Jekaterina Lavrinec. Skaitymo choreografija: preliminarios pastabos

Salėje daug žmonių, bet jų nejauti. Jie knygose.
Kartais jie sujuda tarp puslapių, kaip kad
miegantys žmonės apsiverčia ant kito šono tarp dviejų
sapnų. Ak, kaip gera būti tarp skaitančių žmonių.
Kodėl jie ne visuomet tokie?

Turbūt kiekvienam teko patirti užsimiršimo būseną, kai, pasinėrę į skaitymą, kuriam laikui “iškrentame” iš kasdienio gyvenimo ritmų. Galime sakyti, kad tekstas yra erdvė, kurioje kuriam laikui apsigyvena dėkingas skaitytojas, tuo pačiu pavirsdamas “dvimačiu popieriniu žmogeliuku”. Tekstas “pagauna” skaitytoją, kuris, atsidūręs teksto erdvėje, paklūsta teksto ritmui ir siūlomai judėjimo trajektorijai. Kitaip tariant, skaitytojas yra vedamas teksto: šiuo atveju galėtume sakyti, kad tekstas mus traukia.

Šiame kontekste papildomas konotacijas įgauna šiuolaikiniame slenge vartojamas veiksmažodis “vežti”. Šiuo žodeliu paprastai nusakomas susidomėjimas ir pasitenkinimas įvairiais dalykais. Kaip ir kiti slengo elementai, žodis “veža” išreiškia stipresnes emocijas, nei žodis “patinka” (“ši knyga man patinka”) arba išsireiškimas “mane sužavėjo…”. Vartojimo pavyzdžiai gali būti tokie: “šis filmas mane veža”, “šis autorius mane veža” – galiausiai “vežti” gali bet kas, kas traukia. Subjekto-suvokėjo aktyvumas šiuo atveju deleguojamas pačiam dalykui (filmui, knygai). Atrodo, šis žodis yra nuoroda į subjekto valios neutralizaciją ir atsidavimą tam tikram (“vežančiam”) dalykui. Toks suvokėjo ir suvokiamo dalyko santykis gali būti pavadintas “somnambulišku” – mat jis suponuoja suvokėjo “ištirpimą” arba “atsidavimą” suvokiamam (skaitomam, stebimam, klausiamam) daiktui. Kaip tik tokio pobūdžio skaitymo būdą, kai skaitytojas ištirpsta skaitomoje knygoje, R.M.Rilke apibūdina kaip “somnambulišką skaitymą”.

Tačiau tai nėra vienintelis įmanomas santykis su tekstu. Santykis gali būti “oficialus” – kai tekstas nėra suvokiamas kaip skaitytojo “gyvenamasis pasaulis”, bet greičiau kaip tam tikra ženklų visuma, iš kurios galima tikėtis išgauti “vertingą informaciją”. Šiuo atveju tekstas yra šaltakraujiškai vartojamas, suvokiant distanciją tarp ženklinės plokštumos ir “trimačio”, kasdienio pasaulio. Greičiausiai, tokio pobūdžio santykis su tekstu taip pat yra pažįstamas daugeliui žmonių. Bet galimų santykių su tekstu spektras yra ganėtinai platus ir neišsisemia aukščiau minėtais skaitymo “modusais”: pirmąjį apibūdinome kaip “pasinėrimą” į teksto erdvę, tuo tarpu antrąjį galima nusakyti kaip slydimą teksto paviršiumi.

Literatūros teoretiko E.Aarseth’o žodžiais tariant, “kiekvienas tekstas numato praktiką, arba ritualinio naudojimosi struktūrą”[2]: pavyzdžiui, Biblija numato vieną skaitymo būdą, skirtingą nuo bulvarinių romanų skaitymo būdo. Šiame kontekste būtų pravartu paminėti ir U.Eco siūlomą skirtį tarp “knygų skaitymui”, kurios paprastai yra skaitomos nuosekliai, nuo pradžios iki pabaigos, ir “knygų pasiteiravimui”, prie kurių priskiriami žinynai bei enciklopedijos[3]. “Knygos pasiteiravimui” iš skaitytojo nereikalauja nuoseklumo – mat paprastai kreipdamiesi į jas, turime konkretų klausimą, kurio pagrindu atrenkame informaciją. Atsiversdami knygą, atsiduriame tam tikroje erdvėje ir pradedame joje judėti, viena vertus, paklusdami siužeto peripetijoms, kita vertus – rašto ornamentui. Pirmuoju atveju skaitymo tempai lietėja ir greitėja, priklausomai nuo to, kiek aprašomi įvykiai (siužetinės peripetijos) užvaldo mūsų dėmesį. Jei skaitymas pradeda kelti nuobodulį, mes tiesiog užverčiame knygą, ir išeiname iš teksto erdvės, nustoję būti skaitytojais.

Be to, mūsų judėjimas teksto erdvėje gali būti įtakuojamas autoriaus arba komentatoriaus pastabų. Pavyzdžiui, kai mums į rankas patenka knyga, kurios pratarmėje aptinkame jos autoriaus įtikinimus, kad šis tekstas yra būrimo Taro kortomis instrukcija[4], skaitydami, galime laikytis pasjanso taisyklių – praleisti vienus, ir “peršokti” prie kitų romano skyrių, kiekvienas iš kurių atitinka tam tikrą Taro kortą. Kitaip tariant, šis tekstas gali būti skaitomas įvairiais būdais – bet jų pasirinkimo strategija priklauso nuo to, kiek skaitytojas pasiduoda “provokacijai” (kaip jau minėta, tokio pobūdžio “provokacijos” yra vienas esminių vadinamosios “interaktyvios literatūros” elementų).

Kai dėl paties rašto įtakos skaitymui, tai šiuo atveju derėtų kalbėti apie “juslinį” skaitymo aspektą – mat perkeliant dėmesį nuo siužetinės linijos prie rašto, kaip teksto erdvės organizavimo būdo, įžengiama į vizualumo plotmę. Tenka konstatuoti, kad kalbant apie skaitymą, juslumo aspektas paprastai paleidžiamas: deramą dėmesį šiai problematikai skiria tik neseniai pradėjusiai formuotis teksto ekologijos (eko-poetikos) disciplinos atstovai, kurie paverčia savo tyrinėjimo objektu raštą, kaip jusliškai suvokiamą ornamentą, bei rašto aplinką, ar tai būtų papirusas, ar popierius, ar kompiuterio ekranas.[5] Dabar, skaitydami šiuos žodžius, Jūs nefiksuojate popieriaus kokybės – nors šitie žodžiai galėtų paskatinti pažvelgti į rašto aplinką. Atrodytų, ši aplinka yra tik skaitymo fonas, tačiau kai kurios hipertekstualumo formos apibrėžiamos būtent per teksto funkcionavimo aplinką: tekstas, atsidūręs “virtualioje aplinkoje”, “anoje kompiuterio pusėje”, virsta hipertekstu. Kitaip tariant, teksto funkcionavimo aplinka suteikia tekstui tam tikrą statusą; grubiai tariant, mūsų santykis su laikraščiu yra visai kitoks, nei su žurnalais, ar su knyga. Bet ką šiuo atveju reiškia “laikraštis”, “žurnalas”, “knyga”? Tai aplinkos, arba erdvės, kuriose materializuojasi tekstas; o aplinka numato tam tikrus teksto “vartojimo” būdus.

Pavyzdžiui, dauguma žmonių (kurie nepriklauso vadinamųjų “tinklažmonių” giminei) teigia, kad skaityti popierinį tekstą yra “maloniau” arba “patogiau”, nei “kompiuterinį”. Motyvacija dažniausia būna tokia: skaitymas nuo/iš kompiuterio ekrano yra slydimas teksto paviršiumi – dėmesys išsiblaško, ir išskaitoma informacija blogai užsifiksuoja. Tokio pobūdžio motyvacija apeliuoja į tam tikras skaitymo choreografijos charakteristikas. “Slydimas paviršiumi” yra ne kas kita, kaip skaitytojo judėjimo “kompiuterinio teksto” plotmėje apibūdinimas. Paprastai nesame sąmoningi savo pačių atliekamų pa teksto erdvėje – tačiau susidurdami su

galime bent trumpam nustoti būti “somnambuliškais skaitytojais” ir susimąstyti apie savo santykį su tekstais.

1. Aarseth, E.A. Nonlinearity and Literary Theory – In: Hyper/Text/Theory (ed. by George P. Landow): The Johns Hopkins University Press, 1994

2. Eco,U. From Internet to Gutenberg – http://www.italianacademy.columbia.edu/internet4.htm (“netiesinis” šios sąrašo pozicijos išsidėstymas nebuvo specialiai organizuotas, tačiau taip pat gali pasitarnauti kaip įprastą teksto suvokimą trikdančių elementų pavyzdys)

3. Павич, М. Последняя любовь в Константинополе (пособие по гаданию), С.-П.: Азбука, 1999)

[1] Rilke, R.M. Maltės Laurdiso Brigės užrašai (vert. A.Gailius), 1985, p.30

[2] Aarseth, E.J. Nonlinearity and Literary Theory. – In: Hyper/Text/Theory, 1994, p.53

[3] Žr.: Eco,U. From Internet to Gutenberg – http://www.italianacademy.columbia.edu/internet4.htm

[4] Turime omenyje vieno garsiausių “interaktyvios literatūros” atstovų, serbų rašytojo M.Pavič’iaus romaną “Paskutinioji meilė Konstantinopolyje” (Žr.: Павич, М. Последняя любовь в Константинополе (пособие по гаданию), С.-П.: Азбука, 1999)

[5] Žr.: Эпштейн, М. Наброски к экологии текста – http://www.rema.ru:8101/komment/komm/13/apsht.htm

• TEKSTAI •

Skaitymo choreografija: preliminarios pastabos