|
|
Apie regėjimo apgaules
Jekaterina Lavrinec
Vilniaus Universitetas, Filosofijos fakultetas
Ar jums teko kada nors apsirikti, vieną žmogų palaikyti kitu (pavyzdžiui, praeivį gatvėje
palaikyti savo pažįstamu)? Atrodo, tokio pobūdžio apsirikimų pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime, ir
mes beveik nekreipiame į juos dėmesio nebent papasakojame pažįstamiems kaip komišką epizodą.
Atsidūrę tokiose situacijose, sakome, kad mums pasivaideno, t.y. pasirodė, jog matome savo
pažįstamą. Kaip tokio apsirikimo priežastį paprastai nurodome tam tikrus išvaizdų panašumus (figūra,
drabužiai, veido bruožai); be to, galime pasiskųsti silpnu regėjimu ar nepalankiomis matymo sąlygomis.
Atkreipkime dėmesį, kad nurodytos priežastys yra lyg už mūsų, o vartojami tokiems įvykiams aprašyti
veiksmažodžiai tarytum liudija apie mūsų pasyvumą, neprisidėjimą prie įvykusios klaidos. Suklydę
nesakome pamačiau savo pažįstamą, bet man pasirodė, kad tai buvo jis. Susidaro keistas įspūdis,
kad už tokio pobūdžio paaiškinimų slepiasi mintis aš čia niekuo dėtas. Tuo būdu apsirikimo situacijų
paaiškinimai skirti veikiau ne paaiškinimui, o savotiškam pasiteisinimui, ir galbūt, nusiraminimui. Iš tikrųjų,
įdėmiau į juos pažiūrėję, suprasime, jog išvaizdos panašumai, silpnas regėjimas, tamsa yra veikiau
apsirikimo sąlygos, bet ne priežastis.
Analogišką apsirikimo situacija aprašoma Edgar Poe novelėje Akiniai. Dėmesio centre
jaunąjį lovelasą kamuojantys meilės išgyvenimai. Tokią situaciją galima pavadinti banalia, jei ne viena
aplinkybė: jaunojo žmogaus meilės objektas iš tikrųjų neegzistuoja, visos herojaus emocijos yra
nukreiptos į fantomą, vaiduoklį. Jo prototipas buvo aštuoniasdešimtmetė moteris, kurią aistringas
lovelasas pamatė teatre. Teatro apšvietimas bei jaunojo žmogaus trumparegystė buvo ne kas kita kaip
palankios sąlygos susiformuoti jaunos gražios moters įvaizdžiui. Iš tolo pamatęs neaiškią moters figūrą,
novelės herojus lyg pradeda priskirti jai tam tikras savybes, bruožus ir galiausiai mato savo moters
idealą (arba, kitaip sakant, iškviečia vaiduoklį). Sukonstruotas įvaizdis užgožia realią moterį jis yra
aiškesnis ir ryškesnis už tikrovę. Vaiduoklio egzistavimas ilgainiui užima vos ne pagrindinę vietą jaunuolio
gyvenime. Bet galų gale ateina žiaurus praregėjimo momentas: pagrindinis šios istorijos veikėjas,
užsidėjęs akinius, pagaliau pamato savo tikrąjį meilės objektą.
Pabandykime atgaivinti savo atmintyje kokią nors iš panašių situacijų. Ką mes jaučiame, kai
pasirodo, kad prieš mus stovi visai ne tas žmogus, kurio laukėme? Dažniausia patiriame pasimetimą,
suglumimą, vienu momentu net negalime suprasti įvykusios metamorfozės visi paaiškinimai, įvardijimai ir
vertinimai ateina vėliau. Atrodo, žodis metamorfozė čia geriausiai tinka: faktiškai vienas žmogus mūsų
akivaizdoje virsta kitu; ir šiuo kulminaciniu momentu trumpam prarandame tvirtą žemę po kojomis.
Vienas iš būdų apsiginti nuo tokio pobūdžio sutrikimų yra tiesiog nekreipti dėmesio, ignoruoti
įvykius ir reiškinius, kurie gali suardyti mūsų ramybę. Paprastai mums gana lengvai pavyksta tai padaryti
juo labiau, turime vos ne universalią raminančių paaiškinimų sistemą: jei kas nors nesutampa su mums
įprastos tikrovės vaizdu, sakome, kad mums pasivaideno. Panašiu būdu ir E. Poe pateisina aukščiau
minėtos istorijos pagrindinį veikėją, jis nurodo į jaunojo žmogaus trumparegystę kaip raktinį
susiklosčiusios situacijos momentą: jaunas žmogus nepatektų į pikantišką situaciją, jeigu nešiotų akinius.
Turime dar vieną gerą, daugeliui atvejų tinkančią frazę visiems nutinka, kiekvienam pasitaiko
(galimos šio pasakymo variacijos). Mums yra svarbu žinoti, kad panašias situacijas tenka patirti beveik
kiekvienam ši mintis mus nuramina. Mat apie tam tikro atvejo normalumą dažnai sprendžiama pagal
tai, kiek žmonių išgyvena analogiškus dalykus. Tuo būdu įtikiname save, kad viskas yra taip, kaip ir turi
būti, taip susigrąžindami tvirtą žemę. Jei kiekybinė analizė rodo, kad koks nors atskiras įvykis
nesutampa su daugumos patirtimi, pradedama kalbėti apie patologiją (šiuo atveju paguodą bet ne tvirtą
gyvenimo pagrindą gali teikti tik mintis, kad šis atvejis yra ypatingas).
Galėtume pabandyti atsisakyti šių bendrai priimtų nusiraminimo priemonių ir rekonstruoti pačią
apsirikimo situaciją. Grįžkime prie aukščiau minėtos metamorfozės prie to paties momento, kai vietoj
vieno žmogaus pamatome kitą (kai tai, ko buvo laukta, virsta tuo, kuo jis yra). Vadindami šią situaciją
metamorfoze, bandome atsikratyti išankstinio situacijos vertinimo tokio, kuris yra įkūnytas frazėse
apgaulinga regimybė arba regėjimo apgaulė. Metamorfozės metu vienas žmogus mūsų akivaizdoje
virsta kitu; ir kol mūsų sveikas protas neužvers kaltės regėjimo triukams, abu žmonės ir tas, apie kurį
vėliau mes sakome pasivaideno, ir tas, kurį mes palaikėme savo pažįstamu, turi lygias tikrumo teises.
Iš pradžių matėme vieną žmogų, po to kitą.
Čia galėtume prisiminti vadinamuosius figūros ir fono paveikslus, paprastai naudojamus
žmogiškojo suvokimo ypatumų demonstravimui: vienas vaizdas gali pakeisti kitą, priklausomai nuo to, ką
mes laikysime fonu, o ką figūra. Būtų absurdiška bandyti nustatyti, koks iš galimų vaizdų yra pirminis, ir
juo labiau koks yra tikresnis. Tačiau jeigu tokio pobūdžio pasaulio vaizdo virpėjimai ir mūsų pačių
dvejojimai taptų mūsų palydovais kasdieniame gyvenime, tai ardytų pastovumo, tikrumo bei saugumo
jausmą: mat pasaulio vaizdo vientisumas liudija apie mūsų pačių Aš vientisumą. Galime tik spėti, kokiu
būdu sugebėtų tvarkyti savo kasdienį gyvenimą žmogus, kuris ne tik pripažintų (intelektualiniame
lygmenyje), bet ir išpažintų dviejų paralelinių pasaulių egzistavimo faktą. Tai, kas jau buvo pasakyta apie
transformacijos situaciją, veikiau susiję su dviejų ar daugiau pasaulių galimybės klausimu. Tačiau
kasdieniame gyvenime tas klausimas pašalinamas: kokiu tvirtinimu bepradėtume, galiausiai prieisime tokį
sprendimą, ar paaiškinimą, kuris atitiks žmogui būdingą siekimą išlaikyti gyvenimo stabilumą (nors šis
siekimas dažnai gali būti mūsų galimybes ribojančiu veiksniu). Galiausiai tiek mūsų proto veikla, tiek
gynybinių mechanizmų funkcionavimas yra nukreiptas į tą patį tikslą pastovaus, stabilaus, įprasto
pasaulio vaizdo išlaikymą.
Atrodo, pasaulio vaizdo išsisluoksniavimo ar paralelinių pasaulių atsiradimo aprašymo
pavyzdžiu galėtų būti kitas E. Poe apsakymas, pavadintas Sfinksas, aprašantis vieną žmogų vidury
dienos kamuojantį košmarą. Įsivaizduokime situaciją: jūs užmetate akį į vaizdą už lango ir staiga
pamatote nusileidžiančią nuo kalno šlykščią pabaisą, kuri yra ne mažesnė už dramblį, su iltimis, ragais,
žvynuotais sparnais, gauruotu kūnu ir kaukolės atvaizdu ant krūtinės. Kokia būtų jūsų pirma mintis?
Paprastai tokiose situacijose turime dvi alternatyvas: pradėti galvoti apie savo psichinę sveikatą arba (kas
yra priimtiniau) tikėtis, kad visa tai, ką matome, yra tik sapnas. Toks būtų nuraminantis paaiškinimas,
tačiau dar lieka surasti išeitį iš šios keblios situacijos. Situacija yra kebli dėl jos vidinio prieštaringumo:
iš vienos pusės, mes žinome, kad tokių pabaisų mūsų pasaulyje egzistuoti negali, iš kitos pusės, prieš
akis turime mūsų įsitikinimus griaunantį dalyką. Pašalinti prieštaravimą galima išeinant iš jo juk mes
patys esame viena tokio pobūdžio prieštaravimų atsiradimo sąlygų. Ta išeitis yra gana paprasta: užmerkti
akis arba tiesiog apalpti (ką ir padaro E.Poe aprašyto įvykio herojus).
Tačiau sąmonės praradimas dar nereiškia susiklosčiusios situacijos sprendimo. Jeigu mums
nepavyksta savęs įtikinti, kad tai, ką mes matėme, buvo tik mūsų vaizduotės triukas (regėjimo
apgaulė), turime bent pasistengti racionaliai paaiškinti tai, kas įvyko. Nors užmiršimas turbūt yra
efektyvesnis vaistas nuo nerimo: mums yra žymiai svarbiau pamiršti keliančius nerimą prisiminimus, nei
rasti atsakymus į tai, kas viršija mūsų supratimą. Tačiau tam, kad pamirštumėme, mes turime tarsi
nuvertinti tuos įvykius, įtikinti save, kad jie nėra ypatingi. Minėto apsakymo veikėjui gana lengvai
pavyksta tai padaryti: jis papasakoja apie savo košmarą draugui, ir tas, paėmęs gamtos istorijos
pagrindų kursą, suranda jame išsamų tos pačios pabaisos aprašymą. Siaubūnas pasirodė esąs ne kas
kita kaip vabzdys iš Sphinx giminės. Košmaras buvo įvardintas, vaiduoklis nugalėtas, įprastas
kasdienis pasaulis grąžintas. Dabar turi būti padarytas paskutinis žingsnis: atskiri elementai turi būti
sudėti į visumą; tam tikru būdu turi būti susietas, pavyzdžiui, pabaisos dydis su vabzdžiams deramu
dydžiu. Antraip tektų kalbėti apie du skirtingus pasaulius, iš kurių vienas būtų mums įprastas pasaulis, o
kitas nenormaliai stambių būtybių pasaulis. Veiksnys, suvedantis į vieną paralelinius pasaulius,
atstatantis įprastinę kasdienę gyvenimo tvarką, yra vėlgi mintis apie regėjimo apgaulę: minėtos novelės
herojų nuramina paaiškinimas apie matymo rakursą netikėtai pamatytas vabzdys pasirodė esąs
siaubūnas, kadangi buvo pernelyg arti herojaus akies.
Tarp daiktų-reiškinių ir jų pavadinimų yra glaudus ryšis: teisingai įvardyti daiktai ar reiškiniai
įgauna savo vietą pasaulyje. Prisiminkime E.Poe aprašytą situaciją: žmogus žiūri pro langą ir kažką mato.
Tą kažką jis pavadina pabaisa ir iš karto prisiriša prie tam tikro matymo; jam net į galvą neateina
mintis, kad tai gali būti vabzdys. Bet kai tik daiktai buvo pavadinti savo vardais, jie įgavo jiems
prideramą pavidalą ir vietą pasaulyje. Įvardindami daiktus, nustatydami jų vietą mūsų kasdieniame
pasaulyje, mes pasirenkame vieną iš daugelio pasaulio matymo galimybių.
Ne visai aiškioms gyvenimo situacijoms pasitaikius, paprastai siekiama tenkintis bendrai
priimtomis frazėmis, kurios ne tik nuramina mus, bet kartu parodo kiekvieno atskiro atvejo normalumą.
Mums yra svarbu atitikti tam tikrus standartus, likti tam tikruose rėmuose, neišeiti už mums įprastos
kasdienybės ribų visa tai yra susieta su siekimu išlaikyti stabilumą. Bet kokia kaina. Frazės regėjimo
apgaulė ar apgaulinga regimybė gali būti traktuojamos kaip kasdienei gyvenimo tvarkai gresiančių
reiškinių nuvertinimo priemonės. Sutikdami su tuo, kad koks nors įvykis buvo ne daugiau kaip mūsų
regėjimo triukas, tuo pačiu sutinkame ir su tuo, kad jis nereikšmingas, todėl į jį galima nekreipti dėmesio.
[ Aukštyn ]
© Jekaterina Lavrinec, 2003
|
|