• VERTIMAI •

Apie gamtos pradus

šv. Tomas Akvinietis
(Vertė Gintautas Vyšniauskas)

Traktatas De principiis naturae, Apie gamtos pradus (visas pavadinimas: De principiis naturae ad fratrem Sylvestrem, Broliui Silvestrui apie gamtos pradus) yra vienas iš ankstyviausių Tomo Akviniečio darbų, kurio autentiškumas niekam nekelia abejonių. Ginčijamasi dėl tikslios jo parašymo datos, tačiau visi sutinka, kad jis išvydo šviesą ne vėliau 1256 m. Paryžiuje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad traktatas buvo parašytas anksčiau už bakalaureatinį Tomo darbą Petro Lombardo sentencijų komentarus, t.y. anksčiau už 1254 metus. Ši nuomonė grindžiama faktu, kad traktate Tomas naudojasi Mykolo Scoto atliktu Aristotelio raštų vertimu iš arabų kalbos, o Komentaruose remiasi Moerbekės vertimu iš graikų kalbos. Kitas svarbus klausimas, ar Gamtos pradai buvo parašyti anksčiau už Tomo metafizikos brevijoriumi vadinamą traktatą De ente et essentia, Apie esatį ir esmę, tomistų laikomą įvadu į Akviniečio filosofinį-teologinį mokymą. Į šį klausimą Rolland-Gosselinas atsako teigimai, tačiau dauguma tyrinėtojų mano, kad tiksliam atsakymui duomenų nepakanka. Už tai, kad traktatas apie gamtą yra pirmesnis galima pateikti šiuos netiesioginius argumentus:

1) Alberto Didžiojo mokinys Tomas Akvinietis filosofijoje vadovaujasi Aristoteliu, o šis per Fiziką veda į Metafiziką, bet ne priešingai. Taigi yra didelė tikimybė, kad Akvinietis šį judesį pakartojo.

2) Pažinimo srityje Tomas vadovaujasi principu nihil est in intellectu quod non fuerit prius in sensu, [žmogaus] intelekte nėra nieko, kas pirmiau nepabuvojo juslėse. Todėl, netgi siekiant pažinti viršjuslinę, antgamtinę tikrovę, reikia pradėti nuo to, kas duota juslėms, nuo gilaus gamtinės tikrovės pažinimo. Akviniečio laimei (mat jam labiausiai rūpėjo ne gamta, o Dievas), tas pažinimas jau buvo Aristotelio atliktas (taip buvo tikima) ir arabų iškomentuotas, todėl jam beliko trumpai ir aiškiai išdėstyti esminius to pažinimo rezultatus. Todėl savo traktate Tomas trumpai ir stebėtinai aiškiai atpasakoja dviejų pirmųjų Aristotelio Fizikos knygų turinį, praturtintą Avicenos ir Averojaus komentarais.

3) Traktate Apie gamtos pradus niekur neperžengiamos gamtos ribos, niekur neužsimenama apie Dievą ir atskirtąsias substancijas, o viskas aiškinama natūraliomis priežastimis. Gi traktate Apie esatį ir esmę gamtinės sudėtinės substancijos, visų pirma žmogus, panaudojamos kaip antgamtinių esybių pažinimo priemonės.

4) Traktatą Apie gamtos pradus Tomas pabaigia aiškinimu apie analoginį predikavimo būdą ir teigia, kad šiuo būdu esatis predikuojama substancijai ir kitoms kategorijoms, arba predikamentams, o traktatą apie esatį pradeda būtent šiuo esaties predikavimu, nepaminėdamas, kad tai yra būtent analoginis sakymo būdas. Šios svarbios aplinkybės nutylėjimas galėtų reikšti tai, kad autorius jutėsi jį ką tik paaiškinęs.

Dėl analogijos iškėlimo paskutinis, šeštasis Apie gamtos pradus skyrius vertas atskiro nagrinėjimo. Kad tuo įsitikintume, pakanka palyginti jo turinį su Aristotelio Kategorijų pradžia ir Petro Ispano trečiuoju Logikos traktatu. Pastaruosiuose kalbama apie vienareikšmį (bendravardį), daugiareikšmį (vienvardį) ir išvestinį pasakymo būdą, arba išraišką ir nieko nesakoma apie analogiją. O Tomas, tarsi keisdamas loginę mąstymo programą, išvestinės išraiškos vietoje iškelia analogiją. Atrodo, jog vien tai reikalauja pažvelgti į Tomo traktatą ne tik kaip į aiškinamąjį, bet ir kaip į novatorišką kūrinį.

Traktas Apie gamtos pradus išverstas iš Sancti Thomae de Aquino, De principiis naturae ad fratrem Sylvestrum, Textum Leoninum Romae 1976 editum.

 

APIE GAMTOS PRADUS
Buvimas galimybėje ir buvimas akte

[1] Reikia žinoti, kad vienas [daiktas] gali būti, nors nėra, o kitas yra. Tas, kuris gali būti, vadinamas galimybėje esančiu, o tas, kuris jau yra, vadinamas akte esančiu. Tačiau buvimas yra dvejopas: esminis arba substancinis daikto buvimas, pvz., būti žmogum, ir tai yra būti paprastai [arba be išlygų]; kitas buvimas yra atsitiktinis, pvz., žmogui būti baltu, ir tai yra ko nors [pvz. baltumo] buvimas1  .

[2] Kiekvienam iš šių buvimų yra kas nors galimybėje. Juk kas nors yra galimybėje, kad būtų žmogus, kaip [yra] sperma ir menstruacinis kraujas; kas nors yra galimybėje, kad būtų baltas, kaip [yra] žmogus. Tas, kuris yra galimybėje substancinio buvimo atžvilgiu, ir tas, kuris yra galimybėje atsitiktinio buvimo atžvilgiu, gali būti vadinamas materija; kaip žmogaus sperma ir baltumo žmogus. Bet jie skiriasi tuo, kad ta materija, kuri yra galimybėje substancinio buvimo atžvilgiu, vadinama materija iš kurios; o ta materija, kuri yra galimybėje atsitiktinio buvimo atžvilgiu, vadinama materija kurioje. Be to, tiksliai kalbant, tas, kuris yra galimybėje substancinio buvimo atžvilgiu, vadinamas pirmąja materija; o tas, kuris yra galimybėje atsitiktinio buvimo atžvilgiu, vadinamas subjektu. Todėl sakoma, kad atsitiktinybės yra subjekte, bet nesakoma, kad substancinė forma yra subjekte. Materija nuo subjekto skiriasi tuo, kad subjektas yra tas, kuris buvimą turi ne iš to, kuris į jį ateina, bet pats savaime turi užbaigtą buvimą; kaip žmogus buvimą turi ne iš baltumo. Tačiau materija buvimą turi iš to, kuris į ją ateina, nes pati savaime ji turi neužbaigtą buvimą. Todėl, kalbant be išlygų, forma duoda buvimą materijai, bet ne atsitiktinybė duoda buvimą subjektui, o subjektas atsitiktinybei, nors kartais vienas [terminas] vartojamas vietoj kito, t.y. materija vietoj subjekto ir atvirkščiai.

[3] Tačiau kaip viską, kas yra galimybėje, galima vadinti materija, taip viską, iš ko kas nors turi arba substancinį, arba atsitiktinį buvimą, galima vadinti forma; pvz., žmogus, kadangi galimybėje yra baltas, baltu akte tampa per baltumą, ir sperma, kadangi yra žmogus galimybėje, žmogumi akte tampa per sielą. Kadangi forma palaiko buvimą akte, todėl sakoma, kad forma yra aktas. Ta, kuri akte palaiko substancinį buvimą, vadinama substancine forma, o ta, kuri akte palaiko atsitiktinį buvimą, vadinama atsitiktine forma.

[4] Ir kadangi atsiradimas yra judėjimas į formą, formos dvejopumą atitinka dvejopas radimasis: substancinę formą atitinka paprastas atsiradimas; atsitiktinę formą – atsiradimas tam tikru požiūriu. Kai įdiegiama substancinė forma, sakoma, jog kas nors atsiranda paprastai [arba be išlygų], pvz., sakome, kad žmogus atsiranda arba žmogus gimsta. Bet kai įdiegiama atsitiktinė forma, nesakoma, jog kas nors atsiranda paprastai, o sakoma, kad atsiranda tai; pvz., kai žmogus tampa baltas, nesakome paprastai, kad atsiranda arba gimsta žmogus, o sakome, kad atsiranda arba gimsta [to žmogaus] baltumas. Šiam dvejopam atsiradimui priešinamas dvejopas nykimas, t.y. paprastas ir tam tikru požiūriu. Paprastas atsiradimas ir nykimas vyksta tik substancijos giminėje, o atsiradimas ir nykimas tam tikru požiūriu vyksta visose kitose giminėse. Kadangi atsiradimas yra tam tikra kaita iš nebuvimo į buvimą, o nykimas, priešingai, iš buvimo į nebuvimą, todėl ne iš bet kurio nebuvimo atsiranda kaita iš nebuvimo į buvimą, o tik iš to nebuvimo, kuris yra buvimas galimybėje; kaip skulptūra iš vario, kuris yra skulptūra galimybėje, be ne akte.

[5] Kad atsiradimas vyktų, reikia trijų [dalykų]: būtent, buvimo galimybėje, kuris yra materija; nebuvimo akte, kuris yra stoka; ir to, per ką atsirandama akte, t.y. formos. Pavyzdžiui, kai iš vario atsiranda skulptūra, varis, kuris buvo galimybėje skulptūros formos atžvilgiu, yra materija; tai, kad jis buvo neapipavidalintas arba nesutvarkytas, buvo stoka; o pavidalas dėl kurio [varis] vadinamas skulptūra, yra forma. Tačiau ji yra ne substancinė, o atsitiktinė forma, nes prieš jai ateinant, varis jau turėjo buvimą akte ir tas buvimas nepriklausė nuo to pavidalo. Mat visos dirbtinės formos yra atsitiktinės, nes menas veikia tik su tuo, ką gamta jau įvedė į buvimą.

ANTRAS SKYRIUS
Atsiradimas; materija, forma, stoka

[6] Taigi yra trys gamtos pradai, būtent, materija, forma ir stoka. Antrasis iš jų yra tas, į kurį vyksta atsiradimas, du kiti priklauso tiems, iš kurių vyksta atsiradimas. Todėl materija ir stoka yra tas pats, bet skirtingai suvokiamas subjektas. Juk prieš ateinant formai tas pats varis yra neapipavidalintas, tačiau vienaip suvokiant vadinamas variu, o kitaip – neapipavidalintu. Todėl stoka vadinamas ne savaiminiu, o atsitiktiniu pradu, nes jis sutampa su materija; pvz., sakome, kad gydytojas atsitiktinai stato. Juk gydytojas stato ne todėl, kad yra gydytojas, o todėl, kad yra statybininkas, kuris sutampa su gydytoju viename subjekte. Tačiau atsitiktinybė yra dvejopa: būtina, kuri neatskiriama nuo daikto, kaip jukumas nuo žmogaus; ir nebūtina, kuri atskiriama, kaip baltumas nuo žmogaus. Nors stoka yra atsitiktinis pradas, tačiau iš to negalima daryti išvados, kad atsiradimui jis nebūtinas, nes materija niekaip neatskiriama nuo stokos: tiek, kiek ji turi vieną formą, jai trūksta kitos, ir priešingai, kaip ugnyje yra oro stoka ir ore yra ugnies stoka.

[7] Nors atsiradimas vyksta iš nebuvimo, reikia žinoti, jog sakome, kad pradas yra ne neigimas, o stoka, nes neigimas nedeterminuoja sau subjekto. Juk ir apie neesančius galima sakyti, kad jie nemato, pvz., chimera nemato; taip pat ir apie esančius, kuriems prigimties neskirta turėti regą, pvz., apie akmenį. O stoka priskiriamas tik determinuotam subjektui, kuriame iš prigimties turi atsirasti tas gebėjimas, todėl aklais vadinami vien tie, kurie gimę matyti. Ir kadangi atsiradimas vyksta ne iš paprasto nebuvimo, o iš nebuvimo, kuris yra kuriame nors subjekte, be to, ne bet kuriame, o tam tikrame, - juk ne iš bet kurios neugnies atsiranda ugnis, o iš tokios neugnies, kurioje natūraliai gali atsirasti ugnies forma, - todėl sakoma, kad stoka yra pradas. Tačiau nuo kitų [pradų] jis skiriasi tuo, kad pirmieji yra pradai ir buvime, ir radimesi. Juk tam, kad atsirastų skulptūra, reikia, kad būtų varis, ir pagaliau, kad būtų skulptūros pavidalas; be to, kai skulptūra jau yra, turi būti jie abu. O stoka yra pradas radimesi, bet ne buvime: juk kai randasi skulptūra, reikia, kad skulptūros nebūtų. Mat jeigu ji būtų, tai nesirastų, nes to, kuris randasi, nėra, nebent tik [radimosi] stadijose, kaip laike ir judėjime. Bet ten, kur skulptūra jau yra, skulptūros stokos nėra, nes teigimas ir neigimas drauge negali būti, panašiai - stokojimas ir turėjimas. Be to, jau paaiškinta, kad stoka yra atsitiktinis pradas, o kiti du yra savaiminiai pradai.

[8] Dėl jau pasakyto akivaizdu, kad nuo formos ir stokos materija skiriasi samprata. Juk materija yra tas [dalykas], kuriame suprantama forma ir stoka, kaip varyje suprantamas pavidalas ir neapipavidalinimas. Kartais materija įvardijama su stoka, o kartais be stokos; pvz., varis, kai jis yra skulptūros materija, neįneša stokos, nes sakydamas varis, neduodu galimybės suprasti [kad jis yra] nesutvarkytas arba neapipavidalintas. Tačiau miltai, kai jie yra materija duonai, neša savyje duonos formos stoką, nes sakydamas miltai, reiškiu duonos formai priešingą neapipavidalinimą arba nesutvarkymą. Ir kadangi atsiradime materija arba subjektas išlieka, o stoka neišlieka (taigi neišlieka materijos ir stokos sandara), todėl stokos neįnešanti materija yra išsilaikančioji, o ta, kuri įneša, yra pereinančioji.

[9] Tačiau reikia žinoti, kad tam tikra materija turi formos sandarą, kaip tas varis, kuris yra materija skulptūrai, jau yra sudarytas iš materijos ir formos; varis nevadinamas pirmąja materija todėl, kad jis turi materiją. Tačiau ta materija, kuri suprantama be jokios formos ir stokos, bet kaip atiduota formai ir stokai, vadinama pirmąja materija, nes pirmiau už ją nėra jokios kitos materijos. Ji dar vadinama hyle.

[10] Kadangi kiekvienas apibrėžimas ir kiekvienas pažinimas yra per formą, todėl pirmosios materijos pačios savaime negalima pažinti ir apibrėžti, bet galima per sandarą, pvz., sakoma, kad pirmoji materija yra tai, kas su visomis formomis ir stokojimais susijęs, kaip varis su skulptūra ir neapipavidalinimu. Ir ji paprastai vadinama pirmąja [materija]. Ką nors irgi galima vadinti pirmąją materija kurios nors giminės atžvilgiu, kaip vanduo yra pirmoji materija skysčių giminėje. Tačiau jis nėra paprastai pirmoji, nes yra sudarytas iš materijos ir formos, vadinasi, turi už save pirmesnę materiją.

[11] Būtina žinoti, kad pirmoji materija, taip pat ir forma, nei atsiranda, nei išyra, nes kiekvienas atsiradimas yra iš ko nors į ką nors. Tai, iš ko atsirandama, yra materija, o tai, į ką, yra forma. Jeigu materija arba forma atsirastų, tai materijai būtų begalė materijų, o formai begalė formų. Todėl, teisingai kalbant, atsiranda tik sudėtiniai [daiktai].

[12] Dar reikia žinoti, jog sakoma, kad pirmoji materija visuose [daiktuose] yra viena skaičiumi. Tačiau vienu skaičius atžvilgiu [kas nors] vadinamas dvejopai: kaip tas, kuris turi vieną, skaičiaus atžvilgiu apibrėžtą formą, pvz., Sokratas. Šitaip pirmoji materija nevadinama viena skaičiumi, nes pati savaime ji neturi jokios formos. Taip pat vienu skaičiaus atžvilgiu vadinamas kas nors, neturintis jokių sutvarkymų, kurie sudarytų skaitišką įvairovę. Būtent šitaip pirmoji materija vadinama viena skaičiaus požiūriu, nes suprantama be jokių sutvarkymų, dėl kurių yra skaitinė įvairovė.

[13] Žinotina, kad, nors pirmoji materija savo sampratoje neturi jokios formos arba stokos, kaip vario sampratoje nėra nei apipavidalinimo, nei neapipavidalinimo, ji niekada neatskiriama nuo formos ir stokos. Juk kartais ji priklauso vienai formai, o kartais kitai. Tačiau pati savaime ji niekada negali būti, nes savo prigimtyje neturėdama jokios formos, ji neturi buvimo akte, mat buvimas akte yra tik dėl formos; bet yra tik galimybėje. Todėl visa, kas yra akte, negali būti pavadinta pirmąja materija.

TREČIAS SKYRIUS
Veiksnys ir tikslas; priežastis, pradas, elementas

[14] Dėl jau pasakyto akivaizdu, kad yra trys gamtos pradai, būtent, materija, forma ir stoka. Tačiau atsiradimui jų nepakanka. Juk tas, kuris yra galimybėje, negali savęs išvesti į aktą, kaip varis, kuris galimybėje yra skulptūra, iš savęs nedaro skulptūros, bet jam reikia veikiančiojo, kuris skulptūros formą ištrauktų iš galimybės į aktą. Bet forma negali pati savęs ištraukti iš galimybės į aktą. Čia kalbame apie atsiradusią formą, apie kurią sakome, kad ji yra atsiradimo pabaiga. Juk [tokia] forma yra tik padarytame būti, o tas, kuris yra daromas, yra radimesi, kol daiktas atsiranda. Vadinasi, šalia materijos ir formos turi būti koks nors pradas, kuris veikia, ir jis vadinamas veikiančiuoju, judinančiuoju, darančiuoju, arba dėl to sakoma, kad jis yra judėjimo pradas.

[15] Ir kadangi II Metafizikoje2 Aristotelis sako, kad tas, kuris veikia, veikia tik ko nors siekdamas, todėl turi būti kas nors ketvirtas, būtent, tas, kurio veikiantysis siekia, ir jis vadinamas tikslu. Žinotina, kad, nors kiekvienas tiek gamtinis, tiek turintis valią veiksnys siekia tikslo, iš to negalima daryti išvados, jog kiekvienas veiksnys pažįsta tikslą arba svarsto apie tikslą. Mat pažinti tikslą būtina vien tiems, kurių veiksmai nėra determinuoti, bet gali būti priešingi, kaip valia veikiančiųjų, todėl jiems dera pažinti tikslą, kuriuo determinuotų savo veiksmus. O gamtinių veiksnių veiksmai yra determinuoti, todėl jiems nereikia rinktis į tikslą nukreiptus veiksmus. Avicena3 pateikia pavyzdį kitaristo, kuriam nereikia svarstyti apie kiekvieną stygų užgavimą, nes užgavimus jis jau yra apsvarstęs, antraip tarp užgavimų atsirastų pauzės, kurios būtų nemalonios [ausiai]. Bet atrodo, kad svarstyti labiau būdinga valia turinčiam veiksniui negu gamtiniam veiksniui, todėl, [protaujant] nuo didesnio prie mažesnio, aiškėja tai, kad, jeigu valia veikiantis veiksnys, kuriam svarstymas atrodo labiau būdingas, kartais nesvarsto, vadinasi, [nesvarsto] ir gamtinis veiksnys. Todėl įmanoma, jog gamtinis veiksnys nesvarstydamas siektų tikslo; o jo siekti yra ne kas kita, kaip turėti prigimtinį polinkį į ką nors.

[16] Dėl pasakyto aišku, kad yra keturios priežastys, būtent, materialioji, veikiančioji, formalioji ir tikslo. Nors apie pradą ir priežastį kalbama kaip apie sumainomus [terminus], pvz., V Metafizikoje4, tačiau Fizikos5 knygoje Aristotelis pateikia keturias priežastis ir tris pradus. Bet priežastimis čia jis laiko tiek išorinius, tiek vidinius [dalykus]. Materija ir forma vadinamos vidinėmis daikto [priežastimis], nes jos yra daiktą sudarančios dalys; veikiančioji ir tikslo vadinamos išorinėmis, nes jos yra daikto išorėje. Bet pradais [Aristotelis] laiko tik vidines priežastis. Tačiau stokos tarp priežasčių nemini, nes ji yra atsitiktinis pradas, kaip jau buvo minėta. Kalbėdami apie keturias priežastis, suprantame savaimines priežastis, į kurias, tačiau, suvedamos atsitiktinės priežastys, nes viskas, kas yra atsitiktinai, suvedama į tai, kas yra savaime.

[17] Nors I Fizikoje6 Aristotelis pradus laiko vidinėmis priežastimis, tačiau XI Metafizikoje7  sako, kad pradais teisingai vadinamos išorinės priežastys, elementais – tos priežastys, kurios yra daikto dalys, kitaip tariant, vidinės priežastys. Tačiau priežastim vadinamas kiekvienas iš jų, nors kartais vienas [terminas] vartojamas vietoj kito, nes kiekvieną priežastį galima vadinti pradu ir kiekvieną pradą priežastim. Bet atrodo, kad priežastis papildo bendrai vartojamą prado sąvoką, nes tą, kuris yra pirmas, ar iš jo atsiranda vėlesniojo buvimas, ar neatsiranda, galima vadinti pradu, kaip kalvis vadinamas peilio pradmeniu, nes iš jo darbo atsiranda peilio buvimas; bet kai kas nors juda iš juodumo į baltumą, sakoma, kad juodumas yra to judėjimo pradžia, ir apskritai kiekvienas, nuo kurio prasideda judėjimo buvimas, vadinamas pradžia, tačiau juodumas nėra tas, iš kurio atsiranda baltumo buvimas. Tačiau priežastim vadinamas vien tas pirmasis, iš kurio išplaukia vėlesniojo buvimas. Todėl sakoma, kad priežastim yra tas, iš kurio buvimo išplaukia kitas [buvimas]. Todėl tas pirmasis, nuo kurio prasideda judėjimo buvimas, negali būti vadinamas savaimine priežastimi, nors jis ir vadinamas pradžia. Todėl stoka priskiriama pradams, bet nepriskiriama priežastims, nes stoka yra tai, nuo ko prasideda radimasis. Tačiau ją galima vadinti atsitiktine priežastim tiek, kiek ji sutampa su materija, kaip jau buvo paaiškinta.

[18] Bet elementais teisingai vadinamos tik tos priežastys, iš kurių yra daikto sandara ir kurios iš tiesų yra materialios. Be to, [šitaip vadinama] ne kiekviena materiali priežastis, o vien ta, iš kurios yra pirmoji sandara; juk nesakome, kad organai yra žmogaus elementai, nes organai irgi sudaryti iš kitų [materialių priežasčių]. Tačiau sakome, kad žemė ir vanduo yra elementai, nes jie nesudaryti iš kitų kūnų, bet iš jų yra pirmoji gamtos kūnų sandara. Todėl V Metafizikoje8 Aristotelis sako, kad elementas yra tas, iš ko pirmiausiai sudaromas daiktas, kuris yra daikte ir kuris nėra padalytas forma. Pirmosios [apibrėžimo] dalies, būtent, iš ko pirmiausiai sudaromas daiktas, reikšmė matyti iš to, ką jau pasakėme. Antroji dalis, būtent, kuris yra daikte, pateikta siekiant atskirti [elementus] nuo tos materijos, kuri [kam nors] atsirandant visiškai išnyksta; kaip duona yra kraujo materija, bet kraujas neatsiranda, jeigu neišnyksta duona, todėl duona kraujyje neišlieka ir negalima duonos vadinti kraujo elementu. Bet elementai kaip nors turi išlikti, nes jie nevisiškai suardomi, kaip pasakyta knygoje Apie atsiradimą ir išnykimą9. Trečioji [apibrėžimo] dalis, būtent, kuris nėra padalytas forma, pateikta siekiant atskirti tuos, kurie dėl savo formos turi įvairias, t.y. įvairiarūšes, dalis; kaip rankos dalys yra mėsa ir kaulai, kurie skiriasi savo rūšimis. Bet elementas nedalijamas į skirtingų rūšių dalis, pvz., vanduo, kurio kiekviena dalis yra vanduo. Tačiau elemento buvimui nebūtina, kad jis būtų kiekybiškai nepadalintas, o užtenka to, kad būtų nepadalintas rūšiškai; be to, jeigu ir niekaip nėra padalintas, vis tiek vadinamas elementu, kaip raidės vadinamos žodžių elementais. Taigi dėl pasakyto akivaizdu, kad tam tikra prasme pradas yra daugiau negu priežastis, o priežastis daugiau negu elementas; apie visa tai kalba Komentatorius V Metafizikoje10.  

KETVIRTAS SKYRIUS
Priežasčių santykiai

[19] Matant, kad yra keturios priežasčių giminės, būtina žinoti, jog įmanoma, kad tas pats [daiktas] turėtų kelias priežastis, kaip skulptūra, kurios priežastys yra varis ir skulptorius, tačiau skulptorius yra kaip veikiančioji, o varis – kaip materialioji priežastis. Be to, įmanoma, kad tas pats [daiktas] būtų priešingų [dalykų] priežastis, kaip vairininkas yra laivo išsigelbėjimo ir paskendimo priežastis: pastarojo dėl nebuvimo, o pirmojo dėl buvimo.

[20] Taip pat žinotina, kad vienas daiktas gali būti kito daikto priežastis ir padarinys, tačiau skirtingais atžvilgiais; pvz., pasivaikščiojimas yra sveikatos priežastis kaip veikiančioji [priežastis], bet sveikata yra pasivaikščiojimo priežastis kaip tikslo [priežastis], nes kartais vaikščiojama dėl sveikatos. Taip pat ir kūnas yra sielos materija, o siela yra kūno forma. Juk veikiančioji [priežastis] vadinama priežastim, atsižvelgiant į tikslą, nes tikslas yra akte tik dėl veiksnio veiklos, o tikslas vadinamas veikiančiosios [priežasties] priežastimi, nes veikiama tik siekiant tikslo. Todėl veikiantysis yra priežastis to, kuris yra tikslas, pvz., pasivaikščiojimas, kad būtų sveikata, tačiau ne jis daro, kad tikslas būtų tikslas, ir todėl jis nėra tikslo priežastingumo priežastis, t.y. ne jis daro, kad tikslas būtų tikslo priežastim; kaip gydytojas daro, kad sveikata būtų akte, bet nedaro, kad sveikata būtų tikslas. Tačiau tikslas nėra priežastis tos, kuri veikia, bet yra priežastis, kad veikiančioji būtų veikiančiąja. Juk sveikata nedaro, kad gydytojas būtų gydytoju, kalbu apie tą sveikatą, kuri atsiranda dėl gydytojo veiklos, bet daro, kad gydytojas būtų veikiančioji priežastis. Tikslas yra veikiančiojo priežastingumo priežastis, nes veiksnį daro veikiančiu; panašiai daro, kad materija būtų materialia [priežastim] ir forma – formalia [priežastim], nes materija priima formą tik dėl tikslo, o forma tobulina materiją irgi tik dėl tikslo. Todėl sakoma, kad tikslas yra priežasčių priežastis, nes jis yra visų priežasčių priežastingumo priežastis. Taip pat materija vadinama formos priežastim tiek, kiek forma yra tik materijoje; panašiai ir forma yra materijos priežastis tiek, kiek materija tik per formą tūri buvimą akte. Juk sakoma, kad materija ir forma yra tarpusavyje susijusios, kaip teigiama II Fizikoje11. Juk sudėtiniam [daiktui] jos priskiriamos kaip dalys visumai ir kaip paprastas - sudėtingam.

[21] Bet kadangi kiekviena priežastis tiek, kiek ji yra priežastis, iš prigimties yra pirmesnė už padarinį, todėl žinotina, kad pirmesnis sakomas dvejopai, kaip XVI Apie gyvūnų istoriją12 teigia Aristotelis. Dėl šio skirtingumo ką nors apie tą patį galima sakyti pirmesnis ir paskesnis bei priežastis ir padarinys. Juk sakoma, kad vienas yra pirmesnis už kitą atsiradime ir laike, todėl substancijoje ir tobulume. Kadangi gamta veikia iš netobulo į tobulą ir iš neužbaigto į užbaigtą, netobulas yra pirmesnis už tobulą atsiradime ir laike, bet tobulas yra pirmesnis už netobulą substancijoje; kaip galima sakyti, kad vyras yra pirmesnis už vaiką substancijoje ir užbaigtume, tačiau vaikas yra pirmesnis už vyrą atsiradime ir laike. Nors atsirandančių daiktų [pasaulyje] netobulas yra pirmiau už tobulą ir galimybė pirmiau už aktą, turint omeny, kad kiekviename iš tų [daiktų] netobula yra pirmiau negu tobula ir galimybėje [jie] yra pirmiau negu akte, tačiau paprastai [arba be išlygų] kalbant, reikia sakyti, kad pirmesnis yra aktualaus ir tobulo buvimas, nes tas, kuris išveda galimybę į aktą, yra akte, ir tas, kuris tobulina netobulą, yra tobulas. Materija yra pirmesnė už formą atsiradime ir laike, nes pirmiau yra tas, į kurį ateinama, negu tas, kuris ateina. Tačiau forma yra pirmesnė už materiją substancijoje ir užbaigtame buvime, nes materija užbaigtą buvimą turi tik per formą. Panašiai veikiantysis yra pirmesnis už tikslą atsiradime ir laike, nes iš veikiančiojo prasideda judėjimas į tikslą; tačiau tikslas yra pirmesnis už veikiantįjį tiek, kiek pastarasis yra substancijoje ir užbaigtas, nes veikiančiojo veiksmas užbaigiamas tiktai tikslu. Todėl šitos dvi priežastys, būtent, materija ir veiksnys yra pirmesni atsiradimo kelyje, bet forma ir tikslas yra pirmesni tobulumo kelyje.

[22] Reikia atsižvelgti į tai, kad būtinybė gali būti dvejopa, t.y. absoliuti ir sąlyginė. Ta būtinybė yra absoliuti, kuri kyla iš atsiradimo kelyje pirmesnių priežasčių, būtent, iš materijos ir veiksnio; kaip mirties būtinybė, kuri kyla iš materijos, būtent, iš priešingų sudėtinių dalių tvarkos; absoliučia ji vadinama todėl, kad neturi kliūties. Ji dar vadinama materijos būtinybe. Tačiau sąlyginė būtinybė kyla iš priežasčių, kurios atsiradime yra paskesnės, t.y. iš formos ir tikslo; pvz., sakome, jog pastojimas būtinas, kad žmogus būtų pagimdytas. Ir ši [būtinybė] vadinama sąlygine, nes konkrečiai moteriai pastojimas būtinas ne be išlygų, o su sąlyga, kad žmogus būtų pagimdytas. Ši būtinybė vadinama tikslo būtinybe.

[23] Žinotina, kad viename gali pasitaikyti trys priežastys, būtent, forma, tikslas ir veiksnys, kaip akivaizdu ugnies atsiradime. Juk ugnis atsiranda iš ugnies, vadinasi, ugnis yra veikiančioji priežastis tiek, kiek ji sukelia ugnį; taip pat ugnis yra forma tiek, kiek ji daro esančiu akte tą, kuri pirmiau buvo galimybėje; ir yra tikslas tiek, kiek jo siekia veikiantysis ir tiek, kiek juo užbaigiama veikiančiojo veikla. Tačiau tikslas yra dvejopas, būtent, atsiradimo tikslas ir atsiradusio daikto tikslas, kaip matyti peilio atveju. Juk peilio forma yra jo darymo tikslas, o pjovimas, kuris yra peilio veikimas, yra paties padaryto [daikto], t.y. peilio tikslas. Atsiradimo tikslas kartais sutampa su dviem minėtom priežastim [formaliąja ir veikiančiąja], būtent tada, kai atsirandama iš rūšiškai panašaus; pvz., žmogus gimdo žmogų ir alyvmedis – alyvmedį, to negalima suprasti iš atsiradusio daikto tikslo. Tačiau reikia žinoti, kad tikslas sutampa su forma tame, kuris skaičium yra tas pats, nes atsiradusi jo forma skaičiumi yra tapati atsiradimo tikslui. Bet [tikslas] nepatenka su veiksniu į tą patį skaičių, tačiau [patenka] į tą pačią rūšį. Juk neįmanoma, kad darantysis ir padarytas būtų tame pačiame skaičiuje, bet gali būti vienoje rūšyje; juk kai žmogus gimdo žmogų, gimdantis ir pagimdytas žmogus yra skirtingo skaičiaus, bet tos pačios rūšies. Tačiau materija nesutampa su kitomis [priežastimis], nes būdama esatimi galimybėje, turi netobulo prigimtį, o kitos priežastys, kadangi jos yra akte, turi tobulo prigimtį, bet tobulas ir netobulas nesutampa viename.

PENKTAS SKYRIUS
Priežasčių suskirstymas

[24] Todėl matant, kad yra keturios priežastys, būtent, veikiančioji, materialioji, formalioji ir tikslo, būtina žinoti, jog kiekviena iš šių priežasčių yra padalintos daugybe būdų. Juk viena priežastis vadinama pirmesne, o kita paskesne, kaip sakome, kad [gydymo] menas ir gydytojas yra sveikatos priežastis, tačiau menas yra pirmesnė, o gydytojas – paskesnė [priežastis]; panašiai [kalbama] apie formaliąją ir kitas priežastis. Reikia turėti omeny, jog klausimą visada privalome suvesti į pirmąją priežastį, kaip jeigu paklaustų: ”kodėl šis [žmogus] yra sveikas?” reikėtų atsakyti: “kadangi gydytojas išgydė”; ir vėl [reikėtų paklausti]: “kodėl gydytojas išgydė?” [reikėtų atsakyti] “Nes pritaikė gydymo meną, kurį turi”.

[25] Be to, reikia žinoti, kad artima priežastim ir paskesne priežastim vadinama ta pati [priežastis], ir atitraukta priežastis [reiškia tą patį], ką pirmesnė priežastis. Todėl šie du priežasčių padalijimai: vienas į pirmesnes ir paskesnes, o kitas į atitrauktas ir artimas, reiškia tą patį. Bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tas, kuris yra bendresnis, vadinamas atitraukta priežastim, o tas, kuris yra atskiresnis, artima priežastim; pvz., sakome, kad žmogaus artima forma yra jo apibrėžimas, būtent, protingas mirtingas gyvūnas; tačiau gyvūnas yra labiau atitraukta [priežastis], o substancija dar labiau. Mat visi aukštesnieji yra žemesniųjų formos. Panašiai skulptūrai artima materija yra varis, o metalas yra atitraukta, ir dar labiau atitraukta [materija] yra kūnas.

[26] Taip pat viena iš priežasčių yra savaiminė, kita atsitiktinė. Savaimine priežastimi vadinama ta, kuri yra priežastis kurio nors daikto tiek, kiek jis yra tas daiktas; kaip statybininkas yra namo priežastis ir mediena - suolo materija. Atsitiktine priežastimi vadiname tą, kuri atsitinka savaiminei priežasčiai, pvz., kai sakome, kad gramatikas stato. Mat statybos priežastimi gramatikas vadinamas atsitiktinai, nes [šitaip vadinamas] ne todėl, kad yra gramatikas, o todėl, kad statybininkui atsitinka būti gramatikos žinovu. Panašiai yra su kitomis priežastimis.

[27] Be to, vienos priežastys yra paprastos, o kitos sudėtinės. Paprastąja priežastim vadinamas tas, kuris tik savaime yra priežastis, arba tas, kuris tik atsitiktinai [yra priežastis]; pvz., jeigu sakome, kad statybininkas yra namo priežastis, taip pat, jeigu sakome, kad gydytojas yra namo priežastis. O sudėtine priežastim vadinamas tas, kuris abiem atžvilgiais yra priežastis, pvz., jeigu sakome: statybininkas-gydytojas yra namo priežastis. Be to, paprasta priežastim galima vadinti taip, kaip aiškina Avicena13: tą, kuris neprisidedant kitam yra priežastis, kaip varis skulptūros (nes jokiai kitai materijai neprisidedant iš vario atsiranda skulptūra) ir kaip sakoma, kad gydytojas gydo arba ugnis šildo. Bet apie sudėtinę priežastį kalbama tada, kai būtina, jog susirinktų daug, kad būtų priežastis; pvz., vienas žmogus nėra laivo judėjimo priežastis, bet daug žmonių ir ne vienas akmuo yra namo materija, o daug akmenų.

[28] Taip pat, vienos iš priežasčių yra akte, o kitos galimybėje. Akte yra ta priežastis, kurios padarinys yra daiktas akte, pvz., statybininkas kai stato, arba varis, kai iš jo yra skulptūra. Galimybėje yra ta priežastis, kuri nedaro daikto akte, tačiau gali daryti, kaip statybininkas, kai jis nestato. Žinotina, jog kalbant apie priežastis akte, būtina, kad priežastis ir padarinys būtų drauge, nes jeigu yra vienas, tai yra ir kitas. Mat jeigu statybininkas yra akte, tai būtina, kad jis statytų; ir jeigu yra statyba akte, tai būtina, kad būtų statybininkas akte. Tačiau tai nebūtina priežastims, kurios yra tik galimybėje. Bet reikia žinoti, kad bendra priežastis siejama su bendru padariniu, o atskira priežastis siejama su atskiru padariniu; pvz., sakome, kad statybininkas yra namo priežastis, o šitas statybininkas yra šito namo [priežastis].

ŠEŠTAS SKYRIUS
Analogija; tapatumas ir skirtingumas

[29] Taip pat būtina žinoti, jog kalbant apie vidinius pradus, t.y. apie materiją ir formą, pradų tapatumas ir skirtingumas yra pagal pradėtųjų tapatumą ir skirtingumą. Vieni yra tokie patys skaičiaus atžvilgiu, kaip Sokratas ir šis žmogus, rodant į Sokratą. Kiti besiskiria skaičiumi, bet yra tokie patys rūšimi, kaip Sokratas ir Platonas, kurie, nors yra tokie patys žmogaus rūšyje, tačiau skiriasi skaičius požiūriu. Treti skiriasi rūšimi, bet yra tokie patys gimine, kaip žmogus ir asilas sutampa gyvūno giminėje. O dar kiti skiriasi gimine, bet yra tokie patys tik pagal analogiją; kaip substancija ir kiekybė, kurios nesutampa jokios giminės požiūriu, bet yra tokios pačios tik pagal analogiją. Mat jos sutampa tik tame, kuris yra buvimas; o buvimas nėra giminė, nes priskiriamas ne vienareikšmiškai, bet analogiškai.

[30] Norint tai suprasti, reikia žinoti, jog daugeliui kas nors priskiriama trejopai: vienareikšmiškai, daugiareikšmiškai ir analogiškai. Vienareikšmiškai priskiriamas tas, kuris priskiriamas kaip tas pats vardas ir ta pati reikšmė, t.y. apibrėžimas, kaip gyvūnas priskiriamas žmogui ir asilui. Juk kiekvienas iš pastarųjų vadinamas gyvūnu, ir kiekvienas yra gyva juntanti substancija, o tai ir yra gyvūno apibrėžimas. Daugiareikšmiškai priskiriamas tas, kuris kam nors priskiriamas kaip tas pats vardas, bet skirtinga reikšme, pvz., šunimi vadinamas galintis loti [gyvūnas] ir dangaus [žvaigždynas], kurie sutampa tik savo vardais, bet ne apibrėžimais arba reikšmėmis; juk tai, kas reiškiama vardu yra apibrėžimas, kaip rašoma IV Metafizikoje14. Analogiškai priskiriamu vadinamas tas, kuris priskiriamas daugeliui [dalykų], kurių prigimtys yra skirtingos, tačiau jiems priskiriamas kas nors vienas, pvz., sveikas sakomas apie gyvūno kūną, šlapimą ir vaistą, bet kiekviename iš jų [sveikas] reiškia ne visiškai tą patį. Juk [sveikas] apie šlapimą sakomas kaip apie sveikumo ženklą, apie kūną – kaip apie subjektą, apie vaistą - kaip apie priežastį, tačiau visos tos prigimtys priskiriamos vienam tikslui, būtent, sveikatai. Juk kartais tie, kurie yra tapatūs pagal analogiją, t.y. pagal proporciją, palyginimą arba dermę, priskiriami vienam tikslui, kaip matyti pateiktame pavyzdyje; o kartais - vienam veiksniui, kaip gydytoju vadinamas tas, kuris veikia menu, ir tas, kuris veikia be jokio meno, kaip senutė, bet to, [priskiriama] ir įrankiui, tačiau juos visus priskiriant vienam veiksniui, kuris yra medicina. O kartais priskiriant vienam subjektui, kaip buvimas sakomas apie substanciją, kiekybę, kokybę ir kitus predikamentus15. Juk ne visiškai ta pačia prasme, kuria substancija yra esatis, kiekybė ir kiti [predikamentai yra esatys]; bet visi [pastarieji] vadinami esiniais todėl, kad priskiriami substancijai, kuri kaip tik yra kitų subjektas. Būtent todėl buvimas pirmiau priskiriamas substancijai ir paskiau kitoms [giminems]; buvimas nėra substancijos ir kiekybės giminė, nes jokia giminė savo rūšims nepriskiriama pirmiau ir paskiau, tačiau [šitaip] priskiriama analogiškai. Todėl sakėme, kad substancija ir kiekybė skiriasi gimine, bet tapačios pagal analogiją.

[31] Todėl tų, kurie yra tokie patys skaičiaus atžvilgiu, ir forma, ir materija yra to paties skaičiaus, kaip Tulijaus ir Cicerono16. O tų, kurie yra vienarūšiai, bet skirtingi skaičiaus atžvilgiu, materija ir forma irgi nėra to paties skaičiaus, bet tos pačios rūšies, kaip Sokrato ir Platono. Panašiai ir tų, kurie yra tos pačios giminės, kaip asilo ir arklio siela ir kūnas skiriasi rūšimi, bet yra tos pačios giminės. Panašiai ir tų, kurie yra tokie patys tik pagal analogiją, arba proporciją. Juk materija, forma ir stoka, arba galimybė ir aktas, yra substancijos ir kitų giminių pradai. Tačiau substancijos ir kiekybės materija (panašiai forma ir stoka) skiriasi gimine, bet pagal proporciją yra tokios pačios, nes kaip substancijos materija siejasi su substancija materijos prigimtyje, taip kiekybės materija siejasi su kiekybe. Tačiau kaip substancija yra kitų [predikamentų] priežastis, taip substancijos pradai yra visų kitų [predikamentų] pradai.

 

1 Šioje pastraipoje veiksmažodžio bendratis esse pavartota vienuolika kartų (skyriuje 38 kartus). Tačiau į lietuvių kalbą visus vienuolika kartų bendratimi būti išversti neįmanoma. Antrasis sakinys reikalauja bendratį pakeisti dalyviu esantis. Trečiasis leidžia pasirinkti arba esaties, arba buvimo lytį. Už pirmąją kalba morfologinis žodžių esatis ir esmė giminingumas, analogiškas esse – esentia giminingumui. Už antrąjį kalba funkcinė esse ir būti tapatybė bei priesagos –imas ypatybės: bendrinėje kalboje užima pirmą vietą veiksmažodžių abstraktų daryboje ir paprastai yra vartojami labai aiškia veiksmo arba būsenos reikšme. Tuo tarpu veiksmų su priesaga –tis paprastai yra konkretesni negu priesagos –imas. Pastaroji aplinkybė lemia buvimo pasirinkimą, nes traktate kalbama apie gamtą, kurioje esatis yra laikina, atsirandanti ir išnykstanti. Atrodo, kad esatis labiau tiktų atskirtų nuo materijos, todėl nekintančių substancijų buvimui įvardyti (Vert.). Atgal

2 Aristotle, Metaphysics II, t. 8-9, Paris, Nat. lat. 15453, fol. 268rb (994b 9-16): “Taip pat ir tas, kuris yra ir dėl kurio atsiranda daiktai, yra tikslas. Ir jis yra tas, kurio buvimas nėra ko nors kito padarinys, bet kitų buvimas yra jo padarinys. Todėl būtina, jeigu kas nors yra toks, tai galutinis [tikslas] nėra begalybėje. O jeigu tokio neatsirastų, tai nebūtų to, dėl kurio atsirastų visa kita. Tie, kurie kalba apie priežasčių begalybę, ardo gėrio prigimtį ir patys to nepastebi, nors niekas neatlieka jokio veiksmo, kuriuo nesiektų tikslo.
Ir jeigu būtų taip, kaip jie sako, tai esatyje nebūtų intelekto. Juk turintis intelektą veikia tai, ką veikia, tik dėl kokio nors daikto, kuris yra jo veikimo pabaiga. O pabaiga yra tikslas, kurio siekiama”. Atgal

3 Avicenna, Physics II c. X, Paris, Nat. lat. 6443, fol. 53rb-va (Venetiis 1508, Suffic. I, c. XIV, fol. 22ra-rb, J & K): “Bet kas mums rodo, kad natūralūs daiktai yra dėl tikslo? Tai pamatome, kai jausdami, jog kas nors trukdo gamtai arba ją silpnina, padedame jai menu, kaip daro gamtininkas, kuris žino, kad pašalinus priešingybę arba padedant galia, gamta siekia sveikatos ir gėrio. Ir nors gamta nemato skirtumų, tačiau dėl to nereikia spręsti, kad tas darbas, kurį ji atlieka, nesiekia tikslo, nes skirtumų matymas reikalingas ne tam, kad darbui suteiktų tikslą, o tam, kad paskirtų tą darbą, kurį verčiau pasirinkti iš kitų darbų, kuriais galima pasiekti tą patį tikslą, vadinasi, skirtumų matymas yra tam, kad paskirtų darbą, o ne tam, kad duotų jam tikslą. Jeigu siela būtų laisva nuo visų įvairių aistrų ir vienas kitą keičiančių troškimų, tai ji atliktų tik vieną vienodą veiksmą, kuris visada būtų atliekamas vienoda tvarka, nesvarstant. O jeigu tai nori įrodyti kitaip, tai atkreipk dėmesį į meninę veiklą. Juk neabejojame, kad menas yra dėl tikslo, kadangi meninė veikla, kai ji tampa įpročiu, ją atliekant, nėra svarstymų objektas. Netgi priešingai, jeigu ją atliekant pradedama svarstyti, tai ji trikdoma ir keliamas didelis pavojus įprastiniam atlikimui. Pavyzdžiui, tas, kuris rašo arba groja kitara, jeigu pradeda atskirti kiekvieną raidę arba kiekvieną toną ir nori žinoti jų skaičių, tai trikdo atlikimo tvarką, kuria veikia, kai nesvarsto, ir sau kliudo gerai atlikti tai, ką pradėjo. Nors tas darbas prasideda ir noras jį atlikti atsiranda tik iš svarstymų, tačiau atliekamas jis nesvarstant. Panašiai yra kai kas nors susvyravęs staiga į ką nors įsikimba, kad neparkristų, ir kai rankos dažnai be jokios iš anksto apsvarstytos ir pasirinktos judėjimo formos, sugrįžta prie niežtinčių kūno vietų, kad jas pakasytų ir daro tai, ko iš anksto nebuvo vaizduotėje. O aiškiausiai tai rodo, kad kai gyvybinė galia judina organus, tada akivaizdu, kad ji pasirenka judinti ir žino, kad judina. Tačiau ji nejudina pati savaime, bet judina per tarpininkus, t.y. tiesiogiai judindama audinius ir raumenis, ir organai juda pagal juos. Siela nesuvokia, kad judina audinius, nors ši jos veikla yra valinga ir pirminė”. Atgal

4 Aristoteles, Metaphysica V, t. 1, Paris, Nat, lat. 15453, fol. 291va (1013a 14-21): “[Pradu] vadinamas ir tas, iš kurio daiktas pažįstamas pirmiausiai, pvz., teiginiai įrodyme. Taip pat vadinamos ir priežastys, nes visos priežastys yra pradai. Ir visiems pradams bendra tai, kad juos reikia pažinti pirmasia, norint žinoti kaip daiktas yra ir kaip atsiras. Vieni pradai yra daiktuose, o kiti anapus daiktų. Gamta irgi yra [daiktų] pradas ir elementas, be to, pažinimas, valia, substancija ir tas, dėl kurio [t.y. tikslas]”. Atgal

5 Aristoteles, Physica II, t. 32, Paris, Nat. lat. 15453, fol. 21vb (195a 15-16): “ Tos visos priežastys, kurias minėjome, skirstomos į keturia grupes, kurios yra labai aiškios. Aristoteles, Physica II, t. 70-71, Paris, Nat. lat. 15453, fol. 24vb-25ra (198a 22-24): Todėl akivaizdu, kad yra keturios priežastys, kad jų yra tiek. Ir kadangi priežasčių yra keturios, todėl fizikas turi viską apie jas žinti ir visus [daiktus] į jas redukuoti ir paruošti apie juos atsakymą, kuris atitinką gamtinę raidą, būtent [remdamasis] materija, forma, judintoju ir tuo, dėl kurio [t.y. tikslu]”. Aristoteles, Physica I, t. 69, Paris, Nat. lat. 15453, fol. I6vb (191a 17-21): “Iš jau pasakyto dabar išaiškėjo priešingybių skirtingumai, kaip pradai susiję tarpusavyje, ir kas yra subjektas. O ar forma yra substancija ir subjektas dar nėra paaiškinta, bet paaiškinta, kad pradai yra trys, ir paaiškinta kaip kiekvienas pradas yra”. Atgal

6 Aristoteles, Physica I, c.III, t. 57-70 (189b 27-191a 21) Atgal

7 Aristoteles, Metaphysica XI, t.24, Paris, Nat. lat. 15453, fol. 345ra (1070b 22-26) : “Ir kadangi priežastys yra ne tik tuose, kurie atsiranda, bet ir tie, kurie yra išorėje, todėl akivaizdu, kad pradai ir elementai yra skirtingos [priežastys]. Kas judina arba stabdo yra tarsi tam tikras pradas. Todėl pagal palyginimo proporcingumą [t.y. pagal analogiją], kuris yra pagal atitikimą, element yra trys, o priežasčių ir pradų yra keturi”. Atgal

8 Aristoteles, Metaphysica , V, t.4, Paris, Nat. lat. 15453, fol. 292vb (1014a 26-27 ) : “Elementu vadinamas tas, iš kurio daiktas sudareomas pirmiausiai, kuris yra jame ir kurio forma nedalijama į kitas formas”. Atgal

9 Aristoteles, De generatione et corruptione, Wien, Nat. lat. fol. 129va(327b 30): “Todėl jie nei yra akte, kaip yra kūnas ir baltumas, nei suardomi kiekvienas atskirai arba abu drauge, nes jų galia išaugoma”. Atgal

10 Averroes, Metaphysica , V, t.4, Paris, Nat. lat. 15453, fol. 292vb (Venetiis 1552, fol. 50ra, 1.47-54): “Nori atskirti keliais būdais [kas nors] vadinamas elementu, nes tas daiktavardis artimas sinonimams ir bendram vartojimui. Juk elementu nevadinamos išorinės priežastys, bet vadinamos vidinės ir tinkamiausiai materija. O pradu tinkamiausia vadinti išorines priežastis, ir čia priežastis yra didžiausias pradas. Pradas yra tarsi bendresnė priežastis, nes pradu vadinami kaitos pradai ir keturios priežastys”. Atgal

11 Aristoteles, Physica II, t. 31, Paris, Nat, lat. 15453, fol. 21vb (195a 8-11): “Yra tam tikri dalykai, kurie yra vienas kito priežastys, pvz., darbas yra geros kūno būsenos priežastis, o gera kūno būsena yra darbo priežastis. Bet ne tuo pačiu būdu. Gera kūno būsena yra priežastis kaip tikslas, o darbas – kaip judėjimo pradas”. Atgal

12 Aristoteles, De historia animalium XVI, Wien, Nat. lat. 2412, fol. 64vb (742a 19-22): “Ir nepaaiškina keliomis prasmėmis vadinamas pirmu ir kuris bus pirmiau už kitą. O vadinama įvairiai, nors tas, kuris yra dėl pirmojo, ir tas, kuris yra dėl pastarojo, skiriasi; vienas iš jų yra pirmas pagal atsiradimą, o kitas yra pirmas pagal substanciją” (plg. p.69). Atgal

13 Avicenna, Physica II, c. VIII, Paris, Nat. lat. 6443, fol. 51ra (Venetiis 1508, Suffic. I, c.XII, fol. 20ra, B): “Bet [priežastis] yra paprasta, kai darbas atliekamas tik viena galia, pvz., pritraukti arba atstumti kūno galiomis. O sudėtinė yra ta [priežastis], kurios darbas atliekamas daugybe galių, kurios yra arba vienarūšės, pvz., kai daugybė žmonių verčia judėti laivą, arba įvairiarūšės, pvz., alkio numalšinimas vyksta dėl veikiančiosios ir juntančiosios galios”. Atgal

14 Arist. Metaph. IV, t.28, Paris, Nat. lat. 15453, fol. 290vb (1012a 22-23): “Apibrėžimas yra tai, kas daiktą reiškia būtinai. Juk prasmė, kurią žodis reiškia, yra apibrėžimas”. Atgal

15 Predikamentai (lot. praedicamenta) – lotyniškasis dešimties Aristotelio kategorijų, arba bendriausiųjų giminių, t.y. tų, kurios negali būti rūšimis, pavadinimas (Vert.). Atgal

16 Markas Tulijus Ciceronas (106 – 43), vienas žymiausių romėnų kultūros šviesulių, garsus Romos respublikos žlugimo laikų politinis veikėjas (Vert.). Atgal

 

Literatūra:
Tomas Akvinietis, Apie esinį ir esmę, kn: Apie esinį ir esmę. Apie tiesą. Apie intelekto vienovę prieš averoistus, Vilnius “Logos” 2000.
Aristotelis, Kategorijos, kn. Aristotelis, Rinktiniai raštai, Vilnius “Mintis” 1990.
Aristotelis, Fizika ir Metafizika. Pastaba: į Lietuvių kalbą šios knygos neišverstos, tačiau yra daugybė vertimų į kitas kalbas.
Petras Ispanas, Logikos traktatai, Vilnius “Pradai” 2002.
James A.Weisheipl, O.P., Friar Thomas D’Aquino, His Life Thought and Works, Doubleday & Company, Inc, Garden City, New York, 1974.
Jean-Pierre Torrell O.P., Initiation ? saint Thomas d’Aquin. Sa personne et son ?uvre, Éditions Universitaires Fribourg Suisse, Éditions du Cerf Paris 1993.

[ Aukštyn ]

 

Vertė, įvadą ir išnašas parašė © Gintautas Vyšniauskas