• VERTIMAI •

Husserlio Tarp-subjektyvumo teorija kaip Alterologija.

Natalie Depraz
(Sorbonos universitetas (Paryžiaus IV), Prancūzija)
(Iš anglų kalbos vertė Vygandas Aleksandravičius)

Tekstas išverstas iš "The Husserlian Theory of Intersubjectivity as Alterology : Emergent Theories and Wisdom Traditions in the Light of Genetic Phenomenology", In : Between Ourselves. Second Person Issues in the Study of Consciousness (E. Thompson ed.), 2003.

Šiame tekste siekiu dvilypio tikslo: pirma, parodyti kiek Husserlio tarp-subjektyvumo teorija siejasi su dabartiniais empiriniais tyrimais ir tradicine protėvių išmintimi tiek jų patirtiniu aspektu, tiek konceptualinių priemonių požiūriu; ir, antra, remdamasi tam tikrais empiriniais duomenimis ir mistinių/praktinių išgyvenimų aprašymais, sieksiu parodyti, kiek tai siejasi su pradinėmis, subtiliomis fenomenologinėmis Husserlio deskripcijomis. Pagrindinis siekinys bus pirmasis, tuo tarpu antrajam bus skirti tik vienas kitas įžanginiai žingsniai.

Tai darysiu dviem etapais: pirmiausia, stengsiuosi parodyti Husserlio aktualumą, apibendrinant originalias jo (a) egotinio subjektyvumo, (b) genetinės fenomenologijos, ir (c) empatiško išgyvenimo koncepcijas. Antrame etape sieksiu parodyti kiek Husserlio požiūris į kūdikius/vaikus, gyvūnus/žvėris, išprotėjusius/ bepročius, ir ateivius/svetimus/ svetimšalius gali būti įdomus empirinių mokslų teorijų požiūriu bei dvasiniu savęs tobulinimo aspektu. Tai darydama, viliuosi (1) patvirtinti paties Husserlio įžvalgų ir analizių tikslumą, ir (2) pasiūlyti keletą būdo, kuriuo Husserlis aprašė tokias patirtis, patobulinimų.

Visame darbe remsiuosi dviem pagrindiniais Husserlio atradimais: (1) subjektyvumas nuo pat pradžių yra tarp-subjektyvumas; (2) kūdikiai, gyvūnai, bepročiai ir svetimieji yra pilnaverčiai subjektai, visų pirma todėl, kad jie nuo pat pradžių jau yra tarp-subjektyvūs subjektai; be to, jie yra ribinės subjektyvybės, atgaliniu ryšiu priverčiančios mane išplėsti ir pagilinti mano pačios subjektyvumą.

Trumpai pakomentuosiu naudojamą metodologiją: nemėginsiu užpildyti plyšių, atsiveriančių tarp pirmo asmens transcendentaliai išgyvenamų patirčių ir trečiuoju asmeniu suvokiamų empirinių patyrimų, ar dvasinio savęs tobulinimo praktikos. Mano galva, pradedant genetine fenomenologija ir išliekant jos perspektyvoje, yra geriausias būdas parodyti, kad jokių plyšių užpildyti nereikia, nes skirtingi požiūriai į tą patį fenomeną iš tikro gali būti labai darnūs. Dėl savo fenomenologinio išsilavinimo stengsiuos likti savo “gimtajame” kelyje, tačiau būsiu atvira ir kitiems požiūriams. Taigi mano fenomenologinė perspektyva bus natūraliai persmelkta, modifikuota ir atnaujinta, atsižvelgiant į empirinį/mokslinį, bei dvasinį/praktinį požiūrius.

            I. Sąsajos su Husserlio Tarp-subjektyvumu

Pirmoje dalyje nagrinėsiu tokias tris pradines temas: egotinį subjektyvumą, genetinę fenomenologiją ir empatišką išgyvenimą.

Čia susitelksiu ties trim pagrindiniais terminais: intencionalumu, kitu-savyje, susvetimėjimu. Pirmasis yra griežtai huserliškas; kiti du paimti iš ankstesniuose mano darbuose atliktų Husserlio tarp-subjektyvumo interpretacijų (Depraz, 1995).

(a) Intencionalumas

Pirmasis pagrindinis Husserlio atradimas siūlo naują sąmonės suvokimą. Ji suvokiama jau nebe dekartiškai. Tai yra jau nebe kaip vidinė, uždara, substanciali ir solipsitiška. Husserliui sąmonė yra intencionali, tačiau tai nereiškia, kad ji visų pirma yra ryžtinga ir valinga, bet tik tai, kad ji yra nukreiptumas į išorinį objektą ir atvirumas pasauliui. Šia prasme intencionalumas gali būti aktyvus arba pasyvus, savanoriškas arba pajungtas, dėmesingas arba afektyvus, kognityvus arba emocingas, statiškas arba genetiškas. Atviras nukreiptumas rodo, kad subjekto-objekto poliariškumas yra stipriai reliatyvizuotas. Originalus Heideggerio indėlis į šią naują sąmonės sampratą bus tai, kad jis dar labiau radikalizuoja tokią reliatyvizaciją, pagilindamas intencionalumą iki savi-transcenduojančio Dasein, kuris yra grynas atvirumas pasauliui be jokio subjektyvumo likučio; tuo tarpu Merleau-Ponty akcentuojamas išgyvenantis-kūnas atvedė jį prie iki-sąmoningo, anonimiško ir griežtai funkcionalaus imanentiško-įkūnyto intencionalumo[1].

(b) Savęs-kitas (self-alterity)

Remiantis per intencionalumą atnaujinta sąmonės samprata, savęs-kito samprata pagilina ir keičia tam tikrą akcentą: jei Husserlio intencionalumas ir, a fortiori, Heideggerio savi-transcendencija arba Merleau-Ponty pasaulio-imanentiškumas yra išoriški mūsų sąmonės atsivėrimai objektams ir pasauliui, tai savęs-kitas yra vidinis mūsų egotinio subjektyvumo atsivėrimas. Pastarasis nebėra substancinė vienovė, bet dažnai susvetimėja vidujin. Mano intencionalūs išgyvenimai (tokie kaip atsiminimai, vaizduotė, refleksija ar jausmai) įima sąlytį su objektais arba susitikimą su pasauliu.  Daugelyje jų aš atrandu, kad šis “Aš” (apie kurį aš galvojau kaip apie vientisą) skyrėsi nuo mano “dabartinio aš” kaip “buvęs aš”; gali būti skirtingas nuo mano “veikiančio Aš” kaip įsivaizduojamas “Aš”; nėra tas pats “reflektuotas Aš”, nes yra reflektuojantis; ir kaip mano “jaučiantis Aš” nėra panašus  į “pajaustą Aš”.

Pradinis ego savęs-kitas yra paremtas intencionalia/transcendentiška/įkūnyta sąmone kaip savo patirties sąlyga, tačiau parodo, kad pats egotinis subjektas yra vidujai suskilęs į daugybę egotinių skirčių. Maža to, savęs-kitas nėra unifikuojanti sąvoka. Tai prieštarautų jos pačios prasmei, nes ji sutampa su tokia Aš patirčių įvairove, jog pati jos reikšmė žymi nesuvienodinamumą. Tačiau nėra taip, kad ego visiškai subyrėtų savyje-kitame. Pastarasis pats lieka kaip kitas -sau.

Savęs-kitas yra puiki priemonė, leidžianti geriau suprasti, kad tarp ego ir ne-ego nėra griežtos dizjunkcijos. Tiesa glūdi tarp jų ir tai galima pavadinti savyje susvetimėjusiu ego (self-altered ego). Šia prasme alterologija kaip subjektyvumo savęs-kito mokslas sudaro vidinę alternatyvą egologijai.[2]

(c ) Susvetimėjimas

Vis dėlto, savęs-kitas išlieka statiškas. Jį reikia papildyti jį grindžiančia dinamika, t.y. susvetimėjimu. Po to, kai aš atsiminiau, įsivaizdavau, reflektavau, jutau, šiuos vidinius pasikeitimus galiu įsisąmoninti. Toks pasikeitimo įsisąmoninimas vystosi tik retrospektyviai, tačiau aš taip pat galiu suvokti savo pasikeitimus ir pačiu jų vyksmo metu. Tokiu atveju, aš galiu stebėti patį jų gimties manyje momentą ir po to jų genezę manyje. Tada aš galiu stebėti pasyvią, asociatyvią, afektyvią, įprotinę mano išgyvenamos kūniškos sąmonės gimtį. Tokią egotinio subjektyvumo genezę Husserlis vadina hyletine (arba materialia) geneze. Hylė – sinonimiška pasyvumui, asociatyvumui, afektyvumui, paveikumui ir habitualumui, ir dažnai apibrėžiama kaip das Ichfremde, tai yra kaip tai, kas yra svetima Aš, tačiau yra giliai manyje: trumpai tariant, svetima manyje, bet nuo manęs neatskiriama.[3]

2. Genetinė fenomenologija kaip metodas

Neabejotina, kad genetinė fenomenologija suteikia parankų, griežtą, konceptualų ir patyrimu paremtą tyrinėjimo metodą. Paminėsiu tris pagrindinius jo bruožus: imanentinė genezė, transcendentinė genezė ir  transcendentinis empirizmas. Pirmus du pabrėžia pats Husserlis; remdamasi trečiuoju, kurį tematizuoju greit pasirodysiančioje savo knygoje apie švytintį įsikūnijimą (Depraz, 2001), aš stengiuosi nutiesti kelią vaisingai apykaitai tarp empirinio ir transcendentinio patyrimų.

(a) Imanentinė genezė ir mokslinis pasirodymas

Imanentinė egotinio subjektyvumo genezė yra konkretus pasyvus procesas, kuris gimsta mūsų tam tikrus įpročius ir laikyseną turinčiame kūne, kurį po “Galvos” išspausdinimo (1920) Merleau-Ponty vadino kūniška schema, ir ką Husserlis dar anksčiau (1908) išryškino kaip mūsų kinestetinį pasyvų “Aš galiu”: mano Leib, ir vėliau (1918-1926) kaip Triebhabitualität (Husserl, 1966, p.418). Nors tokie pasąmoningi įvykiai nėra, griežtai kalbant, vien tik fiziologiniai ar nerviniai procesai, jie parodo mūsų išgyvenamos sąmonės atsiradimo dinamiką, kuri panaši  į globalios sąmonės atsiradimą iš lokalinių nervinių savybių. Toks funkcionalus (fungierend) įpročio intencionalumas turi automatizmo dalį, kurią Husserlis vadina individualiu Habitualität ir kolektyviniu Sedimentierung, tačiau kitaip nei nervinės sistemos procesuose, kuriose pasirodo nervinės savybės, Aš turiu galimybę reaktyvuoti, kaip sako Husserlis, tokį pasąmoningą funkcionalumą ir taip jį įsisąmoninti.

Maža to, aš gana sąmoningai vengiau būdvardžių iki-sąmoningas, iki-asmeninis, iki-noetinis ir ypač iki-reflektyvus, nes abejoju ar tokie pasyvūs procesai yra ankstesni už sąmonę. Toks linijine laiko samprata paremtas požiūris kyla iš perdėto pasikliovimo vienetiniais empirinės ontogenezės (kūdikių atveju) arba sąmonės filogenezės modeliais (gyvūnų atveju). Vietoj to aš siūlyčiau nelinijinę laikišką cirkuliaciją tarp abiejų šių lygių.

(b) Transcendentinė genezė ir metafizika

Vis dėlto, imanentinę genezę būtina papildyti transcendentine geneze, kuri reikalauja atsižvelgti į tą faktą, kad įkūnytos sąmonės negalima suvesti nei į pliką kūnišką funkcionalumą, nei į abstraktų reflektyvų suvokimą. Subjektyvumas yra tikrai įkūnytas, jei jame yra savęs transcendavimo judesys, procesas, kuriuo sąmonė save peržengia. Taigi būtent save peržengiantis ego yra tai, kas statoma ant kortos mistikų ir išminties tradicijos pasekėjų patyrimuose.

(c ) Transcendentalinio empiricizmo link

Remdamasi abiem vienas kitą papildančiais procesais – imanentiniu iškilimu ir transcendentiniu savęs peržengimu, – genetinę fenomenologiją siūlyčiau pavadinti transcendentaliniu empiricizmu. Šiuo vardu, kurį pirmas įvedė Landgrebe gana ryškiame keturiasdešimtųjų veikale Faktizität und Individuation (Landgrebe,1982), o po to – šešiasdešimtaisiais - perėmė Derrida (Derrida, 1997), aš norėčiau sustiprinti dinaminę apykaitą tarp empirinių mokslų ir transcendentalios fenomenologijos ir parodyti kaip jie gali praturtinti vienas kitą.

3. Empatiškas išgyvenimas

Toks metodologinis pagrindas padeda mums geriau suprasti pagrindinę Husserlio tarp-subjektyvumo patirtį – empatiją.

Panagrinėsiu keturias skirtingas ir viena kitą papildančias empatijos stadijas, pabrėždama dvi pirmąsias ir apibendrindama trečią bei ketvirtą.

1. Pasyvus mano išgyvenamo kūno ir tavo išgyvenamo kūno asocijavimas
2. Įsivaizduojamas savęs perkėlimas į tavo psichines būsenas
3. Interpretatyvus tavęs suvokimas kaip man svetimo
4. Etinė atsakomybė prieš tave kaip asmenį (džiugų ir kenčiantį)

(a) Paarung (jungtis)

Nėra taip, kad empatiją pirmiausiai ir labiausiai lemtų mano regėjimu suvokiamas kito kūnas, tarytum daugiausia kuo turėtume rūpintis būtų dviejų perceptuojančių ir reflektuojančių kūno vaizdinių susitikimas. Empatija glūdi daug pasyvesniame ir pirmapradiškesniame abiejų mūsų išgyvenamų kūnų (mūsų kūnų schemų) patyrime.

Tokį hyletinį pogrindį Husserlis vadina Paarung (jungtimi). Jungtis yra asociatyvus procesas, kuriame mano ir tavo išgyvenami kūnai patiria panašų mūsų lytinčių, klausančių, reginčių, iki-percpetyvių kūno stilių, mūsų įkūnytos elgsenos pasaulyje ir mūsų afektyvių ir aktyvių kinestetinių veiksmų ir įpročių funkcionalumą. Jungtis yra holistinė mūsų išgyvenamų kūniškumų panašumo patirtis.

Tai yra empatiją grindžiantis procesas, be kurio negalima jokia tolimesnė tarp-subjektyvumo patirtis, ar tai būtų nepanašumo (patologinio arba ne) patirtis, ar susitelkimas tik ties vienu kūno aspektu (žvilgsnių susitikimo ar rankų paspaudimo patirtys).[4]

(b) sich Hineinphantasieren

Patyrusi tokį globalų mūsų kūnų stilių panašumą, aš gana spontaniškai vaizduotėje perkeliu save į tave. Tave užpuola nemalonūs prisiminimai, malonina tam tikros svajos, neramina tamsūs jausmai. Tu man pasakoji apie tokias psichines būsenas ir aš tučtuojau perkeliu jas kaip galimas sau. Prisimenu panašių mentalinių būsenų patirtis ir tada galiu pajusti empatiją. Įsivaizduojamas savęs perkėlimas siejasi su mūsų įkūnytų psichinių būsenų bendradarbiaujančiu susitikimu (cooperative encounter), kaip, sekdamas Husserliu, šią antrą empatijos stadiją pavadino Spiegelbergas (Spiegelberg, 1971; 1995).

Husserlis turi pavadinimą ir šiai antrai stadijai: sich Hineinphantasieren. Aš esu čia ir įsivaizduoju, kad einu ten, kur dabar esi tu; atvirkščiai, tu esi čia (ten, kur einu aš) ir įsivaizduoji, kad eini ten, kur esu aš (mano čia). Tiesiog mes vienu ir tuo pačiu metu keičiamės vietomis: per įsivaizduojamus kinestetinius kūniškus mainus mes galime apsikeisti savo psichinėmis būsenomis. Ši antra stadija yra labai kūniška, nes remiasi konkrečiu dinamišku įsivaizdavimo erdviškumu.[5]

Kitus du žingsnius: (3) supratimą ir bendravimą ir (4) etinę atsakomybę galima apibendrinti taip: trečia empatijos stadija įtraukia išraišką (verbalinę arba ne) ir interpretaciją, sukuriančią supratimo (arba, žinoma, nesusipratimo) galimybę. Tai – kognityvus žingsnis. Ketvirtas žingsnis susijęs su etika, afektu ir suvokimu kito kaip turinčio emocijas: kančią, džiaugsmą. Čia daug labiau nei Husserlis gali padėti Scheleris savo Nature and Forms of Sympathy pateikęs įvairius simpatijos aprašymus.[6]

Šios keturios stadijos nėra išsidėsčiusios chronologine tvarka, tačiau, pasak Gendlino, atitinka patyrimo logiką (Gendlin, 1962). Jos pasirodo drauge mūsų tarp-subjektyvioje patirtyje, kuri kiekviename etape yra struktūruota, pasak Husserlio, išgyvenamo analogizavimo (Analogisierung). Kiekvienu akimirksniu, kai kitas patiria ir konstituoja mane kaip kūną panašų į savo kūną, aš patiriu ir konstituoju jį/ją tokiu pačiu būdu kaip panašų į mane (išorinis panašumas); tačiau, konstituodamas mane kaip kūną, kitas atveria man mano kūną kaip objektą, kurį aš apgyvendinau kaip įprastą ir nerefleksyvų išgyvenamą kūną; tuo tarpu, konstituodamas kito kūną kaip įprastinį ir nerefleksyvų išgyvenamą kūną, aš atveriu kitam jo/jos kūną kaip subjektą, kurį jis ketino objektyvizuoti (vidinis panašumas).

Pasirodo, kad šis abipusis atradimas yra tarp-subjektyvumas: per kito įsikūnijimą aš tampu visiškai įsikūnijęs ir suvokiu mano paties funkcionalaus išgyvenamo kūno konstitutyvų pasislėpimą ir užmarštį kaip tik tuo momentu, kai kitas įgyja tokį savęs suvokimą (Depraz, 1995).

II. Ribiniai subjektai padeda man atverti mano paties subjektyvumą kaip susvetimėjusį[7]

Vėlyvuosiuose rankraščiuose Husserlis dažnai kartu mini kūdikius/vaikus, gyvūnus/žvėris, pamišėlius/bepročius, svetimšalius/ateivius/svetimus, kaip priešingus tam, ką jis vadina normaliu subjektyvumu (suaugusiu, žmogišku, blaiviu/racionaliu ir priklausančiu pažįstamai moderniai aplinkai). Tačiau šie nenormalūs subjektai jokiu būdu nėra prastesni. Husserlio normalumo/nenormalumo teorija nėra normatyvi, galinti sukurti vertybinę hierarchiją. Steinbockas labai teisingai pastebi:

          Terminai, kurios Husserlis vartoja kaip priešingus išraiškoms normal ir Normalität yra būdvardinės anomal formos ir daiktavardis Anomalität. Puikiai žinoma, kad terminai anomal, angliškai anomalous (anomalus) buvo nekorektiškai išvesti iš graikiško nomos ir lotyniško norma (reiškiančio taisyklę arba įstatymą) neigimo. Vietoj to, anomal yra graikiško an-omalous (reiškiančio tiesiog nelygumą, neglotnumą) vedinys. Priešingai šiuolaikinei vartosenai, anomalija (iš anomalia) buvo viso labo tik aprašantis terminas ir neišreiškė normatyvaus normalumo neigimo, tai yra nenormalumo.   

(Steinbock, 1995, p.132;Canguilhelm, 1966, p.81)

Nebūdami ydingais subjektais, kuriems kažko tai trūktų, kūdikiai, gyvūnai, pamišėliai ir ateiviai yra dosnūs subjektai, leidžiantys ir verčiantys mus sužinoti ir susipažinti su mums nežinomomis mūsų pačių plotmėmis ir naujais mūsų pasaulio horizontais. Jie mus praturtina ir praplečia mūsų pasaulį. Kaip dosnūs, generatyvūs subjektai, jie pagimdo mumyse naujus požiūrius; kaip ribiniai subjektai, kaip aš juos vadinu, sekdama Husserliu (Limes-Subjekte), jie tiesia kelią neribotam mūsų egotinio subjektyvumo atvėrimui.

Susitelksiu ties minėtais keturiais ribinio-generatyvaus subjektyvumo tipais. Taip pat turėsiu omenyje ir kitus subjektus, kuriuos būtų galima aprašyti panašioje perspektyvoje: miegančius, sapnuojančius subjektus; sergančius, silpnus, ligotus, pavargusius, nustekentus, išsekusius subjektus; taip pat mylimus, aistringus, džiugius subjektus. Visi šie subjektai parodo, kaip mūsų subjektyvumas gali bet kokiu momentu vidujai pasikeisti, išsicentruoti, kitaip tariant, sau pačiam susvetimėti.

1. Kūdikiai

Šiame pristatyme remiuosi visų pirma Husserlio rankraščiu Das Kind.Die erste Einfühlung (Husserl, 1966, pp.604-8). Šiuose keturiuose puslapiuose teigiama, kad kūdikis visada jau turi pasaulio horizontą. Nuo pat pradžių kūdikis yra veikiamas hyletinių duomenų ir yra vedinas įprastumo (habitualumo). Jis/ji nėra amorfiška solipsistinė pirminė ir chaotiška tikrovė kaip manė Merleau-Ponty ir Wallonas. Norėdamas išryškinti pačias ankstyviausias skirtis, kurias gali padaryti kūdikiai, Husserlis kalba apie Urkind (pirmapradį vaiką). Tačiau Urkind nėra spekuliatyvus žodis. Rankraštyje toliau kalbama apie nėštumo periodo skirtis tarp das mutterleibliche Kind (vaiko vis dar esančio motinos gimdoje), kuris jau turi kinestetines patirtis, das Wickelkind (kūdikio) ir das Neugeborene (naujagimio), jau turinčių motorinius įpročius, kuriuos galima atsekti dar iš nėštumo periodo:  nuo pat užsimezgimo turimus pasaulio suvokimus. Taigi naujagimis turi labai sudėtingą afektyvią ir kinestetinę sąmonę, tačiau Husserlis neigia, kad jis/ji gali būti pasirengęs išvystytam laikiškumui (nėra nei atminties nei retencijos) arba refleksijai.

Empatijoje svarbiausias yra motinos vaidmuo: kūdikiui ji jau labai anksti yra lytos ir regėjimo vienovė, nors kūdikis ją patiria kaip išgyvenamą kūųną, o ne kaip kūną-objektą. Taigi kūdikio ir motinos empatija prasideda labai anksti (vaikas vis dar yra suvystytas) – pirmaisiais mėnesiais. Tačiau tokia empatija nėra pagrįsta objektyvuojančiu intencionalumu: tai yra pasyvus, latentinis, paveikus, afektyvus ir aklas intencionalumas, kaip kad vadina jį Husserlis. Tai nereiškia, kad tarp kūdikio ir motinos nėra jokio skirtumo, tačiau skirtumas tarp kūdikio ir motinos savasties nėra objektyvus. Maža to, tokia empatija daugiausia yra afektyvi. Pirminė kinestetinė ir afektyvi pasaulio-sąmonės genezė ir ankstyvoji pasyvi, affektyviai paveiki empatija yra du aspektai, kuriems puikiai dera Sterno analizė apie savasties atsiradimą ir jos afektyvų prisiderinimą (Stern, 1985).

Nors Husserlis nelabai detalizuoja, kokiu būdu kūdikis įeina į empatijos santykį, bent vienoje vietoje jis pabrėžia imitacijos svarbą:

In der Vergemeinschaftung, die schon ganz ursprünglich und in jedem von der Kindlichkeit an menschliches Leben ausmacht, spielt die Nachahmung eine ständige grosse Rolle. […] Die menschlichen Kinder wachsen uns werden zur reife hin durch Nachahmung und durch Belehrung […].[8]

Remdamiesi gausia Meltzhoffo medžiaga apie nematomą kūdikių imitaciją (Meltzhoff ir Moore, 1995), įgyjame puikų atsparos tašką detalesnei patirtinei pirminės imitacinės kūdikio empatijos analizei.

2. Gyvūnai

Vėlesniuose trisdešimtųjų rankraščiuose Husserlis pateikė daug pabirų nuorodų į gyvūnus. Siekdama bendrai apjungti skirtingus jo koncepcijos bruožus, pradėsiu nuo trijų trumpų citatų:

Auch das Tier hat so etwas wie eine Ichstruktur. […] Tiere, animalische Wesen, sind wie wir Subjekt eines Bewußtseinslebens, in dem ihnen in gewisser Weise auch ‘Umwelt’ als die ihre in Seinsgewißheit gegeben ist.[9]

Die Tiere finden wir in unserer Welt vor durch eine Einfühlung, die eine assimilierende Abwandlung der mitmenschlichen Einfühlung ist.[10]

Wir verstehen aber Tiere auf dem Umweg über das Menschenverstehen.[11]

Schon bei Tieren: sich wechselseitig verstehen und als ‘Ich’ die Wünsche, die Wollungen des anderen Ich verstehen, die auf ‘mein’ Ichverhalten gehen – so wechselseitig, und das im aufeinander Gerichtetsein und schon bewußt auf mitteilenden Ausdruck für den Anderen gerichtetsein. Wie die Köhlerschen Affen im Miteinander, in ihren höflichen Begrüssungen, in ihren Spielen als miteinander spielen[12].

1)      Gyvūnai yra egotiniai subjektai pilna šio žodžio prasme: Husserliui tai reiškia, kad jie turi išgyvenamas patirtis, intencionalią sąmonę ir pasaulio-sąmonę.

2)      Kaip žmonės gyvūnus mes patiriame empatijos dėka. Mes jaučiame jiems empatiją, o tai reiškia, kad jie taip pat empatizuoja. Todėl mes priskiriame jiems psichines, kognityvines arba afektyvias būsenas.

3)      Tačiau gyvūnai taip pat patiria ir įvairias tarpusavio empatijos formas. Husserlis mini švelnų sveikinimąsi ir žaidimą kartu, liudijančius apie jų tarpusavio supratimą. Čia galima pacituoti Merleau-Ponty: “Ce qui existe, ce nesont pas des animaux séparés, mais une inter-animalité.” (“Egzistuoja ne vienas ar kitas gyvūnas atskirai, bet vienas tarp-gyvūniškumas”- vertėjas) (1995, p. 247).

Priešingai nei Gallupas (1982), Husserlis netvirtina, kad gyvūnai turi savimonę, nors priskiria jiems ego ir intencionalų pasaulio įsisąmoninimą. Tačiau, skirtingai nei Povinelli (1998) ir panašiai kaip Gallupas, tokios nerefleksyvios sąmonės, jo manymu, pakanka, kad jie turėtų empatiją, tarpusavio ar žmonių atžvilgiu. Pagaliau, kaip ir de Waalis (1996), Husserlis yra labai jautrus įvairioms gyvūnų tarpusavio empatijos formoms.

Šalia kūdikių ir gyvūnų, Husserlis taip pat kalba apie dar dvi produktyvias ir ribines subjektyvumo formas: bepročius ir ateivius/svetimus subjektus. Kūdikiai ir gyvūnai parodo hiletinį ir kinestetinį, -t.y. imanentinį- nerefleksyvų, bet labai afektyvų sąmoningumą ir embrionines empatiškų santykių formas: šia prasme jie yra pasyviai ir habitualiai susvetimėję subjektai, sąlygojantys tarp-subjektyvumo kaip tarp-afektyvumo formų atsiradimą. Tuo tarpu bepročiai ir svetimi, priešingai, parodo mums  hyper-refleksyviai susvetimėjusį ego, taigi ir daugiau ar mažiau silpnesnes empatijos formas.

3. Bepročiai

Kaip ir anksčiau, pradėsiu dvejomis Husserlio citatomis:

          Jeder kann verrückt werden, und sich selbst kann mein Verrücktwerden vorstellen, wenn ich schon Andere in einstimmiger Erfahrung habe und mir entsprechenend denke, daß meine Erfahrungseinheiten sich auflösen, daß wieder sich solche bilden […].[13]

          Können nicht alle verrückt werden, und wäre es nischt möglich, daß überhaupt viele reine Subjekte für sich sind, aber in einem weltlosen leben, somit ahne alle Gemeinschaft, die offenbar eine gemeinsam konstituerte Welt voraussetzt? […] Dann wäre […] eine Vielheit von solipsistischen egos […].[14]

Husserliui bepročiai (ir paradigmatiškai, tačiau ne išimtinai, šizofrenikai) dažnai labai sąmoningai patiria savo vieningos egotinės sąmonės skilimą. Šia prasme jie yra pavyzdiniai susvetimėję subjektai. Tačiau toks susvetimėjimas su savimi nėra pasyvus ar habitualus, kaip kūdikių ar gyvūnų atvejais: jis labai refleksyvus ta prasme, kad jie dažnai labai gerai suvokia, kada jiems tai vyksta, nors nepajėgia šio psichinio kliedesio išvengti arba netenka proto kaip tik jo laukdami.

Čia Husserlis tvirtina, kad (1) toks jų ego skilimas nėra negrįžtamas, (2) tokį savo sąmonės skilimą gali patirti kiekvienas/-a. Taigi beprotybė nėra patirtis, kuri būtinai atskiria mane nuo kitų. (1) Aš galiu susigrąžinti sveiką protą; (2) kitas gali jį patirti taip pat kaip jį patiriu aš.

Priešingai tradiciniam požiūriui, reikalaujančiam psichotinius žmones izoliuoti, Husserlis kviečia rimtai atsižvelgti į mažiausiai dvi skirtingas tarp-subjektyvumo formas, kurios egzistuoja (1) tarp bepročių ir (2) tarp bepročių ir psichiškai sveikų žmonių.

Patirdami radikalų savęs suskilimą (Ichspaltung), bepročiai šizofreniški žmonės nuosekliai siekia pasitraukti į save. Skirtingai nei normalūs suskilimai (atmintis, vaizduotė, refleksija), suteikiantis vertingus vidinius šaltinius, leidžiančius patirti kitus, šizofreniškas susvetimėjimas su savimi visų pirma sukelia paradoksalų užsidarymo efektą kaip radikalią solipsizmo atmainą. Husserlis pastebi, kad bepročių tarp-subjektyvumas todėl yra tikras ko-solipsizmas. Kiekvienas išprotėjęs asmuo gyvena savo monadiškame pasaulyje kartu su panašiais bėdžiais, tačiau nepajėgia jo komunikuoti.

Tačiau psichozė nėra tik atskirianti patirtis. Neseni psichiatrijos darbai (Blankenburg, 1971; Kimura, 1992; Grivos, 1992) pabrėžia empatinį tarp-subjektyvumą veikiantį tarp sveikų ir bepročių; t.y. tarp psichiatro ir jo/jos paciento. Kaip jau andai sakė Husserlis: kiekvienas gali netekti proto. Genetinėje perspektyvoje šį kartą jis pabrėžia išprotėjimo procesui priešingą galimybę atsistatyti.  Tai, kad aš kiekvienu momentu galiu patirti radikalią susvetimėjimo su savimi pačiu galimybę ir tai, kad aš kasdien patiriu mažiau radikalius  susvetimėjimus su savimi atsimindamas ir reflektuodamas,  rodo, kad bepročiams galiu patirti gilią empatiją. Tokia beprotybės manyje galimybė sukuria patirtinę mano empatijos bepročiams sąlygą.

4.      Svetimšaliai

Užbaigdama ir siekdama pateikti ataskaitą apie visą Husserlio tarp-subjektyvumo teoriją, pamėginsiu suteikti keletą trumpų nuorodų apie tarp-subjektyvumą, kurį patiriame su svetimšaliais, svetimais arba ateiviais.

Jei kūdikiai ir gyvūnai paprastai priklauso pirmai mano trumpai apmestos empatijos stadijai (t.y. Paarung, jungimuisi kaip kūniškai pasyviai asociacijai), o psichotiniai šizofrenikai  - antrai stadijai (t.y. sich Hineinphantasieren - įsivaizduojamam savęs perkėlimui), svetimšaliai atskleidžia tiek asmeninės komunikacijos, tiek emocingos etikos terpę. Svetimšaliai kaip ir kūdikiai, gyvūnai ar bepročiai padeda išplėsti mūsų pačių subjektyvumą. Skirtingai nei visi kiti, svetimšaliai jau yra įsikūniję bendruomeniškame, kultūriniame ir istoriškai susiklosčiusiame pasaulio horizonte.

Aš kaip subjektas per empatiją kūdikiams ir gyvūnams ne tik reaktyvuoju savo paties afektyvius kinestetinius arba habitualius pradmenis (tiek ontogenetinę, tiek filogenetinę sąmonę), ar atsiveriu galimiems įsivaizduojamos beprotybės pasauliams, bet man yra duotas ir sudėtinis kultūrinis, istorinis ir bendruomeniškas pasaulis. Čia Husserlis pateikia gana turtingus Heimwelten ir Fremdewelten aprašymus. Svetimšalių sąmonė yra gili, bendruomeniška ir istorinė sąmonė, kaip ir aš pats/-i esanti tam tikros istoriškai susiklosčiusios bendruomenės subjektu.

Todėl tarp-subjektyvi empatija šiuo atveju yra virš-individuali, peržengianti veidu-į-veidą santykius ir priverčianti mane kalbėti apie kolektyvines patirtis kaip tokias. Protėvių ir būsimų kartų atžvilgiu, kaip labai anksti pastebėjo Schützas (1964), Aš patiriu tiek savęs suvokimą, tiek savęs peržengimą. Taip susvetimėjimas su savimi virsta produktyviu mano ribotos savasties, priklausančios neribotai kartų grandinei, peržengimu.

Taigi, aptardama kūdikius, gyvūnus, bepročius ir svetimšalius, aš išskyriau skirtingas empatijos stadijas: (1) pasyvią asociaciją kaip hyletinę-kinestetinę empatiją pirmųjų dviejų atžvilgiu; (2) erdvinę įsivaizduojamą empatiją trečiųjų atžvilgiu; ir pagaliau (3) asmeninę, bendruomenišką, istorinę, etinę empatiją. Susitelkimas ties viena ar kita tokios daugiasluoksnės Husserliškos empatijos stadija leidžia atsigrįžti į mano pačios subjektyvumą, kuris šioje susvetimėjimo su savimi įvairovėje, t.y. hyletiškai kinestetiniame, atsiminimų/vaizduotės ir bendruomeniškai istoriniame virsme kitu, labai praturtėja.

Literatūra ir nuorodos

Blankenburg, W. (1971) Der verlust der natürlichen Selbstverständichkeit, Ein Beitrag zur Psychopatologie Symptomarmer Schizsoprenien (Stuttgart: Ferdinand Enke).

Canguilhelm, G. (1966) Le Normal et le Pathologique (Paris: PUF.).

Depraz, N. (1995), Transcendance et incarnation. Le statut de l’intersubjectivité comme altérité à soi (Paris:Vrin).

Depraz, N. (2001), Lucidité du corps. De l’empirisme transcendental en phénoménologie (Dordrecht: Kluwer).

Derrida, J. (1997), Le problème de la genèse dans la philosophie de Husserl (Paris: PUF).

Gallup Jr, G. (1982),’Self-awareness and the emergence of mind in primates’, American Journal of Primatology, 2, pp.237-48.

Gendlin, E. (1962), Experiencing and the Creation of Meaning: A Philosophical and Psychological approach to the Subjective (Glencoe: Free Press, reissued by Evanston:Northwestern UP, 1997).

Grivois, H. (1992) Naître à la folie (Paris: Les empêcheurs de tourner en rond).

Husserl, E. (1966), Analysen zur passiven Synthesis, Hua XI (The Hague: Martinus Nijhoff) p.418.

Kimura, B. (1992), Ecrits de Psychopatologie Phénoménologique (Paris: PUF).

Landgrebe, L. (1982), Faktizität und Individuation (Hamburg, F. Meiner).

Meltzoff, A.N. and Moore, M.K. (1995), ‘Infants’ understanding of people and things: from body imitation to folk psychology, in The Body and the Self, ed. J.Berdmudez, A.Marcel and N. Eilan (Cambridge, MA: MIT Press).

Merleau-Ponty, M. (1995) La Nature (Paris:Seuil).

Povinelli, D.J. (1998), ‘Can animals empathize? Maybe not’, Scientific American, 9, pp. 67-75.

Schütz, A. (1964) Collected Papers II (the Hague: Martinus Nijhoff).

Speigelberg, H. (1971), Doing Phenomenology 4. Phenomenology through various experiences (p.35-54, ypač p.47).

Steinbock, A. (1995) Home and Beyond. Generative Phenomenology after Husserl, (Northwestern UP).

Stern, W. (1985), The Interpersonal World of the Infant (New York: Basic Books).

De Waal, F. (1996), Good Natured. TheOrigins of Right and Wrong in Human and Other Animals (Cambridge, MA: Harvard University Press).

[ Aukštyn ]

© Natalie Depraz, Vygandas Aleksandravičius (vertimas)