistencinei patirčiai, skleidimas.
         Gvildendami individualios žmogaus būties problemas jie rėmėsi nesubstancine būties samprata (asmenybė – ne kažkas duota, o nuolat atsirandančių galimybių visuma) ir kartu subjektyvino ontologinę problematiką. Taigi subjektyvistinių tendencijų stiprėjimas pohegelinėje filosofijoje pasiekė kulminacinį savo raidos tašką. „Subjektyvioji ontologija“, arba ontologija siaurąja šio žodžio prasme, yra tai, ką galime vadinti spontaniškuoju „aš“, kas lemia nesąmoningą žmogaus „egzistencijos“ (Kierkegaardas) arba „gyvenimo“ (Nietzsche) funkcionavimą konkrečioje individualioje sąmonėje. Visa individo būtis tarsi užsklęsta subjektyvioje aplinkoje, tačiau negalime teigti, kad ji – būtis – yra subjektyvi.
         Subjektyvioji ontologija siekia panaikinti ribas, skiriančias meną ir gyvenimą, sujungti juos į vientisą suabsoliutintą estetinį reiškinį. Ne taip kaip vokiečių klasikinio idealizmo filosofija, kurios idealas buvo mokslas, siekiantis pažinti objektyvią tiesą, neklasikinės filosofijos, iškeliančios subjektyvios ontologijos svarbą – iracionalia intuicija besiremiantis menas.
         Individualią žmogaus egzistenciją (gyvenimą) priešpriešindami abstrakčioms sisteminėms klasikinės filosofijos nuostatoms, Kierkegaardas ir Nietzsche siekė įrodyti, jog žmogaus būtis, būdama aukščiausia ir intymiausia realybė, nepaklūsta racionaliam pažinimui, klasikinės filosofijos bei tradicinės metafizikos kategorijoms. Gilėjančios klasikinės filosofijos krizės sąlygomis asmenybės būties ir kūrybinės raiškos problemos darėsi itin aktualios. Vis aiškiau suvokta, jog, norint pažinti individualios būties ir kūrybos unikalumą, negalima vadovautis išsekusiomis tradicinėmis idealistinėmis filosofijos sąvokomis, kurios, susidūrusios su „neklasikinėmis“ situacijomis, darėsi ribotos.
         Tradicinėms gnoseologizuotos klasikinės metafizikos sistemoms labai svarbios abstrakčios metafizinės konstrukcijos. Jose dažniausiai kalbama tik apie išorinius žmogaus būties aspektus, todėl tarp abstrakčiai gvildenamų gnoseologinių problemų išnyksta konkrečios asmenybės būties problemos. Pavyzdžiui, Hegelio objektyvaus idealizmo sistemos subjektu tampa gnoseologizuota „žmonijos“ idėja, kaip neesmines naikinanti visas ontologines konkrečios subjektyvios būties pasireiškimo formas.
         Šie pokyčiai yra susiję su Vakarų filosofijos istorijoje vykstančiu perėjimu nuo „klasikos“ į „neklasikinį“ jos raidos etapą, kuriam būdingas išorinio pasaulio pažinimo atsisakymas ir naujas individualus ir istoriškas aktualiausių žmogaus būties problemų traktavimas, „egzistencijos“ (Kierkegaardas) ir „gyvenimo“ (Nietzsche) sąvokų aiškinimas. Šie mąstytojai, anot Jasperso, sukūrė naują dvasinę aplinką. Jų maištas prieš racionalizmą buvo ne proto puolimas, o mėginimas jį išrutulioti tiesiogiai iš egzistencijos [Jaspers, 1935, p. 6].
         Neklasikinės filosofijos kūrėjams svarbiausia – pažinti ne išorinį objektyvų pasaulį, o gvildenti vidinį žmogaus gyvenimą, jautriausias, užslėptas jo puses. Jie, kaip ir daoistinės, čan tradicijos mąstytojai ar garsiosios Tolimųjų Rytų peizažinės tapybos meistrai, tarsi kviečia į klajones bekraščiame žmogaus dvasios pasaulyje. Neklasikinėje filosofijoje net žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip menas.
         Kierkegaardą ir Nietzsche sieja labai daug kas: iškart krinta į akis dvasinis artumas. Jie kritiškai vertino to meto kultūrą, filosofiją, meną. Abu daug kalba apie nusivylimą tradicinėmis vertybėmis, žmogaus susvetimėjimą, neišvengiamą mirtį ir nebūtį. Šiose idėjose glūdi juos suartinantis šviečiamojo optimizmo ir klasikinių mąstymo principų neigimas, nepasitenkinimas tikrove, naujos „atviros“ nukreiptos į svarbias žmogaus būties problemas filosofijos reikalavimas, filosofijos suartinimas su menu, asmenybės vidinių išgyvenimų sureikšminimas. Juos taip pat sieja „ribinių situacijų“, vidinio pasirinkimo, laisvės, niekio, egzistencijos laikinumo, susvetimėjimo, nusivylimo, baimės, pareigos, susirūpinimo gyvenimu, etinės atsakomybės ir pan. subjektyviai psichologinių ypatybių turinčių problemų nagrinėjimas.
         Abu garsėjo kaip puikūs žodžio meistrai – rašytojai, tačiau vienodai sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą, buvo priversti savo lėšomis leisti knygas. Jų kūryba išsiskyrė bekompromisiškumu, neretai agresyviu pobūdžiu. Kierkegaardas ir Nietzsche dramatiškai kėlė klausimą apie žmogaus būties prasmę. Pirmasis klasikinį mąstymą kritikavo iš religinės sąmonės pozicijų ir apeliavo į krikščioniškąjį absurdą, o antrasis istorinę savo epochos padėtį apibūdino pabrėžtinai lakoniškai – „Dievas mirė“. Vadinasi, tradicinė „žmogaus mirtis“, arba „gyvenimo mirtis“, jo koncepcijoje virto „Dievo mirtimi“, o kai Dievas miršta, tuomet, anot Nietzsche’s (ir Dostojevskio), jo vietą užima žmogus. Kita vertus, maištingas bedievio Nietzsche’s ateizmas ir „valios galiai“ kultas jo veikaluose buvo lydimas prarastojo galingo Dievo nostalgijos. Tačiau Dievo mirtis dar nereiškia, kad žmogus paveldėjo visas jam būdingas savybes ir visažinystę.
         Neturėtų stebinti išskirtinis Kierkegaardo ir Nietzsche’s dėmesys Sokrato asmenybės ir filosofijos fenomenui, skaudus savo išstūmimo iš pasaulio, susvetimėjimo, nusivylimo tradicinėmis vertybėmis jausmas, mintis apie supančio pasaulio absurdiškumą, žmogaus būties tragizmą, neišvengiamą „sąmonės skilimą“, savęs traktavimas kaip jau „negyvenančių“ arba esančių kelyje į mirtį.
         Kierkegaardas ir Nietzsche ilgainiui išplėtoja savitą aforistinės ir impulsyvios kalbos rašymo techniką bei stilių. Jo iškilimas tiesiogiai siejasi su antisisteminėmis mąstytojų nuostatomis, kadangi teksto skaidymas į skirtingo kalbinio ir prasminio intensyvumo dalis darko, griauna vientisą teksto erdvę. Tekstas praranda monolitiškumą, prasminį centrą, pagrindines jį sistemiškai organizuojančias linijas. Mąstymą vientisais aiškiai artikuliuojamais blokais keičia fragmentiškumas, t.y. glausti kupini didžios filosofinės prasmės ir kruopščiai nudailinti aforizmai arba atrodantys atsitiktinėmis reakcijomis į gyvenimo įvykius impresionistiniai savarankiški fragmentai, kurie suardo klasikiniam filosofiniam tekstui būdingą vientisumą, skatina įsigalėti naujas neklasikines stilistines formas. Tokie nauji meninės išraiškos ir kompozicijos principai filosofiniuose tekstuose keičia bei plečia tradicinės komunikacijos galimybes. Toli gražu ne visiems „neklasikinės“ filosofijos tekstams būdingas prasmės vienareikšmiškumas, formos išbaigtumas. Daug kas čia priklauso nuo situacijos, nulemiančios konkretaus teksto ir jo kompozicijos savitumą, sandų sąveiką, energetinę įtampą, ritmų, minties pulsaciją, jos šuolius ar nuoseklią plėtotę.
         Aforistiniuose Kierkegaardo ir Nietzsche’s tekstų blokuose tarp atskirų skirtingo intensyvumo dalių yra tuščios baltos erdvės, kurios kaip peizažinėje Tolimųjų Rytų tapyboje ar poezijoje veikia savo emocine galia. Aforistinis minčių dėstymas leidžia kiekvienam mąstytojui laisvai komponuoti teksto fragmentų seką, keisti tekstūros pobūdį, tuščių ir užpildytų plotų intensyvumo ritmiką, paversti tekstą gyvybingu, prisodrintu daugybės įtampų organizmu. Vidinio žmogaus gyvenimo pilnatvė, įvairių jautriausių išgyvenimų fragmentai čia perteikiami didžiai asmeninėmis kontekstualiomis ir situacinėmis sąvokomis.
         Kaip ir Tolimųjų Rytų mąstytojai, Kierkegaardas bei Nietzsche išryškina ir kartu panaikina poliarines kategorijas; čia išnyksta ribos tarp tiesos ir paklydimo, gyvenimo ir mirties, gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, viskas susilieja viename vitališkame būties sraute. Jie išplėtoja savitą aforistinės, banguojančio intensyvumo kalbos stilių, kuriame klasikiniam tekstui būdinga filosofinė kalba praranda objektyvumą, loginį aiškumą, schematiškumą: tampa svarbiausiomis vos ne ezoterinio lygmens subjektyvios komunikacijos problemos. Kalbai jos iškelia klasikinei Vakarų filosofijai praktiškai nežinomus reikalavimus (tolimas panašios kalbos užuomazgas galima įžvelgti Augustino, Pascale’io, Montaigne’io tekstuose). Šaltą klasikinės filosofijos objektyvumą įveikiančiuose neklasikinės filosofijos tekstuose prasmė perteikiama jautriausiais kalbiniais atspalviais, ekspresyviais sąmonės srauto protrūkiais, kuriuose filosofinė kalba virsta poetine ir spinduliuoja energiją bei temperamentą.
         Neklasikinės filosofijos kūrėjai, ypač Kierkegaardas ir Nietzsche, tarsi gyvena savo susikurtoje atribotoje nuo išorinio pasaulio tikrovėje, kuri virsta jų tekstų erdve. Ši vaizduotės sukurta erdvė, kaip susidaro įspūdis, skaitant jų tekstus, neretai virsta realesne nei tikrovė. Jos regėjimo aprašymo formos labai subjektyvios, individualios, iš esmės neperkeliamos į jokią kitą kalbą dėl joms būdingo, artimo Tolimųjų Rytų filosofijai, situacinių ir kontekstinių sąvokų aparato. Čia senojo klasikinio filosofavimo būdas panaikinamas, praranda aiškius kontūrus, keičiasi, žmogaus vidinio pasaulio reikšmingumo suvokimas užgožia ir nustumia į antrąją eilę išorinį, išorinis atsiveria vidiniam, ir atvirkščiai.

Intelektinė biografija.

         Tarp Vakarų filosofų nedaug mąstytojų, kurių idėjos būtų taip glaudžiai susijusios su asmeninio gyvenimo faktais, paskatinusiais atsirasti svarbius mokymus ir idėjas. Iš tikrųjų, nagrinėjant Kierkegaardo idėjas, aiškėja, kad filosofo mąstysena pagrįsta intymiais emociniais išgyvenimais ir savianalize. Jo tekstuose vyraujantys egzistenciniai leitmotyvai neretai yra nesuprantami be tiesioginių sąsajų su konkrečiais biografijos faktais. Jei Kierkegaardo gyvenimą gvildensime, norėdami aptikti kuo daugiau ryškių daugeliui tos epochos asmenybių gyvenimui būdingų intriguojančių istorijai reikšmingų įvykių, greit nusivilsime. Tačiau jei mėginsime įsiskverbti į jo vidinį pasaulį, aiškinsimės jame vykusias dvasines dramas, tuomet viskas apsivers, ir šio mąstytojo idėjos, ir su jomis susiję biografijos faktai įgaus ypatingą prasmę. Jis taps mįslingu XIX a. rafinuotos intelektinės kultūros reiškiniu, vertu ne tik psichoanalitinės, bet ir itin kruopščios kompleksinės analizės.
         Išoriškai atrodantis skurdus įvykių Kierkegaardo gyvenimas (visą gyvenimą, išskyrus keturias keliones į Berlyną, jis užsisklendęs nugyveno savo bute Kopenhagoje) neturėtų klaidinti: tokios jautrios asmenybės, gyvenančios intensyvų dvasinį gyvenimą, biografijoje buvo įvykių, kurie vėliau labai paveikė jo pasąmonę ir kūrybą. Kierkegaardo knygose nuolatos įkyriai kartojasi keli leitmotyvai. Tai – tėvo nuodėmės, griežtas protestantiškas auklėjimas vaikystėje, pažintis su Regina Olsen, sužadėtuvės ir santykių nutraukimas, ryšys su Schellingu, maištas prieš Hegelio racionalistinės filosofijos principus, miesčioniškos filisterinės visuomenės vertybių neigimas, užsisklendimas savyje, pasišventimas kūrybai… Šie intelektinės biografijos faktai savitai transformavosi jo tekstuose. Jie nuolatos skatino mąstytoją analizuoti „amžinąsias žmogaus būties problemas“, todėl nenuostabu, kad savitai atsispindėjo jo egzistencinės krizės filosofijoje.
         Nemažai Kierkegaardo gyvenimui įtakos turėjo jo šeimos, ypač tėvo, problemos. Būsimasis filosofas gimė 1813 m. gegužės 5 d. Kopenhagoje religingo komersanto Michaelio Pederseno Kierkegaardo šeimoje. Tėvas augo nedideliame vargingų Jutlandijos valstiečių ūkyje (Gaard) netoli protestantų bažnyčios (Kierke) – iš čia kilo šeimos pavardė Kierkegaard (liet. – kapinės). Tėvo, o vėliau ir su juo augusio sūnaus gyvenime gilų rėžį paliko vaikystėje tėvo padaryta nuodėmė, kurią visą gyvenimą skaudžiai išgyveno. Jį, vienuolikos metų vaiką, tėvai atidavė varganam ūkininkui piemenauti. Nuskurdęs kenčiantis alkį, šaltį ir kitus nepriteklius vaikas nusivylimo akimirką prakeikė Dievą. Šis nuodėmingas Dievo prakeiksmas vėliau persekiojo jo gyvenimą, įskiepijo neišperkamos kaltės jausmą. Persikėlęs į Kopenhagą sumanus tėvas atkakliu darbu ilgainiui praturtėjo, vėliau sėkmingai vertėsi kojinių bei trikotažo prekyba ir šešių nupirktų namų nuoma, kuri davė stabilias pajamas. Sulaukęs keturiasdešimties nuo komercijos nutolo ir daug dėmesio skyrė knygų skaitymui bei vaikų auklėjimui.
         Michaelis Pedersenas buvo ambicingas, griežtas, sumanus žmogus, sugebėjęs išsikovoti tvirtas pozicijas visuomenėje. Siekdamas ištaisyti vaikystės išsilavinimo trūkumus, domėjosi literatūra, filosofija, religija, lankėsi įvairiuose miesto intelektualų susitikimuose. Šeimos gyvenimas klostėsi sunkiai. Søreno tėvas buvo įsitikinęs, kad lemtingas prakeiksmas jį persekioja, kadangi vienas po kito mirė artimieji. Kierkegaardai buvo įsitikinę, jog nė vienas iš septynių nuodėmingo Michaelio Pederseno vaikų nesulauks Kristaus amžiaus, t. y. 33 metų. Slogi nuojauta slėgė religingą šeimą; beje, iš septynių vaikų gyvi išliko tik du sūnūs – Peteris Christianas ir Sørenas. Peteris Christianas tapo pastoriumi, o 1856 metais – vyskupu.
         Jauniausiojo sūnaus Søreno gimimo metu tėvui buvo 56, o motinai – Annai Lund, buvusiai namų tarnaitei, 45 metai. Tėvas ją vedė jau nėščią vengdamas apkalbų, tačiau nesantuokiniai santykiai dar tebegedint mirusios pirmosios žmonos ir iš šių ryšių gimęs kūdikis nuolatos jam priminė nuodėmingą praeitį. Tais laikais Søreno tėvai buvo ganėtinai pagyvenę žmonės, kadangi sunkios gyvenimo sąlygos, ligos XIX a. pradžioje daug greičiau silpnino žmogaus organizmą. Į tai, kad Sørenas buvo pagyvenusių tėvų sūnus, daugelis jo kūrybos interpretatorių atkreipia dėmesį ir sieja su jam būdinga silpna sveikata, psichologiniu jautrumu, pesimistine pasaulėžiūra bei kitais jo pasaulėjautai bei charakteriui būdingais bruožais.
         Nuo vaikystės Sørenas išsiskyrė neeiliniais sugebėjimais, lakia vaizduote ir ypatingu jautrumu. Tėvas daug vilčių siejo su jauniausiu sūnumi, kurio auklėjimui ir lavinimui skyrė išskirtinį dėmesį, siekdamas įskiepyti pareigos jausmą ir griežtus etinius principus. Jis daug valandų praleisdavo su sūnumi aiškindamas jam įvairius dalykus. „Mano vaikystė, – prisimena Sørenas, – buvo laiminga, kadangi praturtino mane etiniais įspūdžiais. Duokite man galimybę pabūti prie jos dar akimirką, ji primena man tėvą. Šie prisiminimai brangiausi iš visų. Vaikystės prisiminimai suteikia man galimybę dar kartą išryškinti tai, apie ką kalbu: kad svarbiausias dalykas – vientisas pareigos jausmas, o ne įsipareigojimų įvairovė. Jei vertybinę prasmę įgauna pastarieji, individas degraduoja ir žlunga“ [Rohde, 1998, p. 22]. Tarp tėvo ir sūnaus nusistojo glaudus emocinis ryšys. Sørenas vėliau knygose ir dienoraščiuose su didžia pagarba prisimindavo tėvą, nors visiškai neminėdavo motinos. Jis nuolatos gvildeno tėvo poveikį jo gyvenimui, ir atvirkščiai.
         Šiuo požiūriu labai svarbus alegorinis pasakojimas „Šešiose fantazijose apie vienatvę gyvenimo kelio pakopose“ skyriuje „Tylus nusivylimas“. „Kadaise, – pasakoja Kierkegaardas, – gyveno tėvas su sūnumi. Sūnus panašėjo į veidrodį, kuriame tėvas regėjo save; sūnui savo ruožtu tėvas buvo tas veidrodis, kuriame jis regėjo save tokį, kokiu ilgainiui taps. Tačiau jie retai žvelgė į save taip, kadangi kasdien jie gyvai bendraudavo. Tik kelis kartus nuliūdęs tėvas tyliai žiūrėjo į sūnų ir pasakė: „Vargšas berniuk, tu gyveni nusivylęs, bet tyliai“. Daugiau apie tai jie niekuomet nesikalbėdavo: nei apie tai, kaip šiuos žodžius reikia suprasti, nei apie tai, kiek tai atitinka tiesą. Tėvas manė, kad dėl sūnaus melancholijos kaltas jis, o sūnus buvo įsitikinęs, jog teikė skausmą tėvui, tačiau daugiau apie tai jie neprasitardavo“ [Ten pat, p. 379–380]. Ši didžios simbolinės prasmės kupina alegorija subtiliai atskleidžia dvasinius mąstytojo ir tėvo ryšius bei abipusį kaltės jausmą, kuris neapleido jų iki gyvenimo pabaigos, labai veikė jų pasaulėjautą bei santykius su išoriniu pasauliu. Tėvą Sørenas laikė vieninteliu artimu žmogumi, kuris jį suprato be žodžių ir su kuriuo buvo galima kalbėtis be žodžių.
         Kopenhagoje išaugęs Sørenas – miesto kultūros produktas. Tiesa, miesto kultūra Danijoje tuomet tik ėmė gyvuoti, kadangi tai buvo provinciali žemės ūkio šalis, kurios dar beveik nepalietė kitose Vakarų Europos šalyse sparčiai besiplėtojanti pramoninė gamyba. Tėvo liepiamas Sørenas 1830 m. įstojo į Kopenhagos universiteto Teologijos fakultetą, tačiau studijavo ne itin uoliai, gyveno nerūpestingą bohemišką gyvenimą, daugiau domėjosi liksmomis užeigomis, salonais, muzika, teatru, poezija, literatūra, filosofija. Tai skaudino jo tėvą. Mylimo sulaukusio 82 metų tėvo mirtis 1838 m. rugpjūty Sųrenui buvo skaudus smūgis. Dienoraštyje šį įvykį aprašo taip: „Aš taip nuoširdžiai troškau, kad jis dar nors keletą metų pagyventų. Jo mirtį laikau galutiniu jo meilės man įrodymu. Mirdamas jis pasitraukė ne nuo manęs, o dėl manęs – kad (jei tai įmanoma) šis tas iš manęs išeitų“.
         Po šio sukrėtimo Søreno gyvenimiškosios nuostatos ir gyvenimo būdas pasikeitė iš esmės. Jis 1838 m. pasinėrė į studijas, pradėjo rašytojo karjerą – paskelbė pirmą garsėjančiam Andersenui skirtą knygą „Iš dar gyvojo užrašų“, kuri atskleidė autoriaus polinkį į giliamintiškumą. Šiame veikale išryškėjo jaunojo rašytojo maksimalizmas ir bekompromisiškumas. Jo išvada negailestinga: „tai joks genijus, o greičiau pasigailėtinas vargeta, kadangi genijus – ne apskretusi žvakė, gęstanti vėjuje, o gaisras, kurį vėtra tik įplieskia dar daugiau“. 1840 m. birželį sėkmingai išlaikęs baigiamuosius teologijos egzaminus, pastoriaus karjeros atsisakė; 1841 m. rugsėjo 29 d., gerai apgynęs disertaciją „Ironijos koncepcija, nuolatos remiantis Sokratu“, gavo tėvo išsvajotą magister artium diplomą.
         Dar 1837 m. Søreno gyvenime atsitiko svarbus įvykis. Tuomet jis susipažino su jauna žavia mergina Regina Olsen, o 1840 m. rudenį susižiedavo. Tačiau po metų spalio mėnesį prieš pat santuoką santykius su ja nutraukė. Provincialioje protestantiškoje Kopenhagoje (1840 m. joje gyveno apie 120 000 gyventojų) tai buvo triukšmingas skandalas, sukėlęs daugybę apkalbų ir visuomenės pasmerkimą. Po dviejų savaičių kaip laisvas klausytojas Sørenas išvyko į Berlyno universitetą. Bręstančiam mąstytojui Danija buvo perdėm maža šalis, todėl jis veržėsi į tuometinės Vakarų filosofijos centrą, kur ieškojo įkvėpimo ir bendraminčių. „Vėliau, – rašė jis, – išvykau į Berlyną. Kentėjau siaubingai. Galvojau apie ją kasdien“.
         Kokios buvo tikrosios atsisakymo nuo mylimos sužadėtinės priežastys, iki šiol lieka mįslė. Kierkegaardo kūrybos interpretatoriai, remdamiesi jo tekstais ir amžininkų liudijimais, iškėlė daugybę hipotezių: pradedant fizine Søreno negalia, netradicine seksualine orientacija ir baigiant grynai kūrybiniais asmenybės išraiškos motyvais. Šis atrodantis nereikšmingas gyvenimo epizodas Kierkegaardui tapo vos ne kosminio masto istoriniu įvykiu, prie kurio jis nuolatos sugrįžta savo knygose ir dienoraščiuose. „Daugelis vyrų tapo genijais įkvėpti meilės merginai, kai kuriuos jų merginos paskatino tapti šventaisiais. Tačiau niekas dar netapo genijum dėl merginos, tapusios žmona; žengęs tokį žingsnį jis gali tapti tik finansiniu patarėju“ [Ten pat, p. 107]. Vadinasi, laiminga santuoka, anot filosofo, sukuria tik respektabilius savimi patenkintus komercinius patarėjus, generolus ar deputatus. Tik nepasiektoje, kupinoje vidinio nepasitenkinimo meilėje, o ne laimingose vedybose jis regi galingą autentiškos kūrybos impulsą. „Jei būčiau vedęs Reginą, – prisipažįsta jis,– niekuomet nebūčiau tapęs pačiu savimi“. Filosofas polemizuoja su J. von Mülleriu teigusiu, kad pasaulį valdo dvi jėgos: idėjos ir moterys. „Tačiau kuomet kalba eina apie reikšmingus dalykus, – rašė Kierkegaardas, – turi viešpatauti vien idėjos“ [Ten pat, p. 356].
         Kierkegaardo sužadėtuvių nutraukimas buvo ne dramos pabaiga, o tik dramatiškas pirmo veiksmo epizodas, davęs daugybę impulsų jo kūrybinei raiškai, gyvenimo prasmei, kūrybinėms problemoms apmąstyti. Kitais žodžiais tariant, pasiryžimas nutraukti santykius su mylimąja skatino jo dvasinę saviraišką, kadangi Regina jo mintyse tarsi buvo su juo ir buvo išskirtinai svarbi Kierkegaardo gyvenimui ir kūrybai iki pat mirties. Atsisakymas jos 1) buvo pradžia vaisingiausio, atsiribojus nuo išorinio pasaulio, kūrybinio darbo etapo; 2) papildomas stimulas filosofiniams apmąstymams apie žmogaus būties prasmę.
         1847 m., kai Kierkegaardas sužinojo, jog Olsen tapo profesoriaus F. Schlegelio žmona, kuris buvo pirmoji jos jaunystės aistra, patyrė dvasinį sukrėtimą. Viename laiškų jos vyrui filosofas rašė: „šiame gyvenime ji priklausys Jums, tačiau į istoriją ji įeis kartu su manimi“. 1849 m. Kierkegaardas teigia: „mano valia nepakito, po mano mirties mano kūriniai liks pašvęsti jai ir mano tėvui“ [Kierkegaard, 1949, p. 156]. Vėliau testamentu jis įgaliojo tapti Reginą viso jo turto paveldėtoja. Søreno mirties metais, 1855, Olsen su vyru išvyko gyventi į danų valdomas Antilų salas. Ji nugyveno 81 metus ir mirė beveik pusšimčiu metų vėliau nei Sørenas – 1904 m.
         Berlyne Søreną labiausiai traukė universitetas. Jis iškart ėmėsi studijų; privačiai tobulino vokiečių kalbą ir kasdien lankėsi keliose filosofijos paskaitose. Tarp Berlyno filosofų tuomet viešpatavo į paskutinę dvasinės evoliucijos pakopą įžengęs Schellingas, kuris dėstė savo vėlyvosios mitologijos ir apreiškimo filosofijos principus. Praslinkus keletui savaičių po atvykimo į Berlyną dienoraštyje Kierkegaardas rašo:„Aš nepaprastai laimingas, kad galėjau išklausyti antrą Schellingo paskaitą. Kaip ilgai kankinausi ir kaip ilgai mano mintys blaškėsi manyje; kai tik jis, kalbėdamas apie filosofijos ir tikrovės ryšius, ištarė „tikrovė“, džiaugsmingas minties polėkio vaisius suspurdėjo manyje tarsi Elžbietos įsčiose. Nuo šios akimirkos prisiminiau beveik kiekvieną jo žodį. Tikiuosi, pagaliau nušvis aiškumas. Šis vienintelis žodis priminė man visas mano filosofines kančias… Dabar visos mano viltys susijusios su Schellingu“ [Kierkegaard, 1941, t. 1, p. 242].
         Iš Danijos atvykusį jaunuolį labiausiai domino antihegeliški ir egzistenciniai vėlyvojo Schellingo paskaitų motyvai. Išgirdęs grynojo egzistavimo (das blosse Existieren) sąvoką, jis pajunta sunkiai apibūdinamą naujos filosofinės saviraiškos atradimo jausmą. Tačiau praslinkus vos trims mėnesiams aštrus kritinis danų mąstytojo protas vėlyvojo Schellingo filosofija nusivilia. 1842 m. vasario 27 d. laiške broliui Peteriui Christianui jis rašo: „Schellingas tauzija nepakeliamus niekalus. Jei nori tai suprasti, susidaryk tokį vaizdą: šuoliais lekiantis pastoriaus N filosofavimas […] Glaustai kalbant, Berlyne aš neturiu daugiau ką veikti. Laiko pojūtis neleidžia man pamažu, po kąsnį, valgyti tai, ką galiu praryti iškart, plačiai atvėręs burną. Aš jau per senas, kad galėčiau lankyti tokias paskaitas, kokias skaito Schellingas, o jam tai jau perdėm sunki užduotis. Visa jo Galių doktrina liudija didžiausią negalią“ [Ten pat, p. 258].

Pseudonimų problema.

         Kūrybinio proveržio skatinamas, Kierkegaardas rašo disertaciją skirtą Sokrato ironijos analizei, o 1843 m. vasario 20 d. paskelbia pirmąjį reikšmingą dviejų tomų programinį veikalą Enten–Eller („Arba–arba“), kurį daugelis filosofijos istorikų pagrįstai vertina kaip jo opus magnum – naujos – egzistencinės krizės – filosofijos atsiradimą. Šia knyga buvo itin domimasi, palankiai ją vertino Kopenhagos intelektualai.
         Anksti subrendusį mąstytoją užplūsta kūrybinių jėgų antplūdis; prasidėjo svaiginančio ir besąlygiško atsidavimo beatodairiškam darbui tarpsnis. Atsisakęs bohemiško gyvenimo būdo, atsiribojęs nuo pasaulio, įnikęs į vertingas knygas, jis nenuilstamai dirba. 1843–1855 m. – produktyviausias mąstytojo kūrybinės evoliucijos tarpsnis: viena po kitos pasipila dešimtys įvairiais slapyvardžiais pasirašytų pamokomų kalbų, filosofinių, etinių, estetinių, religinių veikalų. Jis tarsi išskleidžia savo gyvenimą daugybės polemizuojančių tarpusavyje, įvairiais stiliais parašytų tekstų erdvėje. Kuriamoji tikrovė jį užvaldo visiškai ir tampa svarbesne už realiąją.
         Jį vis mažiau domina visuomenė, ryšiai su išoriniu pasauliu. Buvimas joje, bendravimas su žmonėmis vis labiau slegia. „Laimingas tik tuomet, kai kuriu. Tuomet užmirštu visas gyvenimo kančias ir nemalonumus, visiškai paskęstu mintyse. Tereikia padaryti nors kelių dienų pertrauką, ir sergu, dvasia prislėgta, galva sunkėja. Kuo paaiškinti tokį nenugalimą potraukį minties darbui?“ [Rohde, 1998, p. 350]. Jis, kaip ir dvasiškai artimi M. Proustas ir F. Kafka, itin jaučia žmogaus būties baigtinumą… Gyvenimo laikas yra atmatuotas, jis lėtai gęsta, t.y. juda į mirtį, vaduojasi iš įkyriai persekiojančių vaiduoklių, todėl filosofas skuba išsakyti tai, kas labiausiai jaudina, slypi sielos gelmėse. Sąmoningas šalinimasis nuo visuomenės ir vienatvė prie rašomojo stalo jam – turiningiausios gyvenimo akimirkos. Todėl kūrybinio svaigulio tarpsniais jis retkarčiais trumpam ištrūkdavo iš namų į teatrą paklausyti jo dievinamo W.A. Mozarto „Don Žuano“ uvertiūros ir vėl skubėdavo prie rašomojo stalo.
         Viena po kitos įvairiais slapyvardžiais (Johannes Climacus, Anti-Climacus, Constantin Constantinus, Johannes de Silentio, Victor Eremita, Vigilius Haufniensis, Nicolaus Notabene, Frater Taciturnus, Intere et Intere, Hilarius Knygrišys, Ponas A, Teisėjas Viljamas ir kitais) skelbiamos knygos išplečia ir sukuria ypatingą filosofinių idėjų lauką, kuriame autorius tarsi išsiskaido, reiškiasi skirtingais pavidalais. Slapyvardžių problema – atskiras ir įdomus Kierkegaardo kūrybos aspektas, kadangi tiesiogiai siejasi su jo požiūriais į kūrybą, tekstą ir polifonines idėjų raiškos formas. Kiekvienas slapyvardis suteikia jo vardu pasirašytam tekstui individualias konotacijas, užslėptas prasmes. Dienoraščiuose Kierkegaardas užsimena, kad savo paslaptis jis nusineš su savimi į kapus.
         Anot autoriaus, skaitant Victoro Eremitos vardu pasirašytus tekstus būtina pajusti „geraširdišką ironiją“, Jaunuolio – „minties melancholiją“, Constantino Constantinus – „sustabarėjusį intelektualumą“, Madų parduotuvės savininko – „demonišką neviltį“, Johanno Suvedžiotojo – „sutrikimą“ ir pan. Savo pavarde jis pasirašinėjo tik krikščioniškus tekstus, nedviprasmiškai išreiškiančius jo religines pažiūras, o visi kiti tekstai remiasi kitokiomis prielaidomis ir išreiškia kitokias gyvenimiškąsias pozicijas.
         Per produktyviausią Kierkegaardo kūrybinės evoliucijos tarpsnį viena po kitos išspausdinamos knygos „Dvi stiprinančios kalbos“ (1843), „Baimė ir virpulys“ (1843); pastarosios pabaigoje – glaustas priedas filosofinė esė „Pakartojimas“, „Baimės sąvoka“ (1844), „Filosofijos trupiniai, arba Truputis filosofijos“ ir itin svarbus „Baigiamasis nemokslinis prierašas“ prie jų (1844), „Gyvenimo kelio etapai“ (1845), „Pamokomosios kalbos“ (1847), „Meilės gyvenimas ir valdžia“ (1848), „Krikščioniškos kalbos“ (1848), „Mirtina liga“ (1848), „Krikščionybės pratybos“ (1850), „Apie mano, kaip rašytojo, veiklą“ (1851) ir kitos. Per trylika įtempto darbo metų nuo 1842 m. iki 1855 m. jis parašo 28 tomus veikalų, kurių pusę sudaro dienoraščiai. Jie labai svarbūs užslėptosioms jo filosofijos idėjoms pažinti. Mane visuomet stebino, kad daugelis Kierkegaardo kūrybos tyrinėtojų taip menkai panaudoja jo intymių „Dienoraščių“ ir laiškų potencijas. Daugelis minčių, apmąstymų, kurie pateikiami tarsi non finito forma arba sąmoningai slepiama knygose, netikėtai atsiskleidžia dienoraščiuose, kurie yra patikimiausi rašytojo „kūrybinei laboratorijai“, intymiausiems dvasios pokyčiams pažinti.
         Skirtingais pseudonimais įvardinti autoriai sukuria ypatingą psichologinę vidinės išsakomų idėjų įtampos, polemikos atmosferą, kuri suteikia tekstams daugiabalsiškumo įspūdį. Kierkegaardo knygos – tarsi įstabus marionečių teatras. Autorius, būdamas vienu metu neregimu režisieriumi, komentatoriumi, kritiku ir nusišalinusiu stebėtoju tarsi iškyla virš savo kontraversiškų idėjų ir nuolatos varijuoja tas pačias, jį labiausiai dominančias egzistencines temas bei teatralizuotas situacijas. Šiuo aspektu žvelgiant filosofo tekstai tai – nuolatinis dialogas su besiskaidančia savastimi t.y. nesibaigiantis dialogas su savimi.
         Kierkegaardo polinkį į pseudonomiškumą, norą išsaugoti incognito skatino ne tik mėginimas paslėpti savąjį “Aš”, bet ir polemikos poreikis. Neturėdamas savęs vertų oponentų, jausdamas besiplečiančią intekektinę erdvę (jis buvo ambicingas ir talento jėga iškilęs virš to meto Danijos ir visos Europos kultūros konteksto) Kierkegaardas kūrė virtualius savęs vertus oponentus. Tuo galima paaiškinti jo tekstų dialogiškumą, polifoniškumą, nuolatinę polemika su ankščiau iškeltomis idėjomis. Mąstytojo polinkis į pseudonomiškumą taipogi buvo sąlygojamas sudėtingėjančių santykių su aplinka, kolegomis, stiprėjančio susvetimėjimo, gilėjančio būties tragizmo suvokimo, kuris buvo programuojamas jo komplikuotu charakteriu, uždaru gyvenimo būdu, neįprastomis filisterius šokiruojančiomis vertybinėmis nuostatomis.
         Kierkegaardo tekstuose mintys plėtojasi netikėtais vingiais, kurie neretai susipina, veda į nežinią, aklavietes, o tai skaitytoją trikdo. Čia tarpusavyje polemizuoja įvairios gyvenimiškos pozicijos, simboliniai personažai, kurie – kaip ir polifoniškuose Dostojevskio romanuose – skaidosi, dvejinasi. Autoriaus Aš šiame kaukių maskarade tarsi išnyksta. Kierkegaardas rašytojas nuolatos perauga į filosofą, subtilų estetą, teologą, literatūros kritiką ir atvirkščiai. Ribos tarp filosofijos ir literatūros nyksta, filosofija siekia pajungti sau literatūros teikiamas galimybes. Šiuose tekstuose daug savianalizės protrūkių, apmąstymų apie žmogaus būties skaudulius. Jo veikaluose, kaip ir „sąmonės srauto“ literatūroje ar „naujajame romane“, nuolatos keičiasi laiko pjūviai. Tiesioginis dabarties suvokimas čia susipina su ateities ir praeities gyvenimo faktais. Klasikiniu tokios saviraiškos, itin aktualios modernistinei ir postmodernistinei literatūrai, pavyzdžiu laikyčiau paskirus fragmentus iš „Gyvenimo kelio etapų“. Šios 1845 m. paskelbtos knygos pasakotojo dienoraštyje praeitis ištisai narpliojasi su dabartimi. Minėtas fragmentas tarsi muzikos kūrinys skleidžiasi dviem registrais – susiliedami vienas su kitu, sukuria polifoniškos melodijos įspūdį. Pasakotojas rašo: „Eilutės, rašytos rytais, liudija praeitį ir byloja apie praėjusius metus, o kurias rašau dabar – tai „nakties apmąstymai“, mano nūdienos dienoraštis“. Dėl to atsiranda Kierkegaardo mąstyme dviejų laiko struktūrų įtampa. Skaitant knygas, pavergia jautrus psichologizmas, introspekcija, intensyvus vidinio gyvenimo pulsavimas. Šie tekstų bruožai tiesiogiai siejasi su subjektyvizmo tendencijų stiprėjimu postromantinėje egzistencinės pakraipos literatūroje.
         Knygas Kierkegaardas spausdino savo lėšomis, o jų leidyba ne visuomet atsipirkdavo. Tai mažino jo lėšas ir versdavo galvoti apie apmokamą darbą. Kadangi dėl religinių įsitikinimų pinigus vengė laikyti vertybiniais lakštais, duodančiais palūkanų, gyvenimo pabaigoje jo turtas gerokai sumenko. „Kas many yra geriausia, – liūdnai konstatuoja jis, – vis dėlto niekas nesupranta. Dirbu sekinančiu ritmu, greit man teks susirūpinti pinigais pragyvenimui; man priekaištauja, kad vengiu tarnybos. Tačiau man visiškai aišku, jei pradėsiu tarnauti, atsisakysiu nuo viso to geriausia, ką galiu padaryti. To niekas nenori ir negali suprasti“ [Rohde, 1998, p. 206].
         Romantinės pasaulėžiūros įtaka. Po danų mąstytojo mirties išlikusi per 200 knygų biblioteka ir dienoraščiai leidžia susidaryti vaizdą, ką jis skaitė. Tai – graikų autoriai originalo kalba, ikisokratikai, Sokratas, skeptikai, Platonas, Aristotelis, daugelis Sokratui skirtų tekstų, bažnyčios tėvai, viduramžių mistikai, J. Boehme, E. Svedeborgas, Descartes’as, Spinoza, Leibnizas, G. E. Lessingas, R. Hamannas, prancūzų moralistai, švietėjai, prancūzų ir vokiečių romantikai, F. Baaderis, pilnas Hegelio raštų rinkinys ir įvairūs grožinės bei orientalistinės literatūros kūriniai.
         Nekreipiant dėmesio į išorinius atsiribojimus bei išpuolius prieš romantikų mokyklos idėjas, Kierkegaardas, kaip ir Schopenhaueris bei Nietzsche, iš tikrųjų neatsiejamas nuo romantikų pasaulėjautos. Ankstyvojo Kierkegaardo pasaulėjautą itin veikė Schellingas ir romantikų panestetizmas. Tragiška pasaulėjauta danų mąstytojas artimiausias Novaliui, Hölderlinui, R. Chateaubriand’ui, A. Vigny, kiti jam yra „perdėm romantiški“. Ankstyvieji jo veikalai, ypač „Arba–arba“, glaudžiai siejasi su romantinio individualizmo, dendizmo, ironiško požiūrio į pasaulį bei visuomene plėtote. Kierkegaardo mąstymo stilių, jo subjektyvią dialektiką skatino romantikams būdingo nepasitenkinimo tikrove ir individualios sąmonės krizės suvokimas.
         Iš romantikų veikalų Kierkegaardas perima žaismingo gyvenimo nuostatą, estetinės būties aukštinimą, ironišką estetizmą, požiūrį į asmenybę, kaip į aukščiausią vertybę, meno kultą, meilę paradoksui, siekimą reikšti savo idėjas prisidengiant įvairiomis kaukėmis, pseudonimais. Dėl to jo veikalams būdingas skirtingų požiūrių ir gyvenimiškųjų pozicijų nesutaikomumas, jų nuolatinė polemika. Danų mąstytojui taip pat artima romantikų neautentiško filisterių pasaulio kritika, elitarizmas (daugelio savo knygų įvaduose filosofas aiškina, kad „jo veikalai skirti ne visiems“), kritinis požiūris į įvairias socialines, žmogaus išsigelbėjimo koncepcijas ir grįžimas prie judėjų krikščioniškųjų koncepcijų, iškeliančių kokybinių pokyčių svarbą siekiant išsigelbėti. Netgi asmeninis šio mąstytojo gyvenimas primena atsiribojusio nuo išorinio pasaulio, poeto vienišiaus arba ankstyvųjų krikščionių asketų gyvenimo būdą, kadangi, jo požiūriu, gyvenimą verta nugyventi tik šiais dviem skirtingais gyvenimo būdais. Jo intelektinė biografija, gyvenimo nuostatos rodo laipsnišką evoliuciją nuo pirmosios romantinės prie antrosios krikščioniško asketizmo gyvenimiškosios pozicijos. Nors jį traukė vienatvė, buvo silpna sveikata, be to, jis sukėlė daug paskalų dėl savo iššūkių protestantiškam gyvenimo būdui. Ankstyvajame savo dvasinės evoliucijos etape Sųrenas vadovavosi dendizmo ideologija, potraukiu visoms elegantiško estetinio gyvenimo stiliaus formoms. Vėliau jis persiėmė Schleiermacherio asketiško religinio romantizmo teorija.
         Kierkegaardui, kaip ir romantikams, svarbus svajų ir prisiminimų pasaulis. „Gyventi prisiminimais… Neįmanoma netgi įsivaizduoti nieko aukštesnio nei šis gyvenimas, – rašė jis, – jokia tikrovė negali taip patenkinti, užpildyti žmogų, kaip prisiminimai; prisiminimai yra tokia „tikrovė“, kokios niekada neturi pati tikrovė. Kai prisimenu kokius nors gyvenimiškus ryšius, jie jau tampa amžinybės savastimi, ir visi gyvenimiški santykiai praranda prasmę“ [Kierkegaard, 1908, p. 18]. Tačiau, skirtingai nei daugumai romantikų (išimtimi galime laikyti linkusį į košmariškas fantasmagorijas Hofmaną), šis pasaulis daug pesimistiškesnis ir baugesnis. Kierkegaardas prisipažįsta, kad jam nėra nieko baisesnio nei prisiminimai. Dėl to savo gyvenimą aiškina kaip „amžinąją naktį“, o liūdesį – kaip savo „pilį“, kurioje galima pasislėpti nuo išorinio pasaulio baisybių. Todėl Kierkegaardo egzistencinės krizės filosofiją nenusižengiant tiesai galima traktuoti kaip romantizmą, apvilktą šiurkščiais raminamaisiais asketiškos protestantizmo ideologijos marškiniais.

Dvasinės asmenybės evoliucijos pakopos.

         Programiniame Kierkegaardo veikale „Arba–arba“ bendriausiais bruožais atskleidžiama daugelis pamatinių jo egzistencinės krizės filosofijos principų; svarbiausia – priešpriešinamos dvi pasaulėžiūros ir gyvenimiškosios pozicijos – estetinė ir etinė. Pirmoji įprasmina žavingą grožio ir malonumo iliuzijų kuriamą pasaulį, o antroji skatina remtis moralės ir pareigos principais.
         Dvasiniame asmenybės tobulėjime Kierkegaardas išskiria tris tarpusavyje susijusias pakopas: estetinę, etinę ir etinę religinę. Vyraujanti estetinės pakopos kategorija yra malonumas, etinės – pareiga, o etinės religinės – kančia. Pirmąją, estetinę, žmogaus dvasinės evoliucijos pakopą Kierkegaardo veikaluose apibūdina estetinės būties simboliai Don Žuanas, Faustas, Neronas ir Amžinasis Žydas. Kiekvienas jų yra tik tam tikra pereinamoji sudėtingo estetinio santykio su pasauliu fazė. Kierkegaardo mokymas apie estetinį žmogaus santykį su pasauliu, kaip ir polifoniškuose Dostojevskio idėjų romanuose, yra perteikiamas daugeliu tarpusavyje polemizuojančių vaizdinių – simbolių, kurių „kiekvienas iškyla kaip ištisas pasaulis, pasižymintis savitu dvasingumu“ [Kierkegaard, 1949, p. 511].
         Kierkegaardo požiūris į estetinę žmogaus būties pakopą yra stipriai paveiktas romantinių idėjų, kurios pateikiamos kaip vientisa gyvenimo pozicija ir pasaulio suvokimo būdas. Sunkiai aptinkama asmeninė mąstytojo nuostata dažniausiai sutampa su estetine, kadangi ankstyvuosiuose jo kūriniuose viešpatauja romantinis estetinės būties kultas. Šiai gyvenimo nuostatai būdingas nesubstancialumas, asmenybės atitrūkimas nuo realios tikrovės ir orientavimasis į idealų pasaulį. Kierkegaardo įkvėpėjai Chateaubriandas ir Jenos romantikai estetinę būties formą sieja su menine kūryba, kadangi menas jiems yra aukščiausia absoliuti vertybė. Kierkegaardas pastebimai apriboja romantinio meno kulto sritį. Jo koncepcijoje estetiku tampa ne tik menininkas, tačiau ir visi kiti žmonės, kurių gyvenimo nuostatos nukreiptos į grožį, meną ir malonumus.
         Vadinasi, estetinėje egzistencijos pakopoje žmogaus gyvenimo tikslas yra malonumas, aukščiausias siekis – romantinis grožio ir meno kultas, aukščiausias dvasios sugebėjimas – vaizduotės, fantazijos žaismas, pagrindinė gyvenimo nuostata – žaidimas ir ironiškas požiūris į pasaulį. Estetikas nieko, be malonumo, nevertina rimtai. Estetiko gyvenimą Kierkegaardas aiškiai suartina su menu. Kūrybinis aktas, ypač meno kūrimas ir jo suvokimas, – estetiniu požiūriu tapatūs reiškiniai. Estetinė būtis neatsiejama nuo siekimo gyventi artistiškai, nepaisant etinių visuomenės normų, ir remtis savo egoistiniais norais, savo jėgomis ir galimybėmis.
         Estetinės dvasinės žmogaus evoliucijos pakopos aptarimą Kierkegaardas pradeda nuo betarpiško estetiko simbolio – Don Žuano. Tai yra tokios asmenybės tipas, kuriame estetinis pasaulio suvokimas reiškiasi sureikšmintu malonumu: ji siekia patirti visus malonumus – nuo šiurkštaus juslinio iki beveik intelektualaus. Muzika, teatras, dailė ir moterys – Don Žuano būties aplinka. Vadinasi, šio tipo žmogus vadovaujasi malonumu ir jausminėmis erotinėmis aistromis. „Priežastis, kodėl šis estetiko tipas negali paaiškinti estetinio gyvenimo prasmės, yra ta, kad jis gyvena akimirka, todėl ir jo kompetencija ribojama akimirkos“ [Kierkegaard, 1894, p. 250].
         Juslingos ir lakios Don Žuano idėjos, Kierkegaardo nuomone, neįmanoma autentiškai perteikti statiškomis plastinių menų formomis, o tik laikiniems menams pavaldžiomis išraiškos priemonėmis. Absoliučiai adekvačia erotinės Don Žuano idėjos perteikimo forma jis įvardija muziką, tiksliau – garsiąją Mozarto operą, kurioje genialiai išreiškiama aistringa erotinio juslingumo dvasia. Tačiau kuo labiau estetiko tipo asmenybė skęsta jausminių malonumų stichijoje, tuo stipresnis jos nepasitenkinimas ir nusivylimas.
         Estetiko tipas, įprasmintas Don Žuano simboliu, Kierkegaardo koncepcijoje yra traktuojamas tik kaip momentas nuoseklioje estetinės sąmonės evoliucijoje į daug sudėtingesnę gyvenimo nuostatą. Skirtingai nei Don Žuanas, kuris pasirinko akimirkos gyvenimą, tačiau dar nesuvokė savo pasirinkimo prasmės ir pasekmių, kitas estetinės būties simbolis, Faustas, yra daug sudėtingesnė asmenybė. Tai Don Žuanas, jau pažinęs neviltį ir nusivylimą, nepasitenkinimą savimi, pajutęs tragišką sąmonės skilimą ir kartu pakilęs į aukštesnę estetinio santykio su tikrove pakopą. „Fausto juslingumas, – rašė Kierkegaardas, – yra netiesioginis, jį skatina nusivylimas“ [Kierkegaard, 1949, p. 604].
         Kai juslinio erotinio malonumo ieškojimas, kaip estetinės egzistencijos pagrindas, praranda „skaidrią“ donžuaniškąją prasmę, tada prasideda sudėtingesnė pasaulio refleksija, kurioje tiesioginis estetinis pasaulio suvokimas užleidžia vietą Fausto estetizmo antinomijoms. Faustas simbolizuoja naują, aukštesnį estetinio pasaulio suvokimo lygmenį, t. y. krikščioniškojo demoniškojo estetizmo, kai asmenybė, valdoma kerinčios meilės galios, sąmoningai meta iššūkį visuomenės moralės normoms. Neigdamas moralės normas, faustiškojo tipo žmogus suranda jau ne juslinio (kaip Don Žuanas), o aukštesnio dvasinio pasitenkinimo šaltinį.
         Fausto tipas – tai pirmiausia galinga intelektinė energija ir valia. Jam būdingas bodėjimasis vidutinybėmis. Jį traukia visa, kas aukšta, dailu, harmoninga. Faustas gali pamilti tik gryną, nekaltą sielą, tobulą moters grožį, kuris jį atjaunina, užlieja nežemiška šviesa, suteikia palaimą. Tačiau pasiilgtosios harmonijos jis taip ir nesuranda, tai faustiškosios estetinės būties tragizmas. Fausto būtį ir meilę grindžia nusivylimas ir tragiškas sąmonės skilimas. „Neseniai supratau, – rašė dienoraštyje Kierkegaardas, – kad visa, ką rašiau [apie Faustą. – A.A.], – tai mano paties portretas. Kai tik susimąstau apie šią ligą, pradedu suvokti, kad tapau jos auka“ [Ten pat, p. 474].
         Remdamasis Romos imperatoriaus Nerono vaizdiniu, Kierkegaardas atskleidžia pražūtingas nihilistines estetinės būties pasekmes ne tik tokią asmenybę supantiems žmonėms, tačiau ir pačiai asmenybei. Pagrindiniu estetinio pasitenkinimo šaltiniu Nerono tipo žmonėms tampa žiaurumas, kuriuo pasireiškia nihilistinis maištas prieš visuotines moralės normas. Šios asmenybės, keršijančios pasauliui už savo būties beprasmiškumą, estetinė egzistencija įgauna destruktyvią formą.
         Amžinojo Žydo Ahasvero vaizdinys simbolizuoja krizinę estetinės būties fazę, kai bėgama nuo nepakeliamo nusivylimo gyvenimu ir leidžiamasi į amžinas keliones. Keisdamas savo išorinį kontekstą, Ahasvero tipo žmogus susikuria iliuzijas, kuriomis remdamasis, dar gali kovoti su būties beprasmiškumu, mirtina nusivylimo liga. Taigi Novalio mintis, kad „kiekviena reikšminga idėja turi daug vardų“, savitai įprasminama Kierkegaardo estetinės būties koncepcijoje. „Trys didžiosios idėjos, – rašė jis, – Don Žuanas, Faustas ir Amžinasis Žydas, simbolizuoja gyvenimą, kuriam svetimas tikėjimas. Tik tada, kai šios idėjos apima visą individo vidinį pasaulį, paliesdamos slapčiausias sritis, tada imame remtis morale ir religija“. Kierkegaardas, be to, pastebi: „Šių trijų idėjų koncepcija tiesiogiai susijusi su mano dogmatiškais požiūriais“ [Ten pat, p. 473].
         Vadinasi, visos minėtosios estetinės būties fazės, kurias įprasmina Don Žuano, Fausto, Nerono ir krizinis Ahasvero tipas, yra tragiškos, trumpalaikės, pasitenkinimo maža, reikia daugybės pastangų, nepriklausymas nuo tikrovės – iliuzinis. Todėl estetinėje dvasinės evoliucijos pakopoje esančio žmogaus iššūkis tikrovei pasmerkia jį neišvengiamai pralaimėti. Vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Jei žmogus sąmoningai suvokia būties ribotumą ir būtinybę dvasiškai tobulėti, tuomet jis pasirenka aukštesnę būties formą. Kierkegaardas nuolatos pabrėžia, kad netgi gamtos apdovanota asmenybė yra niekas, kol nesirenka. Tik pasirinkęs „arba–arba“, žmogus suvokia savo amžinąją prasmę, formuoja save ir kartu pakyla į aukštesnę, artimesnę Absoliutui pakopą. „Pagrindinis žmogaus būties tikslas, – pabrėžia Kierkegaardas, – tai ne praturtinti savo protą įvairiomis žiniomis, o ugdyti savo individualybę, savąjį Aš“ [Kierkegaard, 1894, p. 228]. Kadangi estetinėje dvasinės evoliucijos pakopoje esantis žmogus pirmiausia ieško malonumų ir kitokių išorinių reiškinių, vadinasi, tai nėra pilnavertė asmenybė. Todėl ji privalo ieškoti aukštesnės būties.
         Kierkegaardas buvo prieštaringa asmenybė, nuolatos balansuojanti tarp romantinio žaismingo hedonistinio požiūrio į pasaulį ir religinei sąmonei būdingo etinio rigorizmo, Absoliuto ilgesio, reikalaujančio atsisakyti estetiniam pasaulio suvokimui būdingo jusliškumo. Stiprėjant egzaltuotų asketiškų Schleiermacherio, Hamano, Baaderio religinių idėjų įtakai, Kierkegaardo veikaluose ilgainiui ryškėja estetinės problematikos pajungimas etinės ir religinės sąmonės reikalavimams.
         Siekimas įveikti tragišką sąmonės skilimą ir nusivylimą reikalauja atsisakyti romantinio estetinio svaigulio, rinktis save, sustabdyti vaizduotės žaismą, malonumų troškulį ir virsti moralia asmenybe. Tačiau ir antroji, etinė, pakopa dar labai tolima tikrajai egzistencijai. Nuosekli asmenybės dvasinio tobulėjimo logika neišvengiamai veda į tikėjimo svarbos ir etinės pakopos ribotumo suvokimą, jos įveikimą ir Absoliutų pasirinkimą, atveriantį kelią į aukščiausią, trečiąją, žmogaus dvasinės evoliucijos pakopą. „Absoliutus pasirinkimas, – 1839–40 m. Kierkegaardas rašė dienoraštyje, – yra tik tuomet, kai jis yra pasirinkimas tavo gyvenimo kelio ir tiesos, esančios tau viskuo arba niekuo“ [Kierkegaard, 1949, p. 525].
         Kelyje į aukščiausią žmogaus dvasinės evoliucijos pakopą itin svarbu nusivylimas, kurį Kierkegaardas išsamiai aptaria pirmoje knygos „Liga mirčiai“ dalyje. Neviltį jis apibūdina kaip ligą dvasioje, kuri gali reikštis trimis skirtingais pavidalais: beviltiškai neįsisąmoninti, kad turi Patį (netikra neviltis); beviltiškai nenorėti būti pačiu savimi; beviltiškai norėti būti savimi. Jis nuodugniai aptaria visus šiuos tris nevilties pavidalus ir parodo kiekvieno jų pasekmes. „Ar neviltis yra pranašumas, ar trūkumas? Grynai dialektikos požiūriu – ir tai, ir tai. Jei norėtume laikytis abstraktaus nevilties supratimo, negalvodami apie kažką nusivylusį, reikėtų sakyti: tai didžiulis pranašumas. Šios ligos galimybė yra žmogaus pranašumas prieš gyvulį; ir šis pranašumas išskiria jį visiškai kitaip negu tiesi eisena, mat jis nurodo tą begalinį atsitiesimą arba pakylėtumą, kad jis yra dvasia. Galėjimas sirgti šia liga yra žmogaus pranašumas prieš gyvulį; suvokimas, kad šios ligos esama, yra krikščionio pranašumas prieš prigimtinį žmogų; išgijimas nuo šios ligos – krikščionio palaima“ [Kierkegaard, 1997, p. 41–42]. Vadinasi, nusivylimą jis traktuoja kaip savotišką tarpinį reiškinį, stimulą, padedantį žmogui suvokti religinės būties svarbą.
         Kaip aukščiausia aistra, tikėjimas Kierkegaardo filosofijoje paneigia racionalų protą ir įprastinės etikos principus, kadangi įtvirtina save per absurdą. Slėpiningoji tikėjimo patirtis ne nusakoma žodžiais, o tik išgyvenama. Šią idėją jis pagrindžia remdamasis tragišku biblinio herojaus „tikėjimo riterio“ Abraomo vaizdiniu. Etinė Abraomo santykio su Izaoku išraiška visiškai paprasta – tėvas turi mylėti sūnų labiau nei pats save. Skirtumas tarp tragiškojo didvyrio ir Abraomo išsyk krinta į akis. Tragiškasis didvyris etikos dar laikosi, o Abraomas savo poelgiu jos jau nepaiso. Šis didžiulę simbolinę prasmę turintis Abraomo aukojimo mylimo sūnaus Izaoko vaizdinys tiesiogiai rodo Kierkegaardo santykius su tėvu, kuris dėl savo religinio fanatizmo ir kaltės išpirkimo aukojo sūnaus gyvenimą.
         Pakilusi į trečiąją, etinę religinę pakopą, asmenybė suvokia savo būties baigtinumą, Dievo amžinumą ir savo kaltę. Šiame kelyje asmenybė pagaliau suvokia giluminę žmogaus būties prasmę: svarbiausia tiesa – tikėjimas ir Dievas. „Krikščioniškoji egzistencija, – 1854 m. dienoraštyje teigia Kierkegaardas, – yra kontaktas su būtimi“ [Kierkegaard, 1949, p. 653]. Šis ryšys įmanomas tik per tikėjimą ir sąlytį su Dievu, kuris ir suteikia žmogaus būčiai prasmę. Dievas vėlyvojo Kierkegaardo veikaluose yra ta didžioji idėja, dėl kurios žmogus gali gyventi ir mirti. Dievas yra aukščiausia žmogaus būties tiesa, kurios reikšmingumą individas suvokia tik paradoksaliu būdu pakylęs į trečią, religinę, dvasinės evoliucijos pakopą. Subjektyvaus vidinio asmenybės prado išryškinimą jis suvokia kaip aukščiausią tiesą ir kartu teigia, kad „Tiesa yra subjektyvumas“. Vadinasi, nerūpestingas romantinis estetinis subjektyvizmas brandžioje Kierkegaardo filosofijoje įgauna naują religinę prasmę.

Orientalistiniai motyvai.

         Kierkegaardo filosofija formavosi „romantinio orientalizmo“ idėjų klestėjimo laikais, todėl nenuostabu, kad visų jo evoliucijos tarpsnių veikaluose aptinkame daugybę aliuzijų į orientalistinius švietėjų, romantikų ir Rytų tautų filosofijos motyvus. Knygose ir intymiuose dienoraščiuose jis aptaria įvairius Rytų kultūrų, filosofijos ir meno aspektus. Romantinio orientalizmo idealai skatino Kierkegaardą domėtis įvairiais Rytų tautų kultūros, filosofijos, religijos, mitologijos dalykais. Sprendžiant pagal veikalus, dienoraščius ir laiškus, jis domėjosi orientalistiniais Tiko, Novalio, brolių Schlegelių, Hegelio, Goethe’s veikalų motyvais, Indijos, Tolimųjų Rytų mitiniais bei religiniais požiūriais. Pradedant ankstyvaisiais veikalais jo tekstuose yra daugybė aliuzijų į senovės žydų, arabų, persų, indų, kinų kultūras. Jį, kaip ir daugelį romantizmo epochos mąstytojų, žavėjo naujos Rytų kultūrų atveriamos erdvės. Indijoje jis aptiko dievų trejybę: Brahma, Úiva, Viúnu ir aptarė indų religijos, mitologijos, mąstymo būdo savitumą. Rytai jį žavi, tačiau kartu ir baugina, kadangi romantinio orientalizmo klestėjimo laikais paplitęs noras studijuoti nepažįstamas ir viliojančias Rytų kultūras grėsė atitolimu nuo krikščioniškųjų idealų. Neatsitiktinai religiniuose tekstuose jis tarsi užsisklendžia judėjų krikščioniškosios tradicijos erdvėje, o taip būdingos jo estetiniams veikalams aliuzijos į Rytus tuomet tampa antraeilės.
         Viena svarbiausių priežasčių, kuri tikriausiai trukdė Kierkegaardui išsamiau studijuoti Rytų tautų kultūrą ir filosofiją, tai stiprėjanti krikščioniškųjų religinių idealų įtaka jo pasaulėžiūrai. Kierkegaardui rodės, jog romantikai, aukštindami Rytus, nutolins Vakarų sąmonę nuo krikščioniškųjų šaknų. Tai, kad danų mąstytojas buvo uolus pamatinių krikščioniškosios religijos pastulatų gynėjas, lėmė jo požiūrio į Rytus nevienareikšmiškumą.
         Šis nenuoseklumas pastebimas jau ankstyviausiuose jo tekstuose, pavyzdžiui, 1835 m. lapkričio 28 d. Studentų sąjungos draugijoje perskaitytame pranešime „Mūsų kasdienė literatūrinė spauda“, kurį jis vėliau išrutuliojo į tris ateinančiais metais paskelbtus straipsnius. Minėtame pranešime, kalbėdamas apie švietėjų ir romantikų orientalistiniais motyvais pagrįstą visuotinės, arba pasaulinės, literatūros idėją, Kierkegaardas teigė: „Nedvejodami nulenksime galvą prieš pirmąjį pasireiškimą vienos visuotinės istorijos idėjos; mums labai patinka, kad Rytai ir Vakarai, įvairios tautos ima garbinti savo kilmės lopšį, ir aš tikrai visiškai neneigiu šios poetinės koncepcijos svarbos; tačiau jei visos ir paimtos atskirai kartos išsižada naujo gyvenimo ir skatina tokio žmogaus atsiradimą, kuris labai stengiasi tapti dar laisvesnis savo vaizduotės polėkiuose, tuomet iš šių mažyčių garstyčių sėklų gali išaugti didžiuliai medžiai“ [Kierkegaard, 1984, t. 1, p. 44].
         Kierkegaardo požiūriui į Rytų tautų filosofiją ir religiją vėliau stiprų poveikį turėjo nuodugnios Hegelio veikalų studijos. Tai matyti jau viename pirmųjų jo mokslinių tyrinėjimų – disertacijoje „Ironijos koncepcija, nuolatos remiantis Sokratu“, kurioje aptariami senovės graikų ir Rytų tautų mąstymo principų skirtumai. Šiame tekste vyrauja Hegeliui būdingas romantinio orientalizmo ir subjektyvizmo įtakos apribojimas, kuris reiškiasi graikų mąstymo adoracijoje.
         Nagrinėdamas dialoginę ir užslėptą ironijos kilmę, Kierkegaardas rašė, kad „pirmasis argumentas, kurį pasitelkiu norėdamas paremti savo teiginį, yra tas, kad šio dialogiškumo dvasia yra tikrai graikiška, o ne rytietiška“ [Kierkegaard, 1972, t. 2, p. 63]. Rytietišką mąstymą jis vadina mistišku ir jį traktuoja kaip Hegelis, t. y. kaip tokį sąmonės gesimą, kuris mažina dvasinę įtampą, skatina melancholiją. Skiriamasis tokio mąstymo bruožas – siekimas išsivaduoti iš kūniškos priklausomybės, tačiau ne tikros laisvės siekis, kadangi jis trokšta iliuzinės rimties. Graikijos kultūra, dangus ir mąstymas čia aprašinėjama šviesiomis, džiaugsmingomis spalvomis, čia niekas neslegia, atmosfera yra lengva ir skaidri. Kūrybinis dvasios polėkis čia išsivaduoja nuo visko, kad būtų galima pasiekti tai, kas didinga, visuomet subtilu ir neišnyksta svaigulyje. Sąmonė nenori išsiskaidyti miglotais įspūdžiais, vizijomis, priešingai – kyla vis didesnė įtampa. Tuomet, kai rytietiškas mąstymas siekia sugrįžti atgal į anapusinę pasąmonės sritį, graikiškasis nori įveikti vieną po kitos atsirandančias sąmonės būsenas [Ten pat, p. 63]. Vadinasi, savo disertacijoje, analizuodamas graikiškojo ir abstrakčiojo rytietiškojo mąstymo santykius bei pagrindinius tipologinius bruožus, Kierkegaardas tęsia helenomanijos mitologiją ir remiasi Hegeliu.
         Ilgainiui stiprėjant antihegeliškoms tendencijoms Kierkegaardo mąstysenoje ir vis labiau suvokiant spekuliatyviojo mąstymo abstraktumą, nutolimą nuo konkrečių žmogaus egzistencijos problemų, geriau pažįstant Rytų kultūras, subjektyviojo mąstytojo vertinimai keičiasi – jis vis labiau pasiduoda stiprėjančio romantinio orientalizmo poveikiui. „Tiesioginėse eroso pakopose” Kierkegard’as vieno herojaus lūpomis sako: „Tu kalbi su didesniu įžvalgumu nei Indijos išminčiai richtig, das weiss man nicht [iškalbingai, nežinome]; ir, deja, aš taip pat nieko negaliu pasakyti“ [Kierkegaard, 1976, t. 3, p. 98]. Kierkegaardas domisi gausėjančia Vakarų Europoje orientalistine literatūra. Tai matyti iš jo tekstuose daugėjančių aliuzijų į įvairius Rytų tautų filosofijos, religijos, mitologijos, literatūros aspektus.
         1847 m. paskelbtame veikale „Etinio ir etinio religinio bendravimo dialektika“ jis teigia: „Aš žinau beveik visa tai, ką žino intelektualai apie Kiniją, Rytų tautų, taip pat graikų filosofiją, moderniąją filosofiją nuo Descartes’o iki Hegelio, filosofiją, neseniai atsiradusią Vokietijoje, nuo Kanto iki Fichte’s jaunesniojo. Jei apie tai kalbėti norėčiau, tikrai galėčiau daug pasakyti“ [Kierkegaard, 1980, t. 14, p. 379].
         Iš šviečiamojo ir romantinio universalizmo pozicijų Kierkegaardas aršiai kritikuoja eurocentrinę dogmatišką ir spekuliatyvią Hegelio filosofijos istorijos koncepciją. 1846 m. paskelbtame „Galutinių ir nemokslinių post scriptum filosofinėms nuotrupoms“ pirmame tome jis rašė: „Mielai atskleisiu hegeliškosios istorinio proceso [koncepcijos] sandarą, kuri yra autoritetinga, nors jos valore intrinseco [vidinė vertė] yra abejotina, ji suteršta neteisingumo ir praktiškai norėčiau parodyti, kad joje Kinijai būtina skirti visai kitokią vietą“ [Kierkegaard, 1977, t. 10, p. 141]. Išnašoje Kierkegaardas patikslina, kad istorija dar nenustatė tikslios Kinijos vietos istorinių procesų raidoje, todėl bet koks privatdocentas iki vakar dienos apibrėždavo ją ir tiksliai, ir apytiksliai. Kadangi visi privatdocentai yra įtraukti į šį žaidimą, ir toks požiūris mūsų epochai patinka, todėl viskas eina kaip sviestu patepta. Toks požiūris netenkina kinų, tačiau tenkina vokiečių privatdocentus, ypač jei jie yra prūsai. Tačiau tokia į menamą objektyvumą pretenduojanti eurocentrinė sistema, taikliu filosofo pastebėjimu, neišlaiko kritinės analizės bandymų.
         Kierkegaardo domėjimąsi Rytų filosofija paakino didžiulį poveikį paskutiniais gyvenimo metais jam turėjusi pažintis su Schopenhauerio veikalais, kuriuose jis iškart įžvelgė stiprią indų filosofijos įtaką bei Vakarų ir Rytų tautų mąstymo tradicijų suartėjimą. „Schopenhaueris, – pastebi jis, – niekinamai išjuokia krikščionybę, tyčiojasi remdamasis Indijos išmintimi“ [Kierkegaard, 1961, t. 5, p. 72]. Šią „labai reikšmingo autoriaus“ poziciją, jis vertina nuosaikiai – pripažįsta, jog tai yra jo asmeninis reikalas. Tačiau, kita vertus, teigia, kad jo indiškoji melancholija, kuriai „gyvenimas yra kančia“, nėra visiškai teisinga. Pripažįsta, kad jis nenusistatęs prieš tai, kad Schopenhaueris uoliai kovoja su „paniekos vertu optimizmu“, kuris tobulai išplėtotas protestantizmo, ir yra labai patenkintas, idant jis parodo, jog toks požiūris nėra būdingas visai krikščionybei. Tačiau danų mąstytojas protestuoja prieš vienpusiškai traktuojamą tezę, kad egzistavimas yra kančia, kadangi šį teiginį supaprastinant, krikščionybės dvasia išnyksta [Ten pat, p. 72–73]. Krikščionybė, pripažįsta Kierkegaardas, iš tikrųjų pamokslauja; sutinka, kad yra kančia, o būti krikščioniu – vadinasi, kentėti; tačiau jei iškreipiama tikroji egzistavimo, buvimo žmogumi, kančios prasmė, nepaisoma esminių krikščioniškosios kančios dialektikos principų, įsivyrauja paviršutiniškos išankstinės nuostatos, ir ji pasireiškia kaip negatyviai pažini, tuomet visa tai virsta „tik nesaikingu daugiažodžiavimu, nereikalingais prieštaravimais ir nesąmonėmis“.
         Pamatinės filosofinės Kierkegaardo nuostatos daug kuo siejasi su Rytų tautų mąstymo tradicijomis. Danų filosofas, kaip ir daoistinės, čan tradicijos mąstytojai, atsiriboja nuo spekuliatyviojo mąstymo, plėtoja tradicinėms indų, kinų, japonų filosofijos teorijoms būdingą mąstymo ir veiksmo vienybės idėją, pabrėžiant asmenybės saviraidos aspektą. Subjektyvusis mąstytojas, kaip ir daoizmo, čan išpažinėjas, turi ne tik išgyventi savo filosofiją, tačiau ir praktiškai ja remtis savo kasdieniame gyvenime ir veikloje.
         Kierkegaardo požiūrių artimumas rytietiškoms koncepcijoms matyti iš jo atsiribojimo nuo racionalumo, sistemingumo, spekuliatyviojo mąstymo principų, teigiant principinį filosofinio mąstymo atvirumą požiūryje į žmogų ir jo aplinką. Dėl to analogiškai iškeliama vidinis išgyvenimas ir tiesioginė intuicija, kuri traktuojama kaip tobuliausias vidinės reiškinių prasmės pažinimo instrumentas. Rytų teorijoms taip pat artimas Kierkegaardo veikaluose dažnai pasikartojantis žmogaus ir gamtos artimumo leitmotyvas, raginimas įsiklausyti į gamtos balsus, mokytis iš padangių paukščio ir lauko lelijos, kaip mokytojų, tylėjimo [Kierkegaard, 1997, p. 15]. Jam itin artima Tolimųjų Rytų kultūroms būdinga mintis apie tylą, kaip tobuliausią tiesos pažinimo ir bendravimo su kitais pagrindą. Tylėjimas Kierkegaardo filosofijoje traktuojamas kaip didis, sunkiai išmokstamas menas, kuris padeda žmogui geriau suvokti gamtos esmę ir būties pilnatvę. Dėl to norima autentiškai filosofijai suteikti meninį pavidalą, t. y. filosofiją suartinti su menu.
         K.L. Carr ir P.J. Ivanhoe knygoje The Sense of Antirationalism. The Religious Thought of Zhuangzi and Kierkegaard („Antiracionalizmo prasmė. Religinis Zhuangzi ir Kierkegaardo mąstymas“, 2000) nuodugniai lyginamuoju požiūriu aptaria religinius šių mąstytojų koncepcijų aspektus. Jų nuomone, komparatyvistinės studijos yra ne tik įmanomos, bet ir netgi labai reikalingos, „nes religinių tyrinėjimų šaknys ne tik glūdi komparatyvistiniuose darbuose, bet ir tam tikru požiūriu jų ateitis“ [Carr, Ivanhoe, 2000, p. XII]. Šie autoriai, remdamiesi savo pirmtako sinologo A. Grahamo daoizmo filosofijos tyrinėjimais, pabrėžia antiracionalistinį Zhuangzi ir Kierkegaardo filosofijos nukreiptumą, konceptualiai atribodami antiracionalizmą, kuris nėra priešingas ar nesuderinamas su racionalizmu, o greičiau yra esminis jo skelbiamų principų atmetimas, kuris esmiškai skiriasi nuo iracionalizmo kaip pasaulėžiūrinės pozicijos. Zhuangzi ir Kierkegaardo „antiracionalizmas leido jiems gilinti grynai asmeninius požiūrius į religiją, žinojimą ir gyvenimą. Nors idealaus religinio gyvenimo būdus bei formas jie ir aprašinėjo visai skirtingai, sutiko, kad subjektyvūs jų požiūriai į tai yra suderinami su nusistojusiomis filosofinio realizmo formomis. Beje, toks subjektyvus pasaulio supratimas buvo gyvybiškai reikalingas abiem mąstytojams. Jie atsisakė įsigalėjusių jų gyvenamuoju metu idėjų ir netgi nuo jų atsiribojo, todėl ir sukūrė unikalius bei provokuojančius filosofavimo stilius“ [Ten pat, p. XV].
         Iš tikrųjų abu jie mėgsta mistifikacijas, atvirai šaiposi iš savo skaitytojų ir įmantriais miglotais išvedžiojimais bei painiais apmąstymais tarsi siekia atsikratyti nuo perdėm patiklių ir naivių skaitytojų. Kita vertus, jiems būdingas nepasitikėjimas žodžio galia, gilus prasmės ir beprasmybės dialektikos apmąstymas. Todėl taip įvairiai dėstomos mintys – nuo glaustų nepriekaištingai nušlifuotų tezinių aforizmų iki painiausių ilgų filosofinių išvedžiojimų. Savo mintis jie plėtojo laisvu literatūriniu stiliumi, plačiai pasitelkdami žodžių žaismo, ironijos, metaforų, paradoksų teikiamas galimybes.
         Savo tekstus Kierkegaardas, kaip ir Zhuangzi bei kiti kinų mąstytojai, neretai pradeda tezinėmis išvadomis, o vėliau jas dėsto remdamiesi keisčiausiais išvedžiojimais, daugiaprasmėmis alegorijomis. Juos sieja polinkis į daugiabalsiškumą, žaismą įvairiomis gyvenimiškomis pozicijomis, įvairiausiais simboliniais, mitiniais personažais, klaidinančiais ir maskuojančiais tikruosius požiūrius bei mintis judesiais.
         Daug sąsajų su daoizmo ir čan (dzen) estetinėmis teorijomis aptinkame ir Kierkegaardo estetikoje, kuri atmeta nutolusį nuo tikrovės spekuliatyvų filosofavimo būdą, nusistojusių visuomenėje tiesų nepajudinamumą, aistringai propaguoja gyvenimo ir minties vientisumo postulatą. Pabrėždamas išorinio pasaulio sąlygiškumą, Kierkegaardas, kaip ir Tolimųjų Rytų mąstytojai, kvietė atskleisti giliausius žmogiškosios dvasios lygmenis, ieškoti atsakymų į sudėtingiausius žmogaus egzistencijos klausimus pačioje asmenybėje, kuri „neišmatuojama kaip ir pati būtis“. Tokia nuostata pagrindinį dėmesį teikė asmenybės psichologijai, moraliniams ir psichologiniams motyvams, subtiliems sąmonės poslinkiams, skatino vidujai išgyventi savąją filosofiją ir gyventi remiantis pamatiniais jos principais. Ši mąstymo ir būties vienovės idėja persmelkia daoizmo ir čan (dzen) filosofines tradicijas. Kita vertus, siekimas emocionaliai išgyventi žmogaus būties srautą stimuliavo Kierkegaardo ir čan (dzen) estetikoje virtuozinės introspekcijos technikos tobulinimą. Ir pagaliau Kierkegaardas, kaip ir Tolimųjų Rytų mąstytojai, propagavo minties ir žodžio nesuderinamumą. Tai lėmė savitą tylėjimo, kuris tapo žodžio nuvertinimo ir aukščiausios išminties simboliu (išsakytas žodis nepajėgia perteikti jautriausių sąmonės ir žmogaus minties poslinkių). Kūrybinis aktas sulyginamas su religine ekstaze, su tiesos ieškančiu sąmonės nuskaidrėjimu. Aukščiausio meistriškumo šaltinis įžvelgiamas tiesioginio menininko „aš“ atskleidime. Tai lėmė išskirtinę intuicijos, jausmų, poetinių asociacijų reikšmę kūrybos procesui. Alogiškas, paradoksalus ir absurdiškas pradas daoizme, čan (dzen) ir Kierkegaardo estetinėse pažiūrose artimai susiję.

Hegelio ir sisteminio mąstymo principų kritika.

         Garsus danų literatūros kritikas G. Brandesas knygoje Goethe und Danemark. Menschen und Werke („Goethe ir Danija. Žmonės ir veikalai“, 1894) parodė, kokį stiprų poveikį pirmoje XIX a. pusėje Danijoje turėjo vokiečių filosofija ir literatūra. Kierkegaardas aštuonerius metus įdėmiai studijavo Hegelio filosofiją, kurią vėliau paneigė ir nuosekliai iš krikščioniškojo egzistencializmo pozicijų kritikavo kaip klaidingą mąstymą. Skirtingai nei Schopenhaueris, kuris, savo programiniame veikale išryškinęs racionalizmo ribotumus ir teoriškai pagrindęs iracionalaus mąstymo principus, vėliau daugiau apsiribojo keikdamas nemėgstamą Hegelį, Kierkegaardas, kritikuodamas Hegelio filosofiją, buvo daug nuoseklesnis ir radikalesnis. Jis irgi negerbė didžiojo vokiečių mąstytojo. Veikaluose daug kandžių pastabų, sarkazmo, ironijos neigiant pamatinius Hegelio filosofijos principus.
         Iššūkį Hegelio filosofijai ir sisteminio mąstymo principams jis metė viename svarbiausių filosofinių tekstų – „Filosofinių trupinių“ „Baigiamajame nemoksliniame prieraše“, kuriame kritikavo universalistines Hegelio ambicijas, spekuliatyviąsias teorines konstrukcijas, tautologiją, abstraktų operavimą globalinėmis pasaulinėmis istorinėmis kategorijomis (kurios panaikina konkretaus žmogaus problematiką). „Absoliutusis metodas, – rašė danų mąstytojas, – Hegelio išradimas, net ir logikoje yra sudėtingas reikalas, žavi tautologija, daugeliu ženklų ir keistų veiksmų patarnavusi moksliniam prietarui. Istoriniuose moksluose jis yra idée fixe, o tai, kad metodas ten iš karto tampa konkrečiu, kadangi istorija yra idėjos konkretizavimas, davė Hegeliui dingstį parodyti retą mokytumą, retą sugebėjimą formuoti medžiagą, sukeliant ganėtiną sujudimą, bet taip pat dėl to besimokančiojo protas išblaškomas taip, jog jis galbūt tik iš pagarbos bei žavėjimosi Kinija ir Persija, Viduramžių mąstytojais, Graikijos filosofais […] pamiršo patikrinti, ar vis dėlto tai pasirodė gale, ties šios užbūrimo klajonės išėjimu, – tai, kas nuolat buvo žadama pradžioje, tai, kas buvo pagrindinis reikalas, tai, ko negalėtų pakeisti visas pasaulio puikumas, ir tai, kas galėjo patenkinti tą nelaiku ištikusią įtampą, kurioje buvai laikomas – metodo teisingumas. Ir kodėl gi iš karto tapta konkrečiu, kodėl iš karto imta eksperimentuoti in concreto, arba: ar į šį klausimą dar buvo galima atsakyti su beaistriu abstrakcijos glaustumu, neturinčiu jokių prablaškymo, jokių užbūrimo priemonių; ką reiškia idėja tapo konkreti, kas yra tapsmas, kaip santykiaujama su tuo, kas tapę, ir t.t., ir t.t.“ [Kierkegaard, 2000, p. 108].
         Vadinasi, Hegelis sukūrė įspūdingą spekuliatyvią filosofijos sistemą, kuri, remdamasi absoliučiuoju metodu ir spekuliatyvinės dialektikos principais, pretendavo į visų galimų problemų sprendimą, išskyrus tas, kurios tiesiogiai siejasi su svarbiausiais kasdienės žmogaus būties klausimais. Todėl Kierkegaardas savo kritiką nukreipė į pamatinį Hegelio filosofijos principą: mąstymo ir būties tapatumo idėją, kurią aiškino kaip miglų pūtimą moksliškumo pasiilgusiems filisteriams.
         Abstrakčiojo sisteminio mąstymo paviršutiniškumas ir nepagrįstumas išryškėja tuomet, kai aptariamos aktualiausios žmogaus būties problemos. Abstraktusis mąstymas, taikliu filosofo pastebėjimu, išvengia bet kokių sunkumų tiesiog apeidamas problemų esmę, o vėliau girdamasis, kad gali paaiškinti viską. Tačiau iš tikrųjų jis nutolsta nuo pagrindinės bet kokios autentiškos filosofijos problemos sprendimo, t.y. individualios asmenybės egzistencijos pažinimo. „Kas yra abstraktusis mąstymas? – klausia filosofas. Ir atsako – paviršutiniškas mąstymas, ignoruojantis mąstytoją ir unikalią egzistencinę jo patirtį. Kaltindamas racionalizmą „impersonalumu“, „paviršutiniškumu“, Kierkegaardas kartu paneigia sisteminio mąstymo principus ir tradicinę racionalistinės filosofijos problematiką. Egzistuojančiam subjektui svetimos visos išorinės objektyvios tiesos, kadangi tikroji egzistencinė tiesa gali būti tik subjektyvi. Dėl to nepasitikima sisteminio mąstymo principais ir nutolusiomis nuo konkrečios egzistencijos abstrakčiomis teorinėmis konstrukcijomis.
         „Sistema hegeliškojoje mokykloje, – rašė Kierkegaardas, – yra fikcija, panaši į tą, kurią Schellingas įdiegia kartu su savąja „begalybės epopėja“ ir kuri tam tikru metu turėjo neblogą pasisekimą“ [Kierkegaard, 1941, t. 1, p. 300]. Todėl Hegelio sistema vaizdingai lyginama su didinga pilimi, netinkama žmogui gyventi. „Daugumai sistemos šalininkų jų santykiai su jų sistemomis susiklosto taip pat, kaip ir žmogaus, kuris stato milžinišką pilį, o pats gyvena greta mažam sandėliuke: jie patys negyvena milžiniškame sistemos statinyje. Tačiau intelektualinių santykių srityje būtent tai buvo ir lieka lemiamu argumentu. Intelektinėje srityje žmogaus mintys ir yra tas pastatas, kuriame jis gyvena, – antraip viskas yra absurdas ir beprasmybė“ [Rohde, 1998, p. 173]. Sistemoje pagrindiniam Kierkegaardo filosofijos objektui – konkrečiai individualybei ir jos egzistencijai – nebelieka vietos, kadangi bet kokia abstrakti sistema pamatinės žmogaus būties problemos nesiima kaip neesminės arba pašalina iš savo interesų lauko.

Egzistencinio mąstymo erdvės.

         Nutolusiam nuo realių žmogaus būties problemų sprendimo klasikinės filosofijos racionalizmui ir objektyvizmui danų mąstytojas priešpriešina pamatinę savo filosofijos sąvoką egzistencija, kuri radikaliai atskiria mąstymą ir būtį. Kierkegaardo filosofinės pozicijos savitumas atsiskleidė siekiant sumažinti pagrindinių filosofinių problemų skaičių ir imtis svarbiausios – žmogaus būties. Individo egzistavimo fakto įrodinėjimą jis įvardija kuriozišku nesusipratimu, nekorektišku realios problemos sprendimu iš kito galo. Žmogus pirmiausia turi egzistuoti dėl to, kad galėtų mąstyti.
         Priešpriešindamas iracionalią asmenybės valią abstrakčiajam mąstymui, subjektyvius vidinius pokyčius – objektyviems veiksmams, Kierkegaardas kuria savąją „egzistencinės krizės“ filosofiją. Egzistencinė Kierkegaardo filosofija – tai asmenybės įsigilinimo į savo vidinį pasaulį ir laisvo vidinio apsisprendimo filosofija. Laisvė sudaro asmenybės esmę, išskiriančią ją iš kitų gyvų padarų. Tačiau laisvė yra ne tik didžiulė Dievo dovana žmogui, bet ir atsakomybė, kurią jis privalo pateisinti. Laisvė gali tapti palaima ir išsigelbėjimu žmogui, tačiau nesugebantį savęs valdyti gali pražudyti. Laisvė atveria kelią egzistencijos pilnatvės pojūčiui ir asmenybės tapsmui. „Asmenybė, pagal Kierkegaardo filosofiją, – galimybės ir būtinybės vienovė“. Norint tapti visaverte asmenybe būtina atlikti didžiulį darbą, reikalaujantį ypatingo nusiteikimo ir vidinių jėgų įtampos, nueiti sudėtingą dvasinio tobulėjimo kelią nuo nesąmoningos būties į sąmoningą. Vadinasi, žmogus privalo suvokti savo netobulumą ir nuo atsitiktinės laikinos būties pereiti prie aukštesnio „amžinosios“ egzistencinės žmogaus paskirties suvokimo, kuomet asmenybė pajėgia atsikratyti nuo savo empirinio, egoistinio ribotumo ir suvokti su išgyvenama egzistencine patirtimi susijusį savąjį didžiai asmeninį „aš“. Danų mąstytojo tekstuose nuolatos keliama principinio egzistencijos neišsakomumo idėja.
         Tikrąją egzistencijos prasmę filosofas sieja su nuolatiniu tobulėjimu, sugebėjimu rinktis gyvenimo nuostatas, plėtoti savo galimybes, kurios paprastai atsiskleidžia kraštutinėmis aplinkybėmis. Šios filosofijos esmė – vidinio pasirinkimo problema. „Šis reikalavimas [vidinio pasirinkimo. – A.A.] – mano šūkis, mano pasaulėžiūros nervas, kurį įvardijau, nors ir nesukūriau jokios filosofinės sistemos, į kurią, tarp kitko, niekuomet nepretendavau“ [Kierkegaard, 1894, p. 290].
         Didžiai asmeninė egzistencinė patirtis ir ja pasiekiamas giluminis individualios būties tiesos suvokimas, anot Kierkegaardo, išstumia egzistenciją iš mokslinio pažinimo, kuriam būdinga objektyvumas ir sisteminis mąstymas, srities. Objektyvusis mąstymas dėl jam būdingo abstraktumo ir visuotinumo nepajėgia perprasti tos subjektyvios tikrovės, kuri atsiranda suvokus egzistencinę tiesą. „Aš, – pabrėžia Kierkegaardas, – nuolat ne privedu prie egzistencijos (mat tada būčiau beprotis, jei norėčiau prieiti išvadą dėl to, ką žinau), bet išvedu iš jos ir esu taip linkęs prisitaikyti prie ir žmonių ir juos pamaloninti, kad tai vadinu įrodinėjimu. Tad yra kitaip, negu manė Kantas – esą egzistencija esanti accessorium, nors jis nenuneigiamai pranašesnis už Hegelį tuo, kad nesupainioja“ [Kierkegaard, 2000, p. 151].
         Vadinasi, egzistencija čia aiškinama kaip pamatinė filosofijos kategorija, filosofinių apmąstymų pradmuo. Pagrindiniu spekuliatyviosios mąstysenos, ypač Hegelio filosofijos ir objektyviojo mąstymo apskritai, trūkumu Kierkegaardas įvardija jo objektyvumą ir impersonališkumą. Dėl to unikali gyvenimiškoji, tiksliau, egzistencinė patirtis priešpriešinama abstrakčiam mąstymui. Viršasmeninis objektyvistinis Hegelio filosofijos metodas, jo įsitikinimu, atskleidžia tik išorinius, neesminius dalykus, kadangi nepajėgus įsiskverbti į tuos giluminius unikalios žmogaus būties lygmenis, kurie turi esmiškai kitokį subjektyvų psichologinį pobūdį ir egzistencinę prasmę.
         Kierkegaardo egzistencinės krizės filosofijos pagrindas – masės priešpriešinimas vieninteliam, unikaliam, atskiram žmogui, kuris jam yra pirmapradė ir aukščiausia vertybė. Vienetinis žmogus ir jo egzistencija – tai tos pamatinės kategorijos, kurios Kierkegaardui lemia dabarties, istorijos, žmonijos būties prasmę. Savo uždavinį jis sieja su padėjimu žmonėms suprasti vieneto svarbą. „Jei šios kategorijos reikšmės dar nesuprato, – pranašauja jis, – tai laikui einant supras. Epochoje, kuomet mūsuose pasklido žodis „sistema“ (čia Kierkegaardas tikriausiai turi omenyje Hegelį. – A.A.], pažvelgiau į ją iš „vieneto“ požiūrio taško, na, ir kas? Nuo šiol apie sistemą – nei žodžio. Jei apskritai įgausiu kokią nors istorinę reikšmę, tai, be abejo, bus susiję tik su vieneto kategorija. Mano, kaip ir daugelio kitų, kūriniai galbūt užsimirš, tačiau jei ši kategorija buvo taikli, jei teisingai mąsčiau, jos įtvirtinimą laikydamas savo uždaviniu (visai nelinksmu ar kilniu), jei man buvo duota ją įtvirtinti, nors ir patyriau sunkių išbandymų ir sudėjau aukų, tuomet liksiu gyventi, o kartu su manimi – ir mano kūriniai“ [Rohde, 1988, p. 354].
         Vadinasi, filosofinė sistema, kuri gali būti konstruojama tik remiantis abstrakčiais amžinybės principais, nepaiso svarbiausia – „konkrečios individualios egzistencijos“ patirties, kuriai (t.y. žmogaus gyvenimui) būdingas laikinumas. Žmogaus egzistenciją traktuodamas kaip dialektinį procesą Kierkegaardas priešpriešino savo kokybinę (egzistencinę) dialektiką kiekybinei (mąstymo ir būties logikai) Hegelio. Jis ne tiek siekia paneigti Hegelio filosofiją, kiek, kritikuodamas ją, nori įtvirtinti savosios kokybiškai naujos egzistencinės filosofijos, t.y. kokybiškai naujo mąstymo, nebūdingo abstrakčiam, principus. Jis tarsi sako: kas man iš tos kupinos kosminių ambicijų abstrakčios filosofijos, kuri bendriausiais žodžiais kalba apie viską pasaulyje, tačiau nieko negali man padėti šią konkrečią mano būties akimirką. Vadinasi, jis reikalauja naujos filosofijos ir kuria ją, nukreiptą spręsti svarbias žmogaus būties (Kierkegaardo terminijoje – egzistencijos) problemas.
         Kierkegaardo veikaluose akivaizdus priešiškumas spekuliatyviojo mąstymo principams ir siekimas priartinti filosofiją prie aktualių žmogaus būties problemų. „Aš, – rašė jis, – nelaikau savęs filosofu, nesu įgudęs, kaip kiti, manipuliuoti filosofinėmis kategorijomis, tačiau tikroji gyvenimo prasmė turi būti prieinama netgi paprasčiausio žmogaus supratimui“ [Kierkegaard, 1894, p. 290].

Vakarų filosofijos pertvarkymas.

         Kierkegaardas, kaip ir Schopenhaueris, aršiai kritikuodamas pamatinius klasikinės Vakarų filosofijos principus, pasuko filosofinės problematikos ontologiškėjimo ir estetinimo keliu. Kierkegaardo filosofijos originalumas tiesiogiai susijęs su siekimu naujai, „iš vidaus“ pažvelgti į pamatines žmogaus būties, kūrybos, estetinio tikrovės suvokimo problemas, pateikti kitokią filosofijos sampratą ir iškelti jai nekeltus tikslus. Tikrosios filosofijos pradžia Kierkegaardui yra ne nuostaba, o nusivylimas. Kol žmogus yra nuostabos būsenoje, apie esminius dalykus jis nesusimąsto. Tik nusivylimas skatina suvokti jų reiškinių esmę. Kita vertus, mąstanti ir jaučianti atsakomybę už savo veiksmus asmenybė taip pat susiformuoja apėmus ne abejonėms, o nusivylimui, kadangi tik nusivylęs žmogus išsivaduoja iš apgaulingos racionalistinės pasaulėžiūros, optimistinio tikėjimo objektyvių gyvenimo dėsnių protingumu.
         Racionalizmo ideologo Descartes’o posakiui Cogito, ergo sum (mąstau – vadinasi, egzistuoju), Kierkegaardas priešpriešina savąją tezę: „Aš esu čia ir mąstau todėl, kad egzistuoju čia“. Egzistenciją jis vadina pamatine filosofijos kategorija, filosofinių apmąstymų pagrindu. „Mąstymui siūlau būtent ne mokytumą, o žmogaus gyvenimą, kuris kiekvieną kartą, iškilus sunkumui, yra pasirengęs gyvenimą užstatyti vien dėl to, kad jį išspręstų“ [Kierkegaard, 2000, p. 151].
         Vadinasi, atmesdamas klasikinės Vakarų filosofijos principus, Kierkegaardas ieško nauja. Pagrindinės jo filosofinių apmąstymų temos – asmens egzistencija, likimas, būties perspektyvos. Kadangi asmenybės tapsmas vyksta kiekvieną gyvenimo akimirką, sugebėjimas egzistuoti aiškinamas kaip didis menas. Autentiškos filosofijos tikslas, jo manymu, yra ne išorinio pasaulio pažinimas, o įsigilinimas į didžiai asmenines žmogaus būties, jo kūrybinės veiklos peripetijas. Egzistencija Kierkegaardui yra didžiausia mįslė, kurią jis siekia įminti nagrinėdamas vidinį žmogaus pasaulį, asmeninius išgyvenimus. „Savo filosofiją, – rašė L. Šestovas, – jis vadino egzistencine, – vadinasi, jis mąstė dėl to, kad gyventų, o ne gyveno, kad mąstytų. Tuo jis skiriasi nuo profesionalių filosofų, kuriems jų filosofija yra paprasta „specialybė“, tokia pat, kokia visos kitos specialybės – filologija, astronomija, matematika, – specialybė, neturinti jokių sąsajų ir ryšių su jų gyvenimu“ [Rohde, 1998, p. 385].
         Taigi egzistencijos sąvoka yra „neklasikinės“ Kierkegaardo pasaulio suvokimo koncepcijos pagrindas, į kurį remiasi visos danų mąstytojo kategorijos. Mūsų susižavėjimo žiniomis amžiuje, teigė jis, užmirštame, ką reiškia egzistuoti. Filosofo veikaluose nėra tikslaus sąvokos egzistencija apibūdinimo. Egzistencija aiškinama kaip asmeniškiausia, nepaklūstanti objektyvacijai realybė. Ji visuomet yra konkreti, susijusi su konkretaus žmogaus gyvenimu, todėl abstrakčiai neegzistuoja. Žmogaus egzistencija – neišreiškiama uždaros loginės ar filosofinės sistemos principais, o suvokiama tik jautriausiais emociniais išgyvenimais. Atvirumas yra tikroji egzistencijos saviraiškos forma, glaudžiai susijusi su vidinio žmogaus pasaulio, „vidinės erdvės“ iškilimu ir projekcija į išorinį pasaulį.
         Todėl bet kokia uždara filosofinė sistema Kierkegaardo koncepcijoje aiškinama kaip mąstymo nuosmukis, mėginimas gyvus reiškinius įsprausti į negyvą schemą. Neatsitiktinai 1837 m. dienoraštyje filosofinę mokyklą ir sistemą jis vaizdingai prilygina žalčio išnarai, į kurią tuoj sulenda kvailesni jos šalininkai. „Paradoksas, – pareiškia jis, – yra svarbesnis nei bet kokia sistema“ [Kierkegaard, 1949, p. 523]. Arši ir gerai filosofiškai motyvuota Kierkegaardo klasikinės racionalistinės filosofijos kritika iš egzistencinio mąstymo pozicijų suduoda stiprų smūgį sisteminiams spekuliatyviosios filosofijos principams. Mūsų aptartas pamatinių filosofijos klausimų performulavimas, atsiribojimas nuo racionalaus proto kulto, sisteminio mąstymo principų, atsisakymas pretenzijų į objektyvumą, perėjimas prie subjektyvių egzistencinių išgyvenimų sureikšminimo – tikra revoliucija Vakarų filosofijos istorijoje.
         Romantikams ir iracionalizmo šalininkams Kierkegaardas artimas elitine pasaulėžiūra, vienetinio, atskiro žmogaus, nedaugelio išrinktųjų aukštinimu, panieka masei, miniai, genčiai, publikai ir liaudies valdymo formų kritika. Iš visų įmanomų dvasinės tironijos formų masinės sąmonės viešpatavimą jis laiko nykiausia, nedvasiškiausia, kadangi tiesiogiai atspindi unikalaus ir viso, kas išaukštinta, nuosmukį. Prie žmogaus būties paslapties, Kierkegaardo nuomone, gali prisiliesti tik tobuliausi žmonės, pajėgiantys atsiriboti nuo neautentiškos būties, „užsisklęsti savyje“ ir „iš vidaus“ pasinerti į sudėtingiausių subjektyvių žmogaus išgyvenimų pasaulį. Toks požiūris tiesiogiai siejosi ne tik su teorinėmis mąstytojo nuostatomis, bet ir su praktinio kasdienio gyvenimo nuostatomis. Jis gyveno užsisklendęs nuo išorinio pasaulio tarsi ne istorijos, o savo vidinių subjektyvių išgyvenimų aplinkoje; jie teikė medžiagą jo knygoms. Kierkegaardo mąstymas pirmiausia apėmė savo subjektyvius išgyvenimus ir jų aprašymą. Racionalistas, pasaulį vertinantis išoriškai, Kierkegaardo nuomone, tik slysta reiškinių paviršiumi. Egzistencijos gelmės atsiveria tik ribinėmis aplinkybėmis, išgyvenant kančią, kuomet asmenybė, atsiribojusi nuo išorinio būties suvokimo, pasineria į egzistencijos gelmes. Introspekcija čia aiškinama kaip patikimiausias subjektyvus egzistencijos pažinimo būdas. Svarbiausia, sako filosofas, yra tai, kad „suvokiu faktą, jog egzistuoju“ [Kierkegaard, 1949, p. 511]. Iš čia kyla kierkegaardiškasis savęs, kaip „subjektyvaus mąstytojo“, traktavimas.
         Tikrąją filosofiją dėl jos subjektyvios kilmės, autentiškumo, glaudaus ryšio su žmogaus išgyvenimais Kierkegaardas suartina su menu. Jis ilgai blaškėsi tarp meilės poezijai ir muzikai. Nepasiekiamos kitiems menams poezijos galios aukštinimą čia keičia himnai muzikai, kuri, kaip ir poezija, yra menų valdovė, jautriai išreiškianti vidinius asmenybės išgyvenimus ir iškelianti ją virš gyvenimiškosios prozos. Muziką filosofas vadina krikščioniškuoju menu, tiksliausiai išreiškiančiu juslinį demoniškąjį asmenybės pradą.
         Subjektyvusis mąstytojas, anot Kierkegaardo, nėra nei poetas, nei etikas, nei dialektikas, nors ir gali jais būti. Savo esme jis yra egzistuojantis individas, o poeto egzistencija yra neesminė jo kūrybos atžvilgiu, – tik egzistencija ir etika, pagal jo doktriną. Kita vertus, subjektyvusis mąstytojas taip pat ne mokslo žmogus, o menininkas, kadangi sugebėti prasmingai egzistuoti kiekvieną nepaprastai sudėtingą žmogaus gyvenimo akimirką yra didis menas. Ir pagaliau subjektyvus mąstytojas yra gana estetiškas, kad pajėgtų suteikti savo gyvenimui estetinį turinį, užtektinai etiškas, idant jį reguliuotų, pakankamai dialektiškas, kad, remdamasis mąstymu, įsiskverbtų į jį.
         Neatsitiktinai subjektyviojo mąstytojo gyvenimas ir kūryba nukreipti į savo vietos pasaulyje ieškojimą, naujų asmenybės dvasios lygmenų atskleidimą, asmeninės tiesos suradimą, savęs turtinimą laike. „Didžioji mano gyvenimo problema, – rašė Kierkegaardas, – surasti asmeninę tiesą, tokią tiesą, kuria vadovaudamasis aš norėčiau gyventi ir mirti“ [Kierkegaard, 1941, p. 31]. Vadinasi, tiesa, anot Kierkegaardo, visuomet yra subjektyvi („Tiesa yra subjektyvumas, o subjektyvumas yra tiesa“), kadangi ją kiekvienas suvokia subjektyviai, ir ji neatsiejama nuo konkretaus žmogaus individualybės, jo unikalios gyvenimo patirties. Todėl į objektyvumą pretenduojančios tiesos prilyginamos „tuštiems plepalams“.

Estetika ir meno filosofija.

         Kierkegaardo estetikai stipriausią poveikį turėjo egzistenciniai Schellingo filosofijos motyvai, romantikų (F. Schlegel, Novalis, Chateaubriand, Vigny), prancūzų moralistų (Montaigne, Pascale, Rousseau), vokiečių religinių mąstytojų (Hamann, Schleiermacher, Baader) idėjos. Kierkegaardo estetinė teorija ir jos sudėtinė dalis meno filosofija pagrindinėmis savo nuostatomis ir idėjų visuma artimiausia romantizmo ir iracionalistinės meno filosofijos tradicijoms. Šis artimumas pirmiausia išryškėja eltaristinėse tendencijose, menininko genijaus iškėlime. “Genijus,– rašė 8 rugpiūčio 1839 m. dienoraštyje Kierkegaardas,– kaip perkūnija eina prieš vėją” [Kierkegaard, vol. 1, 1941, p. 175].
         Kalbėdamas apie išskirtinį estetinio pasaulio suvokimo ir meno vaidmenį intelektualaus žmogaus gyvenime, mąstytojas pabrėžia meno išreiškiamas amžinąsias vertybes ir kartu meno autonomiją. „Menas, – sako jis, – turi išreikšti amžinus vaizdinius. Tačiau tikrai amžini dalykai negali būti adekvačiai įprasminami, kadangi tuomet jie taps amžini” [Kierkegaard, 1949, p. 686]. Emocinės meninio pažinimo prigimties iškėlimas Kierkegaardo veikaluose svetimas sensualistinėms koncepcijoms ir artimesnis romantinėms ir intuityvistinėms teorijoms, kadangi menas siejamas ne su empiriniu, o su intuityviuoju psichologiniu pasaulio pažinimu.
         Kierkegaardui būdingas ne tik išskirtinis dėmesys turiniui, tačiau ir formaliems stilistiniams aspektams. Jo mąstysenai ir išskirtiniam dėmesiui savo kūrinių filologinei kultūrai stiprų poveikį turėjo melancholijos jausmų kupinas prancūzų moralistų ir romantikų jautriai niuansuotas ir pabrėžtinai subjektyvus kūrinių stilius [žiur. Grimsley R. Soren Kierkegaard and French literature, Cardif UP, 1966]. “Tačiau kalbos valdymas,– rašė Spengleris,– pavojingas tuo, kad santykis tarp priemonės ir jos prasmės gali tapti nauja priemone. Gimsta dvasinis išraiška žaismo menas. Tai būdinga aleksandriečiams ir romantikams: lyrikoje Feokritui ir Brentano, muzikoje– Regeriui, religijoje – Kierkegaardui [Spengler, Bd. 2, p. 164].
         Filosofinė kūryba Kierkegaardui, kaip ir Schopenhaueriui, Nietzschei, neatsiejama nuo puikaus literatūrinio stiliaus. „Rašytojo veikla, – prisipažįsta jis, – ugdo mano mąstyseną ir išprusimą” [Kierkegaard, 1949, p. 48]. Filosofo veikalams būdingas stebėtinas poetiškumas, laisvumas, atsiribojimas nuo racionalistinę estetiką kaustančių schemų. Jis sąmoningai atsiriboja nuo savo teiginių visuotinumo, neretai išsako savo mintis trečiojo asmens lūpomis. Jo poezijos, muzikos, literatūros kūrinių vertinimai stebina pastebėjimų taiklumu, gelme ir originaliomis interpretacijomis. 1949 m. Kierkegaardas dienoraštyje rašo: „Tai, kad esu poetas, liudija, jog nemėginu identifikuotis su idealu” [Kierkegaard, 1949, p. 682]. Praslinkus keletui metų, konstatuoja: “Aš supratau, kad aš turiu vadintis religiniu poetu” [Ten pat, p. 682] ir greta „Aš tapau kažkuo daugiau nei poetu” [Ten pat, p. 683].
         Kalbant apie Kierkegaardo estetinių idėjų pasaulį, būtina paminėti išskirtinę tragiškumo kategorijos svarbą, kuri, kaip ir kitų iracionalizmo šalininkų veikaluose, tiesiogiai susijusi su romantinės pasaulėžiūros krize. Danų mąstytojo santykis su romantikų koncepcijomis yra daug sudėtingesnis, nei tai vaizduojama daugelyje studijų. Jam dvasiškai artimas ne tik romantikų panestetizmas, ironiškas požiūris į pasaulį, tačiau ir tragiškajam romantizmo sparnui (Chateaubriandas, Novalis, Holderlinas) būdingi vidinės disharmonijos, sąmonės krizės, pasaulėžiūros tragizmo, egzistencinės gyvenimo prasmės ieškojimo leitmotyvai.
         Ilgainiui šis tragiškas romantinės pasaulėžiūros aspektas įsiviešpatauja Kierkegaardo veikaluose ir iškelia tragiškumo kategoriją. Nors nerūpestingomis romantinio herojaus kaukėmis besidangstantis filosofas mėgina bėgti nuo vis aštriau suvokiamo pasaulio svetimumo, absurdiškumo, tačiau būtent stiprėjantis pasaulėžiūros tragizmas jį logiškai pastūmėja link egzistencinių Schellingo motyvų sureikšminimo ir jų pavertimo savo filosofijos išeities tašku.
         Tragiškumo kategoriją Kierkegaardas įvairiais aspektais gvildena daugelyje savo veikalų. Jos interpretacijoje romantinį estetinį turinį laipsniškai išstumia krikščioniškasis etinis ir religinis. Specialioje esė „Tragiško antikinio motyvo atspindys šiuolaikinėje tragedijoje” Kierkegaardas, tęsdamas Schillerio ir romantikų tradicijas, pradeda savo apmąstymus antikinės ir šiuolaikinės tragedijos specifinių bruožų išryškinimu. Jis pagrindinį dėmesį atkreipia į kaltės problemą, tragiškąjį motyvą ir žmogaus vietos šiuolaikiniame pasaulyje atspindėjimą. Charakteringiausiais šiuolaikinės tragedijos bruožais jis skelbia stiprėjantį subjektyvizmą, melancholiją, nusivylimą, augantį etinės kaltės jausmą, sąmonės skilimą.
         Su Kierkegaardo veikaluose plėtojama tragiškumo teorija tiesiogiai siejasi ir jo meninės kūrybos koncepcija, kadangi menininko būtyje ir kūryboje ryškiausiai atsiskleidžia žmogaus būties tragizmas, jautriausių asmenybės dvasios poslinkių ir išgyvenimų gama. Priešingai objektyvistinei Hegelio meno filosofijos koncepcijai, Kierkegaardas yra subjektyvistinės romantinės meninės kūrybos teorijos šalininkas. Jis orientuojasi į Novalio meno filosofiją, kurioje iškeliamas poetinio meno universalumas, jo sugebėjimas vientisai atspindėti gyvenimo įvairovę. Autentiška meninė kūryba, natūrali menininko dvasios polėkių sklaida, Novalio nuomone, įmanoma tik tuomet, kai jis pajėgia pasinerti į savo vidinio pasaulio, jautriausių išgyvenimų gelmes. Šiose meninės kūrybos ištakose ir gimsta įstabiausi meno kūriniai.
         Kierkegaardas perima daugelį Novalio idėjų, bendrąją jo meninės kūrybos sampratą, kai ką joje pakeisdamas. Pirmiausia jo plėtojamoje koncepcijoje pastebimai išauga tragiškumo ir egzistencinių motyvų vaidmuo. Kita vertus, jis dar nuosekliau nei Novalis siekia apriboti proto ir sisteminio mąstymo principų reikšme. Nors menininkas kurdamas gali susieti, rikiuoti tam tikrus vaizdinius, herojus, jų poelgius, tačiau, Kierkegaardo nuomone, jis tai daro visiškai nesąmoningai, remdamasis savo intuicija. Toks požiūris tiesiogiai susijęs su jo plėtojama subjektyvios egzistencijos priešprieša objektyvizuotam racionaliam mąstymui. Iš čia kyla požiūris į meninės kūrybos procesą kaip į visiškai iracionalų, nepaaiškinamą aktą, kurio nei struktūra, nei eiga nežinoma. Genijaus kūrybą Kierkegaardas traktuoja kaip kraštutinę demonizmo formą, pasireiškiančią visiškai naujų idėjų ir meninių vaizdinių atradimu.
         Meninė kūryba Kierkegaardo koncepcijoje aiškinama kaip autentiška pasaulio ir egzistencinė savęs pažinimo forma. Tikrasis menas gimsta ne iš šalies veikiant dievams ar mūzoms, o iš vidaus, iš menininko dvasios gelmių, vidinės disharmonijos jausmo, žmogaus būties tragizmo suvokimo. Menininkas traktuojamas kaip nelaimingas žmogus, kurio širdyje – gili kančia, tačiau „kai jis klykia, jo klyksmas skamba tarsi įstabi muzika”. Meninės kūrybos metu gimsta nauja estetinė tikrovė – spalvingas grožio ir meno kūrinių pasaulis, kurio prasmė – žavėjimasis juo.
         Subjektyvūs menininko išgyvenimai, drastiškas jo kenčiančios sielos klyksmas meno kūriniuose, Kierkegaardo nuomone, pasireiškia netiesiogiai. Šiuo aspektu danų estetiko požiūris skiriasi nuo Novalio ir kitų romantikų, kadangi, jo nuomone, subjektyvūs išgyvenimai meno kūriniuose yra taip objektyvuojami, kad juose nelieka asmeninių motyvų pėdsakų. Meninė kūryba ir paties meno kūrinio gimimas Kierkegaardui neatsiejamas nuo subjektyvių emocijų, išgyvenimų transformacijos į tam tikras formalias struktūras. Iš čia kyla kiek nepagrįstas jo kaltinimas Hegeliui, kad jis analizuodamas meno kūrinius vienpusiškai pabrėžia turiningųjų, siužetinių elementų svarbą.
         Gvildendamas Mozarto operos „Don Žuanas” muziką, Kierkegaardas iškelia klausimą: kas lemia klasikinio meno kūrinio dievišką tobulumą ir estetinę vertę? Ir atsako, kad pagrindinis jo skiriamasis bruožas yra absoliuti turinio ir formos harmonija. Klasikiniame kūrinyje ji pasiekia tokią tobulybės pakopą, kad vargu vėlesnių analitinių amžių meno suvokėjai pajėgs išskirti šiuos du organiškai susiliejusius elementus.
         Gvildenant Kierkegaardo estetines pažiūras, tikslinga pažvelgti į jo veikaluose išplėtotą originalią ironijos koncepciją. Subjektyvaus mąstytojo dėmesys ironijai nėra atsitiktinis, kadangi ironijos jausmas, jo įsitikinimu, padeda suvokti estetinės būties esmę, atsiskleisti asmenybės artistizmui, sugebėjimui dvasiškai tobulėti. Neatsitiktinai Kierkegaardo filosofinis kelias prasideda disertacija „Apie ironijos sąvoką kreipiantis į Sokratą”. Vėliau ironijos problema įvairiais aspektais iškyla daugelyje jo veikalų ir tiesiogiai siejasi su jo estetine koncepcija.
         Kierkegaardui dvasiškai artimiausia yra Sokrato ironijos koncepcija, kuri jį žavi kritiniu požiūriu į pasaulį, siekimu pakeisti vyraujančių vertybių sistemą. Filosofas apibūdina Sokrato ironiją kaip „subjektyvumo paskatą”, „absoliutų tikrovės neigimą” [Kierkegaard, 1975, vol. 2, 1975, p. 191-193]. Apnuogindamas savitikslį romantinės ironijos nihilizmą, nesugebėjimą išsivaduoti iš sureikšminto asmeninio vidinio pasaulio tuštumos, Kierkegaardas ne tik griežtai atsiriboja nuo F. Schlegelio, Tiecko koncepcijų, tačiau ir iškelia kitokios, substancialesnės egzistencinės ironijos estetinę vertę.
         Asmenybės dvasinės evoliucijos pakopų dialektikoje ironijos savastis geriausiai skleidžiasi tarp estetinės ir etinės pakopų, o humoras tarp etinės ir religinės. “Humoras, – rašė Kierkegaardas, – jungia savyje daug gilesnį skepsį nei ironija, kadangi čia viskas yra orientuojama ne į žmogiškos būties baigtinumą, bet į nuodemę” [Kierkegaard, 1975, p. 296]. Humoras iššaukia stipresnį dvasios sukretimą. Jis skleidžiasi itin jautriuose kalbos atspalviuose, kai asmenybė suvokia, kad ji susidūrė akis į akį su kažkuo reikšmingu. Iš čia kyla savotiška gynybinė reakcija, paties humoro objekto rimtumo suvokimas.
         Ironijos stichija yra žaismingesnio, lengvesnio turinio, kadangi joje subtiliai persipina pajuoka ir rimtumas. Bet kurios ironijos forma visuomet remiasi galimo ir realiais, idealo ir tikrovės neatitikimu. Minėtoje disertacijoje Kierkegaardas įvairiapusiškai gvildendamas ironijos fenomeną, atskleidžia antikinės, ypač Sokrato, romantinės (Fr. Schlehelis, Tieckas, Solgeris), Fichtes, Hegelio ironijos koncepciją savitumą ir remdamasis jomis išsako savo požiūrį į šią svarbią estetinią kategoriją, priskiriamą prie vadinamųjų estetinių modifikacijų.
         Kierkegaardui dvasiškai artimiausia yra Sokrato ironijos koncepcija, kuri yra nukreipta į tiesos paieškas. Jos tikslas padėti žmonėms tapti laisvesniais. Įsitikinęs pasaulio, kuriame gyvena neteisingumu, Sokratas nukreipia savo naikinančios kritikos strėles į Atėnų valdžios vyrus, valstybės gyvenimo pamatus ir neišvengiamai susilaukia tragiškos lemties. Ignoruojantis jam nepriimtiną dabartį ir nežinantis ateities, nuteistas mirties bausme Sokratas žvelgia į savo ironiją rimtai. Nenorėdamas pasiduoti kompromisams ir išduoti savo idealų, jis sąmoningai pasirenka nuodų taurę. “Ironija šioje asmenybėje, – rašo Kierkegaardas, – nėra instrumentas, pavaldus idėjai; ironija yra jo pasaulio regėjimo išeities taškas: jam nelieka nieko daugiau. Jei jis remtųsi idėja, niekuomet jo griaunanti veikla neiššauktų tokių radikalių pokyčių” [Kierkegaard, 1975, p. 194]. Sokrato žuvimas Kierkegaardo interpretacijoje yra logiška jo graikų tikrovės paneigimo pasekmė. Filosofo mirties faktas tarsi patvirtino jo gyvenimiškosios pozicijos autentiškumą, kurioje ironija iškyla kaip tragiškas lemties obalsis.
         Danų filosofas meistriškai demaskuoja romantinės ironijos polinkį į narcisizmą, ezoterinį žaismą prieštaravimais, siekimą iškilti virš tikrovės ir sukurti išsivadavimo iš jos iliuzijų. Jis jautriai "iš vidaus" atskleidžia savimi patenkintos romantinės ironijos bešakniškumą, jos paskendimą "vaizduotės žaisme", nesugebėjimą atskirti egzistencinių tikslų nuo meninių kūrybinių.
         Paties Kierkegaardo plėtojama ironijos koncepcija artima sokratiškajai ir priešinga romantinei. Ji nėra begalinis tikrovės neigimas, kadangi atskleidžia tikrovėje naujas egzistencijos galimybių erdves. Kūryba ir egzistencija čia nesusilieja, greičiau išryškėja jų skirtingumas.
         Tikrai žmogiškas gyvenimas ir laisvės pojūtis, anot Kierkegaardo, neįmanomas be ironijos. Iš čia kyla jo siekimas maksimaliai išplėsti ironiško santykio su tikrove ribas. Ironijos vaidmuo filosofo pasaulėžiūroje ir kūryboje didžiai reikšmingas. Daugeliui jo veikalų būdinga subtili autoironija, savęs parodijavimas, kuris pasireiškia jo pamėgta regos taškų kaita, nuolatine skirtingose knygose iškeltų idėjų tarpusavio polemika. Prisidengdamas įvairiais pseudonimais, įvesdamas „daugiabalsius”, atskirtus skirtingų laiko tarpų pasakojimus, Kierkegaardas tarsi siekia iškilti virš savo knygose skelbiamų idėjų ir likti anonimišku marionečių teatro režisieriumi.
         Filosofo knygos kupinos paradoksalių ironiškų apmąstymų, kaip pavyzdžiui: „Senatvė įgyvendina jaunystės svajas. Prisiminkite Sviftą: jaunystėje jis įsteigė beprotnamį, o senatvėje pats į jį pakliuvo”; „Vesk – ir gailėsies, nevesk – taip pat gailėsies. Vadinasi, vesk arba nevesk – vis tiek apgailestausi”; „Dauguma žmonių taip atkakliai vaikosi malonumų, kad aplenkia juos”; “Malonumo esmė glūdi visai ne malonumo objekte o jo vaizdinyje”, pagaliau: „Geriausiu gyvenimo niekingumo įrodymu tampa pavyzdžiai, siekiantys įrodyti jo didingumą” [Kierkegaard, 1894, p. 28–31].
         Atsiribodamas nuo romantinės ironijos narcisizmo, Kierkegaardas ironiją sieja su vidiniu asmenybės apsisprendimu, ieškojimu savo vietos pasaulyje, suvereniteto įteisinimu. Sokratas jam labai artimas sąžiningumu, gyvenimo ir filosofijos vientisumu, tiesos ieškojimu, naujų asmenybės briaunų atskleidimu. „Pirmiausia, – sako Kierkegaardas, – ironija turi universalią istorinę vertę; kita vertus, manoji ironijos koncepcija iškelia Sokrato asmenybės reikšmingumą, kadangi ji įgauna vertę ir tampa tuo, kuo yra tik dėka šios herojiškos asmenybės” [Kierkegaard, 1975, vol. 2, p. 191].
         Kierkegaardo ironikas, kaip ir Sokratas, ieškodamas asmeninės tiesos, pirmiausia siekia išryškinti savo unikalumą, kurti save, tobulėti, atskleisti savyje naujas briaunas. Ironiškas požiūris į pasaulį ir save padeda apsivalyti nuo neesminių, išorinių dalykų ir, koreguodamas gyvenimą, atveria kelią į laisvę ir patį save. Vadinasi, ironija Kierkegaardui nėra mokslas, kadangi mokslas remiasi protu, ir ne menas, kadangi šis per daug atitrūksta nuo tikrovės, o gelminis žmogaus egzistencinės patirties pasireiškimas, padedantis formuoti jo tolesnes būties perspektyvas.
         Vadinasi, Kierkegaardas greta Schopenhauerio, Nietzsche’s tapo vienu įtakingiausiu Vakarų mąstymo tradicijos reformatorių, sukilusių prieš perdėm racionalizuotus klasikinės metafizinės filosofijos principus. Jis atvėrė kelius naujai neklasikinei filosofijai, kurioje išryškėjo posūkis į filosofinės problematikos ontologizavimą ir estetinimą. Danų mąstytojas paneigė klasikinėje Vakarų filosofijoje viešpatavusias totalumo, visuotinumo nuostatas, griežtą vertybių hierarchiją, absoliučios tiesos siekimo postulatą, aukštino neblėstantį unikalios asmeninės patirties ir atviro poetinio mąstymo stiliaus aktualumą. Jo egzistencinės krizės filosofijos pagrindiniu tikslas ne išorinio žmogų supančio pasaulio pažinimas o atsisukimas į jautriausių žmogaus vidinių išgyvenimų pasaulį. Šia prasme neklasikinę Kierkegaardo filosofiją galime traktuoti kaip vieną radikaliausių posūkių Vakarų filosofinės minties istorijoje. Iš čia trykšta tas filosofinės minties srautas, kuriame kaip aukščiausia vertybė iškeliamas didžiai individualios egzistencinės patirties ir kūrybos akto unikalumas. Tai sąlygoja išskirtinį dėmesį autentiškai komunikacijai, situacinėms ir kontekstualioms filosofinėms kategorijoms: egzistencijai, gyvenimui, kūrybai, vidiniam pasirinkimui ir pan. Mąstymas pasisuka į subjektyvią tikrovę, į sąmonės tekamumo apmąstymą, nepakartojamą, nuolatos besikeičiantį žmogaus subjektyvumą, pasąmonės struktūras, asmenybės psichologijos, kalbinės raiškos subtilybes, kurios neišreiškiamos sisteminio mąstymo principais ir racionalistinės filosofijos kategorijomis. Tai iš esmės kitoks, netradicinis, subjektyvumo bei subjekto interpretavimas, priminimas filosofams kūrybinės subjektyvios tikrovės kilmės ir tos primirštos chrestomatinės tiesos, kad turtingas kultūros, meno pasaulis kuriamas ir funkcionuoja subjektui. Vadinasi, pagrindiniai klasikinės filosofijos klausimai danų mąstytojo veikaluose perkeliami į subjektyviosios ontologijos plotmę.
         Kierkegaardo idėjos, nors dažnai netiesiogiai, paveikė daugelį XX a. filosofijos koncepcijų. Jo teigta neįveikiama sąmonės krizė, pasaulėvokos tragizmas, siūlymas ieškoti kūrybinio įkvėpimo ne išoriniame, o vidiniame asmens pasaulyje stipriai veikė K. Jaspersą, M. Heideggerį, G. Marcelį, R.M. Rilkę, F. Kafką, T. Manną, J. Ortega y Gassetą, L. Šestovą, K. Barthą, A. Malraux, J.-P. Sartre’ą, A. Camus, J. Wahlį ir daugelį kitų XX a. kultūros korifėjų. Rilke netgi specialiai išmoko danų kalbą, kad galėtų skaityti Kierkegaardo tekstus originalo kalba, Kafka buvo sukrėstas, kai perskaitė „Arba–arba“: jam rodės, kad jis su autorium – dvasiniai dvyniai.

Bergson H. Ecrits et paroles, Paris, 1959, vol. 1–3.
Bergson H. L’évolution créatrice, Paris, 1981.
Bergson. Actes du colloque de Clermont-Ferand 17 et 18 novembre 1989, Paris, 1990.
Clair A. Pseudonime et paradoxe. La pensée dialectique de Kierkegaard, Paris, 1976.
Colette J. Kierkegaard et la non-philosophie, Paris, 1994.
Gaidenko, 1970: Гайденко П. Трагедия эстетизма, Москва, 1970.
Grimsley R. Soren Kierkegaard and French literature, Cardif UP, 1966.
Gusdorf G. Kierkegaard, Paris, 1963.
Heidegger M. Platons Lehre von der Wahrheit, Bern, 1947.
Heidegger M. Unterwegs zur Sprache, Pfüllingen, 1960.
Hohlenberg J. L’oeuvre de S. Kierkegaard, Paris, 1960.
Jaspers K. Vernunft und Existenz, Gröningen, 1935.
Kierkegaard and Contemporary Philosophy, Copenhagen, 1972.
Kierkegaard S. Journal, vol. 1-5, Paris, 1941-1957.
Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas, Vilnius, 1995.
Kierkegaard S. Balta lelija, Vilnius, 1997.
Kierkegaard S. Filosofijos trupiniai, arba Truputis filosofijos, Vilnius, 2000.
Kierkegaard S. Journal (Extraits) // Etudes kierkegaardiennes par J.Wahl, Paris, 1949.
Kierkegaard S. L’éxistence, Paris, 1967.
Kierkegaard S. Liga mirčiai, Vilnius, 1997.
Kierkegaard S. Oeuvres completes, vol. 1- 14, Paris, 1972- 1980.
Kierkegaard S. Traité du désespoir, Paris, 1973.
Kierkegaard vivant (coloque de Cerisy la Salle), Paris, 1966.
Kierkegaard, 1894: Киргегор С. Наслаждение и долг, СПб, 1894.
Nietzsche aujourd’hui, Paris, 1973, vol. 1-2.
Nietzsche F. Correspondance, Paris, 1986, vol. 1-2.
Nietzsche F. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1991.
Nietzsche F. Stabų saulėlydis, Vilnius, 2000.
Nietzsche F. Werke, Bd. 11, Leipzig, 1897.
Nietzsche in seinen Briefen, Leipzig, 1932.
Nietzsche, 1990: Ницше Ф. Сочинения в двух томах, М., 1990, t.1- 2.
Nietzsche: cent ans de réception francaise, Paris, 1999.
Rohde, 1998: Роде П. Сёрен Киркегор, сам свидетельствующий о себе и своей жизни, Челябинск. 1998.
Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys, Vilnius, 1995.
Schopenhauer, 1993: Шопенгауэр А. Мир как воля и представление, Москва, 1993. Т.1- 2.
Schopenhaueris A. Gyvenimo išminties aforizmai, Vilnius, 1994.
Spengler O. Der Untergang des Abendlandes, Bd. 2, München, 1922.

[ Aukštyn ]

© Antanas Andrijauskas, 2007