Baltų vėjo dievas pirmąsyk aprašytas XVI a. pradžioje vadinamojoje „Sūduvių knygelėje”, kur jis vadinamas Bardaičiu (Bardoayts) ir prilyginamas angelui:

„Jie tiki, kad didelis angelas stovįs jūroje. Į kurią pusę jis pasisukęs, ten pūsdamas apverčiąs laivus, kurie dėl jo pykčio paskęstą [variantas: ten jis, kai supyksta, pučia vėjus, ir išvaiko žuvis]. Ir tikrieji prūsai, ir sūduviai, ir tie, kurie eina su jais žvejoti, visi jį vadina dievu Bardaičiu, dievina ir jam aukoja. Taigi jie verda žuvį ir padeda ją kluonuose ant švaraus pėdo arba šiaudų, valgo ir geria iš kaušelių arba iš mažų gilių dubenėlių. Čia stovi jų zegnotas, arba Viršaitis, ir praneša apie vėjus ir sako, kur jie turį žvejoti ir kokią dieną”.

To pat XVI a. pabaigoje Lukas Davidas „Prūsijos kronikoje” perpasakoja „Sūduvių knygelę”, šį tą patikslindamas ir nuo savęs pridėdamas kai kurias „žinias, surinktas iš ano meto gyvenimo”. Bardaitį jau vadindamas Gardaičiu ir vėlgi prilygindamas angelui, jis pasakoja:

„Jie įsivaizduodavo, kad šis dievas tarsi didelis angelas stovi virš jūros, ir į kur jis pasisuka, ten ir pučia savo vėju vandenis, laivus ir visa kita. Kai jis supyksta, tai savo stipriu alsavimu apverčia laivus, kad jie nuskęstų, arba nuvaro juos į tokias nepatogias vietas, kad jiems ten tenka patirti nelaimę arba jie visiškai sugenda. Taip pat jis valdo žuvis jūroje ir viską, kas gyvena vandenyje. Todėl jį garbina gyvenantys prie jūros ar tie, kurie manosi iš jūros, tokie kaip gintaro rinkėjai, eršketų, menkių ar kitų žuvų žvejai ir kiti į juos panašūs”

Neilgai trukus, sekdamas cituotais šaltiniais, Gardaitį panašiai aprašė dar M. Stryjkowskis, jau aiškiai jį apibūdinęs kaip vėjų dievą:

„Jį garbino tik jūreiviai ir žvejai, ypač kuršiai, sembai ir suomiai, kurie gyvena prie jūros, nes tikėjo, kad tas Gardaitis yra didis angelas, stovintis jūroje ir ežeruose, – vėjų dievas”.

O štai XVII a. pabaigoje pajūrio lietuvių vėjo ar vėjų dievą, vardu Vėjopatis, aprašė (ir net nupiešė), kaip jį matė pavaizduotą ant žvejo valties, vokiečių kilmės, bet ir lietuviškai kalbėjęs pastorius istorikas Matas Pretorijus. Angelu Pretorijus jo tiesiai nepavadino, bet pabrėžė du dilelius sparnus ant pečių ir tapatino su Bardaičių, arba, kaip jis ištarė, Perdoytu :

„Pamenu, ką sykį mačiau pas vieną žveją Karklės kaime. Tasai irkluodamas ant savo laivo stiebo vietoj vėliavos iškeldavo stovylą (statuam). Būtent, jis turėjo iš žievės padarytą atvaizdą žmogaus, kurio galvoje buvo du veidai, vienas priekyje, kitas užpakaly, abu plačiai prasižioję; ant pečių buvo du geroko didumo sparnai, o rankos buvo ištiestos, dešinė į šalį, kairė žemyn; kairėje jis laikė žuvį, dešinėje statinaitę. Ant galvos buvo pritaisytas gaidys. Šį atvaizdą jis vadino Wejopattis (vėjo viešpatis). Spėju, kad senieji prūsai tokią pačią stovylą galėjo statyti Perdoytui. Pastorius N. Isingius tąjį žveją čia pat andai buvo sulaikęs pas tikrą seną prūsišką alką ir niekaip negalėjo jo paveikti, kad eitų į bažnyčią. Į šitą Wejopatys pažvelgęs, ypač smarkiãi vėtrai esant, tasai žvejas iškeldavo abi rankas. Dar jį Wejpons, taip pat neretai Wejdiews (vėjo dievas) esą vadindavęs. Be to, tasai vaikinas tuomet buvo laikomas turtingiausiu žveju”.

Kadangi Pretorijaus minimas Vėjopačio atvaizdas buvo padarytas iš žievės – taigi galėjo būti plokščias – ir iškeltas ant laivo stiebo „vietoj vėliavos”, tai galima jame įžvelgti vėjarodį ir palyginti su vėjarodžiams būdingu „trimituojančiu angelu”.

Ppasak J. Perkovskio, „skardiniai trimituojantys angelai, pritvirtinti kaip vėjarodės prie geležinių viršūninių kryželių, aptinkami vos ne visame [Žemaitijos] krašte. […] Jie įprasti ir virš banalių geležinių antkapinių paminklų, prie kurių būna pritvirtinti nejudamai. Skardinio angelo su trimitu tipas buvo paplitęs, be jokios abejonės, jau XVIII a., nes puošė to laikotarpio žemaičių bažnyčių kryžius”, – taigi visai netrukus po Pretorijaus aprašyto Vėjopačio. – „Trimituojančių angelų Žemaitijoje esu matęs ne tik virš kryžių, bet ir virš ūkinių pastatų stogų ir net trobų: […]. Šis motyvas virš kryžių pasitaiko ir tikrojoje Lietuvoje. Analogiškų puošmenų už Lietuvos ribų man retai pavyko aptikti. […] Galiausiai angeliuką su trimitu tarp įvairių kitų motyvų matome žvejo ženkle Rytprūsiuose, Kuršių marių pakrantėje”. Pastarasis čia kaip tik savo vietoje, netoli nuo Pretorijaus matytos sparnuotojo Vėjopačio „statulos”.

Priimta manyti, jog pats angelo, kaip „sparnuoto žmogaus”, įvaizdis yra krikščioniškas, be to, ir Biblijoje angelas susijęs su vėju, pvz.: „Viešpaties angelas paėmė Habakuką už galvos ir, pakėlęs už galvos plaukų, vėjo gūsiu padėjo jį Babilone tiesiai ant narvo”, kuriame kalėjo Danielis (Dan 14.36). Taip pat Apreiškime Jonui: „Paskui aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius” (Apr 7.1), arba štai: „Aš išvydau septynis angelus, stovinčius Dievo akivaizdoje, ir jiems buvo įteikti septyni trimitai” (Apr 8.2), kuriais tie toliau paeiliui trimituoja skirtingas Apokalipsės pakopas. Ir Rusijoje „manyta, jog vėjus sukelia angelai, kuriuos Dievas pastatęs keturiose pasaulio šalyse, ‘jie pučia pamainomis: vienas pavargsta pūsti – pradeda kitas; todėl ir vėjas būna iš skirtingų pusių […]’”.

Visai tad galimas daiktas, jog ir Lietuvos vėjarodžių „angelai” mena vėją, o gal net senąjį vėjo dievą, tarkim, Vėjopatį.

Juoba kad senasis lietuvių Vėjas irgi turi dūdelę – tai liudija tautosaka. Vienoje mitologinėje sakmėje žmogus nuėjo ieškot paties vėjo. Ėjęs ėjęs ir radęs pamarėj seną seną seneliuką, labai apiplyšusį, visą skvarliuotuotą ir net be kelnių. Jis turėjęs dūdelę ir vis pūtinėjęs. Kai tik jis kur pasigręžiąs, papučiąs, tai viskas linkstą, maišąsi. Verta dėmesio tai, kad žmogus nuėjo ieškoti paties vėjo, kitaip sakant, vėjo paties, mažne tiesiog Vėjo-pačio; ir tai, kad rado jį pamary; ir tai, kad jis su savo dūda „gręžiojasi”, ir kur „pasigręžia”, ten vėjas ir pučia – visai kaip vėjarodis pavėjui. Tik čia simbolizmo dėlei sukeisti vietomis priežastis ir pasekmė: nes jeigu „angelas” su trimitu iš tikrųjų simbolizuoja lietuvių vėjo dievybę, tai ir jo pavėjui pasisukęs trimitas žymi būtent vėjo šaltinį – „vėjo dūdelę”. Toliau toje pačioje sakmėje dar priduriama, jog vėjas Vasaris pučiąs siaura dūdelyte ir lengvu kvapu, Žiemys – storesne, šaltu kvapu, o Rytys – smagesniu ir sausu, tačiau visi, reikia suprasti, pučia būtent dūdelėmis, dūdomis. Kitoje sakmėje apie peiliu sužeistą vėją, šis atėjusiam peilio ieškoti žmogui pasakęs: Aš tą peilį atiduosu, tik tu pūsterk sykį į šitą dūdelę. Ir padavęs žmogui į rankas dūdutę. Šis pūsterėjęs sykį, atsiėmęs savo peilį ir namon išdrožęs. Pareinąs namon – o čion nė vienos trobos, tik akmens iš po pamatų likę ant vietos! Teip pats nupūtė savo namus… Taigi čia vėjo šaltinis vėlgi dūda. „Dūduoja” (stabulē) ir latvių Vēja māte”. Paminėtinas čia ir kašubų tikėjimas, jog „velniui grojant gluosnio dūdele, švilpia vėjas”. O tai rodo, kad šis įvaizdis pakankamai archajiškas ir paplitęs. „Rigvedoje” dūduoja audros vėjus įkūnijantys Marutai. Tam pačiam prasmių laukui, panašu, priklauso ir Naujosios Gvinėjos motumotu genties tikėjimas burtininką vėjus laikant bambuko vamzeliuose. A. Afanasjevas apibendrina: „Vėjai pūsdami sukelia ore įvairius muzikinius tonus […]; įsiverždami į uolų tarpeklius, į namų kiaurymes bei plyšius vėjai švilpia, primindami birbynę ar fleitą. Todėl vėją ir muziką sutinkame vadinamus tais pačiais žodžiais: iš [rusų] veiksmažodžio дуть ‘pūsti’ kilo дух ‘dvasia’ = ‘vėjas’ ir дудã ‘dūda’, дôдка ‘dūdelė’, дудеть ‘dūduoti’”, atitinkamai daugelyje kitų kalbų, nes „vadinamųjų pučiamųjų muzikos instrumentų garsai randasi grojančiajam burna pučiant į juos orą. Matėme, kad ir patį vėją laikyta kylant iš pražiotos dievo burnos. Įasmeninti viesulai senajame mene vaizduoti pučiantys ragus”.

Prisiminkime, ir ką tik cituotus lietuvių vėjo dievo aprašymus: „Sūduvių knygelėje”: „Jie tiki, kad didelis angelas stovįs jūroje. Į kurią pusę jis pasisukęs, ten pūsdamas apverčiąs laivus”; arba Luko Davido „Prūsijos kronikoje”: „Jie įsivaizduodavo, kad šis dievas tarsi didelis angelas stovi virš jūros, ir į kur jis pasisuka, ten ir pučia savo vėju”. Kaip senasis dievas Vėjas, krikščionims autoriams atrodęs „tarsi angelas”, kur pasisuka, ten pučia, taip vėjarodyje pavaizduotas „angelas su dūda” visada pasisuka ten, kur pučia vėjas.

Krikščioniškoje kultūroje užaugusiam žmogui sparnuotą žmogaus pavidalo būtybę pavadinti angelu yra tiesiog savaime suprantama (panašiai pagal interpretatio romana Perkūną savaime suprantama yra pavadinti Jupiteriu). Bet nepamirškime, jog ir Antikoje vėjai įsivaizduoti su sparnais – kaip kad, pavyzdžiui, „Eneidoje” (VIII.430: „…su vėjais sparnuotais”); taip pat smarkaus vėjo dievybės harpijos: pasak Hesiodo „Teogonijos” (268-269), „savo greitaisiais sparnais jos skrenda greitai su vėjų gūsiais”. Panašiai graikų šiaurės vėjas „Borėjas buvo vaizduojamas ilgaplaukiu, barzdotu, galingu, su didžiuliais sparnais vyru”, kone visai kaip Vėjopatis. Sparnais vėjas sukeliamas ir šiaurės germanų mitologijoje: senovės islandų vadinamojoje „Vyresniojoje Edoje” Odino paklaustas apie vėjo kilmę „išminčius Vafdrudniras” atsako: „Hresvelgas sėdi dangaus pakrašty / erelio pavidalu, / jis savo sparnais sukelia vėją / virš visų žmonių”. Prisimintinas čia ir Donelaitis, antai „Pavasario linksmybėse” (51–52): Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų / Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę; arba „Rudenio gėrybėse” (5–6): Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut / Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia. Juoba kad N. Vėliaus nuomone, šie Donelaičio „vėjai su sparnais” kaip tik yra tiesiogiai susiję „su senąja mitine pasaulėjauta”. Taigi reikia sutikti su A. Afanasjevu, kad „vėjus ir debesis visos arijų [t.y. indoeuropiečių] gentys įsivaizdavo kaip sparnuotas būtybes. Viduramžiais šie senieji įvaizdžiai liaudies tikėjimuose susiliejo su angelais”, ir jau „seniausiuose krikščionybės paminkluose sparnuoti vėjų atvaizdai maišomi su angelais” [Афанасьев I 274]. Pagaliau ir Senajame Testamente Dievas „sėdosi ant [angelo] kerubo ir skrido, vėjo sparnais atskubėjo” (Ps 18.11), nes apskritai, vertėjo A. Rubšio žodžiais, biblinis „Dievas daro vėjus savo pasiuntiniais, arba angelais”. Jau Senovės Egipto XV a. pr. m. e. „Himne Osiriui” pasakyta, jog Isidė „sukėlusi vėją savo sparnais”, o vienoje estų liaudies dainoje, kreipiantis į vėją, sakoma: „Sunkus smūgis tavo išskėstų sparnų!”.

Taigi trimituojantį angelą reikia laikyti senosios vėjo dievybės įvaizdžio interpretatio christiana, t. y. krikščioniška interpretacija ar adaptacija, ir iš esmės matyti jame būtent senąją lietuvių, baltų vėjo ar vėjų dievą, galbūt vieną iš keturių ar aštuonių vėjų, o gal ir visų jų viešpatį Vėjopatį.

 

[ Aukštyn ]

 

© Dainius Razauskas, 2005