Tomas Akvinietis. Apie potencialiąsias teisingumo dalis

Dabar reikia apsvarstyti potencialiąsias teisingumo dalis, t. y. jam priskirtas dorybes. Čia svarstytini du dalykai:

Į PIRMĄJĮ ATSAKOME ŠITAIP. Atrodo, kad teisingumui priskiriamų dorybių sąrašas netinkamai sudarytas.

1. Mat Tulijus išvardija šešias: būtent religiją (religio), pagarbą tėvams (pietas), dėkingumą (gratia), kerštą (vindicatio), gerbimą (observantia) , tiesumą (veritas). Bet atrodo, jog kerštas yra mainų teisingumo rūšis, kuria, kaip jau sakyta, atsilyginama už padarytą žalą. Todėl nedera kerštą įrašyti į teisingumui priskirtiamų dorybių sąrašą.

2. BE TO, Makrobijus (veikale Apie Scipiono sapną) išvardija septynias dorybes: nekaltumą (innocentia) , draugiškumą (amicitia), santarvę (concordia), pagarbą tėvams (pietas), religiją (religio), meilę (affectum), žmoniškumą (humanitas). Daugumos iš jų Tulijaus sąraše nėra. Todėl atrodo, kad teisingumui priskiriamų dorybių sąrašas nėra pakankamai teisingas.

3. BE TO, kai kurie kiti išvardija penkias teisinigumo dalis: paklusnumą (obedientia) aukštesniesiems, drausmingumą (disciplina) pavaldiniams, nešališkumą (aequitas) sau lygiems, ištikimybę duotam žodžiui (fides) ir tiesumą (veritas) visų atžvilgiu; šių teisingumo dalių, išskyrus tiesumą Tulijus į savo sąrašą neįtraukė . Todėl atrodo, kad jo sudarytas teisingumo dorybių sąrašas yra neužbaigtas.

4 BE TO, peripatetikas Andronikas išvardija devynias teisingumui priskiriamas dalis: dosnumą (liberalitas), gerumas (benignitas), kerštingumą (vindicatio), blaivų protą (eugnomosyna), pamaldumą (eusebia), dėkingumą (eucharistia), šventumą (sanctitas), teisingus mainus (bona commutatio) ,teisingą įstatymų leidybą (legispositiva). Jų irgi, išskyrus kerštą, Tullius nemini. Todėl atrodo, kad jo sąrašas neužbaigtas.

5. BE TO, Aristotelis, Etikos penktoje knygoje kaip teisingumo dalį mini gerumą (epieikiea)1, kurios nėra nė viename iš jau perskaitytų sąrašų. Vadinasi, į tuos sąrašus įtrauktos ne visos teisingumui priskirtinos dorybės.

ATSAKAU, kad nagrinėjant su svarbiausiąja dorybe siejamas dorybes reikia apsvarstyti du dalykus: pirma, kad tos dorybės kažkuo su svarbiausiąja dorybe sutampa, ir antra, jog kažko joms trūksta, kad neprilygsta svarbiausiosio dorybės tobulumui. Kadangi iš to, kas jau pasakyta, akivaizdu, kad teisingumas yra santykio su kitu dorybė, tai visos kitos santykio su kitu dorybės, dėl to, kad yra santykio dorybės, gali būti priskirtos teisingumui. Iš to, kas jau pasakyta, akivaizdu dar ir tai, kad būti teisingu – tai kitam grąžinti lygiai tiek, kiek jam priklauso. Kiekviena kita santykio su kitu dorybė teisingumo dorybei neprilygsta todėl, kad grąžina ne lygiai tiek, kiek kitam priklauso, arba grąžina ne tai, kas priklauso.

Yra tam tikros dorybės kitam grąžinančios tai, kas jam priklauso, bet ne tiek, kiek priklauso.

Pirmiausia ta dorybė, kuria žmogus grąžina Dievui tai, kas Jam priklauso, nes tai, ką žmogus grąžina Dievui, neprilygsta skolai. Todėl Psalmėje giedama: Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ką jis dosniai yra man davęs? (Ps 116,12). Dėl to teisingumui priskiriama religija, kuri, pasak Tulijaus, rūpinasi tikėjimu ir garbinimu tos aukštesniosios prigimies, kuri vadinama dieviškąja.

Antra, neįmanoma tėvams atiduoti lygiai tiek, kiek esi jiems skolingas, rašo Filosofas Etikos aštuntoje knygoje2. Todėl teisingumui priskiriama pagarbos tėvams dorybė, kuria, pasak Tulijaus, uoliai tarnaujama tiems, kurie yra to paties kraujo, ir tėvynei bei gerbiami tie, kurie jai linki gero.

Trečia, pasak Filosofo Etikos ketvirtosios knygos3, žmogus negali adekvačiai atsilyginti už dorybę, todėl [teisingumui] priskiriamas ir gerbimas (observantia), kuriuo, pasak Tulijaus, atsilyginama žmonėms, kokia nors dorybe kitus pranokstantiems.

Kadangi to, kas privaloma pagal teisingumą, gali pritrūkti tiek doroviškai, tiek įstatymiškai, tai Filosofas Etikos aštuntoje knygoje kalba apie dvi teisingumo rūšis4. Pagal įstatyminį teisingumą privaloma tai, ką grąžinti įpareigoja įstatymas, ir toks privalomumas tiesiogiai rūpi teisingumui, kuris yra svarbiausioji dorybė. Pagal dorinį teisingumą privaloma tai, ko reikalauja dorybės kilnumas (ex honestate virtutis). Privalomumas implikuoja būtinybę, kuri turi du lygmenis. Juk tam tikras privalomumas yra toks būtinas, kad jam nesant papročių kilnumas negali būti išsaugotas, ir tas privalomumas suvokiamas kaip labiau privalomas. Jį galima svarstyti atsižvelgiant į skolininką. Toks privalomumo svarstymas kitiems atskleidžia, koks tas žmogus yra žodžiais, ir koks – darbais. Todėl teisingumui priskiriama ir tiesumo (veritas) dorybė, dėl kurios, pasak Tulijaus, nemeluojama nei apie tai, kas yra, nei apie tai, kas buvo, nei apie tai, kas bus.

Be to, galima svarstyti atsižvelgiant į skolintoją, kuriam kas nors atsilygina už tai, ką anas padarė. Kartais atsilyginama už padarytą gėrį, tada teisingumui priskiriamas dėkingumas, kuris, pasak Tulijaus, pasireiškia kaip kitų draugiškumo ir geradarysčių prisiminimas ir noras jiems atsilyginti. Kartais atsilyginama už blogį. Tada su teisingumu siejama kerštingumo dorybė, kuria, pasak Tulijaus, keršijant arba save ginant priešiniamasi prievartai, kenkimui ir viskam, kas žeidžia. O kiti privalomi dalykai būtini kaip didinantys papročių kilnumą, tačiau ir be jų tą kilnumą galima išsaugoti. Taip privalomiems dalykams priklauso dosnumas, lipšnumas arba draugiškumas ir kitos panašios dorybės, kurių Tulijus į minėtą sąrašą neįtraukė, nes privalomumo jose nedaug.

Į ANTRĄJĮ atsakytina, kad matyti, jog Makrobijus svarsto dvi viena nuo kitos neatskiriamas teisingumo dalis: blogio vengimą (šiai teisingumo daliai priklauso nekaltumo dorybė) ir gėrio darymą (kuriam priklauso kitos šešios dorybės). Iš jų dvi, kaip matyti, veikia lygių asmenų santykiuose: santykiuose su kitu – tai draugystė (amicitia), santykiuose su pačiu savimi – tai sutarimas (concordia). O dvi kitos – pagarbumas (pietas) ir religija (religio) – veikia santykiuose su aukštesniaisiais: pagarbumas – santykiuose su tėvais, religija – santykiuose su Dievu. Dar dvi kitos – meilė (affectio) ir žmogiškumas (humanitas) – veikia santykiuose su žemesniaisiais: meile džiaugiamasi dėl jų sekmės, o žmoniškumu jiems padedama neleimėje. Juk Izidorius rašo Etimologijos knygoje, kad žmonišku vadinamas tas, kuris myli žmones ir juos užjaučia, todėl žmoniškumu pavadinta tai, kuo mes vienas kitą palaikome. Todėl draugystė suvokiama taip, kaip ją traktuoja Filosofas Etikos ketvirtoje knygoje, t. y. kaip ta dorybė, kuri tvarko mūsų išorinius santykius. Draugystė gali būti suvokiama ir taip, kaip Filosofas ją apibrėžia Etikos aštuntoje ir devintoje knygoje, t. y. kaip jausmų išraišką. Taip suvokiamai draugystei priklauso trys dorybės: geranoriškumas (benevolentia), kuri čia vadinama šiltu jausmu (affectus), santarvė (concordia) ir geradarystė (beneficentia), kuri čia vadinama žmoniškumu (humanitas). Tačiau jas Tulijus į sąrašą neįtraukia, nes, kaip minėta, jose maža privalomumo.

Į TREČIĄJĮ atsakytina, kad paklusnumas (obedientia) kaip dalis priskiriama gerbimui (observantia), kurį Tulijus įtraukė į sąrašą, nes iškilius asmenis privaloma gerbti ir jiems paklusti. O ištikimybė duotam žodžiui (fides) kurio įvykdoma, kas pažadėta, kaip dalis priskiriamas tiesumo (veritas) dorybei tiek, kiek ji susijusi su pažadų vykdymu. Bet vėliau matysime, kad tiesumui priklauso daugiau [dalių]. Tačiau drausmingumas (disciplina) nėra tai, kas būtinai privaloma, nes žemesniajam kaip žemesniajam niekas nėra įpareigotas, tačiau aukštesnysis gali įpareigoti, kad žemesnysis vadovautų, kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą: ištikimas ir protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė savo šeimos valdytoju (Mt 24,45). Todėl Tulijus ją praleido. Tačiau kaip dalis ji gali priklausyti žmoniškumui (humanitas), kurį Makrobijus įrašė. O nešališkumas (aecvitas) – gerumui (epieiceia) arba draugiškumui (amicitia).

Į KETVIRTĄJĮ atsakytina, kad kai kas iš to sąrašo tikrai priklauso teisingumui. Ypatingam teisingumui priklauso gerų mainų dorybė, apie kurią jis sako, kad ji yra mainuose lygybę saugantis įprotis. Įstatyminiam teisingumui, kiek tai susiję su dalykais, kurių visi privalo paisyti, priskiriamas įstatymų leidybos (legispositiva) dorybė, kuri, jo žodžiais tariant, yra su bendruomene susijusių politinių permaionų mokslas. O tiems reikalams, kuriuos tenka atlikti paskirais atvejais ir apie kuriuos bendri įstatymai nieko nesako, priskiriama blaivaus proto (eugnomosyna) dorybė kaip tokiuose reikaluose gerai sprendžianti ir vadovaujanti. Ji buvo aptarta traktate apie supratingumą (prudentia). Todėl jis sako, kad ji yra pateisinimas savo paties valia, nes pagal ją žmogus laisvu pasirinkimu, o ne rašytu įstatymu, tarnauja teisingumui. Šios dvi dorybės priskiriamos supratingumui (prudentia) kaip joms vadovaujančiai ir teisingumui kaip jas realizuojančiai dorybei. Pamaldumas (eusebia) yra tarsi geras garbinimas, todėl jis sutampa su religija ir apie jį sako, kad jis yra Dievui tarnaujantis mokslas (pasakyta taip, kaip Sokrasts sakydavo, kad visos dorybės yra mokslai). Ir į tą pačią dorybę suvedama šventumo dorybė, apie kurią kalbėsime vėliau. O dėkingumas (eucharistia) yra tas pat, kas geras atsilyginimas, kurį Tulijus įtraukė į sąrašą kartu su keršto dorybe. Gerumas (benignitas), atrodo, yra tas pats, kas meilė (affectus), kurį Macrobius įtraukia į dorybių sąrašą. Todėl ir Izidorius Etimologijos knygoje rašo, kad geranoriškas žmogus yra visada pasiruošęs daryti gerą ir mandagiai kalba. Ir pats Andronikas sako, kad geranoriškumas (benevolence) yra įprotis daryti gerą. O tolerantiškumas (liberalitas), atrodo, priklauso žmoniškumui (humanitas).

Į penktąjį atsakytina, kad gerumo dorybė (epieikeia) siejama ne su teisingumu apskritai, o su įstatyminiu. Ir atrodo, kad ji sutama su ta dorybe, kuri pavadinta blaivaus proto (eugnomosyna) dorybe.

Tulijaus: religija, pagarba tėvams, dėkingumas, kerštas, gerbimas, tiesumas.

Makrobijaus: nekaltumas, draugystė, santarvė, pagarba tėvams, religija, meilė, žmoniškumas.

Neįvardintų kitų: paklusnumas, drausmė, nešališkumas, ištikimybė žodžiui, tiesumas.

Androniko: tolerancija, gerumas, kerštas, blaivus protas, pamaldumas, dėkingumas, įventumas, geri mainai, teisinga įstatymų leidyba.

Aristotelio: epieikiea (blaiviu protu beiremiantis gerumas teisės srityje).

1 Aristotelis, Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1990, p. 167. „Dabar jau aišku, kas yra gerumas: tai – teisingumas, kuris geresnis už tam tikrą teisingumo atmainą. Iš to paaiškėja ir kas yra geras žmogus: jis pasirenka ir daro tai, kas yra teisinga, bet nėra pedantas, kuris smulkmeniškai tol siekia teisingumo, kol pagaliau teisingumas virsta neteisingumu; jis verčiau linkęs pasitenkinti mažesniu teisingumu, nors įstatymas jį remia, - toks yra geras žmogus, ir tokia nuostata vadinama gerumu – tai yra tam tikra teisingumo atmaina, o ne skirtinga nuostata“.

2 Ten pat, p. 226 „...tėvai myli vaikus nuo pat gimimo, o vaikai savo tėvus – tik po tam tikro laiko, kai jie įgyja protą ir išmoksta jausti. Iš to aišku, kodėl labiau myli motinos. Taigi gimdytojai myli vaikus kaip pačius save – kaip tai, kas iš jų atsirado ir atskirta egzistuoja kaip antrasisi aš, o vaikai tėvus – dėl to, kad iš jų atsirado...“.

3 Ten pat, p. 132. „Didis žmogus geriausiai atsiskleidžia garbės ir negarbės atvejais: jis santūriai džiaugsis, kai garbūs vyrai jam teiks didelę garbę, suprasdamas, kad gauna tiek, kiek nusipelno – o gal net ir mažiau, nes tobula dorybė negali gauti tokios garbės, kuri visiškai atitiktų jos verę, bet jis priims jų teikiamą garbę žinodamas, kad jie neturi didesnės garbės, kurią jam galėtų teikti“.

4 Ten pat, p. 228. „Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas“.

• VERTIMAI •

Apie potencialiąsias teisingumo dalis