![]() |
• VERTIMAI •Apie potencialiąsias teisingumo dalis
đv. Tomas Akvinietis
TEOLOGIJOS SUMA II-II 80 Klausimas Apie
potencialiąsias teisingumo dalis Įvadas Dabar reikia
apsvarstyti potencialiąsias teisingumo dalis, t. y. jam priskirtas
dorybes. Čia svarstytini du dalykai: Pirma:
kokios dorybės teisingumui priskiriamos. Antra: kiekvieną teisingumui priskirtą
dorybę reikia aptarti atskirai. VIENINTĖLIS
ARTIKULAS Ar tinkamai
sudarytas teisingumui priskiriamų dorybių sąrašas Į PIRMĄJĮ ATSAKOME
ŠITAIP. Atrodo, kad teisingumui priskiriamų dorybių
sąrašas netinkamai sudarytas. 1. Mat Tulijus išvardija
šešias: būtent religiją (religio),
pagarbą tėvams (pietas), dėkingumą (gratia),
kerštą (vindicatio), gerbimą (observantia) , tiesumą
(veritas). Bet atrodo, jog kerštas yra mainų teisingumo
rūšis, kuria, kaip jau sakyta, atsilyginama už padarytą
žalą. Todėl nedera kerštą įrašyti į
teisingumui priskirtiamų dorybių sąrašą. 2.
BE TO, Makrobijus (veikale Apie Scipiono sapną)
išvardija septynias dorybes: nekaltumą (innocentia) ,
draugiškumą (amicitia), santarvę (concordia), pagarbą
tėvams (pietas), religiją (religio), meilę (affectum),
žmoniškumą (humanitas). Daugumos iš jų Tulijaus
sąraše nėra. Todėl atrodo, kad teisingumui priskiriamų
dorybių sąrašas nėra pakankamai teisingas. 3. BE TO, kai kurie kiti
išvardija penkias teisinigumo dalis: paklusnumą (obedientia) aukštesniesiems, drausmingumą (disciplina) pavaldiniams,
nešališkumą (aequitas) sau lygiems, ištikimybę
duotam žodžiui (fides) ir tiesumą (veritas) visų
atžvilgiu; šių teisingumo dalių, išskyrus tiesumą
Tulijus į savo sąrašą neįtraukė . Todėl
atrodo, kad jo sudarytas teisingumo dorybių sąrašas yra
neužbaigtas. 4 BE TO, peripatetikas Andronikas išvardija
devynias teisingumui priskiriamas dalis: dosnumą (liberalitas), gerumas
(benignitas), kerštingumą (vindicatio), blaivų protą
(eugnomosyna), pamaldumą (eusebia), dėkingumą (eucharistia), šventumą
(sanctitas), teisingus mainus (bona commutatio) ,teisingą
įstatymų leidybą (legispositiva). Jų irgi,
išskyrus kerštą, Tullius nemini. Todėl atrodo, kad jo
sąrašas neužbaigtas. 5.
BE TO, Aristotelis, Etikos penktoje knygoje kaip
teisingumo dalį mini gerumą (epieikiea)1,
kurios nėra nė viename iš jau perskaitytų
sąrašų. Vadinasi, į tuos sąrašus įtrauktos
ne visos teisingumui priskirtinos dorybės. ATSAKAU, kad
nagrinėjant su svarbiausiąja dorybe siejamas dorybes reikia
apsvarstyti du dalykus: pirma, kad tos dorybės kažkuo su
svarbiausiąja dorybe sutampa, ir antra, jog kažko joms trūksta,
kad neprilygsta svarbiausiosio
dorybės tobulumui. Kadangi iš to, kas jau pasakyta, akivaizdu, kad
teisingumas yra santykio su kitu dorybė, tai visos kitos santykio su kitu
dorybės, dėl to, kad yra santykio dorybės, gali būti
priskirtos teisingumui. Iš to, kas jau pasakyta, akivaizdu dar ir tai, kad
būti teisingu – tai kitam grąžinti lygiai tiek, kiek jam
priklauso. Kiekviena kita santykio su kitu dorybė teisingumo dorybei
neprilygsta todėl, kad grąžina ne lygiai tiek, kiek kitam
priklauso, arba grąžina ne tai, kas priklauso. Yra tam tikros
dorybės kitam grąžinančios tai, kas jam priklauso, bet ne
tiek, kiek priklauso. Pirmiausia ta
dorybė, kuria žmogus grąžina Dievui tai, kas Jam priklauso,
nes tai, ką žmogus grąžina Dievui, neprilygsta skolai.
Todėl Psalmėje giedama: Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui
už visa, ką jis dosniai yra man davęs? (Ps 116,12). Dėl
to teisingumui priskiriama religija, kuri, pasak Tulijaus, rūpinasi
tikėjimu ir garbinimu tos aukštesniosios prigimies, kuri vadinama
dieviškąja. Antra, neįmanoma
tėvams atiduoti lygiai tiek, kiek esi jiems skolingas, rašo Filosofas
Etikos aštuntoje knygoje2.
Todėl teisingumui priskiriama pagarbos tėvams dorybė, kuria,
pasak Tulijaus, uoliai tarnaujama
tiems, kurie yra to paties kraujo, ir tėvynei bei gerbiami tie, kurie jai
linki gero. Trečia, pasak Filosofo Etikos ketvirtosios
knygos3, žmogus negali adekvačiai
atsilyginti už dorybę, todėl [teisingumui] priskiriamas ir
gerbimas (observantia), kuriuo, pasak Tulijaus, atsilyginama
žmonėms, kokia nors dorybe kitus pranokstantiems. Kadangi to, kas privaloma
pagal teisingumą, gali pritrūkti tiek doroviškai, tiek
įstatymiškai, tai Filosofas Etikos aštuntoje knygoje
kalba apie dvi teisingumo rūšis4.
Pagal įstatyminį teisingumą privaloma tai, ką
grąžinti įpareigoja įstatymas, ir toks privalomumas
tiesiogiai rūpi teisingumui, kuris yra svarbiausioji dorybė. Pagal
dorinį teisingumą privaloma tai, ko reikalauja dorybės kilnumas
(ex honestate virtutis). Privalomumas implikuoja būtinybę,
kuri turi du lygmenis. Juk tam tikras privalomumas yra toks būtinas, kad
jam nesant papročių kilnumas negali būti išsaugotas, ir tas
privalomumas suvokiamas kaip labiau privalomas. Jį galima svarstyti
atsižvelgiant į skolininką. Toks privalomumo svarstymas kitiems
atskleidžia, koks tas žmogus yra žodžiais, ir koks – darbais.
Todėl teisingumui priskiriama ir tiesumo (veritas) dorybė,
dėl kurios, pasak Tulijaus, nemeluojama nei apie tai, kas yra, nei apie
tai, kas buvo, nei apie tai, kas bus.
Be to, galima svarstyti
atsižvelgiant į skolintoją, kuriam kas nors atsilygina už
tai, ką anas padarė. Kartais atsilyginama už padarytą
gėrį, tada teisingumui priskiriamas dėkingumas, kuris, pasak
Tulijaus, pasireiškia kaip kitų draugiškumo ir
geradarysčių prisiminimas ir noras jiems atsilyginti. Kartais
atsilyginama už blogį. Tada su teisingumu siejama kerštingumo
dorybė, kuria, pasak Tulijaus, keršijant arba save ginant
priešiniamasi prievartai, kenkimui ir viskam, kas žeidžia. O
kiti privalomi dalykai būtini kaip didinantys papročių
kilnumą, tačiau ir be jų tą kilnumą galima
išsaugoti. Taip privalomiems dalykams priklauso dosnumas, lipšnumas
arba draugiškumas ir kitos panašios dorybės, kurių Tulijus
į minėtą sąrašą neįtraukė, nes
privalomumo jose nedaug. Todėl
Į PIRMĄJĮ atsakytina, jog kerštas, kurį teisėjo
nutarimu vykdo valstybė, priklauso mainų teisingumui (justitia commutativa).
Bet kerštas, vykdomas asmenine iniciatyva, tačiau
neprieštaraujantis įstatymui, arba tam, ko pareikalautų
teisėjas, priklauso su teisingumu siejamai dorybei. Į
ANTRĄJĮ atsakytina, kad matyti, jog Makrobijus svarsto dvi viena nuo kitos neatskiriamas
teisingumo dalis: blogio vengimą (šiai teisingumo daliai priklauso
nekaltumo dorybė) ir gėrio darymą (kuriam priklauso kitos
šešios dorybės). Iš jų dvi, kaip matyti, veikia
lygių asmenų santykiuose: santykiuose su kitu – tai draugystė (amicitia),
santykiuose su pačiu savimi – tai sutarimas (concordia). O dvi
kitos – pagarbumas (pietas) ir religija (religio) – veikia
santykiuose su aukštesniaisiais: pagarbumas – santykiuose su tėvais,
religija – santykiuose su Dievu. Dar dvi kitos – meilė (affectio) ir
žmogiškumas (humanitas) – veikia santykiuose su
žemesniaisiais: meile džiaugiamasi dėl jų sekmės, o
žmoniškumu jiems padedama neleimėje. Juk Izidorius rašo Etimologijos
knygoje, kad žmonišku vadinamas tas, kuris myli žmones ir
juos užjaučia, todėl žmoniškumu pavadinta tai, kuo mes
vienas kitą palaikome. Todėl draugystė suvokiama taip, kaip
ją traktuoja Filosofas Etikos ketvirtoje knygoje, t. y. kaip ta
dorybė, kuri tvarko mūsų išorinius santykius.
Draugystė gali būti suvokiama ir taip, kaip Filosofas ją
apibrėžia Etikos aštuntoje ir devintoje knygoje, t. y.
kaip jausmų išraišką. Taip suvokiamai draugystei priklauso
trys dorybės: geranoriškumas (benevolentia), kuri čia
vadinama šiltu jausmu (affectus), santarvė (concordia)
ir geradarystė (beneficentia), kuri čia vadinama
žmoniškumu (humanitas). Tačiau jas Tulijus į
sąrašą neįtraukia, nes, kaip minėta, jose maža
privalomumo. Į TREČIĄJĮ
atsakytina, kad paklusnumas (obedientia) kaip dalis priskiriama gerbimui
(observantia), kurį Tulijus įtraukė į sąrašą,
nes iškilius asmenis privaloma gerbti ir jiems paklusti. O
ištikimybė duotam žodžiui (fides) kurio
įvykdoma, kas pažadėta, kaip dalis priskiriamas tiesumo (veritas)
dorybei tiek, kiek ji susijusi su pažadų vykdymu. Bet vėliau
matysime, kad tiesumui priklauso daugiau [dalių]. Tačiau
drausmingumas (disciplina) nėra tai, kas būtinai privaloma,
nes žemesniajam kaip žemesniajam niekas nėra įpareigotas,
tačiau aukštesnysis gali įpareigoti, kad žemesnysis
vadovautų, kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą: ištikimas ir
protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė savo šeimos
valdytoju (Mt 24,45). Todėl Tulijus ją praleido. Tačiau kaip
dalis ji gali priklausyti žmoniškumui (humanitas), kurį
Makrobijus įrašė. O nešališkumas (aecvitas) –
gerumui (epieiceia) arba draugiškumui (amicitia). Į KETVIRTĄJĮ
atsakytina, kad kai kas iš to sąrašo tikrai priklauso
teisingumui. Ypatingam teisingumui priklauso gerų mainų dorybė,
apie kurią jis sako, kad ji yra mainuose lygybę saugantis
įprotis. Įstatyminiam teisingumui, kiek tai susiję su
dalykais, kurių visi privalo paisyti, priskiriamas įstatymų
leidybos (legispositiva) dorybė, kuri, jo žodžiais
tariant, yra su bendruomene susijusių politinių permaionų
mokslas. O tiems reikalams, kuriuos tenka atlikti paskirais atvejais ir
apie kuriuos bendri įstatymai nieko nesako, priskiriama blaivaus proto (eugnomosyna)
dorybė kaip tokiuose reikaluose gerai sprendžianti ir vadovaujanti.
Ji buvo aptarta traktate apie supratingumą (prudentia). Todėl
jis sako, kad ji yra pateisinimas savo paties valia, nes pagal ją
žmogus laisvu pasirinkimu, o ne rašytu įstatymu, tarnauja
teisingumui. Šios dvi dorybės
priskiriamos supratingumui (prudentia) kaip joms vadovaujančiai ir
teisingumui kaip jas realizuojančiai dorybei. Pamaldumas (eusebia) yra
tarsi geras garbinimas, todėl jis sutampa su religija ir apie jį
sako, kad jis yra Dievui tarnaujantis mokslas (pasakyta taip, kaip Sokrasts
sakydavo, kad visos dorybės yra mokslai). Ir į tą
pačią dorybę suvedama šventumo dorybė, apie kurią
kalbėsime vėliau. O dėkingumas (eucharistia) yra tas pat,
kas geras atsilyginimas, kurį Tulijus įtraukė į
sąrašą kartu su keršto dorybe. Gerumas (benignitas),
atrodo, yra tas pats, kas meilė (affectus), kurį Macrobius įtraukia į dorybių
sąrašą. Todėl ir Izidorius Etimologijos knygoje rašo,
kad geranoriškas žmogus yra visada pasiruošęs daryti
gerą ir mandagiai kalba. Ir pats Andronikas sako, kad geranoriškumas
(benevolence) yra įprotis daryti gerą. O tolerantiškumas (liberalitas),
atrodo, priklauso žmoniškumui (humanitas). Į
penktąjį atsakytina, kad gerumo dorybė (epieikeia) siejama ne su
teisingumu apskritai, o su įstatyminiu. Ir atrodo, kad ji sutama su ta
dorybe, kuri pavadinta blaivaus proto (eugnomosyna) dorybe. Priedas: 1. Teisingumo
dorybių sąrašai: Tulijaus: religija, pagarba tėvams, dėkingumas,
kerštas, gerbimas, tiesumas. Makrobijaus: nekaltumas, draugystė, santarvė,
pagarba tėvams, religija, meilė, žmoniškumas. Neįvardintų
kitų: paklusnumas, drausmė,
nešališkumas, ištikimybė žodžiui, tiesumas. Androniko: tolerancija, gerumas, kerštas,
blaivus protas, pamaldumas, dėkingumas, įventumas, geri mainai, teisinga
įstatymų leidyba. Aristotelio: epieikiea (blaiviu protu
beiremiantis gerumas teisės srityje). 2. Dvidešimt
trijų teisingumo dorybių vardų žodynas:
1 Aristotelis, Rinktiniai
raštai, Vilnius: Mintis, 1990, p. 167. „Dabar jau aišku, kas yra
gerumas: tai – teisingumas, kuris geresnis už tam tikrą teisingumo
atmainą. Iš to paaiškėja ir kas yra geras žmogus: jis
pasirenka ir daro tai, kas yra teisinga, bet nėra pedantas, kuris
smulkmeniškai tol siekia teisingumo, kol pagaliau teisingumas virsta
neteisingumu; jis verčiau linkęs pasitenkinti mažesniu
teisingumu, nors įstatymas jį remia, - toks yra geras žmogus, ir
tokia nuostata vadinama gerumu – tai yra tam tikra teisingumo atmaina, o ne
skirtinga nuostata“. 2 Ten pat, p. 226 „...tėvai myli vaikus nuo pat gimimo, o vaikai
savo tėvus – tik po tam tikro laiko, kai jie įgyja protą ir
išmoksta jausti. Iš to aišku, kodėl labiau myli motinos.
Taigi gimdytojai myli vaikus kaip pačius save – kaip tai, kas iš
jų atsirado ir atskirta egzistuoja kaip antrasisi aš, o vaikai
tėvus – dėl to, kad iš jų atsirado...“. 3 Ten pat, p. 132. „Didis žmogus geriausiai atsiskleidžia
garbės ir negarbės atvejais: jis santūriai džiaugsis, kai
garbūs vyrai jam teiks didelę
garbę, suprasdamas, kad gauna tiek, kiek nusipelno – o gal net ir
mažiau, nes tobula dorybė negali gauti tokios garbės, kuri
visiškai atitiktų jos verę, bet jis priims jų teikiamą
garbę žinodamas, kad jie neturi didesnės garbės, kurią
jam galėtų teikti“. 4 Ten pat, p. 228. „Kaip yra dvi teisingumo rūšys –
nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda
grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas –
dorybė, kitos – įstatymas“. [ Aukđtyn ]
Iš lotynų kalbos vertė ir komentarus parašė © Gintautas Vyšniauskas. Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 2007 |
![]() |