Al-Farabi. Apie sapnų priežastį

Versta iš Al-Fārābī's Abhandlung der Musterstaat. Aus Londoner und Oxforder Handschriften. Herausgegeben von Fr. Dieterici, Leiden, E.J. Brill, 1895. Pakartitinai perspaudinta: Abū Nasr Ibn Muhamed Al-Fārābī, Risala fi ara' ahl madina al-faDhila (Der Musterstaat). Herausgegeben von Friedrich Dieterici. Reprint by Institute of the History of Arabic Islamic Science at the Johann Wolfgang Goethe University in Frankfurt, 1999

Vaizduotės galia yra tarpinė tarp juslinės bei racionaliosios galių. Tuo metu, kai juslių maitinančiosios galios patiria jutimus aktualiai ir atlieka atitinkamus veiksmus, vaizduotės galia yra jų paveikiama ir užsiima tomis juntamybėmis, kurias juslės jai pateikia ir joje atvaizduoja. Ji taip pat tarnauja racionaliai galiai bei aprūpina instinktyviąją galią. Tačiau tuo atveju, kai juslinė, instinktyvioji bei racionalioji galia yra pirmosios tobulybės būklėje[i] ir jos neveikia veiksmų, kaip tai atsitinka miegant, vaizduotės galia lieka viena su pačia savimi bei laisva nuo visų tų juslinių vaizdinių, kuriuos joje sukurdavo ar atnaujindavo juslės, ir užsiima tais jusliniais vaizdiniais, kurie yra išsaugoti atmintyje ir joje išlieka. Ji apdoroja šiuos vaizdus tokiu būdu, kad kai kuriuos, (kurie pirma nebuvo sujungti), sujungia vieną su kitu, o kitus vaizdinius, priešingai, vieną nuo kito atskiria. Be vaizdų išsaugojimo atmintyje, ir jų jungimo bei skyrimo, vaizduotės galia atlieka dar trečią veiksmą, o būtent juslinių vaizdinių, kurie yra saugomi joje, pamėgdžiojimą[ii]. Kai kada vaizduotės galia pamėgdžioja juntamybes, kurias pateikia juslės, atitinkamai sujungdama savo turimus vaizdinius, taip kad šie jas pamėgdžiotų. Kai kada ji pamėgdžioja (racionaliosios galios) teikiamas suvokiamybes arba maitinančią bei instinktyviąją galias, o kai kada - kūno mišinį[iii], kuris atsitiktinai tuo momentu pasitaiko žmogaus kūnui. Jei kūno mišinyje vyrauja drėgmė, tai vaizduotės galia ją pamėgdžioja atitinkamu juntamybių sudėliojimu, pvz. vandens ar plaukimo jame vaizdiniu, o jei kūno mišinys yra sausas, pamėgdžioja jį tokiais vaizdiniais, kurie gali šį sausumą atvaizduoti, ir tas pats yra ir su kūno šiluma ar šalčiu.

Jeigu pasitaiko, kad kūno mišinys kuriuo nors metu yra šaltas arba karštas, ir jeigu (kuri nors iš sielos) galių yra kūne savo pavidalu ir forma(hay’atan wa şūratan), tokiu atveju kūnas joje gali suformuoti tą patį mišinį. Tačiau sielos galia priima šį mišinį pagal savo pačios prigimtį, o ne tuo budu, kaip kūnas priima mišinį. Juk kai vienas drėgnas kūnas formuoja drėgmę kitame kūne, pastarasis priima drėgmę ir taip pat tampa drėgnu. Tačiau ši (vaizduotės) galia, kuomet kūnas daro joje ar duoda jai drėgmę, priimą ją, pamėgdžiodama juntamybių pagalba, o racionalioji galia priima drėgmės kasybę tuo, kad ją suvokia, tačiau (nei viena iš šių galių) jos nepriima pačios drėgmės (ir netampa drėgnomis). Ši (vaizduotės) galia, kada joje yra kas nors daroma, priima tai iš tai darančiojo priklausomai nuo to, ką jos substancija(ĵawhar) ir pasirengimas(isti`dād)[iv] gali priimti. Jeigu (vaizduotės) galios substancija gali priimti daiktą, kuris yra joje daromas, netiesiogiai, ir tuo pat metu gali priimti ir tiesiogiai, tokia pat forma, kaip tas daiktas yra į ją įdedadamas – tada galia prima šį daiktą dviem būdais – vienu priima jį tokį, koks jis yra, o kitu atveju pamėgdžioja jį atitinkamomis juntamybėmis[v]. Jei vaizduotės galios substancija gali priimti daiktą tokį, koks jis yra, tada jį atvaizduoja tokiomis juntamybėmis, kurios tiksliai atvaizduoja (taşādufuhā) šį daiką. Tačiau suvokiamybių kaip suvokiamybių vaizduotės galia priimti negali, todėl nepriima jų tokių, kokios jos yra racionaliojoje galioje, bet jas pamėgdžioja atitinkamomis juntamybėmis. Kai kūnas teikia vaizduotės galiai mišinį, kuri jame kokiu nors momentu atsitiktinai pasitaiko, tai vaizduotės galia priima jį juntamybėmis, kurios gali jį pamėgdžioti. Jeigu tai, ką kūnas teikia, gali būti juntama, kai kada gali būti priimama tokia forma kaip duodama, o kitais atvejais pamėgdžiojama kitomis juntamybėmis.Taip pat jeigu (vaizduotės galia) randa instinktyviąją galią turint pasirengimą, artimą jos pačios (šiuo metu turimos) kasybės kokybei, pavyzdžiui pyktį, aistrą ar kokį kitą pastarajai(instinktyviajai galia) būdingą veiksmą, tada (vaizduotės galia) liaujasi atlikti veiksmus, kurie yra jai įprasti ir pamėgdžioja instinktyviąją galią, ir gal būt atsitiks taip, kad bus sužadintos tarnaujančių organų maitinančiosios galios(rawāđi`) ir šie atliks tokius pat veikamus, kaip atliktų ir tada, kai šių veiksmų stimulai yra instinktyviojoje galioje[vi]. Vaizduotės galia, atlikdama šiuos veiksmus, kartais panaši į besišaipantįjį, o kartais į mirusįjį.[vii] Ir ne tik vien šiuo atveju, bet ir tuo atveju, kai kūnas turi tam tikrą mišinį, kurį dėsningai seka tam tikra dispozicija(infi`āl) intinktyviojoje galioje, tuomet (vaizduotės galia) pamėgdžioja šį mišinį, instinktyvios galios veiksmais kylančiais iš šios dispozicijos. Tai įvyksta dar prieš tai, kai ši dispozicija atsiranda instinktyviojoje galioje ir pastaroji sužadina organus, kuriuose yra jai tarnaujančios galios. Pavyzdžiui, jeigu kūne kyla toks mišinys, kuris dėsningai sužadina instinktyviojoje galioje poravimosi aistrą, tuomet šis mišinys yra pamėgdžiojamas poravimosi veiksmais, bei atitinkami organai yra sužadinami poravimo veiksmams ne dėl aistros, kuri kiltų iš tuo metu (esančio realaus aistros objekto), bet vaizduotės galiai pamėgdžiojant aistrą aistros veiksmais. Taip pat yra ir kitų dispozicijų atveju. Gali būti kad žmogus pakyla iš miego, ir ima mušti kitą žmogų arba ima bėgti [lyg nuo kažko], nors ir nebūtų tam jokios išorinės priežasties(wārid). Tokiu būdu tai, ką vaizduotės galia pamėgdžioja, užima (realiai egzistuojančio) daikto vietą taip, lyg egzistuotų tikrovėje. Taip pat (vaizduotės galia) pamėgdžioja racionaliąją galią tokiu būdu, kad joje esančias suvokiamybes atvaizduoja jas galinčiais pamėgdžioti daiktais. Tos suvokiamybės, kurios pasižymi kraštutiniu tobulumu, tokios kaip Pirmoji Priežastis, ar nuo materijos atskirtosios substancijos, ir dangaus [sferos], yra pavaizduojamos tobuliausiomis ir geriausiomis juntamybėmis – daiktais, maloniais žvilgsniui, tuo tarpu netobulas suvokiamybes vaizduotės galia pamėgdžioja niekingais ir netobulais dalykais, bjauriais žvilgsniui daiktais, o kai kada gali pavaizduoti šias [netobulas suvokiamybes] ir kitomis, saldžiomis žvilgsniui suvokiamybėmis.

Veikiantysis intelektas yra priežastis to, kad jo dėka suvokiamybės, kurios yra potencialios tampa aktualiomis, ir kad tai, kas yra potencialiuoju intelektu, tampa aktualiuoju intelektu; o kelias, kurios dėka tai tampa aktualiuoju intelektu, yra racionalioji galia; ji būna dviejų rūšių – teorinė ir praktinė. Praktinė yra ta, kurios dėka atsiranda esamos ir būsimos atskirybės(ĵuz’iyyāt)[viii] ; o teorinė galia yra ta, kurios reikalas yra suvokti ir pažinti inteligibilijas[ix]. Vaizduotės galia yra sąsaja tarp šių dviejų racionaliosios galios rūšių.

Tai, ką racionalioji galia gauna iš veikiančiojo intelekto, yra lyg šviesa akies atžvilgiu. Ir dalis šios šviesos išspinduliuojama į vaizduotės galią, ir tokiu būdu veiksmas, kuriuo [iš racionaliosios galios į vaizduotės galią] perduodamos kai kurios suvokiamybės, vaidina veikiančiojo intelekto vaidmenį vaizduotės galios atžvilgiu. Tuo veiksmu, kai kada perduodamos suvokiamybės, kurios atsiranda teorinėje racionalijoje galioje, o kai kada, atskirybės-juntamybės, kurios atsiranda praktinėje galioje. Suvokiamybes vaizduotės galia priima tokiu būdu, kad pamėgdžioja jas juntamybėmis, kurias savaip sukomponuoja, o atskirybes vaizduotės galia kai kada atvaizduoja tokiomis, kaip jos yra, o kai kada atvaizduoja kitomis juntamybėmis. Šis [atskirybių įsivaizdavimas] yra tai, ką praktinė racionalioji galia įgyja apmąstymo keliu, tai gali būti [suvokimas] apie dabar esamus ar apie būsimus dalykus; tačiau vaizduotės galioje visa tai gaunasi [tiesiogiai], netarpininkaujant apmąstymui, ir dėl to atsiranda šiuose daktuose po to, kai tai yra išvedama racionaliojoje galioje apmąstymo būdu.[x] .

Kai kada veikiantysis intelektas duoda vaizduotės galiai atskirybes sapnų ar teisingųjų regėjimų pavidalu, arba duoda jai suvokiamybes, kurias ši priima tokiu būdu, kad jų vietą užima jų pamėgdžiojimas pranašysčių apie dieviškuosius dalykus pavidalu. Visa tai paprastai būna sapne, o budėjimo metu pasitaiko tik labai retai ir nedaugeliui asmenų; o tai, kas būna miego metu, daugeliu atveju būna atskirybės, o suvokiamybės – tik labai retais atvejais.

Tuo atveju kai vaizduotės galia žmoguje tampa labai stipri ir tobula, juntamybės, įeinančios į ją iš išorės neužvaldo jos tiek, kad ji būtų pilnai panardinta jose; taip pat ji nėra [pilnai] pajungiama tarnauti racionaliajai galiai, bet išlaiko didelį [galių] perteklių, kuriuo gali veikti tik jai būdingus veikmus. Kai kada vaizduotės galios būvis, užsiimant šiais dviem dalykais[xi], ir budėjimo metu būna toks pat, kaip miego metu, kai vaizduotės galia išsivaduoja nuo jųdviejų. Daug kas iš to, ką teikia Veikiantysis Intelektas, yra vaizduotės galios įsivaizduojama, pamėgdžiojant regimomis juntamybėmis. Po to [kai tie vaizdiniai susidaro vaizduotės galioje], jie yra sugrąžinami[xii] ir nupiešiami juslinėje galioje. Po to, kai šie vaizdai atsiranda bendrojoje juslinėje galioje, jie gali paveikti regimąją galią, kuri savo ruoštu projekuoja šiuo piešinius į orą, gretimą akiai, apšviesdama ją akies spinduliais[xiii]. Jeigu šie piešiniai atsiranda ore, jie sugrįžta ir atvaizduojami pirmiausia akyje, po to atsispindi į bendrąją juslinę galią, o iš ten – į vaizduotės galią[xiv]. Kadangi visi šie reiškiniai nepertraukiamai seka vienas kitą, todėl tai, ką duoda Veikiantysis Intelektas, tampa regimu šiam žmogui.Tais atvejais, kad vaizdiniai, kuriais vaizduotės galia pamėgdžioja [iš Veikiančiojo Intelekto] gaunamus daiktus, yra begalinio grožio ar tobulumo, tada juos regintysis sako, kad Dievas turi nuostabią ir iškilią didybę; jis mato nuostabius daiktus, kurie negalėtų egzistuoti kituose esiniuose.

Jeigu žmogaus vaizduotės galia pasiekia tobulumo viršūnę, nėra kliūties, kad budėjimo metu priimtų iš veikiančiojo intelekto esamas ir būsimas atskirybes, bei jų pamėgdžiojimą juntamybėmis, bei priimtų atskirtųjų substancijų pamėgdžiojimus ir juos regėtų. Dėka to, ką [šis žmogus] priima iš suvokiamybių, jam yra teikiama pranašystė apie dieviškuosius dalykus. Tai yra tobuliausias rangas, kuris atbaigia vaizduotės galią, bei tobuliausias rangas, kurį žmogus savo vaizduotės galia gali pasiekti. Žemesnį rangą sudaro tie, kurie iš visų šių dalykų dalį mato budėjimo metu, dalį miego metu, ir kas įsivaizduoja šiuos dalykus savyje, bet nemato jų akimis. Dar žemiau yra tie, kurie mato visus šiuos dalykus tik miego metu; šių pastarųjų žodžiai(aqāwīl), kuriais jie interpretuoja [regimus vaizdus], būna pamėgdžiojimai, simboliai, mįslės ir prilyginimai. Pačios pastarosios kategorijos viduje esama didelių skirtumų - esama tokių [žmonių], kurie priima atskirybes ir mato jas tik budėjimo metu, bet nepriima suvokiamybių; o kai kas priima suvokiamybes ir mato jas budėjimo metu, bet nepriima atskirybių; taip pat esama tokių, kurią priima tik tai kai kurias [suvokiamybes ar atskirybes] bei jas regi, o nepriima kitų; arba tie, kurie mato daiktą budėjimo metu, tačiau nepriima kai kurių dalykų miego metu; dar yra tokių kurie nepriima nieko budėjimo metu, bet tai ką priima, priima tik miego metu, ir priima miego metu tik atskirybes, o nepriima suvokiamybių; yra tokie, kurie priima kai ką iš to, o kai ką iš to; galiausiau yra tokie, kurie tepriima tik kai kuriuos dalykus iš atskirybių, ir daugelis žmonių yra būtent tokie. Šioje paskutinėje kategorijoje žmonės taip pat skiriasi vienas nuo kito. Visi šie paminėtieji dalykai teikia pagalbą racionaliajai galiai.

Su žmogumi gali atsitikti atsitiktinybės[xv](`awāriđ), kurios pakeičia žmogaus mišinį(mizāĵ), ir žmogus tampa pasirengęs tam, kad priimtų kai ką iš to, ką teikia Veikiantysis Intelektas, miego metu, o kai ką budėjimo metu. Kai kuriems iš jų visa tai išlieka ilgesnį laiką, o kai kuriems tik tam tikrą [trumpą] laiką ir po to išnyksta. Taip pat žmogui gai pasitaikyti tokios atsitiktinybės, kuriomis jo mišinys yra sugadinamas ir [to pasėkmė] yra vaizduotės sugadinimas[xvi], toks žmogus mato vaiuzdinius, kuriuos sukomponuoja vaizduotės galia, tokių formų, kurios nėra nei būtis, nei būties pamėgdžiojimas, ir tai yra turintieji tulžies peteklių(mamrūrīn), bepročiai ir panašūs į juos.

[i] . Pirmoji tobulybė(prima perfectio), kada tam tikras gebėjimas egzistuoja potencialiai(pvz. žmogus moka kinų kalbą), bet aktualiai šiuo gebėjimu duotu momentu nesinaudoja(tai yra, šiuo met nekalba ir nerašo kiniškai). Pirmoji tobulybė gali būti priešinama tiek grynai potencialybei(turi gebėjimą išmokti kinų kalbą, bet dar nemoka), ir antrąjai ar paskutinei tobulybei(aktualiai kalba ar rašo kinietiškai)

[ii] . Pamėgdžiojimas(taħākī) yra al-Fārābī suprantamas, kaip analoginis-simbolinis vieno realybės lygmens(pvz. juslinio ar noetinio) atvaizdavimas vaizduotės galioje sukauptais ir apdorojamais vaizdiniais tokiu būdu, kad vaizduotės galios kuriamas vaizdas analogijos būdu atitiktų minėtų lygmenų realijas.

[iii] . Mišinys(mizāĵ) yra atitinkamas pirminių pradų – drėgmės, sausumo, šilumos ir šalčio, ir antrinių pradų – vandens( šaltis + drėgmė), žemės( šaltis + sausumas), oro (šiluma + drėgmė) ir ugnies(šiluma + sausumas) atitinkamas santykis ir pasiskirstymas žmogaus organizme.

[iv] Vėlesnėje filosofijoje(visų pirma Ibn `Arabī filosofijoje) individo( o ne vien atskiros žmogaus galios) ontologinio pasirengimo(isti`dād) sąvoka buvo labai išplėtota ir laikoma apsprendžiančia būdą, kuriuo individas regi ir suvokia Dievą bei pasaulį. Kadangi skirtingų subjektų pasirengimai yra skirtingi, todėl Ibn `Arabī darė radikalias reliatyvistines išvadas apie skirtingų pasaulio regėjimo būdų egzistavimą bei jų nesuvedamumą vienas į kitą. Al-Fārābī toks radikalus nebuvo. Jam už visų skirtingų vaizdinių slepiasi ta pati amžinoji filosofija, kurią jis tarėsi aptikęs, harmonizuodamas Platono ir Aristotelio filosofijas. Visi vaizduotės galios vaizdiniai(o jų skirtingumu skirtingoms bendruomenėms al-Fārābī ir aiškina skirtingų religijų egzistavimą) galiausiai gali būti redukuoti į vienas ir tas pačias inteligibilijas, kurių skirtingomis išraiškomis jie visi yra.

[v] Taigi juslinio pasaulio objektus vaizduotės galia gali priimti arba tiksliai juos pamėgdžiojančių atvaizdų forma, arba juos alegoriškai-metaforiškai pamėgdiojančių atvaizdų dėka, pvz. narsus ir galingas karžygys gali būti tiesiogiai pavaizduotas kaip žmogus, arba metaforiškai kaip liūtas; tuo tarpu viršjusliniai objektai vaizduotėje negali būti atvaizduoti tiesiogiai, pavyzdžiui Švenčiausioji Trejybė, tačiau Trejybė gali būti vaizduotės atvaizuota, tarkime, trijų angelų arba trilapio dobilo forma

[vi] Paprastesniais žodžiais tariant, jeigu mūsų vaizduotė įsivaiduos skanų kepsnį, gali imti tekėti seilės, kaip ir tikrovėje regint kepsnį, arba jei įsivaizduosime prieš save savo priešą, tai gali instinktyviai susigniaužti kumščiai, lyg iš tikro jį regėtume prieš save ir pan.

[vii] Nelabai lengva suprasti, ką al-Fārābī nori pasakyti šiuo teiginiu. Gal būt tai, kad kai kada vaizduotės galia pamėgdžioja aktyviai, iškraipydama(“kaip besišaipantysis”), o kai kada pamėgdžioja pasyviai(kaip mirusysis, kuris tik patiria, bet neveikia).

[viii] Tai yra konkretūs dalykai ar reiškiniai, o ne bendrybės ir abstraktūs dalykai

[ix] Bendruosius dalykus

[x] Nelabai suprantama. Logiškai žiūrint turėtų būti ne “po to”(ba`d), bet “prieš tai”(qabl), kadangi vaizdiniai, kurie betarpiškai atsiranda vaizduotės galioje, turėtų rastis pirmiau, negu apmąstymo būdu išvedami dalykai.

[xi] T.y. tarnavimu juslinei ir racionaliajai galiai.

[xii] Bet jau nebe tokiu pavidalu, kaip kad buvo regėti juslinės galios, bet kaip sukombinuota vaizduotės galios, pavyzdžiu gali būti kentauras, kurį vaizduotės galia suformuoja iš arklio ir žmogaus juntamybių, gaunamų iš juslinės galios, ir sugrąžina paskui į juslinę galią.

[xiii] Al-Fārābī laikų regėjimo teorijose buvo įsivaizduojama, kad akis pati spinduliuoja savo spindulius į išorę.

[xiv] Al-Fārābī tokiu būdu postuluoja individualaus “aš” gebėjimą produkuoti daiktus išorinėje realybėje. Tiesa, iš šio dėstymo nėra visai aišku, ar išorinėje realybėje sukurtas daiktas yra visai realus, “iš kūno ir kraujo” ar tai savotiška holograma(greičiau paskutinis atvejis) ar jį galėtų matyti tik jo kūrėjas, ar ir kiti. Ibn al-`Arabī savo veikale “Fuşūş al-ħikam” taip pat kalba apie apie galimybę individui kurti daiktus išorinėje realybėje, tačiau ne vaizduotės galia ir “akių spinduliavimu”, o tiesiogiai dvasine mistiko-sufijaus energija(himma). Panašus atvejis gal būt yra su garsiuoju indų mistiku Satya Sai Baba, kuris, esą, galįs materializuoti daiktus iš nieko.

Vaizduotės pasaulio samprata Ibn al-`Arabī filosofijoje taip pat nemažai skiriasi nuo al-Fārābī. Analogiškai kaip ir Suhrawardī, Ibn al-`Arabī išskyrė “vaizduotės pasaulį” (`ālam al-xayāl), kaip savarankišką būties lygmenį tarp materialiojo ir “abstrakčių idėjų bei bekūnių dvasių” pasaulio. Pati vaizduotė jo skirstoma į subjektyviąją, “susietąją” vaizduotę(xayāl al-muttaşil) ir objektyviąją, “atsietąją” vaizduotę(xayāl al-munfaşil). Pirmoji iš jų yra tokia pat individuali vaizduotės galia, kaip ir al-Fārābī aprašytoji, o pastaroji yra objektyvi, nuo individualių subjektų nepriklausanti vaizduotės galia, kuri atsiranda materialų kūnų pavidalams “kopiant” į vaizduotės pasaulį, o abstrakčioms idėjoms ir bekūnėms dvasioms leidžiantis į jį. Tokiu būdų materialūs pavidalai bei idėjos ir dvasios ten kombinuojasi ir sudaro vaizdinius, kurie vaizduotės pasaulyje ima gyventi savo savarankišką gyvenimą ir kurie gali įsiveržti į individualią vaizduotę, ar priešingai individuali vaizduotė gali pakilti į vaizduotės pasaulį ir juos ten pažinti. Vaizduotės pasaulio objektai, Ibn al-`Arabī požiūriu skyrėsi savo sąvybėmis nuo materialiojo pasaulio(pvz. fizinio pasaulio kaita yra lėtesnė ir materialių suvaržymų(sakytume – gamtos dėsnių) apribota, tuo tarpu vaizduotės pasaulio pavidalų kaitai jokių objektyvių ribų nesą.

[xv] Arba akcidentai.

[xvi] Kaip matyti, al-Fārābī aiškiai skiria žmones, reginčius “teisingus vaizdinius”, kurie yra aukštesnių būties sferų atspindys, nuo patologijas turinčių žmonių. Dabartiniais laikais, kai egzistuoja tendencija apšaukti bepročiu kiekvieną, kuris turi regėjimų, šis pastebėjimas yra labai aktualus.

• VERTIMAI •

Al-Fārābī. Apie sapnų priežastį (fragmentas)