TYRIMAI

Pirmasis viduramžių Renesansas: Beda Garbingasis, Alkuinas

Doc. dr. Dalia Marija Stanien,
Vilniaus pedagoginis universitetas

Pirmasis viduramžių kultūros pakilimas Vakarų Europoje po Romos imperijos žlugimo siejamas su frankų, vienos iš germanų genčių, bandymu suvienyti žemes Vakarų Europoje ir atgaivinti naują imperinę valstybę. Tai pavyko Karoliui Didžiajam[1], kuris buvo 800 m. popiežiaus karūnuotas ir tapo Karolingų imperijos nuo Mozelio iki Reino upių valdovu. Karolingų valdymo metu, padedant popiežiui, buvo reformuota Bažnyčia ir evangelizuota rytinė imperijos dalis. Karolis Didysis suprato mokslo svarbą ir savo dvare pradėjo telkti mokslininkus, visoje imperijoje steigė mokyklas bei rūpinosi menu. Karolio Didžiojo laikais kultūra iš Britų salų, persikėlė į Prancūziją.

Didžiojoje Britanijoje lotyniškos kultūros pradžia sąlyginai skaičiuojama nuo 669 metų[2], kai Romos popiežius Vitalijanas (Vitaliano) (657-672) paskyrė graikų vienuolį Teodorą Tarsietį Kenterberio arkivyskupu, kuris atvyko kartu su afrikiečiu abatu Adrianu. Juos lydėjo tuo metu Romoje baigęs savo mokslus benediktinų ordino vienuolis Benediktas Biskopas (Biscop), kilęs iš Nortumberlando grafystės. Jis palaiko arkivyskupo ir abato iniciatyvą, kurie Kenterberyje prie vienuolyno įkūrė mokyklą su biblioteka, išvykdamas į Romą parvežti religinių ir mokslo knygų. Savo ir draugų lėšomis įgijęs didžiulį kiekį knygų, jis grįžta ne į Kenterberio arkivyskupiją, bet į savo gimtinę Nortumberlandą. Už šią gražią iniciatyvą Nortumbrijos karalius Etelfridas (Ethelfrith) jam dovanoja nemažą žemės sklypą prie Ver (Wear) upės žiočių, kur jis Vermute įkuria 674 m. Šv. Petro vienuolyną [Saint- Peter of Wearmouth] su mokykla ir biblioteka. Po metų jis atsivežė iš Galijos vitražo specialistus ir mūrininkus, mokančius romaniniu stiliumi (ecclesiam juxta Romanorum) statyti akmenines bažnyčias ir langus puošti vitražais. Tuo metu anglai dar nebuvo susipažinę su spalvoto stiklo kūrybos paslaptimis ir 675 m. datuojami vitražinio meno Anglijoje pradžia[3]. Papuošęs bažnyčios, vienuolyno valgomojo ir priimamojo kambarių langus vitražais, Biskopas vėl išvyksta į Romą atsivežti giedojimo specialistą ir bibliotekai surinktą didelį kiekį įvairių knygų ir rankraščių (innumerabilem librorum omnis generis copiam)[4]. Už šią savo veiklą jis vėl karaliaus buvo apdovanotas žemės sklypu Vermuto šiaurėje, netoli Tainos (Tyne) upės žiočių, kur 682 m. įkuria Jarrove [Jarrow] antrą vienuolyną, taip pat su mokykla ir biblioteka, pavadindamas šv. Pauliaus vardu. Norėdamas išsaugoti sukauptas knygas viename centre, Biskopas parašo testamentą, nurodydamas, kad šių vienuolynų bibliotekų knygos yra nedalinamos kitiems vienuolynams, bet nuolat papildomos. Jis sukaupė vertingas ne tik religinio turinio knygas, bet ir antikos bei arabų mokslininkų rankraščius, astronomijos ir gamtos mokslų traktatus, istorinius veikalus. Šie abu vienuolynai Biskopo sumanymu turėjo sudaryti vieningą religinio mokymo ir mokslinių studijų centrą su dvejais abatais, kurių viršininku ir vadovu buvo jis pats. Būtent šiuose vienuolynuose subrendo vienas iš garsesnių to laikotarpio kultūros ir mokslo veikėjų, egzegetas ir istorikas Beda Garbingasis (Venerable, 673-735), kunigas, benediktinas vienuolis, mokėjęs lotynų ir graikų kalbas. Savo raštuose jis pabrėžė, kad už sukauptą mokslo lobyną ir pasiektą išsilavinimą ne viena karta bus dėkinga Benediktui Biskopui: Ši Britanijos Bažnyčios istorija ir, ypatingai anglų tautos (kiek aš galėjau su ja susipažinti iš antikos kūrinių, senolių sakmių ir mano asmeninio patyrimo) surašyta iš Dievo malonės mano, Bedos, Kristaus tarno ir šv. apaštalų Petro ir Pauliaus vienuolynų, esančių Vermute ir Jarrove, dvasininko. Gimęs šių vienuolynų žemėje, aš, septynerių metų, mano tėvų buvau atiduotas abato Benedikto, vėliau Seolfrido, globai ir lavinimui. Nuo to laiko, praleidęs visas dienas vienuolyne, aš pasišvenčiau Švento Rašto studijoms. Aš griežtai laikiausi regulos, kasdien pamaldose giedojau ir visada buvau patenkintas mokymu, mokymuisi ir rašymu[5]. Beda savo darbuose nagrinėjo gramatiką ir metriką, matematiką ir gamtos mokslus, egzegezę ir Šv. Raštą. Jo nuopelnas, anot A. Maceinos, kad Vakarai laiką pradėjo skaičiuoti nuo Kristaus gimimo[6]. Kaip istorikas, jis labiausiai pagarsėjo lotyniškai parašęs anglų Bažnyčios ir tautos istoriją, kurios tekstai ir griežtas stilius tapo rašymo pavyzdžiu. Tokiu būdu lotynų kalba įsitvirtino Anglijoje kaip literatūrinė kalba tiek poezijoje, tiek prozoje. Kaip mokytojas, Beda savo mokiniams rašė vadovėlius. Lotynų kalbai ir rašybai išmokti jis parengė ortografinį žodynėlį De ortographia, kuriame alfabetine tvarka nagrinėjo raides ir žodžius, pateikdamas įvairius pavyzdžius ir posakius. Parašė poetikos vadovėlį De arte metrica, supažindindamas su metro ir ritmo santykiu, skiemenų mokslu poezijoje. Darbe De schematibus et tropis aiškina apie Šventraščio retorines figūras ir alegorijas, o veikaluose De temporibus, De temporum ratione, De ratione computi apie laiko vienetus, chronologiją, bažnytinį kalendorių. Vienas iš svarbesnių darbų yra enciklopedinio pobūdžio kūrinys Apie daiktų prigimtį (De rerum natura), kuriame Beda bando pateikti didingą pasaulio sandarą: Pasaulis yra viso ko visuma, susidedanti iš žemės ir dangaus, apsupta keturių elementų: ugnies, kuria šviečia žvaigždės; oro, kuriuo kvėpuoja visi gyviai; vandens, kuris jungia žemę, ją apjuosdamas ir perskverbdamas; pačios žemės, kuri yra pasaulio viduryje ir žemiausioje vietoje ir stovi nejudanti... Elementai skiriasi savo prigimtimi ir padėtimi. Žemė, kaip sunkiausia, negalinti jos pakelti kitai gamtai, užima tarp kūrinių žemiausią vietą. Kiek vanduo yra lengvesnis už žemę, tiek sunkesnis už orą. Jeigu oras kartais inde patenka po vandeniu, tuojau, kaip lengvesnis, iškyla į viršų. Ugnis, materialiai uždegta, ieško natūralios savo vietos viršum oro...[7]. Šis traktatas turėjo didelį poveikį viduramžių gamtamoksliniam pažinimui. Apskritai Beda yra vertinamas kaip pirmasis ir geriausias viduramžių mokytojas, pedagogas praktikas, mokslininkas, kultūros veikėjas.[8] Jo mokinys Egbertas, paskirtas Jorko (York) arkivyskupu, dar prieš Bedos mirtį, jo įkvėptas ir jam padedant, įkūrė prie Jorko katedros mokyklą. Vėliau ji tapo vienu iš svarbiausių to meto Anglijos kultūros ir mokslo centru, garsėjusiu savo biblioteka bei mokslininkais ir įtakojusi kultūros, rašto ir mokslo formavimąsi Karolingų imperijoje. Arkivyskupui Egbertui Jorko mokyklos vadovavimui talkino jo mokinys ir bendramintis Elbertas (Aelbert), tačiau ši mokykla labiausiai išgarsėjo vadovaujant arkivyskupo Egberto, vėliau Elberto, mokiniui Alkuinui (Alcuin, 730-804) dar žinomam, kaip Albinas Flakas (Flaccuss Albinus).

Alkuinas gimė Jorko didikų šeimoje ir išsilavinimą gavo šioje mokykloje. 767 m. Jorko arkivyskupu buvo paskirtas Elbertas, kuris mokyklos priežiūrą paveda diakonui Alkuinui, kuris nuo 766 m. dirbo mokyklos bibliotekininku, o apie 780 m.[9] buvo paskirtas mokyklos vadovu. Viduramžiais vienuolyno bei jų mokyklų bibliotekininko pareigos buvo aukštai vertinamos, nes paprastai bibliotekininkas, nesant viršininkui, jį pakeisdavo ir dažniausiai tapdavo vienuolyno vadovu. Popiežiaus dvare bibliotekininkas (jis būdavo ir archyvaras) dažniausiai būdavo atsakingas už Bažnyčios politiką.

Alkuinas, savo prisiminimuose apie arkivyskupą Elbertą pabrėžia, kad jis buvo aistringas pedagogas, perdavęs meilę tiek mokymuisi, tiek mokymui[10]. Jorko mokykloje jis mokė pagal trivium ir quadrivium programą: Mokytasis Elbertas pagirdė sugrubusius protus tiesiai iš įvairių mokslo šaltinių; vieniems jis stengėsi perduoti gramatikos meną ir taisykles, kitus apliedavo retorikos vilnimis; su vienais užsiiminėjo teisminėmis kalbomis, o kitus mokė Aonijos dainų. Daugelį jis išmokė groti Kastalijos fleita arba prasismelkti į Parnaso viršūnę; kiti per jį susipažino su dangaus skliauto harmonija, saulės ir mėnulio keliais, penkiomis ašigalio juostomis, septyniomis planetomis, žvaigždžių judėjimo dėsniais: jų patekėjimo ir nusileidimo, jūrų judėjimu, žemės drebėjimais, žmogaus, žvėrių, paukščių ir visų miške esančiųjų prigimtimi; jis atskleidė įvairias skaičių savybes ir dermes: išmokė apskaičiuoti Velykų laiką, ir ypač išaiškino Šventojo Rašto paslaptis (Alkuinas, Apie Jorko bažnyčios švietėjus ir šventuosius, eil. 1431-1447)[11]. Ši ištrauka vaizdžiai nusako kokį išsilavinimą, pagal septynių laisvųjų menų programą, teikdavo Jorko mokykla.

781 m. karaliaus Evaldo (Aefwald) Alkuinas buvo pasiųstas į Romą parvežti palijo (dalis katalikų liturginių drabužių balta vilnonė juosta su 6 juodais kryžiais, permetama per kaklą) naujam arkivyskupui, Elberto įpėdiniui, Inbaldui (Eanbald). Grįždamas atgal, Alkuinas Parmoje susitiko su Karoliu Didžiuoju, kuris jau buvo girdėjęs apie garsiąją Jorko katedros mokyklą ir jos vadovo Alkuino mokytumą. Karolis Didysis, vertindamas mokslą ir intelektualines naujoves, įkūrė dvare Akademiją dar vadinama Palatine (lot. Palatium rūmai) mokykla, į kurią kvietėsi nemažai įvairiataučių labiausiai išsilavinusių ir eruditų mokslo bei meno žmonių, kurie turėjo lavinti ir formuoti kilmingus jaunuolius valstybės tarnybai. Alkuiną jis pakvietė atvykti į jo dvarą reformuoti švietimo sistemą. Gavęs savo karaliaus ir Jorko arkivyskupo leidimą, Alkuinas priėmė Karolio Didžiojo kvietimą ir nusprendė įgyvendinti Jorko mokyklos švietimo politiką frankų valstybėje[12]. 782 m., atvykęs į Karolio Didžiojo dvarą, esantį imperijos sostinėje Aachene, jis pradeda vadovauti Palatine mokyklai, kuri istorijos tyrinėtojų laikoma Paryžiaus universiteto prototipu[13]. Taip Alkuinas tapo Karolio Didžiojo imperijos intelektualinės ir bažnytinės reformos įkvėpėju ir organizatoriumi[14].

Palatine mokykloje Alkuinas dėstė Šv. Raštą, antikinę literatūrą, gramatiką, astronomiją bei rašė vadovėlius. Jo mokiniais buvo visa Karolio Didžiojo šeima ir pats imperatorius. Mokėsi pas Alkuiną ir pirmasis Karolio Didžiojo biografas Einhardas (770 840)[15], kuris 794 m. atvyko studijuoti į Palatine mokyklą, vėliau perėmęs jos vadovavimą. Alkuiną jis apibūdina, kaip visapusiškai išsilavinusį saksų kilmės vyrą iš Britanijos[16]. Viduramžiams Alkuinas atgaivino ne tik vėlyvosios antikos septynių laisvųjų menų dalykus, bet ir sokratiškąją dialoginę formą, kaip mokymo metodą. Jo parašyti vadovėliai daugiausiai yra didaktinio pobūdžio, kuriuose mokytojas, atsakydamas į mokinio klausimus, perteikia mokomojo dalyko žinias. Vadovėliuose kreipiamas dėmesys dėstymo metodikai, įžangoje yra nurodomi mokymosi tikslai, motyvai bei mokomieji dalykai. Alkuinas, dėstydamas kokį nors dalyką, vartodavo daug parafrazių, perkeltinių reikšmių, kultūrinių faktų, kuriuos privalėjo žinoti kiekvienas išsimokslinęs Karolingų imperijoje žmogus. Vienas iš tokių vadovėlių De grammatica, skirtas kalbos mokymuisi, parašytas apie 785-786 m., susideda iš dviejų dalių: 1. disputo tarp Alkuino ir jo mokinių; 2. gramatikos pradmenų, kurių savo iniciatyva, morfologijos ir etimologijos pagalba, nori išmokti du mokiniai: 14 metų frankas ir 15 metų saksas. Alkuinas, kaip talentingas mokytojas, prieš pradėdamas disputą su mokiniais, paaiškina disputo prasmę ir taisykles, kurių prisilaikant atrandamos tiesos ir įgyjamos žinios. Kad geriau susidarytumėm vaizdą apie Alkuino pedagoginį meistriškumą ir Palatine mokyklos mokymo metodus, pateikiame De grammatica, dėstyto mokykloje kurso, fragmento vertimą.

Mokytojo Albino mokykloje buvo du mokiniai, vienas frankas, kitas saksas, visai neseniai įsileidę į tankias gramatikos painybes; todėl jie nusprendė kai kurias jos taisykles išmokti atmintinai klausimų ir atsakymų metodu.

Iš pradžių frankas kreipėsi į saksą: Na, sakse, atsakyk į mano klausimą, nes tu metais vyresnis už mane: man keturiolika, o tau, aš manau, penkiolika metų. Į tai saksas atsakė: Tebūnie, bet su sąlyga, jeigu tu paklausi iš aukšto arba nuklysi į filosofiją, tai aš kreipsiuosi į mokytoją. Mokytojas pastebėjo: Aš pritariu, vaikai, jūsų ketinimui ir noriai jums padėsiu. Tačiau, iš pradžių pasakykite, nuo ko, kaip jus galvojate, turi prasidėti jūsų disputas?

Mokiniai: Nuo ko gi, mokytojau, kaip ne nuo raidės? Mokytojas: Tai būtų teisinga, jeigu jus prieš tai nebūtumėte paminėję filosofijos. Disputą reikia pradėti nuo garso aptarimo, kuriam išrasta raidė, bet prieš tai, dar reikia užduoti klausimą, apskritai kokiu būdu turi būti vedamas šis disputas?

Mokiniai: Tai jau tu pats, mokytojau, prašome paaiškink mums: prisipažįstame, mes visiškai nežinome kokia tvarka turi būti vedamas disputas. Mokytojas: Kiekvienas pokalbis ir disputas turi susidaryti iš trijų dalių, pagal tas tris puses, kurios randasi dalykuose: 1. apie daiktą (res); 2. apie jo prasmę (intellectus); 3. apie jo pavadinimą (voces). Daiktas yra tai, ką mes priimame sielos protu; prasmė ta reikšmė, kurią mes suteikiame daiktams; pavadinimas kuo mes pažymime suvoktą daiktą; daiktų pavadinimui, kaip aš pasakiau, buvo išrastos raidės.

Mokiniai: Tai kaip tu mums paaiškinai disputo tvarką, taip prašome paaiškinti ir skirtingas daiktų pavadinimo formas. Mokytojas: Yra keturios pavadinimų ištarimo giminės: articulata, inarticulata, literata, illiterata. Articulata vadinasi tie [pavadinimai-aut.], kurie junginyje vienas su kitu turi prasmę; pavyzdžiui, Arma virumque cano (apdainuoju karo žygius ir didvyrį) ir t. t. Inarticulata, kurie neturi jokios prasmės, kaip, pavyzdžiui, crepitus mugitus (traškėjimas dundėjimas). Literata, kurie gali būti parašyti; illiterata, kurių negalima parašyti.

Mokiniai: Kokia yra žodžio vox kilmė, pavadinimas? Mokytojas: Iš veiksmažodžio vocare, pavadinimas. Štai viskas apie ką jus klausėte. Dabar, vaikai, pradėkite nuo litera (raidės).

Frankas: Saksai, pasakyk man pirmiau, kokia žodžio litera kilmė? Saksas: Aš galvoju, kad litera yra sutrumpinta forma legitera (leg+itera) ir išreiškia tai, kad litera tarnauja keliu (iter) skaitantiems (legentibus).

Frankas: Pasakyk litera apibrėžimą. Saksas: Litera yra mažiausioji ištarto garso dalis.

Mokiniai: Mokytojau, ar nėra kito litera apibrėžimo? Mokytojas: Yra, bet prasmė ta pati: raidės yra nedalomos todėl, kad kalba susideda iš žodžių, žodžiai iš skiemenų ir skiemenys dalinasi į raides, bet padalinti raidę negalima.

Mokiniai: Kodėl raidės vadinasi elementais? Mokytojas: Todėl, kad kaip junginyje elementai sudaro kūną, taip absorbuotos kartu raidės sudaro garsą.

Frankas: Paaiškink man, drauge, raidžių padalinimą. Saksas: Raidės dalinasi į balsius ir priebalsius, o priebalsiai dar skirstomi į pusbalsius ir nebyliuosius.

Frankas: Kuo pagrįstas toks padalinimas? Saksas: Balsiai tariami atskirai ir patys savaime sudaro skiemenį; priebalsiai gi negali būti nei ištarti, nei sudaryti žodį.

Mokiniai: Mokytojau, ar nėra kito pagrindimo tokiam padalinimui? Mokytojas: Yra: balsiai sudaro sielą, o priebalsiai kūną; siela atveda į judėjimą ir save, ir kūną; kūnas gi nejudantis ir besielis. Tokie būna priebalsiai be balsių: jie gali būti parašyti patys iš savęs, bet negali būti ištarti be balsių, ir neturi prasmės ...

Frankas: Aš prisimenu pagal Donatą (Aelius Donatus, IV a. romėnų gramatikas aut.), kad kiekvienoje raidėje reikalinga atkreipti dėmesį į: 1. į jos pavadinimą (nomen), 2. figūrą (figuram) ir 3. savybę (potestatem). Apie pavadinimus ir figūras nekalbėsime; pasakyk man apie savybę ir pradėk nuo balsių. Saksas: Pas lotynus yra 5 balsiai, nes šeštasis balsis y pasiskolintas graikiškiems žodžiams, kaip ir priebalsis z ...

Frankas: Ar kai kurie priebalsiai turi ypatingą savybę? Saksas: Turi, nes kiekvienas turi savo savybę, pavadinimą ir figūrą; kai kurie iš jų, sklandieji, visai praranda priebalsių savybę; net kasdieninėje kalboje keičia kirtį.

Frankas: Kokie būtent? Saksas. L, R, M, N. Net S turi ypatingą savybę. H yra aspiracijos ženklas. X ir Y dvigubos raidės. Tarp kitko, aš manau, kad samprotavimai apie visa tai priklauso metrikos plonybėms, kurios mes dar nesimokėme, todėl apie tai neklausk manęs; geriau pereikim prie klausimo apie skiemenys ...[17].

Iš šio fragmento matome, kad Alkuinas naudojosi stoikų metodu, aiškindamas kalbą, kaip svarbiausią filosofinių minčių reiškimo priemonę. Nuo sofistų laikų gramatikos pagalba buvo lavinamas jaunimas, metodiškai pereinant nuo paprastų prie sudėtinių dalykų. Tą patį daro ir Alkuinas, pereidamas nuo garsų ir raidžių prie skiemenų mokslo bei žodžių kilmės nagrinėjimo. Be to, pastebime, kad gramatikos mokymui Palatine mokykloje buvo remiamasi romėnų gramatiko Elijaus Donato (IV a.) vadovėliu, kuriame analizuojami garsai, skiemenys, metrika, kirčiai, skyryba, aštuonios kalbos dalys, stiliaus klaidos.

Visai kitokio pobūdžio yra mokomasis dialogas su Karolio Didžiojo sūnumi, parašytas apie 790 m.: Kilmingiausiojo karališkojo jaunuolio Pipino pokalbis su mokytoju Albinu[18] (Disputatio regalis et nobilissimi juvenis Pippini cum Albino scholastico). Tuo metu karalaičiui Pipinui buvo apie 14 metų ir mokymo metodas, kurį pasirinko jo mokytojas Alkuinas, tai pasaulio atpažinimas mįslių pagalba. Visas pokalbio detales Alkuinas iš anksto suplanavo, pasinaudodamas didingu Karolingų epochos folkloru ir literatūra. Priešpaskutinis Alkuino klausimas: Ką laikai rankoje ir Pipino atsakymas: Tavo laišką, mokytojau, bei paskutinis Alkuino ištartas sakinys: Sėkmingai skaityk, sūnau[19], rodo, kad šio pokalbio tekstas, kaip laiškas, Pipinui buvo pasiųstas su galimais mokinio atsakymais, kuriuos mokytojas tarsi atspėjo iš anksto. Taigi pats tekstas Alkuino yra traktuojamas kaip vientisas, turintis struktūrą ir reikšmę, bet ne prasmę, atspindintis scholastinių apibrėžimų formavimosi pradžią[20]. Jau pats pirmasis šio teksto klausimas Kas yra raidė?[21], tarsi įrėmina disputą, susisiedamas su paskutiniu atsakymu, kaip nuoroda, kad tekstą (laišką) reikia skaityti ir jį studijuojant bus galima atpažinti išorinį pasaulį. Šis Alkuino kūrinys susideda iš 110 savarankiškų tekstinių fragmentų, pateiktų klausimų-atsakymų pavidalu. Būtent šie klausimai ir atsakymai leidžia suprasti mąstymo ypatumus ankstyvaisiais viduramžiais, kada metaforomis buvo išreiškiama krikščioniškoji išmintis. Akivaizdumo dėlei pateiksime keletą pavyzdžių iš šio disputo.

Pipinas: Kas yra raidė? Albinas: Istorijos sargėtojas.

P.: Kas yra žodis? A.: Minties išdavikas.

P.: Kas gimdo žodžius? A.: Liežuvis.

P.: Kas yra liežuvis? A.: Oro rimbas.

P.: Kas yra oras? A.: Gyvybės sargyba.

P.: Kas yra gyvybė? A.: Laimingųjų linksmybė, vargšų liūdesys, mirties laukimas.

P.: Kas yra mirtis? A.: Neišvengiama pabaiga, neaiški kelionė, gyvųjų ašaros, testamento sutvirtinimas, žmogaus plėšikas.

P.: Kas yra žmogus? A.: Mirties nuosavybė, pereinantis keliautojas, vietos svečias.

Toliau Pipinas daug klausimų mokytojui užduoda apie įvairias kūno dalis ir jų paskirtį. Po to pereinama prie gamtos studijavimo. Štai keletas šios dalies pavyzdžių.

P.: Kas yra saulė? A.: Pasaulio spindesys, dangaus puošmena, gamtos malonė, dienos garbė, valandų paskirstytoja.

P.: Kas yra mėnulis? A.: Nakties akis, rasos dosnuolis, orų pranašautojas.

P.: Kas yra žvaigždės? A.: Skliauto piešinys, jūreivių vedlės, nakties puošmena.

P.: Kas yra lietus? A.: Žemės derlumas, vaisių augintojas.

P.: Kas yra debesys? A.: Naktis dieną, vargas akims.

P.: Kas yra vėjas? A.: Oro susijaukimas, vandenų judrumas, žemės sausumas.

P.: Kas yra žemė? A.: Motina to, kas auga, gyvenančiųjų maitintoja, gyvybės podėlis, visų rijikė.

P.: Kas yra vanduo? A.: Gyvybės palaikytojas, nešvarumų nuplovėjas. ....

Pabaigoje disputo Alkuinas, kaip sumanus mokytojas, norėdamas sužadinti Pipino iniciatyvumą, apibūdina jį kaip kuklų ir gabų mokinį, ir pasiūlo jam pačiam pabandyti atspėti keletą stebuklingų dalykų. Pateikiame keletą šio pokalbio pavyzdžių, kad akivaizdžiau pasimatytų metodas, naudojamas mokyklinėse pratybose.

P.: Padarykime šitaip, tačiau, jei pasakyčiau kitaip, negu yra, pataisysi mane. A.: Padarysiu taip, kaip nori.

A.: Su manimi be liežuvio ir balso kalbėjo kažkoks nepažįstamasis, kurio niekada nebuvo nei prieš tai, nei bus po to ir kurio nei girdėjau, nei esu pažinęs. P.: Greičiausiai tave kankino sapnas, mokytojau.

A.: Taip pat, sūnau, išklausyk ir kitos [mįslės]: mačiau, kaip negyvieji gimdė gyvąjį, ir gyvojo pyktyje buvo sunaikinti negyvieji. P.: Iš medžių trynimo gimė ugnis, ryjanti medžius.

A.. Tesingai. Girdėjau daug kalbančius negyvėlius. P.: Tikrai niekada [negirdėjai], nebent [jie] pakabinti ore.

A.: Tikrai. Mačiau vandenyje rimstant neužgesinamą ugnį. P.: Manau, kad nori nusakyti titnagą. ...

Taip Alkuinas ugdė mokinių vaizduotę, lavino mąstymą, žadino emocijas, brandino sumanumą ir ruošė juos sudėtingesnėms mokymosi pakopoms.

Kurse Disputatio de vera philosophia, kurį Alkuinas skiria teisingam filosofijos pažinimui, pabrėžiama antikos išminties ir katalikų mokymo svarba. Pasak Alkuino mokytojo Egberto, septyni laisvieji menai yra ne žmonių, o Dievo kūrinys. Todėl Alkuinas, pritardamas savo mokytojo minčiai, teigia, kad krikščioniui būtų gėda neišsaugoti laisvųjų menų. Tad lavinimosi bei mąstymo būtinumas, kaip išmintingo žmogaus požymis, virsta moraliniu dalyku, ir tai jau yra aristoteliška intelektualumo samprata. Skaitydamas Augustino, Boetijaus ir kitų patristų darbus bei jų poveikyje, Alkuinas iškelia filosofijos reikšmę asmenybės ugdyme. Ši jo pozicija akivaizdžiai atsiskleidžia mokinio klausime; O, išmintingasis mokytojau, mes iš tavęs girdėjome, kad filosofija yra bet kokios dorybės puoselėtoja, ir tik ji viena niekada nepalikdavo savo šeimininko skurde, tarp visų laikinųjų turtų[22].

Alkuinas parašė traktatus iš teologijos De fide, etikos De virtutibus et vitiis, logikos De dialectica, psichologijos De animae ratione.

Į Jorko vienuolyną padirbėti su rankraščiais, kurių jam trūko Palatine mokyklos bibliotekoje, Alkuinas trumpam buvo grįžęs 782 m., ir ilgesniam laikui: 790 793 m.[23] Tačiau, kai 795 m. jis buvo kviečiamas grįžti į Jorką ir užimti arkivyskupo vietą, Karolis Didysis, suteikdamas garbę ir visada vadindamas Alkuiną savo mokytoju, o save jo mokiniu ir norėdamas, kad Alkuinas būtų šalia jo, uždraudė jam išvažiuoti, pažadėdamas dvi abatijas Trua (Troyes) mieste. 796 m. Karolis Didysis savo pažadą tęsėjo, paskirdamas Alkuiną abatu į šv. Martyno vienuolyną su 200 vienuolių Tūro (Tours) mieste. Šiame vienuolyne Alkuinas pragyveno iki mirties, t.y. iki 804 m. gegužės 19 d., nenutraukdamas draugystės su Karoliu Didžiuoju; jie aktyviai susirašinėjo moksliniais klausimais. Prie šv. Martyno vienuolyno Alkuinas taip pat įsteigė mokyklą su biblioteka ir skriptoriumu, kuris pasitarnavo lotyniškai raštijai paplisti Europoje. Atsidėjęs šv. Martyno vienuolyne mokymo ir rašymo darbams, Alkuinas užsibrėžė tikslą, apie kurį rašė viename iš laiškų karaliui: sukurti Prancūzijoje naujuosius Atėnus[24], t.y. jo įsteigtoji mokykla prie šv. Martyno vienuolyno, pasak Alkuino, turi pranokti platoniškąją akademiją, nes joje septyni laisvieji menai dėstomi praturtinti Šventosios Dvasios septyniomis dovanomis[25].

Karolingų laikotarpio mokykla buvo dviejų pakopų: žemesniosios pasaulietinių mokslų ir aukštesniosios teologijos. Mokslai buvo modeliuojami pagal septynių laisvųjų menų schemą, paveldėtą iš romėnų epochos pabaigos, ir skirstomi į dvi grupes: trivium gramatika, retorika, dialektika ir quadrivium aritmetika, geometrija, astronomija, muzika. Mokslo atgimimas ypač buvo siejamas su gramatiniu atgimimu, po visą Europą paplinta lotynų kalba, kuri naudojama ne tik Bažnyčios liturgijoje, bet ir imperijos įstatymų kodeksas yra parašytas lotyniškai. Skriptoriumuose perrašomi antikos ir bibliniai tekstai supaprastintu, lengvu lotynišku raštu, vadinamu karolingų mažasis arba karolingiškasis minuskulas (lot. minusculus mažytis), tampa populiarūs visoje imperijoje. Šis naujasis raštas, turintis aiškias, atskiras ir lengvai perskaitomas raides, tvarkingą linijinę grafinę struktūrą, tapo pagrindu beveik visai šiandieninei Europos raštijai. Karolio Didžiojo kultūros politikos atgaivinta klasikinė antikos literatūra ir mokslo sistema, pagal septynių laisvųjų menų schemą, buvo naudinga, formuojant naują imperijos valdančiųjų klasę, t.y. pasauliečius aristokratus ir dvasininkus.

Svarbiausios mokyklos Karolingų laikais įsikūrė Tūre, Orleane, Reimse, Korbi, Šartre, Sent Galene ir kitur, tapdamos ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaigomis su mokslininkais ir kaupiamomis bibliotekomis, bei skriptoriumais. Šis laikotarpis vadinamas pirmuoju Renesansu, davusiu pradžią filosofijai, kuri vadinama ankstyvąja scholastika.

 



[1] Žr.: Einhardas. Karolio Didžiojo gyvenimas. Vilnius: Aidai, 2005.

[2] Frederick Copleston SJ. A History of Philosophy, vol. II, Mediaeval Philosophy, part I, Augustine to Bonaventure. New York: The Newman Press, 1962, p. 124.

[3] Michael Archer. Stained Glass. London: Pitkin Pictorials, 1979, p. 2.

[4] Etienne Gilson. La philosophie au moyen âge. Paris: Payot, 1947. Žr. 2004 m. vertimą į rusų kalbą. Maskva: Respublika, p. 140.

[5] Žr. ten pat.

[6] Antanas Maceina. Pedagoginiai raštai. Vilnius: Šviesa, 1992, p. 712.

[7] Baeda Venerabilis. De natura rerum. Paris: ed. Migne, Patrologiae latine, 90, p. 194-195. A. Maceinos vertimas. Žr. Maceina. Pedagoginiai raštai..., p. 713.

[8] Žr. Maceina. Pedagoginiai raštai..., p. 713.

[9] Dictioner du Moyen Age. Sous la dir. Claude Gauvard ... Paris: PUF, 2002 , p. 33.

[10] Etienne Gilson. La philosophie au moyen âge , p. 142.

[11] Versta iš : (7681096). . .. . -: , 2001, c. 56.

[12] Michel Rouche. Histoire générale de lenseignement et de léducation en France. France: Perrin, 2003, p. 226.

[13] Frederick Copleston SJ. A History of Philosophy, vol. II, Mediaeval Philosophy, part I, ..., p. 125.

[14] Žr. Etienne Gilson. History of Christian Philosophy in the Middle Ages. London: Sheed and Ward, 1989, p. 111.

[15] Rimvydas Petrauskas. Apie valdovą ir jo biografą. Žr. in: Einhardas. Karolio Didžiojo gyvenimas. ..., p. 21

[16] Einhardas. Karolio Didžiojo gyvenimas. ..., p. 89.

[17] Alcuini. Opera omnia. Ed. Migne, Patrologiae cursus completus: Series latina, t. 101. Versta iš : (7681096). ..., p. 6667.

[18] Alkuinas. Kilmingiausiojo karališkojo jaunuolio Pipino pokalbis su mokytoju Albinu. Žr. in: Naujasis ŽidinysAidai, nr. 11, 1993, p. 1216.

[19] Ten pat, p. 16.

[20] Žr. Naglis Kardelis. Mįslė Karolingų epochoje: pasaulio atpažinimo šifras. In: Naujasis ŽidinysAidai, nr. 11, 1993, p. 8, 9.

[21] Alkuinas. Kilmingiausiojo karališkojo jaunuolio Pipino pokalbis su mokytoju Albinu ..., p. 12.

[22] Alcuini. Disputatio de vera philosophia. In : (7681096). ..., p. 64-65.

[23] Frederick Copleston SJ. A History of Philosophy, vol. II, Mediaeval Philosophy, part I, ..., p. 125.

[24] Histoir de la philosophie, I vol 2. Antiquité  Moyen Âge . Sous la direction de Brice Parain. France: Gallimard, p.1238.

[25] Žr. Etienne Gilson. La philosophie au moyen âge, p. 146.

[ Auktyn ]

 

© Dalia Marija Stanien, 2005