• TYRIMAI •

Scholastinis dialogo įbūtinimas

Doc. dr. Dalia Marija Stančienė,
Kultūros, filosofijos ir meno institutas

    Šiuolaikinėje ugdymo teorijoje nemažai dėmesio skiriama dialogo raiškos svarstymams, visų pirma atsigręžiant į antikos kultūrą, graikiškojo mąstymo specifiką bei perėjimą nuo klasikinės prie krikščioniškosios paideia‘os. Krikščionybė, perėmusi graikų-romėnų paideia‘os idėjas ir permąsčiusi jas iš savojo požiūrio taško, kūrė naują ugdymo sampratą. Aurelijus Augustinas (354-430), susipažinęs su Platono ir neoplatonikų filosofine paideia, asmens ugdymą pradeda laisvųjų menų studijomis, tapusiomis propedeutika filosofiniam sielos ir Dievo suvokimui. Sekdamas Platono filosofinių dialogų tradicija ir neoplatonikų sielos anagoginio kilsmo link aukščiausiojo pradmens teorija, grindžiama pagal dorybių hierarchinę struktūrą atrinktais Platono dialogais, šv. Augustinas pirmasis lotyniškoje krikščionių literatūroje parašo filosofinius ugdomuosius dialogus. Tačiau žlugus Romos imperijai prasidėjusi socialinė ir politinė krizė pagilino moralinį nuosmukį, o kovos dėl Vakarų imperijos ribų išplėtimo ir jos valdymo silpnino krikščioniškosios paideia‘os tolimesnę raidą.

    Krikščioniškosios paideia‘os atgimimas Vakarų Europoje siejamas su Karolingų renesansu.      Karolingų mokyklos ugdymo programa, pagrįsta krikščioniškąja paideia ir realizuojama dialoginiu mokymo būdu, lavino mąstymą, neatsiejamą nuo argumentavimo, diskusijų ir žodinio bendravimo. Jaunimas buvo lavinamas gramatikos pagalba, panaudojant kalbos teorinę analizę, kaip svarbiausią filosofinių minčių reiškimo ir jų interpretavimo priemonę. Krikščioniškoji išmintis, išreikšta metaforomis, žadino emocijas, brandino sumanumą ir ruošė mokinį sudėtingesnėms studijų pakopoms. Pasaulio atpažinimas (ne pažinimas) alegorijomis ir mįslėmis buvo scholastinio mąstymo pradžia. Žodžio teologija, kūno bei dvasios metafizika, vidujybės ir išoriškumo psichologija pasitarnavo scholastiniam lectio, quaestio ir disputatio ugdymo metodui bei teoriniam diskursui, formavusiam lotyniškai mąstantį viduramžių intelektualą.

 Karolingų mokyklos dialoginė mokymo forma, kryptingai orientuota į krikščioniškos tiesos pažinimą, formavo dialoginę žmogiškosios būties koncepciją, t.y. materialių ir dvasinių pradų vienovę arba Dievo ir žmogaus santykio įbūtinimą. Šią koncepciją pagrįsti padėjo tai, kad buvo išversti Aristotelio veikalai ir sukurtas naujas mokyklos modelis – universitetas. Suklestėjus miestams, atsirado nauja visuomenės klasė, vadinama burgus gyventojai (vėliau – buržuazija), kurios nebetenkino lavinimas vienuolynų mokyklose. Miestelėnai save suvokė kaip intelektualius amatininkus, pagal profesijas susiskirsčiusius į gildijas. Miesto bendruomenės specializacija įteisino intelektinę veiklą ir davė impulsą naujai švietimo reformai. Naujoji mokykla – universitetas, nors ir steigiama bažnytinių institucijų, save suprato kaip studentų ir dėstytojų bendruomenę, kuri susibūrė į korporaciją su atitinkama organizacine struktūra, teisėmis ir privilegijomis. XIII amžiaus universitetai buvo suskirstyti į keturis fakultetus – žemesnįjį laisvųjų menų ir tris aukštesniuosius: teologijos, teisės, medicinos. Menų fakultete buvo dėstomos trivium ir quadrivium disciplinos. Aristotelio filosofija  visuose fakultetuose tapo svarbiausia. Menų fakultete Aristotelio dialektika, fizika ir etika pamažu pakeitė laisvųjų menų dėstymą ir tapo komentuojamais tekstais: medicinos fakultete – be graikų gydytojų Hipokrato ir Galeno buvo pradėtas studijuoti Avicena, kaip Aristotelio komentatorius; teisės fakultete – taikant Aristotelio dialektiką ir logiką buvo sprendžiami prieštaraujantys įstatymų tekstai; teologijos fakultete – pažinimo teorija, taikydama Aristotelio dialektiką, aiškino krikščioniškąsias dogmas. Mokymosi, dėstymo ir rašymo būdai universitetuose įgavo nustatytas formas, leidusias tiksliai reikšti mintis. Studijuojantysis turėjo įsisavinti griežtai nustatytą mokymo programą ir komentuoti tik nurodytus tekstus. Beveik visi to laikotarpio dėstytojų raštai buvo komentarai reglamentuotiems nurodytų autorių(pvz.: Aristotelio, Porfirijo, Boethijaus, Petro Lombardo ir kt.) tekstams arba universitetinių disputų aprašymai quaestiones quodlibetales. Studijos naujojoje mokykloje – universitete buvo pavadintos scholastinėmis, o universiteto auklėtinis – scholasticus.

    Universitetas, kitaip nei Karolingų mokykla, kurioje pirmenybė buvo teikiama sukrikščionintam platonizmui, pripažino sukrikščionintą aristotelizmą. Aristotelis to meto mokslininkus sužavėjo logikos, pažinimo, psichologijos mokslais bei gamtos filosofija. XIII amžiaus viduryje, taikant aristotelinį metodą, bandyta susisteminti ir klausimų arba tezių forma parašyti išsamias apibrėžtų temų studijas, vadinamas sumomis, kurios tapo scholastinės klasikos pavyzdžiais, o krikščioniškai interpretuotas Aristotelis – scholastinės filosofijos autoritetu. Tokiu būdu universitete įtvirtintas scholastinis mokymas dialogine forma plėtė mąstymo ribas lectio, quaestio ir disputatio metodais. Lectio – tai įgytų žinių perdavimas ir būdas gilintis į mokslo tiesas skaitant tekstus. Dėstyti sensu stricto reiškė skaityti: dėstytojas skaito parengtą savo tekstą, jo paskaita vadinama lectio, o jis pats – lektoriumi (lector). Tekstas par excellence buvo Šventasis Raštas.

    Mąstymas, papildytas religiniu matmeniu, išreiškė asmens esmę per netiesioginį dviejų esybių santykį, t.y. asmens esmei buvo suteiktas dialoginės būties pagrindas. Metafizinė transcendentalinio santykio koncepcija, išplėtota Tomo Akviniečio (1225-1274), leido naujai įvertinti žmogų kaip asmenį ir nustatyti jo santykį su visapusiškai suprasta tikrove. Pateikdamas asmens apibrėžimą, Akvinietis tvirtino, kad individas, priklausydamas substancijos giminei, turi turėti nuosavą vardą, kitaip tariant, savo individualumą. Protingos substancijos, Akviniečio teigimu, turėdamos unikalų požymį – protą, veikia savaime (per se), todėl iš substancijų  yra išskiriamos ypatingu vardu – asmuo[1]. Scholastiniai mąstytojai tikėjo, kad asmuo yra susijęs su tuo, iš kurio  gauna prigimtį ir su tais, su kuriais  gali bendrai ją išgyventi, todėl, jų nuomone, gilinantis į esatį bus atrastas dieviškasis Tu, kaip aš (asmens) buvimo pagrindas. Taigi asmuo transcendentaliniu santykiu yra susijęs su Dievu ir žmonėmis, o tai daro asmenį atviru kitam ir į kitą. Dialogas, metafizine prasme suprantamas kaip intelektinių substancijų sąveika, yra asmens buvimo būdas arba, kitaip tariant, metafizikoje dialogo esatis yra įbūtinama asmenyje. Įbūtinto dialogo vyksmas apima tiek laiko dimensiją, tiek ir aš-tu santykio sklaidą, kuri dialogo struktūroje konstituoja vidinį ir išorinį susitikimą. Toks susitikimas, steigiantis bendrą ryšį, scholastų teigimu, realizuojasi per caritas. Akvinietis, aiškindamas caritas sąvoką, pastebi, kad nors ji apibrėžia dorybingą draugystę, į kurią įeina nesavanaudiškumas, padedantis išlaikyti santykius, vis dėlto joje glūdi nuoroda mylėti priešus: „dorybingai draugauti galima tik su dorybingu asmeniu, tačiau dėl šios draugystės galima mylėti su tuo asmeniu susijusius žmones, net jeigu jie nėra dorybingi. Todėl caritas, kuri labiausiai panaši į dorybingą draugystę, apima ir nusidėjėlius, kuriuos mylime iš meilės Dievui“[2]. Kadangi draugystė su Dievu yra kognityvinio, o ne kūniško ir potyrinio pobūdžio, todėl žmonių bendravimas su Dievu, netrikdomas kūniškų-psichinių sąlygų[3], išlaiko transcendentinę ir integracinę vertę. Taigi caritas yra teologinė dorybė, formuojanti Dievo ir žmogaus santykį bei vidinį ir išorinį dialogus. Dialogiška žmogaus prigimtis atsiskleidžia per nuolat jame vykstantį vidinį diskursą, kurio metu protas priima sprendimus, tardamasis, pasak Akviniečio, „su dieviškąja tiesa, kuri mumyse kalba per savo panašumo atvaizdą“[4]. Būtent toks susitikimas su Mokytoju, padedantis vidiniu dialogu priimti bendrą tiesą, kuri, Akviniečio teigimu, apšviečia protą, t.y. suteikia galimybę teisingu būdu regėti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, ir nutiesia kelią į išorinį dialogą, kuris edukaciniu aspektu suprantamas kaip dalijimasis žiniomis su kitais[5]. Kaip ir šv. Augustinas, iškėlęs Dievą, kaip įsikūnijusios išminties figūrą žmoguje, taip ir Akvinietis teigia, kad „Dievo išmintis kiekvienam duoda jo paties prigimtį“[6], kuri žmoguje reiškiasi intelektine veikla. Vadinasi, Dievas yra Mokytojas par excellance.

    Scholastiškai suprastas ugdomasis dialogas buvo siejamas su vidine ir išorine žmogaus intelektine veikla, nes, Akviniečio nuomone, žmogus mokosi dvejopai: intelekto galia, kuri yra „aktyvus mokslo siekiantis pradas“[7] ir prigimtiniu supratimu, kuris reiškiasi pirmaisiais pradmenimis. Tokiu būdu išorinis veikimas, kurio tikslas – padėti suformuluoti tikrovės supratimą, yra esminė mokymą apibūdinanti sąvoka, teigianti, kad mokytojas yra teisėtas išorinis noetinis veikėjas, skatinantis kitų žinojimą. Laikantis šios sampratos, scholastinis mokymo metodas buvo formuojamas siūlant mokiniui pirmiausia „panagrinėti pastarajam žinomus pradus, nes kiekvienas mokslas atsiranda iš anksčiau už jį buvusio pažinimo [Antroji analitika, 71 a1], iš tų pradų dedukuodamas išvadas ir siūlydamas juslinius pavyzdžius, iš kurių mokinio sieloje būtų suformuoti supratimui būtini vaizdiniai“[8], kuriais remiantis galima pradėti mokyti patį dalyką.

    Mokymas, Akviniečio teigimu, yra menas, nes nurodo kitiems kelią, kurio dėka galima savarankiškai pažinti: „mokytojas veda mokinį į nežinomų dalykų pažinimą taip, kaip kas nors atrasdamas save veda į nežinomo pažinimą“[9]. Menas, padedantis kitiems noetinių atradimų kelyje prieiti prie konkrečių išvadų, turi būti simbolinis, todėl mokytojas, pasak Akviniečio, mokiniams žinojimą perteikia vaizdiniais ir ženklais. Visa scholastinė didaktika pripažino vaizdumo svarbą jutiminėms galioms ir jo reikšmingumą noetiniame procese. Tikras mokymas viduramžiais reiškė ne vien tik kiekybinį žinių perdavimą, bet ir ugdomuosius mokytojo-mokinio santykius, kai mokytojo žodžiai „yra artimesnė žinojimo priežastis negu anapus sielos egzistuojantys juntami dalykai“[10]. Ypač buvo vertinamas mokymo metodas, grindžiamas intelektine abstrakcija, kai mokinio mintis simboliais buvo skatinama atrasti numanomo logikos ir noetinio objekto prasmę. Mokymo menas, priklausantis nuo mokytojo įžvalgos, Akviniečio buvo traktuojamas kaip mokytojo pašaukimas, skatinantis kitus tiesos pažinimu lavinti protą ir gėrio siekimu ugdyti jaunuomenę.

     Taigi scholastinio ugdomojo dialogo bandymas susitikime aš-tu per Absoliuto intenciją padėti asmeniui atrasti savo subjektyvumą ir atsiverti kitoniškumui, XX a. bus plėtojamas dialogo filosofijos.