VERTIMAI

Mokymo Pėdos. (Dhammapada) (fragmentai)

(Iš pali kalbos vertė Audrius Beinorius)

 

I skyrius:
Poriniai posmai (Yamakavaggo)

1. Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš netyro proto, tą nuolat kančia lydi – kaip ratai vadelėtoją.
2. Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš tyro proto, tą nuolat lydi laimė – tarsi neatsiliekantis šešėlis.
3. „Jis įžeidė mane, apiplėšė, man trenkė, nugalėjo”, – neras ramybės niekuomet, kas tokias mintis puoselėja.
4. „Jis įžeidė mane, apiplėšė, man trenkė, nugalėjo”, – kas šitokių minčių nepuoselėja, tas bemat nurims.
5. Nes niekuomet šiame pasauly neapykanta neužgesina neapykantos; tik liovusis nekęsti ji užgęsta. Toks amžinasis dėsnis.
6. Kiti nė nenumano, kad šiame pasaulyje save privalome sutramdyt; kas žino tai, iškart nurimsta.
7. Kas gyvas malonumais, nesuvaldo juslių, be saiko valgo, tingi ir nėra žvalus, tokį lengvai įveikia Mara – kaip viesulas gležną medelį suniokoja.
8. Kas gyvas ne tik malonumais, jusles savo tramdo, valgo saikingai, kas tvirto tikėjimo, kupinas ryžto, tokio neįveikia Mara – kaip vėtra neįveikia kalnų uolos.
9. Kas tik užsimeta geltoną rūbą, bet neišsikuopia ir nepažįsta nei tiesos, nei susitramdo, tas nėra vertas jo devėti.
10. Tačiau kas jau išsikuopė, susitelkė dorybėje, save sutramdė ir seka tiesa, tas tapo vertas apdaro geltono.
11. Kas esmę laiko neesminga, o neesminga mano esant esmę, tas nepatirs tiesos, nes veda jį klaidingos mintys.
12. Kas esmę esme ir laiko, o neesminga – neesmingu, tas tiesą patirs, nes veda jį teisingos mintys.
13. Kaip kad prasismelkia lietus pro blogai dengtą stogą, taip į netramdomą protą prasiskverbia aistros.
14. Kaip neprasismelkia lietus pro gerai dengtą stogą, taip neprasiskverbia aistros į sutramdytą protą.
15. Ir šiapus sielvartauja, ir anapus, abiejuose pasauliuos sielvartauja piktavalis; kenčia ir liūdi, regėdamas savo darbų [pasėtą] blogį.
16. Ir šiapus džiaugias, ir anapus, abiejuose pasauliuos džiaugias doras; jis džiaugiasi regėdamas savo gerų darbų vaisius.
17. Ir šiapus kenčia, ir anapus, abiejuose pasauliuos kenčia piktavalis, suvokdamas: „Aš pats pasėjau šitą blogį”. O dar labiau kentės atgimęs skausmo kraštuose.
18. Ir šiapus laimė, ir anapus, abiejuose pasauliuose laimingas doras, pagalvojęs: „Aš pats pasėjau šitą gėrį”. O dar didesnė laimė jam atgimt palaimos kraštuose.
19. Jis gieda šventraščius vieną po kito nepaliaudamas, tačiau neapdairiai nė vienu neseka – tarsi piemuo, skaičiuojantis svetimas karves. Ne toks yra tikrasis atsiskyrėlis.
20. Kad ir nedaug giedojęs šventraščių, užtat atidžiai seka Dhamma, aistrų ir neapykantos, ir sumaišties atsižadėjęs, pažinimu teisingu, laisvu protu remiasi, prie nieko nebeprisirišdamas nei šiapus, nei anapus, – štai toks yra tikrasis atsiskyrėlis.

II skyrius:
Apie budrumą (Appamādavaggo)

1 (21). Budrumas – kelias į nemirtingumą; išsiblaškymas veda į mirtį. Kas būdrauja, nemiršta; nedėmesingieji – gyvena tarsi mirę.
2 (22). Tai gerai žinodami, išminčiai nuolat būdrauja, budrumas – jų džiaugsmo šaltinis; džiaugsmu dalijasi kilnieji.
3 (23). Susitelkę ir ištvermingi, atkaklūs ir išmintingi jie pasiekia nibbaną – nelygstamą rimtį.
4 (24). Kas narsus ir dėmesingas, gerais darbais garsus ir santūrus, kas atidus ir seka Dhamma, to šlovė tik auga.
5 (25). Tegu išminčius pasiryžimu ir budrumu, santūrumu ir susitramdymu sukurs sau salą, kurios jokie jau potvyniai nebeužlies.
6 (26). Kvailiai ir neišmanėliai – jie pasiduoda išsiblaškymui; išminčiai kaip didžiausią turtą saugo savąjį budrumą.
7 (27). Venk išsiblaškymo, aistroms nepasiduok ir juslių malonumams; tik tas patirs Didįjį Džiaugsmą, kas susitelkęs ir budrus.
8 (28). Kai išmintingas budrumu įveikia išsiblaškymą, jis, žengdamas į rūmus išminties, be liūdesio į sielvartaujančiuosius žvelgia. Žvelgia išminčius į kvailius kaip kad ant kalno stovintis į slėny įsikūrusius.
9 (29). Budrus tarp išsiblaškiusių, žvalus tarp snūduriuojančių – aplenkia jis [visus] kaip seną kuiną eiklus žirgas.
10 (30). Ir Maghavanas budrumu tapo vyriausiu dievu. [Dievai] budrumą šlovina, o išsiblaškymas tik pasmerkimo vertas.
11 (31). Vienuolis, kuris džiaugias budrumu ir budriai saugos išsiblaškymo, smarkiai veržias pirmyn tarsi liepsna, sudeginanti pančius – visus, plonus ir kuo storiausius.
12 (32). Vienuoliui, kuris džiaugias budrumu ir budriai saugos išsiblaškymo, nebegresia nupulti, jis jau tikrai arti nibbanos.

III skyrius:
Apie mintį (Cittavaggo)

1 (33). Kaip strėlę šaulys tegu mintį išminčius nutaiko – plustančią, trapią, neklusnią, sunkiai suvaldomą.
2 (34). Plasta mintis, kaip žuvis, ištraukta iš gelmės ir nusviesta ant kranto, mėgindama ištrūkt iš Maros gniaužtų.
3 (35). Išties verta sutramdyt nepastovią, klajojančią be vietos, palaidą savo mintį; sutramdyta mintis į gėrį veda.
4 (36). Tesergi mintį išminčius, nematomą, nuklystančią, kur užsimanius; prijunkyta mintis į gėrį veda.
5 (37). Tas išsilaisvina iš Maros gniaužtų, kas prijaukina savo mintį, toli nuklystančią vienišę, bekūnę, slypinčią širdy.
6 (38). Tam nepražysta išmintis, kieno mintis nėra tvirta, kas nepažino Dhammos, kas tikėjimo trapaus.
7 (39). Tas nepažįsta baimės, kieno mintis, nedrumsčiama ir nesujudinama, išsivadavusi nuo [dualizmo] gėrio – blogio, nuolat budi.
8 (40). Žinodamas, jog kūnas šis – [trapus] tarsi ąsotis, ir iš minties sau neįveikiamą tvirtovę pasistatęs, jis išminties kardu tepuola Marą ir, neprisirišdamas, tesaugo savo pergalės laimikį.
9 (41). Deja, nebeilgai šiam kūnui žemėje gyventi – atmestam, be gyvasties ženklų, nereikalingam it stuobrys.
10 (42). Kad ir ką blogo priešas priešui, piktas piktam padarytų, daug kenksmingesnė į blogį nukreipta mintis.
11 (43). Kad ir ką gero motina ar tėvas, arba giminaitis padarytų, daug veiksmingesnė į gėrį nukreipta mintis.

IV skyrius:
Apie gėles (Puppahvaggo)

1(44). Kas įveiks šį pasaulį ir Jamos bei dievų valdas? Kas suras gražiai skelbtą Dhammos kelią, kaip kad patyręs [vėrinių pynėjas] randa gėlę?
2 (45). Sekėjas įveiks šį pasaulį ir Jamos bei dievų valdas. Sekėjas suras gražiai skelbtą Dhammos kelią, kaip kad patyręs [vėrinių pynėjas] randa gėlę.
3 (46). Žinodamas, jog kūnas šis tėra tarsi ištirpstanti puta, tarsi miražas, teeina jis, nematomas mirties valdovo, atmušdamas Maros gėlių strėles.
4 (47). Jei žmogaus protas sumaištingas, net gėles skabant jį pasiglemžia mirtis – taip potvynis nuplauna miegantį kaimelį.
5 (48). Jei žmogaus protas sumaištingas, troškimai nepasotinami, net gėles skabant jį pasiglemžia mirtis.
6 (49). Tebus išminčius tarsi bitė, kuri, kai medų renka, nei žiedo spalvai, nei jo kvapui nepakenkia.
7 (50). Ne į kitų klaidas, ne į jų blogus ar nepadarytus darbus tegu žiūri jis, o tik į tai, ką pats padarė arba nepadarė.
8 (51). Net gražūs žodžiai, jei jų nesilaikoma, tėra tušti, bevaisiai – jie kaip graži ryškių spalvų gėlė be kvapo.
9 (52). Bet gražūs žodžiai, kurių laikomasi, duoda vaisių – jie kaip graži, ryškių spalvų ir kvepianti gėlė.
10 (53). Žydinčioj pievoj galima nupinti daug vainikų – taip mirtingasis gimęs daug gerų darbų atlikti gali.
11 (54). Prieš vėją gėlės nekvepia, kad ir sandalmedis, tagara ar jazminas, bet net prieš vėją jaučiama dorybė. Geras žmogus taip jaučiamas visur.
12 (55). Sandalmedis, tagara, lotosas, jazminas – nė vienas neprilygs dorybės kvapui.
13 (56). Prėskas tėra sandalmedžio, tagaros kvapas – dievams dorybės kvapas maloniausias.
14 (57). Neranda Mara tų takų, kuriais keliauja kilnūs, dėmesingi, tikru pažinimu išsivadavę.
15 (58). Kaip dumblo krūvoje, išverstoje ant kelio, gali išdygti lotosas, savo saldžiu kvapu taip džiuginantis širdį,
16 (59). taip tarp netikusių aklų mirtingųjų išmintimi žėri nubudusiojo Budos mokinys.

V skyrius:
Apie kvailius (Bālavago)

1 (60). Ilga naktis nemiegančiam, ilgas kelias pavargusiam, ilga samsara kvailiui, nežinančiam tikrosios Dhammos.
2 (61). Jeigu keleivis nesutiks tokio, kaip jis, arba geresnio, teeina vienišas ir tvirtas: anokia bičiulystė su kvailiais.
3 (62). „Mano vaikai ir mano turtas”, – galvoja susirūpinęs kvailys. Bet pats sau nepriklauso! Kaipgi tuomet vaikai? Kaip turtas?
4 (63). Kvailys, kuris savo kvailumą suvokė, – išminčius; o tas kvailys, kuris save išminčium laiko, pelnytai šaukiamas kvailiu.
5 (64). Nesužinos kvailys tiesos net su išminčiumi gyvenimą prabuvęs, kaip šaukštas nesužino aštraus putros skonio.
6 (65). Bet išmintingas, vos akimirką su žinančiu bendravęs, iškart tiesą patirs, kaip patiria liežuvis aštrų putros skonį.
7 (66). Kvailiai nesusivokiantys, jie elgias patys su savim tarsi su priešu, piktadarystes sėja, kurių vaisiai kartūs.
8 (67). Prasti darbai, kuriuos padarius tenka atgailauti, pelną skaičiuoant ašaromis, raudant.
9 (68). Geri darbai, kuriuos padarius atgailaut netenka, kurie užpelno džiaugsmą, pasitenkinimą.
10 (69). Kol blogis neprinokęs, kvailys jį mano esant medumi, o kai prinoksta blogio vaisiai – sielvartauja.
11 (70). Kvailys, nors diena iš dienos, mėnuo iš mėnesio su kušos žole maistą valgys, nevertas bus pažinusiųjų Dhammą net šešioliktos dalies.
12 (71). Neiškart sugyžta pienas, taip ir pikto darbo vaisiai neiškart prinoksta; piktas darbas seka paskui kvailį kaip po pelenais rusenanti ugnis.
13 (72). Jeigu kvailys, savo paties nelaimei, žinių įgyja, jos perskelia jam galvą ir sunaikina jo gerą dalią.
14 (73). Jis gali užsigeisti padėties, nepriderančios jam, norėt pirmauti tarp vienuolių, turėti vienuolyne įtakos, būt gerbiamas šeimų garbingų.
15 (74). „Težino pasauliečiai ir vienuoliai – visa tai mano padaryta. Tegu jie nuo manęs priklauso savo darbuose”, – tokie kvailio ketinimai, o jo troškimai ir puikybė nuolat auga.
16 (75). Tačiau juk vienas kelias veda į turtus, o visai kitas – į nibbaną. Žinodamas tai Budos mokinys, vienuoliai, nesimėgauja garbe – jis džiaugiasi vienatve.

VI skyrius:
Apie išminčius (Paitavaggo)

1 (76). Jei tau pavyks sutikt išminčių, kuris parodys ir supeiks tavo ydas, juo sek tarsi parodžiusiu tau lobį. Juk ne blogiau, o tik geriau bus tam, kas tokiu seks.
2 (77). Tegu jis perspės ir patars, nuo blogio sulaikys. Geriems toks mielas, nêkenčiamas tik piktų.
3 (78). Nesusidėkite su niekšais, su piktais žmonėm. Tik su dorais bendraukite, draugaukit su geriausiais.
4 (79). Išminčius skaidraus proto, kuris Dhamma gėrisi, laimingai toks gyvena – jį visad Dhamma džiugina, kilniųjų skelbiama.
5 (80). Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį, šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis pasiduoda, išminčius tramdo pats save.
6 (81). Kaip vėtra neišjudina tvirtos uolos, taip ir išminčius nesutrinka peikiamas arba pagirtas.
7 (82). Išgirdęs Dhammą išmintingas tarsi tvenkinys nurimsta – gilus, skaidrus, nedrumsčiamas.
8 (83). Dori eina savo keliu nepaisydami nieko, netgi nepritekliaus kankinami jie nedejuoja. Ar juos sėkmė, ar neganda ištinka, jie neparodo šito.
9 (84). Nei sau, nei kam kitam nelinki jis sūnaus, turto nei karalystės. Nesiekia nedorai sėkmės. Tebus jisai kilnus, teisingas, išmintingas.
10 (85). Nedaugelis pasiìkia kitą krantą. Visi kiti tik kuičiasi šiame.
11 (86). Jei Dhamma skelbiama teisingai, kas seks ja – pasieks kitą krantą, mirties valdas aplenkę, kurias įveikti taip sunku.
12 (87). Išsukęs iš tamsybių tako, tegu šviesaus išminčius laikos. Namus palikęs, tapęs benamiù, teranda atgaivą atšiaurioje vienatvėj.
13 (88). Troškimų atsisakęs, metęs nuosavybę, tegu nuskaidrina išminčius savo protą.
14 (89). Tie, kurių protas remias nušvitimo pagrindais, neprisirišę, spindintys, jie džiaugiasi išsivadavę, nebesaistomi troškimų ir jau šiame pasauly pasiekia nibbaną.

 

[ Aukštyn ]

 

© Audrius Beinorius (vertimas)