• VERTIMAI •

Utilitarizmas (fragmentas)

John Stuart Mill
(Iš anglų kalbos vertė Aivaras Stepukonis, Kultūros, filosofijos ir meno institutas)

Įvadas

         Nors daug rašyta apie dorumą ir nedorumą, vis dėlto pravartu įvairias teorijas šiais klausimais skirstyti į dvi kategorijas. Apytiksliai galime sakyti, jog nesvarbu, kokią etikos teoriją pasirinktume, poelgio dorumas ar nedorumas visuomet slypės arba paties poelgio prigimtyje, arba poelgio sukeltuose padariniuose. Jeigu laikysimės pirmosios pažiūros, tvirtinsime, jog tokie poelgiai kaip vagystė ar žmogžudystė yra nedori iš principo, nepaisant jokių tolimesnių pasekmių, kurias jie galėtų sukelti; bet jeigu laikysimės antrosios pažiūros, tuomet priešingai tvirtinsime, jog šie poelgiai yra nedori būtent dėl to, kad sukelia tam tikras blogas ar nepageidautinas pasekmes. Nors antrosios pažiūros šalininkai ir nesutaria dėl to, kurios konkrečios pasekmės pageidautinos ir nepageidautinos, vis dėlto labiausiai paplitusi nuomonė, regis, yra ta, kad šie bruožai yra tiesiogiai susiję su žmogaus laime. Antai, iš visų į pasekmes orientuotų teorijų pati įtakingiausia teigia, kad iš visų galimų poelgių mes turėtume rinktis tuos, kurie suteikia daugiausiai laimės, arba mažiausiai nelaimės, daugiausiai žmonių. Principas, kurio laikydamiesi mes visuomet turėtume elgtis tokiu būdu (atsižvelgdami tiek į trumpalaikes, tiek į ilgalaikes savo poelgių pasekmes, ir kitų asmenų laimę laikydami lygiaverte savo pačių laimei), žinomas kaip utilitarizmas; ir jo teisingumas tampa pagrindine teze, kurią savo to paties pavadinimo apybraižoje gina Johnas Stuartas Millas (1806-1873).
         Millo apybraiža apie utilitarizmą, pirmą kartą išspausdinta trimis dalimis leidinyje Frazer’s Magazine (1861), šiandien – šia tema dažniausiai skaitomas veikalas. Tačiau jis nebuvo pirmas. Utilitarinės minties gijos aiškiai įžiūrimos tokių ankstyvų filosofų kaip Davidas Hume’as (1716-1776) raštuose, o patį mokymą pirmą kartą tiksliai suformulavo anglų filosofas ir socialinių reformų diegėjas Jeremy Benthamas (1748-1832). Benthamo dėka šį mokymą ėmė aptarinėti garsūs anglų mokslininkai, kurių gretose buvo ir filosofas bei ekonomistas Jamesas Millas, Johno Stuarto tėvas. Patyręs Benthamo įtaką, Jamesas Millas utilitarizmo principus įtraukia į savo sūnaus mokymo programą, kurios apimtys ir mastai tiesiog neregėti. Būdamas trejų, jaunasis Millas pradeda mokytis graikų, aštuonerių – imasi lotynų, vėliau plačiai skaito įvairiausią literatūrą, įskaitant filosofiją, logiką, matematiką, istoriją ir klasiką. Nors ankstyva ir intensyvi Millo mokykla neapsiėjo be asmeninio pobūdžio aukų – perkopus dvidešimties metų slenkstį, kurį laiką jam teko kęsti skausmingą depresiją, – nenykstantis jos vaisius – tai nuostabi aistra žinioms ir tiesai, kuria alsuoja visi Millo raštai. Paties Millo žodžiais, paimtais iš Utilitarizmo, „išlavintam protui – turiu galvoje ne vien filosofo, bet ir visus kitus protus, kuriems atskleistos pažinimo gelmės ir kurie išmokyti, pagal aplinkybes, naudotis savo sugebėjimais – kad ir kas jį suptų, visa tampa neišsenkamu domėjimosi šaltiniu: gamtos objektai, meno laimėjimai, poezijos vaizdiniai, istorijos įvykiai, žmonijos papročiai, jų praeitis, dabartis, ir ateities galimybes“. Kaip buvo galima tikėtis iš jo žodžių ir išsimokslinimo, Millo raštuose aprėpiama įspūdinga žinijos sričių įvairovė. Jo knygos tebenagrinėjamos, studijuojant logiką, epistemologiją, mokslo ir visuomenės filosofiją, taip pat etinės teorijos srityje, kuri yra pagrindinė mūsų tema.
         Jeigu būdas, kuriuo Millas išdėstė utilitarinę etikos teoriją, tėra vienas iš daugelio, kaip paaiškinti ilgalaikį jo populiarumą? Kodėl būtent šis variantas, o ne ankstesni Benthamo darbai, vėlesni Sidgwicko tyrinėjimai, ar gerokai sudėtingesnės dabartinių utilitarų pastangos, taip dažnai laikomas vieninteliu ir geriausiu minėtos problematikos įvadu? Nors galimi įvairūs atsakymai, vis dėlto Utilitarizmo populiarumą didžiąja dalimi lemia jo glaustumas ir nuodugnumas. Penkiuose trumpuose skyriuose Millas sugeba ne tik gana smulkiai paaiškinti, kas teigiama utilitarizmo principu, bet ir išryškinti šio sąsajas su kitomis teorijomis; parodyti, kad jo pagrindas glūdi žmogaus prigimtyje; geranoriškai įsigilinti į dažniausiai keliamus priekaištus ir juos atremti; bei pademonstruoti, kaip palyginti tiksliai jis pagauna mūsų įprastinės moralinės ir vertybinės sistemos sudėtingumą, subtilumą ir įvairumą. Nors nuodugni visų šių problemų diskusija tikrai prasilenktų su esamais mūsų siekiais, vis dėlto trumpas kai kurių tokių problemų aptarimas mums padės geriau suprasti Millo poziciją. Kadangi tikroji tokios pozicijos vertė slypi ne tiek Millo formaliajame naudos principo įrodyme, kiek atsiliepime į priekaištus ir mums visiems būdingų įprastinių moralinių jausmų ir sampratų aiškinime, tai šiuos Millo diskusijos sandus čia ir pabrėšime.
         Pradėkime nuo dviejų dažniausiai pasitaikančių priekaištų, keliamų utilitarizmui. Anot utilitaro, visuomet turėtume elgtis taip, kad visiems suteiktume kuo daugiau laimės. Tačiau, nors pats siekis suteikti kuo daugiau laimės, regis, pagirtinas, vis dėlto su juo, atrodo, susijęs vienas sunkumas. Norėdami daryti tai, kas visiems suteikia didžiausią laimę, pirmiausia privalome žinoti, kas visiems suteikia didžiausią laimę; ir norėdami tai žinoti kiekvienu atskiru atveju, privalome žinoti mažų mažiausiai tris dalykus: (1) kurie žmonės junta ir jus mūsų galimų poelgių padarinius; (2) kokius kiekvieno galimo poelgio padarinius – tikėtina, kad jie jus; ir (3) kiek laimės kiekvienas šių poelgių suteiks atskirai kiekvienam individui. Tačiau, nors kartais visą šią smulkią informaciją mes ir turime, vis dėlto paprastai taip nėra. Juo sunkiau gaunama tokia būtina informacija, juo sunkiau – ar net visai neįmanoma – darosi vadovautis utilitarizmo principu.
         Greta šių praktinių sunkumų taip pat kyla rimtų abejonių, ar kai kuriais atvejais morališkai teisinga vadovautis didžiausios laimės principu. Pavyzdžiui, atrodo, aišku, kad tokie poelgiai kaip melagystė, vagystė ir žmogžudystė yra nedori, ir vis dėlto neįmanoma garantuoti, jog tokie poelgiai visada suteiks mažiau laimės negu jų alternatyvos. Taigi, dažnai manoma, kad utilitarizmas neįstengia tinkamai paverti mūsų priešiško nusistatymo tokių poelgių atžvilgiu.
         Nors utilitarizmui keliami praktiniai ir moraliniai priekaištai vieni nuo kitų itin skiriasi, Millo atsakymas labai įdomiai juos susieja. Į priekaištą, esą utilitariniams apskaičiavimams reikalingos informacijos rinkimui žmonės paprastai neturi laiko, Millas atsiliepia, nurodydamas, kad mintis, jog darant spendimą, informacijos rinkimo procesą kaskart būtina pradėti iš naujo, yra niekuo nepagrįsta. Pripažinę, kad praeityje sukauptas patyrimas yra patikimas vadovas naujose situacijose, drauge suvokiame, kad informacijos rinkimui „laiko būta užtektinai, kitaip tariant, tiek, kiek praeityje yra trūkusi žmonių giminė. Visą tą laką, remdamasi tiesiogine patirtimi, žmonija stebėjo poelgių tendencijas; patirtimi, nuo kurios priklauso gyvenimiška nuovoka ir moralė“. Kadangi per visą šį laiką ir buvo pastebėta, kad beveik neįtikėtina, jog tokie poelgiai kaip žmogžudystė ir vagystė visiems suteiktų laimę, galime būti tikri, jog, susilaikydami nuo jų, vadovaujamės utilitariniu principu. O jeigu taip ir yra, tuomet mūsų moralinį priešiškumą šių poelgių atžvilgiu iš tikrųjų galima paaiškinti, remiantis utilitarinėmis priežastimis. Tiesa, tokius poelgius gali drausti moralinės taisyklės; tačiau pačios moralinės taisyklės yra tik antraeilės ir galioja tik dėl to, kad laikantis jų visiems suteikiama laimė.
         Į abu šiuos priekaištus Millas atsiliepia nepaprastai išradingai. Vis dėlto galima suabejoti, ar jo atsakymas iki galo patenkina antrąjį (moralinį) priekaištą. Tarkime, mes sutinkame su tuo, kad didžiausia laimė suteikiama tuomet, kai susilaikoma nuo melagysčių, vagysčių ir žmogžudysčių ir kad didžiausia nauda paprastai patiriama tada, kai žmonės, rinkdamiesi atitinkamus poelgius, nesistengia apskaičiuoti jų naudingumo. Nepaisant to, atrodo, vis tiek lieka keletas atvejų, kai nereikia ypatingų apskaičiavimų, kad suvoktume, jog nauda aiškiai svyra vieno iš draudžiamų poelgių pusėn. Ar melavimas, arba žmogaus nužudymas, kai kuriais atvejais negali tapti poelgiu, akivaizdžiai suteikiančiu didžiausią laimę daugiausiai žmonių? Ir jei taip, tai ar nebus bent keleto atvejų, kai naudos principas iš mūsų reikalaus daryti tai, kas iš esmės nedora?
         Pasak Millo, atsakymas į šį klausimą nėra toks akivaizdus, koks atrodytų iš pirmo žvilgsnio; net jeigu melagystę ar žmogžudystę lydėtų ne viena aiškiai naudinga pasekmė, tikėtina, kad už ją slapta tektų sumokėti brangią kainą, verčiančią suabejoti poelgio naudingumu. Kalbėdamas apie melagystę, Millas taria: „dažnai būtų naudinga…meluoti. Tačiau tiek, kiek dorumo atžvilgiu mumyse puoselėjamas jautrumas yra vienas pravarčiausių, o to jautrumo susilpnėjimas – vienas žalingiausių dalykų, kuriuos galime įtakoti savo elgesiu, ir kiek bet koks, tegul ir netyčinis, nukrypimas nuo tiesos taip smarkiai kenkia žmonių žodžių patikimumui,…mes galvojame, kad tokio neeilinio naudingumo taisyklės laužymas, ieškant vienkartinės naudos, yra savaime nenaudingas“. Suvokę, kokios pražūtingos sumažėjusio savitarpio pasitikėjimo pasekmės, bemat suvoksime, jog praraja tarp mūsų požiūrio į melagystę ir naudos reikalavimų yra daug siauresnė negu galėjo pasirodyti iš pradžių. Maža to, jeigu dar prisiminsime, kad ne tik utilitarai, bet ir (beveik) visi kiti [etikai] leidžia meluoti tam tikromis kraštutinėmis aplinkybėmis, minėtoji praraja apskritai liausis mus trikdžiusi. Ar šis aiškinimas iš tikrųjų atitinka mūsų pažiūras į melagystę, ir jei taip, ar jį galima pritaikyti mūsų požiūriui į pasikėsinimą, vagystę ir žmogžudystę – tai klausimai, į kuriuos skaitytojas turėtų atsakyti savarankiškai.
         Nors mūsų pažiūras į melagystę, vagystę ir žmogžudystę, aiškinti taip, kaip Millas, bent jau iš pradžių atrodo įmanoma, vis dėlto yra kitų mūsų įprastinės moralinės sistemos sandų, kuriuos Millui paaiškinti gali būti sunkiau. Visų pirma, net jeigu melagystės ir žmogžudystės nedorumas yra glaudžiai susijęs su jų nešama nelaimę, regis, būtų neprotinga dorumą paprasčiausiai tapatinti su didžiausios laimės suteikimu, o nedorumą – su priešingu poelgiu. Jeigu sutapatintume šiuos du dalykus, tada tarsi sakytume, jog asmuo elgiasi nedorai kaskart, kai jis nesistengia suteikti tiek laimės, kiek tik leidžia jo jėgos – jei toks kaltinimas būtų pagrįstas, beveik neliktų laiko mūsų asmeniniams reikalams. Norėdamas išvengti šios kraštutinės išvados, utilitaras kažkaip privalo atskirti tai, ką esame įpareigoti daryti, nuo to, kas daryti gražu. Be to, greta dorumo ir nedorumo mūsų įprastinė moralinė sistema taip pat apima tokias sąvokas kaip asmeninės teisės ir dorumas; ir reikalavimas paaiškinti šias sąvokas, galima tikėtis, virs dar vienu utilitaro išbandymu. Iš kitos pusės galima sakyti, kad utilitarizmo vertybinis pamatas pernelyg paprastas; nes liepimas suteikti kuo daugiau laimės, atrodo, remiasi prielaida, jog visos laimės formos yra vienodai vertingos, nors daugelis žmonių priešingai linkę galvoti, kad esama vertingesnių ir ne tokių vertingų laimės formų. Baigdami šią diskusiją, trumpai pažvelkime į būdus, kuriais Millas sprendžia šiuos tolimesnius padarinius.
         Dorumo ir nedorumo, asmeninių teisių ir teisingumo aiškinimas Millo pateikiamas sudėtingame, bet kartu naudingame paskutiniame Utilitarizmo skyriuje. Šio aiškinimo santrauka būtų tokia: Millas įrodinėja, kad būti doram arba nedoram iš tikrųjų nėra tas pats, kas suteikti arba nesuteikti kuo daugiau laimės. Poelgis, nesuteikiantis didžiausios laimės, vadinamas nedoru tik tuo atveju, kai „norime pasakyti, jog šitaip pasielgęs asmuo vienaip ar kitaip turėtų būti nubaustas – remiantis jei ne įstatymu, tai aplinkinių žmonių nuomone; jei ne nuomone, tai jo paties sąžinės priekaištais“. Negana to, kaip nedori poelgiai priklauso poelgių, kurie nesuteikia didžiausios laimės, klasei, taip neteisingi poelgiai priklauso poelgių, kurie yra nedori, klasei. Millas įrodinėja, jog norint, kad poelgis būtų neteisingas, jis privalo būti ne tik nedoras, bet ir pažeisti pavienio asmens teises – kitaip sakant, turi susidurti su teisėtu asmens reikalavimu „iš visuomenės, kad ši apsaugotų jo nuosavybę, pasitelkdama arba įstatymo arba auklėjimo ir viešosios nuomonės galią“. Kadangi teisėtus socialinės apsaugos reikalavimus apsprendžia „ne kas kita, o bendra nauda“ ir kadangi teisės (vadinasi ir teisingumas) apibrėžiamos, remiantis tokiais reikalavimais, visas [moralės] pastatas tvirtai stovi ant utilitarinio pamato. Galiausiai, kadangi teisingumas gelbsti apsaugoti kiekvieną žmogų nuo žalos ir kadangi žmonės iš prigimties trokšta atkeršyti kaltininkams už padarytą žalą, išskirtinę svarbą, kurią priskiriame teisingumui, galima paaiškinti tuo, kad teisingumas atspindi nors ir visuomeniškai prijaukintą ir bendrai taikomą, tačiau vis dar stiprią gyvūnams būdingo troškimo atkeršyti liekaną.
         Nors ši glausta santrauka tik užsimena apie Millo aiškinimo sudėtingumą ir nors galima suabejoti, ar jo pateiktas dorumo ir nedorumo aiškinimas iš tikrųjų suderinamas su požiūriu, pagal kurį mes visuomet turėtume suteikti kuo daugiau laimės, vis dėlto pakankamai pasakyta, kad suprastume, jog teisių ir teisingumo problema Millo netrikdo, kaip iš pradžių buvo galima manyti. Kita vertus, vis dar nėra aišku, ar tą patį galima pasakyti apie aukštesniosios ir žemesniosios rūšies laimę. Benthamo suformuluotas utilitarizmas kadaise atvirai matavo visus malonumus ir visus skausmus. Jei tik tauriausių proto ar jausmų išgyvenimų trukmė, stiprumas ir tam tikri kiti požymiai buvo tokie patys kaip ir kasdienės pramogos ar gyvuliško pasitenkinimo akimirkų, pirmieji niekuo nebuvo pranašesni už antruosius. Paties Benthamo žodžiais, „malonumo kiekiui esant vienodam, vaikų žaidimas pagaliukais yra toks pat vertingas, kaip ir poezija“. Tačiau, pasak Millo, utilitarui nereikia pripažinti šios pasekmės; nes esama pagrindo, kuriuo remdamiesi galime lyginti skirtingus laimės tipus: „jeigu iš dviejų malonumų vienam katram visi arba beveik visi, kuriems teko patirti abudu, teikia aiškią pirmenybę, nepaisydami jokio moralinės pareigos jausmo, verčiančio taip daryti, tai ir yra labiausiai pageidautinas malonumas“. Šį kriterijų pritaikę aukštesniems ar žemesniems malonumams, atrandame kad, „mažai žmonių sutiktų pavirsti žemesniais gyvūnais tik dėl to, kad gautų didesnę gyvuliškų malonumų porciją“. Trumpai tariant, kadangi kiekvienas, patyręs tiek civilizuotus malonumus, tiek tuos, kurie būdingi laukiniams padarams, pirmenybę teikia pirmiesiems, iš to išplaukia, kad pirmenybė akivaizdžiai teiktina civilizuotiems malonumams.
         Iš pirmo žvilgsnio Millo teiginys, esą tam tikros laimės formos yra geresnės už kitas, gali pasirodyti visiškai neatitinkąs didžiausios laimės principo; nes tvirtinti, kad laimė turėtų būti kuo didesnė, regis, tas pats, kas sakyti, jog visos jos formos yra vienodai vertingos. Tačiau šis neatitapimas – vargu ar svarus; nes norint jį panaikinti, tereikia šiek tiek patikslinti naudos principo sampratą. Užuot mums liepęs suteikti kuo didesnę bendrąją laimę, principas turėtų būti suprantamas kaip liepiąs suteikti kuo didesnę tam tikrą pamatuotą sumą: pavyzdžiui, jei aukštesniųjų malonumų vertė nustatoma dvigubai didesnė už žemesniųjų, tuomet mūsų apskaičiavimuose jie bus dvigubai reikšmingesni ir t.t. Tačiau, nors šią sampratą nesunkiai galima suderinti su Millo utilitarizmu apskritai, jo pateiktas argumentas, regis neįrodo tvirtinimo, esą kai kurios laimės formos yra vertingesnės už kitas; kadangi net jeigu žmonės, kuriems pažįstamos abidvi malonumų rūšys, pirmenybę teikia civilizuotiems malonumams, pats šis pirmenybės teikimas nebūtinai atspindi kokį nors kokybinį minėtų malonumų skirtumą. Remiantis vienu alternatyviu aiškinimu, pirmenybė civilizuotiems malonumams teikiama dėl to, kad šie laikomi saugesniais ar naudingesniais ilgalaikiu požiūriu; remiantis kitu, paprastai jie stipriau patiriami. Kadangi šios ir kitos galimybės vis dar atviros, Millo tvirtinimas, esą kai kurios laimės formos yra savaime vertingesnės už kitas, lieka neįrodytas. Kaip būtų galima jį pagrįsti – tai įdomus ir sudėtingas klausimas, kurio toliau nebegvildensime.
Etikoje, kaip ir kitose tyrimų srityse, teorijos tinkamumas didžiąja dalimi vertinamas pagal reiškinių gausą ir įvairovę, kuriuos ji sėkmingai paaiškina. Šiame įvade stengiausi parodyti, jog, miliškasis utilitarizmo variantas, nepaisant jo sunkumų, minėtąjį kriterijų atitinka netikėtai tiksliai – turbūt taip tiksliai, kaip bet kuri kita iki galo išplėtota ir kada nors pateikta etikos teorija. Kai kuriems tai reiškia tik tiek, kad visiškai priimtina etikos teorija vis dar neišrasta; kitiems – kad utilitarizmo teisingumo galimybes reikėtų vertinti rimtai. Kad ir kokią išvadą darytume, Millo laimėjimui vis tiek nepakenksime. Nors jo pateikta utilitarizmo gynyba, galimas daiktas, nėra paskutinis žodis etikos teorijoje, vis dėlto ji laikoma masteliu, kuriuo vadovaujamasi sprendžiant apie kitus panašaus pobūdžio mėginimus.

George Sher

Utilitarizmas

         Tarp aplinkybių, lemiančių dabartinę žinių būklę, yra mažai tokių, kurios būtų labiau netikėtos, arba labiau bylojančios apie atsilikimą teorinių ginčų svarbiausiais klausimais srityje, negu ta, kad beveik nepasistūmėta į priekį sprendžiant dorumo ir nedorumo kriterijaus problemą. Nuo pat filosofijos pradžios klausimas apie summum bonum arba tą pačią reikšmę turintį moralės pamatą, teorinio mąstymo laikytas pagrindine problema, svarstytas gabiausių protų, kuriuos jis suskaldęs į sektas bei mokyklas, aršiai kovojančias tarpusavyje. Panašios diskusijos tęsiasi net ir praslinkus dviem tūkstančiams metų, filosofai tebekariauja tose pačiose barikadų pusėse, ir neatrodo, kad mąstytojai ar bendrai žmonija būtų nors kiek arčiau sutarimo minėtu klausimu negu tada, kai jaunuolis Sokratas, klausydamasis senio Protagoro, suformulavo (jei tikėsime, kad Platono dialogas paremtas tikru pokalbiu) utilitarizmo teoriją, priešingą populiariajai vadinamojo sofisto moralei.
         Reikia pripažinti, kad panašios sumaišties, netikrumo ir, kai kuriais atvejais, panašios nedarnos esama tarp visų mokslų pirmųjų principų, įskaitant ir tą mokslą, kuris laikomas visų tikriausiu – matematiką, tačiau šitai beveik – dažniausiai visai, – nepakerta mokslų išvadų patikimumo. Ši tariama anomalija paaiškinama tuo, kad atskiros kurio nors mokslo tezės paprastai nėra išvedamos iš vadinamųjų pirmųjų principų ir nėra jais grindžiamos. Priešingu atveju, nebūtų netvirtesnio mokslo, arba labiau stokojančio deramu būdu įrodytų išvadų, už algebrą, kurios tikrumas anaiptol nesiremia tuo, ko paprastai mokomi naujokai, klausantys algebros pradmenų, nes šie, kai kurių iškilių algebros mokytojų žodžiais, kupini prasimanymų kaip Anglijos įstatymai bei paslapčių – kaip teologija. Tiesos, kurios galiausiai pripažįstamos kaip pirmieji kurio nors mokslo principai, iš tikrųjų yra galutinis metafizinės analizės rezultatas – analizės, nukreiptos į pirmines sąvokas, su kuriomis susiduria mokslas; ir su kuriuo jos siejasi ne taip, kaip pamatas su pastatu, o taip, kaip šaknys su medžiu, kurių veiklos kokybė nepriklauso nuo to, ar jos kada nors bus iškeltos į dienos šviesą, ar ne. Tačiau nors moksle atskiros tiesos yra pirmesnės už bendrąją teoriją, galima numanyti, kad praktinių menų, tokių kaip moralė arba įstatymų leidyba, atveju bus priešingai. Visiems poelgiams būdingas koks nors tikslas, ir natūralu galvoti, jog elgesio taisyklių pobūdį ir atspalvį lemia kaip tik tas tikslas, kuriam jos tarnauja. Atrodytų, kad, ko nors siekdami, pirmiausia turėtume aiškiai ir tiksliai suvokti savo siekius, užuot atidėję tokius svarstymus vėlesniam laikui. Atrodytų, jog dorumo ir nedorumo tyrimas traktuotinas kaip priemonė ko nors dorumui arba nedorumui nustatyti, o ne tokio nustatymo pasekmė.
         Šio keblumo neišvengiame ir tuomet, kai pagalbon kviečiamės prigimtinį sugebėjimą, instinktyvią juslę, nurodančią mums, kas yra dora ir kas – ne. Jau nekalbant apie tai, kad apskritai abejojama tokio moralinio instinkto buvimu – tie, kurie, vienaip ar kitaip pretenduodami į filosofiją, tiki šios juslės egzistavimu, priversti atsisakyti minties, esą ji atpažįsta dorus ir nedorus dalykus kiekvienu atskiru atveju taip, kaip mūsų kitos juslės atpažįsta iš tikrųjų duotą vaizdą arba garsą. Mūsų moralinis sugebėjimas, pasak tų jo aiškintojų, kurie apskritai dar nusipelno mąstytojo vardo, mums teikia tik bendruosius moralinių sprendimų principus; jis priklauso mūsų protui, o ne mūsų jusliniam sugebėjimui, ir juo reikia vadovautis, tiriant abstrakčius moralės mokymus, o ne stebint moralę konkrečiu atveju. Intuityvioji, ne mažiau negu vadinamoji induktyvioji, etikos mokykla tvirtina bendruosius dėsnius esant būtinus. Abidvi sutinka, kad atskiro poelgio dorumas sietinas ne su tiesioginiu stebėjimu, o su dėsnio taikymu atskiram atvejui. Abidvi taip pat didžiąja dalimi pripažįsta tuos pačius moralinius dėsnius, tačiau nesutaria dėl jų akivaizdumo ir šaltinio, suteikiančio minėtiesiems dėsniams galią. Pagal vieną nuomonę, moralės principai yra akivaizdūs aprioriškai, nereikalingi jokio įrodymo, išskyrus tai, kad būtų suprasta terminų reikšmė. Pagal kitą mokymą, dorumas ir nedorumas, kaip ir tiesa bei netiesa, sietini su stebėjimu ir patyrimu. Tačiau abidvi šalys yra įsitikinusios, jog moralė išvestina iš principų; ir intuityvioji mokykla nenusileidžia induktyviajai, tvirtai teigdama esant moralės mokslą. Vis dėlto jos retai imasi išvardyti apriorinius principus, kurie turėtų tarnauti kaip šio mokslo prielaidos; dar rečiau jos mėgina tuos įvairius principus paversti vienu pirmuoju ar bendruoju priedermės principu ar pagrindu. Arba jie mano, kad įprastiniai moraliniai priesakai turi apriorinę galią, arba kaip tų maksimų bendrą pamatą siūlo kokią nors bendrybę, turinčią daug menkesnę galią už pačias maksimas ir niekuomet nepelniusią platesnio pripažinimo. Jeigu vis dėlto pritartumėme jų pretenzijoms, tuomet moralės ištakose turėtų glūdėti arba koks nors vienas kertinis principas ar dėsnis, arba, jei tokių būtų keletas, jie turėtų išsirikiuoti pagal apibrėžtą pirmenybę; ir tas vienintelis principas, arba taisyklė, kurio pagrindu sprendžiami nesutarimai tarp įvairių principų, privalėtų būti akivaizdus.
         Norint nustatyti, kiek praktiškai pavyko sušvelninti šio trūkumo neigiamus padarinius, ar kokiu mastu moralinius žmonijos įsitikinimus varžė ir temdė tai, kad nesama jokio aiškesnio galutinės normos supratimo, derėtų nuodugniai apžvelgti ir kritiškai išnagrinėti praeities bei dabarties etinius mokymus. Vis dėlto būtų nesunku parodyti, jog – nesvarbu, kokie patvarūs ar pastovūs šie moraliniai įsitikinimai savaime atrodytų – šitai didžiąja dalimi lėmė slapta neatpažintos normos įtaka. Nors dėl pripažinto pirmojo principo nebuvimo etika žmonių jausmų atžvilgiu virto ne tiek vadovu, kiek globėju, vis dėlto, kadangi žmonių jausmus – tiek palankius, tiek priešiškus – itin veikia tai, ką jie laiko daiktų poveikiu jų laimei, naudos principas arba, kaip ne per seniausiai jį vadino Benthamas, didžiausios laimės principas smarkiai prisidėjo prie moralinių mokymų, net ir tų, kurie su didžiausia panieka atmeta jo galią. Taip pat nesama tokios mąstymo mokyklos, kuri atsisakytų pripažinti, kad poelgių įtaka laimei yra kuo svariausia ir netgi vyraujanti mintis sprendžiant smulkesnius dorovės klausimus, kad ir kaip tokia mokykla nenorėtų laimę laikyti pamatiniu moralės principu ir moralinės pareigos šaltiniu. Aš netgi drįsčiau teigti, jog visiems tiems aprioriniams moralistams, kurie apskritai imasi argumentavimo, utilitariniai argumentai yra būtini. Nesiruošiu jų kritikuoti; tačiau negaliu susilaikyti, nepateikęs vieno pavyzdžio – sisteminio traktato, kurio autorius iš minėtųjų mąstytojų pats žymiausias, Kanto Dorovės metafizikos. Šis nuostabus žmogus, kurio minties sistema filosofinės teorijos istorijoje ilgą laiką bus vienas ryškiausių švyturių, minėtame traktate iš tiesų pateikia visuotinį pirmąjį principą kaip moralinės pareigos šaltinį bei pagrindą; jis yra toks: „Elkis taip, kad taisyklė, kurios laikaisi, visų protingų būtybių galėtų būti laikoma įstatymu“. Tačiau pamėginus iš šio priesako išvesti bet kurią konkrečią moralinę pareigą, jam nepavyksta – taip, kad net akis bado – parodyti, kad vienaip ar kitaip būtų prieštaringa ar logiškai (ką jau ten fiziškai) negalima, jog visos protingos būtybės imtų vadovautis be galo nedoromis elgesio taisyklėmis. Jis teparodo, kad tokių taisyklių visuotinio laikymosi pasekmių niekas nenorėtų patirti.
         Šia proga, toliau nebeaptardamas kitų teorijų, pasistengsiu, kad „utilitarinė“ arba „laimės“ teorija būtų kuo geriau suprasta, deramai įvertinta ir tinkamu būdu įrodyta. Akivaizdu, jog negalimas joks įrodymas įprastine, populiariąja to žodžio prasme. Su galutiniais tikslais susiję klausimai nepalenkiami tiesioginiam įrodymui. Kiekvienas dalykas, kurio gerumą galima įrodyti, yra geras dėl to, kad naudojamas kaip priemonė, siekiant to, kas laikoma gera be jokio įrodymo. Medicinos meno gerumas įrodomas tuo, kad palaiko sveikatą; bet ar galima įrodyti, kad sveikata yra gera? Muzikos menas, be kita ko, yra geras dar ir dėl tos priežasties, kad teikia malonumą; bet ar įmanoma įrodyti, kad malonumas yra geras? Jei tuomet tvirtinama, kad esama išsamios formulės, apimančios visus savaime gerus dalykus, ir kad visa kita yra gera ne kaip tikslas, o kaip priemonė, šią formulę galima arba pripažinti, arba atmesti, tačiau jos negalima laikyti tuo, kas paprastai vadinama įrodymu. Dėl to neturėtume galvoti, kad šios formulės pripažinimas arba atmetimas turi priklausyti nuo aklos paskatos ar savavališko pasirinkimo. Esama platesnės žodžio „įrodymas“ reikšmės, kuri taikytina šiam klausimui ne mažiau negu visiems kitiems ginčytiniems filosofijos klausimams. Nagrinėjama tema telpa į proto sugebėjimų ribas; ir ją traktuodami minėti sugebėjimai toli gražu nesiremia tik intuicija. Galima pateikti svarstymų, kurie skatintų protą sutikti arba nesutikti su atitinkamu mokymu; o tai tolygu įrodymui.
         Netrukus ištirsime, kokio pobūdžio yra tie svarstymai; kokiu būdu jie taikytini minėtam atvejui, ir todėl kokias racionalias priežastis galima nurodyti, skatinančias pripažinti arba atmesti utilitarinę formulę. Tačiau racionalaus pripažinimo arba atmetimo išankstinė sąlyga yra deramas formulės supratimas. Esu įsitikinęs, kad tokiam pripažinimui labiausiai kliudo itin netobulas formulės reikšmės suvokimas, kad pakaktų atsikratyti pačių klaidingiausių jos sampratų, jog klausimas pasidarytų daug paprastesnis, ir dauguma jo sunkumų būtų pašalinta. Todėl prieš imdamas gilintis į priežastis, kodėl derėtų sutikti su utilitarine norma, pateiksiu keletą šio mokymo iliustracijų, norėdamas kuo aiškiau parodyti, koks jis yra, atskirdamas jį nuo to, kas jis nėra, ir paneigdamas tuos praktinius priekaištus, kurie daromi dėl klaidingų jo reikšmės aiškinimų arba yra glaudžiai su jais susiję. Šitaip paruošęs dirvą, vėliau dėsiu visas pastangas, kad kuo geriau nušviesčiau klausimą, kuris priklauso filosofinės teorijos sričiai.

Antras skyrius
Kas yra utilitarizmas

         Neišmanantiems ir klaidingai galvojantiems, esą naudos šalininkai šį terminą kaip dorumo ir nedorumo matą vartoja ta ribota ir tiesiog nuvalkiota prasme, kuria nauda priešpastatoma malonumui, pakaks vienos šalutinės pastabos. Dera atsiprašyti filosofinių utilitarizmo priešininkų už menkiausią galimybę būti supainiotais su tais, kurie gali taip absurdiškai ir klaidingai manyti; tai itin stebina, juolab kad priešingas kaltinimas, esą [utilitarizmo atveju] viskas siejama su malonumu, dargi iškraipytai pateiktas, yra kitas itin dažnai utilitarizmui keliamas priekaištas: kaip kandžiai pastebi vienas talentingas autorius, tokio plauko asmenys, o dažnai ir tie patys asmenys šią teoriją atmeta „kaip nepraktiškai sausą, kai žodis ‘nauda’ eina prieš žodį ‘malonumas’, ir kaip praktiškai pernelyg hedonistišką, kai žodis ‘malonumas’ eina prieš žodį ‘nauda’“. Tie, kurie šiuo reikalu nors truputi nusimano, žino, kad visi autoriai, nuo Epikūro iki Benthamo, laikęsis naudos teorijos, turėjo omenyje ne kažin ką atskira nuo malonumo, o patį malonumą kartu su skausmo nebuvimu; ir užuot naudingumą priešinę tam, kas miela ar puošnu, visuomet tvirtino, jog naudingumas, be kita ko, reiškia dar ir šiuos dalykus. Tačiau eiliniai žmonės, įskaitant autorius, ne tik spausdinančius laikraščiuose ir periodiniuose leidiniuose, bet ir rašančius solidžias ir ambicingas knygas, kaskart žengia šiuo lėkštu klystkeliu. Visi jie, pasigavę žodį „utilitarinis“ ir nieko apie jį nenutuokdami, išskyrus jo skambesį, paprastai juo išreiškia kai kurių malonumo formų – grožio, puošnumo, linksmybių – atmetimą arba nepaisymą. Maža to, šis terminas taikomas ne tik niekinamąja, bet kartais ir pagiriamąja prasme, tarytum jis bylotų apie dalykus, kurie pranašesni už lengvabūdiškumą ir menkaverčius akimirkos malonumus. Ši iškreipta vartosena ir yra vienintelė, plačiai žinoma, iš kurios naujoji karta semiasi vienintelės minėto termino reikšmės. Tie, kurie pirmieji pasiūlė šį žodį, visai pagrįstai gali jausti pareigą susigrąžinti jo pradinę reikšmę, jeigu taip elgdamiesi, jie tikisi nors kiek prisidėti, gelbstint šį žodį nuo visiško išsigimimo.
         Laikantis požiūrio, kuris „naudą“ arba „didžiausios laimės principą“ pripažįsta kaip dorovės pamatą, teigiama, kad poelgiai yra dori atitinkamai tiek, kiek jie yra linkę skatinti laimę; nedori, kiek jie yra linkę skatinti laimės priešingybę. Laimė reiškia malonumą ir skausmo nebuvimą; nelaimė – skausmą ir malonumo netekimą. Norint pateikti aiškesnę šios teorijos formuluojamos moralinės normos sampratą, būtina dar daug ką patikslinti; pavyzdžiui, kokius dalykus aprėpia skausmo ir malonumo idėjos, ir kokiu mastu pastarasis klausimas lieka atviras. Tačiau šie papildomi aiškinimai nekeičia gyvenimo teorijos, grindžiančios moralės teoriją – būtent, kad tik malonumas ir skausmo išvengimas yra pageidautini tikslai; ir kad visi pageidautini dalykai (kurių utilitarinėje schemoje taip pat gausu, kaip ir kitose) yra pageidautini arba dėl juose pačiuose glūdinčio malonumo, arba dėl to, kad jie tampa priemonėmis, didinant malonumą ir užkertant kelią skausmui.
         Tokia gyvenimo teorija daugelyje protų, o tarp jų ir kai kuriuose labiausiai pasižyminčiuose jautrumu ir tikslingumu, sužadina atkaklų nepasitenkinimą. Manyti, jog gyvenime (jų žodžiais tariant) nesama aukštesnio tikslo už malonumą – geresnio ir kilnesnio objekto, kurio trokštume ir siektume – perdėm žema ir niekinga, toks mokymas vertas tiktai kiaulių, su kuriomis pašaipiai buvo lyginami Epikūro sekėjai, ypač ankstyvuoju laikotarpiu; dar ir dabar šio mokymo atstovus vokiečių, prancūzų ir anglų kritikai retkarčiais paverčia tokių pat mandagių palyginimų objektais.
         Šitaip puolami epikūrininkai visuomet atsakydavo, kad ne jie, o jų kaltintojai žmogaus prigimtį vaizduojasi suterštu pavidalu, kadangi mano, jog žmonės nesugeba patirti jokių kitų malonumų, išskyrus tuos, kuriuos patiria kiaulės. Jeigu ši prielaida būtų teisinga, minėto priekaišto nebūtų galima nuginčyti, tačiau drauge jis netektų ir kaltinamojo pobūdžio; mat jeigu malonumo šaltiniai žmonėms ir kiaulėms yra tie patys, gyvenimo taisyklės, patenkinančios vienus, patenkina ir kitus. Epikūrietiškos gyvensenos prilyginimas gyvūnams būdingai gyvensenai laikomas pažeminimu kaip tik todėl, kad gyvūno malonumai neatitinka žmogaus suprantamos laimės. Žmonės turi sugebėjimų, aukštesnių už gyvūnams būdingus potraukius ir, kartą suvokę, kad tokių esama, nelaiko laime nieko, kas neapimtų jų patenkinimo. Tiesą sakant, nemanau, kad epikūrininkų elgtasi nepriekaištingai, braižant pasekmių, kylančių iš utilitarinio principo, schemą. Norint tai atlikti reikiamu būdu, privaloma įtraukti daugelį stoiškų ir krikščioniškų elementų. Tačiau mums nežinoma jokia epikūrietiška gyvenimo teorija, kuri proto, emocijų, vaizduotės, ir moralinių jausmų malonumams kaip tokiems nepriskirtų daug didesnės vertės negu paprasčiausiems jusliniams malonumams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad, bendrai paėmus, proto malonumų pranašumą prieš kūno malonumus utilitarai autoriai didžiąja dalimi kildina iš didesnio pirmųjų tvarumo, saugumo, nebrangumo ir t.t. – tai yra iš šalutinių jų privalumų, o ne iš vidinės jų prigimties. Ir visais šiais klausimais utilitarai neabejotinai įrodė savo tiesą; tačiau su tokiu pačiu nuoseklumu jie galėjo nurodyti kitą ir, būtų galima pasakyti, aukštesnį pagrindą. Visai suderinama su naudos principu, kai pripažįstama, jog kai kurios malonumo rūšys yra labiau pageidautinos ir vertingesnės už kitas. Būtų absurdiška visus kitus dalykus vertinti, paisant tiek kokybės, tiek kiekybės, bet kažkodėl manyti, kad malonumo vertinimas priklauso tik nuo kiekybės.
         Jeigu manęs paklaustų, ką turiu omenyje, kalbėdamas apie kokybinius malonumų skirtumus, arba kas daro vieną malonumą kaip paprasčiausią malonumą vertingesnį už kitą, jei ne didesnis jo kiekis – įmanomas tik vienas atsakymas. Jeigu iš dviejų malonumų vienam katram visi arba beveik visi patyrusieji abudu teikia aiškią pirmenybę, nepaisydami jokio moralinės pareigos jausmo, verčiančio taip daryti, tai ir yra labiausiai pageidautinas malonumas. Jeigu tie, kurie tinkamai susipažinę su abiem, vieną iš malonumų iškelia taip aukštai, jog jam teikia pirmenybę net ir žinodami, kad jį lydės didesnis nepasitenkinimo kiekis, ir neišsižada jo net susidūrę su didesniu kito jų prigimčiai galimo malonumo kiekiu, tuomet pomėgiui, kuriam teikiama pirmenybė, pagrįstai priskiriame kokybinį pranašumą, taip smarkiai pranokstantį kiekybę, jog pastaroji tampa palyginti nesvarbi.
         Be abejonės, tie, kurie vienodai susipažinę su abiem malonumais ir vienodai sugeba juodu vertinti bei jais mėgautis, iš tikrųjų teikia ženklią pirmenybę tam gyvenimo būdui, kuris pasitelkia aukštesniuosius jų sugebėjimus. Mažai žmonių sutiktų pavirsti žemesniais gyvūnais tik dėl to, kad gautų didesnę gyvuliškų malonumų porciją; joks protingas žmogus nesutiktų tapti kvailiu, joks išsilavinęs asmuo – neišmanėliu, joks jautrus ir sąžiningas asmuo – savanaudžiu ir niekšu, net jeigu juos įtikintume, jog šis kvailys, bukagalvis arba nenaudėlis būtų labiau patenkintas savo dalia negu jie savąja. Pirmieji neatsisakytų to, ką turi jie, bet neturi antrieji, vien tam, kad galėtų kuo labiau patenkinti visus troškimus, kuriuos patenkina antrieji. O jei kartais ir mano galėsią taip pasielgti, taip nutinka tik nelaimės atveju ir dar tokios milžiniškos, jog, norėdami nuo jos išsivaduoti, jie yra pasirengę savo dalią iškeisti bemaž į bet kurią kitą, nesvarbu, kokią nepageidautiną jų pačių įsitikinimu. Norint padaryti aukštesnių sugebėjimų būtybę laimingą, reikia kažko daugiau, jai, matyt, būdingas smarkesnis kentėjimas, kuris užklumpa ją neabejotinai dažniau negu žemesnio tipo būtybę; bet nepaisant šių kliūčių, ji niekada iš tikrųjų negali norėti nugrimzti į tai, kas, jos manymu, būtų žemesnis būties lygis. Šį nenorą galime aiškinti kaip tinkami; galime jį priskirti išdidumui, pavadinimui, kuriuo neapdairiai ženklinami kai kurie labiausiai ir mažiausiai gerbtini jausmai, būdingi žmonėms; galime jį sieti su meile laisvei ir asmens savarankiškumui, kurios šaukėsi stoikai kaip veiksmingiausios priemonės, skiepijant tokį nenorą; su meile valdžiai arba meile aštriems pojūčiams, kurios abi iš tikrųjų apima ir prisideda prie šio nenoro; tačiau pats didžiausias jo patrauklumas kyla iš orumo jausmo, kurį vienokiu ar kitokiu pavidalu puoselėja visi žmonės ir maždaug tiek, nors toli gražu ne visai tiksliai tiek, kiek jie puoselėja aukštesniuosius sugebėjimus, ir kuris yra toks esminis visiems tiems, kuriuose jis gajus, jog visa, kas priešinasi minėtam nenorui, šie žmonės gali patirti tik kaip trumpalaikio troškimo objektą. Kas tik mano, kad ši pirmenybė teikiama laimės sąskaita – kad pranašesnė būtybė daugmaž vienodomis aplinkybėmis nėra laimingesnė už žemesnę – painioja dvi itin skirtingas laimės ir pasitenkinimo idėjas. Nenuginčysi, kad būtybė, kurios mėgavimosi sugebėjimai yra menki turi daugiausia galimybių juos patenkinti; o dideliais gabumais pasižyminti būtybė visuomet jaus, kad laimė, kurią ji gali aptikti tokiame pasaulyje, koks jis yra iš tikrųjų, yra netobula. Bet ji gali išmokti pakęsti jos netobulumus, jei tik jie apskritai pakenčiami; ir jie nevers jos pavydėti būtybei, kuri net nenutuokia apie tokių netobulumų buvimą, nebent ji visiškai nejaustų to gėrio, kurį minėtieji netobulumai atitinka. Geriau būti nepatenkintu žmogumi negu patenkinta kiaule; geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkintu kvailiu. Ir jeigu kvailys arba kiaulė laikosi kitos nuomonės, taip yra dėl to, kad jie pažįsta tik vieną medalio pusę. Kita šalis, dalyvaujanti palyginime, pažįsta abidvi puses.
         Galima paprieštarauti, kad daugelis sugebančiųjų patirti aukštesniuosius malonumus, retsykiais neatsispiria pagundai šiuos palikti nuošaly vardan žemesniųjų malonumų. Tačiau tokia padėtis nesunkiai suderinama su visišku aukštesniųjų malonumų vidinio pranašumo suvokimu. Dažnai žmonės, būdami netvirto būdo, renkasi artimesnę gėrybę, nors žino, kad ši ne tokia vertinga; ir taip daro, ne tik rinkdamiesi tarp dviejų kūno malonumų, bet ir tarp kūno ir proto malonumų. Vaikydamiesi aštrių pojūčių, jie pakenkia savo sveikatai, nors geriausiai žino, kad sveikata yra didesnė gėrybė. Toliau galima papriekaištauti, jog daugelis žmonių, iš pradžių rodžiusių jaunatvišką entuziazmą viskam, kas kilnu, slenkant metams, pasiduoda tingumui ir savanaudiškumui. Vis dėlto aš nemanau, kad išgyvenusieji šiuos gana įprastus pokyčius, teikdami pirmenybę žemesniajai, o ne aukštesniajai malonumų rūšiai, taip daro savo noru. Aš manau, kad pirmiausia jie praranda sugebėjimą patirti vienus ir tik po to išskirtinai atsiduoda kitiems. Sugebėjimas puoselėti kilnesniuosius jausmus daugelyje asmenybių tėra gležnas daigas, lengvai pažeidžiamas ne tik neigiamų poveikių, bet ir nepakankamos priežiūros; ir daugumoje jaunuolių jis greitai sunyksta, jeigu užsiėmimas, kurį skyrė susiklosčiusios gyvenimo sąlygos ir visuomenė, į kurią jaunuolis pateko, nėra palankūs tokio sugebėjimo lavinimui. Žmonės nustoja savo aukštų siekių kaip ir intelektinių potraukių, neturėdami laiko ar progos jiems atsiduoti; ir jie darosi priklausomi nuo žemesniųjų malonumų ne todėl, kad šiems sąmoningai teikia pirmenybę, o todėl, kad arba tokie malonumai yra vieninteliai pasiekiami, arba vieninteliai, kuriais dar sugebama mėgautis. Abejotina, ar kas nors, sugebantis vienodai išgyventi ir vienokius, ir kitokius malonumus, kada nors būtų sąmoningai ir ramiai atidavęs pirmenybę žemesniesiems, nors tokių, kurie suklupo, veltui mėgindami suderinti šias dvi malonumų rūšis, visais amžiais būta daug.
         Šiam savo reikalą išmanančių teisėjų nuosprendžiui, mano galva, negalima pateikti apeliacijos. Svarstant klausimą, kurį iš dviejų malonumų geriausia ir vertingiausia patirti, arba kuris iš dviejų gyvenimo būdų yra dėkingiausias jausmams, nepaisant moralinių jo savybių ir pasekmių, galutiniu sprendimu laikytinas tas, kurį priima patyrusieji abidvi puses, arba, jei patyrusiųjų tarpe esama nesutarimo, jų dauguma. Juo mažiau dvejonių turėtų kilti dėl šio sprendimo tinkamumo, kalbant apie malonumų kokybę, kadangi net kiekybės klausimu nesama jokio kito atsparos taško. Kaip gi kitaip nustatyti, katras iš dviejų skausmų yra didesnis, arba katras iš dviejų malonių pojūčių yra stipresnis, jei ne stebint, už katrą atiduoda savo balsą patyrusieji abidvi puses? Nei skausmai, nei malonumai nėra vienarūšiai, o skausmas visuomet yra kitokios rūšies negu malonumas. Kuo gi kitu remtis, svarstant, ar verta pirkti tam tikrą malonumą už tam tikrą skausmo kainą, jei ne patyrusiųjų jausmais ir sprendimais? Vadinasi, tie jausmai ir sprendimai, kurie skelbia, kad malonumams, kylantiems iš aukštesniųjų sugebėjimų, pirmenybė teiktina kaip pranašesniems savo rūšimi – paliekant nuošaly stiprumo klausimą – už malonumus, kurie yra galimi gyvūnų prigimčiai, atskirtai nuo aukštesniųjų sugebėjimų – tie jausmai ir sprendimai minėtu klausimu nusipelno tokios pačios pagarbos.
         Šį punktą aptariau kaip visiškai teisingo naudos arba laimės supratimo sudedamąją dalį, turėdamas mintyje direktyvinę žmogiško elgesio taisyklę. Tačiau jis anaiptol nėra būtina sąlyga tam, kad būtų galima pripažinti utilitarinę normą; kadangi toji norma yra ne paties veikėjo didžiausia laimė, o apskritai didžiausias laimės kiekis; ir net jeigu galima suabejoti, ar kilnaus būdo žmogų jo paties kilnumas visada daro laimingesnį, tai visiškai neabejotina, kad šis bruožas kitus daro laimingesnius ir kad apskritai visas pasaulis iš to labai daug laimi. Vadinasi, utilitarizmas savo tikslą gali pasiekti tik bendrai puoselėdamas kilnų būdą, net jeigu kiekvienam individui naudą neštų tik kitų kilnumas, o jo paties, turint galvoje asmeninę laimę, būtų išskaičiuojamas iš tokios naudos. Tačiau užtenka paprasčiausiai paminėti tokį absurdą kaip šis, kad suvoktume, jog neverta gaišti laiko norinti jį paneigti.
         Pagal didžiausios laimės principą, kaip anksčiau aiškinta, galutinis tikslas, kurio atžvilgiu ir kurio dėlei visi kiti dalykai yra pageidautini – nesvarbu, ar galvotume apie savo pačių, ar apie kitų gėrovę – yra toks gyvenimas, kuriame esama kuo mažiau skausmų ir kuo daugiau pomėgių tiek kiekybe, tiek kokybe; kokybės matu ir jos apskaičiavimo, lyginant su kiekybe, taisykle laikant pirmenybę, kurią atiduoda tie, kurie, remdamiesi asmenine patirtimi bei jiems būdingais savimonės ir savistabos įpročiais, yra geriausiai apsiginklavę priemonėmis, reikalingomis palyginimui. Kas pagal utilitarinį principą yra žmogaus elgesio galutinis tikslas – šitai drauge privalo būti ir moralės norma, kurią atitinkamai būtų galima apibrėžti kaip „žmogaus elgesio taisykles ir priesakus“ ir kurios laikantis anksčiau nusakytas gyvenimo būdas būtų, pagal galimybes, užtikrintas visiems žmonėms; ir ne tik jiems, bet ir visai juslėmis apdovanotai kūrinijai – kiek tik leidžia paties dalyko pobūdis.
         Tačiau prieš šį mokymą sukyla kita banga priekaištautojų, sakančių, kad laimė jokia savo forma negali būti protingas žmogaus gyvenimo ir elgesio tikslas; kadangi, pirma, ji nepasiekiama; čia jie pašaipiai klausia, „Kokią teisę tamsta turi būti laimingas?“ – o ponas Carlyle’as dar prideda, „Kokią teisę, vos prieš akimirką, tamsta turėjai apskritai būti?“ Antra, jie sako, kad žmonės gali išsiversti be laimės; kad visi kilnūs žmonės šitai yra jautę ir galėję tapti kilnūs tik suvokę, ką reiškia Entsagen arba išsižadėjimas; ir ši pamoka, visiškai įsisavinta ir įgyvendinta, jų tvirtinimu, yra visų dorybių pradžia ir būtina sąlyga.
         Pirmasis priekaištas prisikastų prie pačių problemos šaknų, jei tik jis būtų pagrįstas; mat jeigu žmonėms nė kiek nelemta būti laimingiems, jos siekimas negali būti moralės ar šiaip protingo elgesio tikslas. Nors net ir šiuo atveju kai ką galima pasakyti utilitarinės teorijos naudai, kadangi nauda apima ne tik laimės siekimą, bet ir nelaimės išvengimą arba sumažinimą; ir jeigu laimės siekis būtų chimeriškas, juolab atsirastų platesnė dirva ir gyvybiškesnis poreikis, kovojant su nelaime – bent jau tol, kol žmonija mato reikalą gyventi ir drauge neieško prieglobsčio masinėje savižudybėje, kurią tam tikromis sąlygomis siūlo Novalis. Tačiau kai teigiama, kad neįmanoma, jog žmogaus gyvenimas būtų laimingas, toks teiginys, jei tik apskritai jis nėra žodžių karas, mažų mažiausiai yra persūdytas. Jeigu laimė suprantama kaip itin malonaus susijaudinimo tęsimasis, tuomet gana akivaizdu, jog tai neįmanoma. Pakili malonumo būsena trunka vos kelias akimirkas arba kai kuriais atvejais, įskaitant pertraukas, vos kelias valandas ar dienas, ir yra panašesnė į protarpiais nutvieskiantį pomėgio blyksnį, o ne nuolatinę ir pastovią šiojo liepsną. Šitai filosofams, mokantiems, kad laimė yra gyvenimo tikslas, buvo ne mažiau žinoma negu tiems, kurie iš jų tyčiojasi. Laimę jie suvokė ne kaip gyvenimą ekstazėje, o kaip tokios ekstazės akimirkas gyvenime, kuris susideda iš kelių laikinų skausmų bei gausių ir įvairių malonumų, kurių tarpe aiškiai vyrauja aktyvieji, o ne pasyvieji, ir viskas remiasi bendra nuostata – nesitikėti iš gyvenimo daugiau negu šis gali pasiūlyti. Toks gyvenimas tiems, kuriems pavyko jį susikurti, visuomet atrodė vertas laimės vardo. Toks gyvenimo būdas ir dabar daugelio puoselėjamas gana ilgą jų gyvenimo tarpsnį. Mūsų dienų apgailėtina auklėjimas ir apgailėtina visuomeninė santvarka – tai vienintelė tikra kliūtis tam, kad toks gyvenimas būtų prieinamas visiems.
         Priekaištautojai, matyt, gali sudvejoti, ar žmonės, išmokyti laimę laikyti gyvenimo tikslu, bus patenkinti tokiu kuklia jos kiekiu. Tačiau pasaulyje tiek daug žmonių buvo patenkinti gerokai mažesniu kiekiu. Pagrindiniai patenkinto gyvenimo sandai yra du, iš kurių dažnai užtenka vieno, kad tikslas būtų pasiektas: ramybė ir susijaudinimas. Patirdamas daug ramybės, tūlas mato, kad norint pasitenkinti jam reikia labai mažai malonumų; patirdamas didelį susijaudinimą, tūlas gali susitaikyti su gana dideliu skausmo kiekiu. Suprantama, iš esmės nėra neįmanoma padėti netgi platiesiems žmonijos sluoksniams suvienyti abu šiuos dalykus, kadangi tarpusavyje jie ne tik nėra nesuderinami, bet ir sudaro natūralią sąjungą, nes kuo ilgiau tęsiasi vienas, tuo geriau pasiruošiama ir tuo didesnis noras kyla kitam. Tiktai tie, kurių tinginystė virtusi yda, po atilsio netrokšta susijaudinimo; tiktai tiems, kurių poreikis susijaudinti tapęs liga, ramybė po susijaudinimo atrodo lėkšta ir nuobodi, o ne maloni lygiai taip, kaip ir prieš tai buvęs susijaudinimas. Kai žmonės, kurių likimas iš pažiūros yra gana palankus, savo gyvenime neranda pakankamai pomėgių, kad šis jiems atrodytų vertingas, paprastai jiems taip atsitinka todėl, kad jie rūpinasi tik savimi ir daugiau nieku kitu. Tiems, kurie nejaučia nei visuomeninės, nei asmeninės meilės, gyvenimo įspūdžiai gerokai apkarpyti ir bet kuriuo atveju, išmušus valandai, kai visus savanaudiškus siekius privalo nutraukti mirtis, jie praranda savo vertę; tuo tarpu tie, kurie paskui save palieka mylimų objektų, ir ypatingai tie, kurie drauge su bendrais žmonijos siekiais rūpinosi dar ir artimu žmogumi, mirties išvakarėse gyvenimu domisi ne mažiau negu žydinčios jaunystės ir klestinčios sveikatos metais. Greta savanaudiškumo esama ir kitos svarbios priežasties, kodėl nepasitenkinama gyvenimu – tai nepakankamas proto lavinimas. Išlavintam protui, – turiu galvoje ne vien filosofo, bet ir visus kitus protus, kuriems atskleistos pažinimo gelmės ir kurie išmokyti, pagal aplinkybes, naudotis savo sugebėjimais, – kad ir kas jį suptų, visa tampa neišsenkamu domėjimosi šaltiniu: gamtos objektai, meno laimėjimai, poezijos vaizdiniai, istorijos įvykiai, žmonijos papročiai, jų praeitis, dabartis, ir ateities galimybės. Beje, visam tam galima tapti abejingu, nespėjus aprėpti nei tūkstantosios viso to dalies, tačiau tik tada, kai šiais dalykais nesidomima moraliniu ar žmogiškuoju požiūriu, o tik siekiama patenkinti smalsumą.
         Betgi pačioje reikalo esmėje nesučiuopiame nė mažiausio pagrindo, kodėl kiekvienas, gimęs civilizuotoje šalyje, neturėtų paveldėti tiek proto kultūros, kad susidomėtų šiais mąstymo objektais ir juos perprastų. Lygiai nesama nė menkiausios priežasties, kodėl kiekvienas žmogus turėtų būti savanaudis egoistas, kuriam nebūdingas joks kitas jausmas ar rūpestis, išskyrus tą, kuris nukreiptas į jo paties apverktiną asmenybę. Net ir dabar dažnai sutinkame daug pranašesnių dalykų, puikiausiai iliustruojančių, kokią būtų galima padaryti žmonių giminę. Tikra asmeniška meilė ir nuoširdus domėjimasis visuomenine gerove yra įmanomi, tegul ir nevienodu mastu, kiekvienam teisingai išauklėtam žmogui. Pasaulyje, kuriame tiek daug įdomybių, tiek daug pomėgių ir tiek daug taisytinų bei tobulintinų dalykų, kiekvienas, įsigijęs šį kuklų moralinių ir intelektinių priemonių bagažą, susikuria gyvenimą, kurį galima vadinti pavydėtinu; ir jeigu iš tokio asmens, leidžiant blogus įstatymus arba primetant kitų valią, kartais neatimama laisvė naudotis laimės šaltiniais, kurie jam prieinami, tai toks asmuo tikrai neprasilenks su tuo pavydėtinu gyvenimu, jei tik pavyks išvengti gyvenimo blogybių, didžiųjų fizinio ir dvasinio kentėjimo šaltinių – tokių kaip skurdas, liga, taip pat aplinkybių priešiškumas, menkavertiškumas arba nesavalaikis meilės objektų netekimas. Vadinasi, pagrindinis problemos akcentas – tai grumtynės su šiomis negandomis, nuo kurių tik retai pavyksta visiškai apsisaugoti; kurių, turint galvoje esamą padėtį, negalima išvengti ar kaip nors juntamai sušvelninti. Tačiau niekas, kieno nuomonė nusipelno bent akimirkos dėmesio, negali abejoti tuo, kad dauguma didžiausių pasaulio blogybių yra panaikinamos ir, su sąlyga, kad žmonijos padėtis ir toliau gerės, įgaus vis mažesnes apimtis. Neturtą, kiek jis sietinas su kentėjimu, galima visiškai išravėti, pasitelkiant visuomenės išmintį, kuriai talkintų sveika atskirų individų nuovoka ir apdairumas. Net ir tos, visų priešų sunkiausiai palaužiamos – ligos, apimtis galima be galo mažinti, pasirūpinus geru fiziniu ir moraliniu auklėjimu bei deramu žalingų poveikių kontroliavimu, tuo tarpu mokslo pažanga ateityje žada daug ženklesnių pergalių prieš šį pasibjaurėtiną priešą. Ir kiekvienas žingsnelis ta linkme išvaduoja mus ne tik nuo kai kurių nelaimingų atsitikimų, sutrumpinančių mūsų gyvenimus, bet ir – kas dar svarbiau – nuo pasiglemžiančių iš mūsų tuos, kuriuose slypi visa mūsų laimė. Kai dėl nepastovios sėkmės ir kitų nusivylimų, susijusių su šio pasaulio aplinkybėmis, – tai jie kyla arba dėl didelio neapdairumo, arba dėl nepažabotų troškimų, arba dėl blogų ar netobulų visuomeninių institucijų. Trumpai tariant, pačius svarbiausius kančios šaltinius didžiąja dalimi, kartais beveik iki galo, galima nugalėti, pasitelkus žmogišką rūpestingumą ir pastangas; ir nors jų panaikinimas yra baisiai lėtas – nors daugelis kartų nukeliaus anapilin, kol bus pasiekta pergalė ir šis pasaulis virs tokiu, kokiu, jei tik nepristigs valios ir žinių, jis nesunkiai galėtų tapti – vis dėlto kiekvienas protas, pakankamai išprusęs ir dvasingas, kad prisidėtų, tegul ir menkai bei nepastebimai, prie šio siekio, kilniai mėgausis pačia kova, kurios jis neapleis už jokią kainą, pasireiškiančią savanaudiškų poreikių pavidalu.
         O tai mums padeda tinkamai įvertinti priešininkų pastabas apie galimybę ir priedermę mokytis išsiversti be laimė. Be abejonės, galima išsiversti be laimės; būtent tai ne savo noru daro didžioji žmonijos dalis net ir tose nūdienio pasaulio vietose, kuriose mažiausiai likę barbarizmo pėdsakų; būtent tai dažnai savo noru daro didvyriai arba kankiniai vardan to, ką brangina labiau negu savo pačių laimę. Bet kas gi „tai“, jei ne kitų laimė arba tai, kas reikalinga laimei? Išties kilnu sugebėti visiškai atsisakyti savo paties laimės arba jos galimybės; tačiau šis pasiaukojimas privalo turėti tikslą; jis nėra savitikslis; ir jeigu mums kas nors pasakys, kad jo tikslas – ne laimė, o dorybė, kuri yra geriau negu laimė, tada aš jo paklausiu, ar didvyris arba kankinys aukotųsi, netikėdamas, jog šitaip apsaugotų kitus nuo panašių aukų? Ar jis aukotųsi, manydamas, kad asmeninės laimės išsižadėjimas jo artimiesiems ne tik neduos jokių vaisių, bet ir padarys jų likimą panašų į jo paties, ir pastūmės juos į žmonių, išsižadėjusių laimės, padėtį? Šlovė tiems, kurie gali nustoti savo mėgavimosi gyvenimu, jeigu tokiu išsižadėjimu jie ženkliai prisideda prie laimės kiekio didinimo pasaulyje; tačiau tas, kuris tai daro arba sakosi darąs, vedamas kokio nors kito tikslo, yra ne daugiau vertas pagarbos negu asketas, užsiropštęs ant savo stulpo. Galbūt jis yra įkvėpiantis pavyzdys to, ką žmonės gali daryti, bet tikrai ne to, ką jie turėtų daryti.
         Nors tik labai netobulai sutvarkyto pasaulio sąlygomis kitų laimei galima pasitarnauti tiktai galutinai paaukojant savąją, vis dėlto, kol pasaulio būklė tokia netobula, aš visiškai pripažįstu, jog ryžimasis tokiai aukai yra aukščiausia dorybė, kokia tik įmanoma žmogui. Dargi pridėsiu, jog tokio pasaulio sąlygomis – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – sąmoningas sugebėjimas išsiversti be laimės geriausiai paruošia tam, kad ateityje būtų įgyvendinta tiek laimės, kiek jos galima pasiekti. Mat niekas kitas taip neišmokys asmens pakilti aukščiau permainingų gyvenimo galimybių, kaip šis sąmoningumas, leidžiantis jam suvokti, kad pats blogiausias likimas ir fortūna jam neturi jokios galios; o tai suvokęs, jis atsikratys perdėtos baimės, kurią kursto įsivaizduojamos gyvenimo blogybės, ir įgaus jėgų, kaip daugelis stoikų blogiausiais Romos imperijos laikais, ramiai naudotis prieinamais pasitenkinimo šaltiniais, nekvaršindamas galvos dėl jų trukmės, kaip ir dėl jų neišvengiamos baigties.
         Tuo tarpu tegu utilitarai niekada nesiliauja gynę pasišventimo sau moralės, kuria vadovautis jie turi ne mažesnę teisę negu stoikai ar transcendentalistai. Utilitarinė moralė pripažįsta, kad žmonės yra pajėgūs aukoti didžiausią savo gėrovę vardan kitų gerovės. Ji tik nenori sutikti, jog pati auka yra gėrybė. Auką, kuris nepadidina arba nėra linkusi padidinti bendrą laimės sumą, ji laiko bergždžia. Vienintelis savęs išsižadėjimas, kurį ji sveikina, – tai pasišventimas laimei, arba kai kurioms priemonėms, siekiant kitų – visos žmonijos kartu arba atskirų individų visuotinių žmonijos siekių nustatytose ribose – laimės.
         Darsyk privalau pakartoti tai, kam pripažinti utilitarizmo puolėjai retai tesuranda jėgų – kad laimė, kuria remiasi utilitarinė elgesio dorumo norma, yra ne paties veikėjo laimė, o visų, su tuo susijusių. Kai dėl jo paties ir kitų laimės, utilitarizmas reikalauja, kad jo požiūris būtų griežtai nešališkas kaip nesuinteresuoto ir geranoriško stebėtojo. Jėzaus Nazariečio aukso taisyklėje atsiskleidžia tikroji naudos etikos dvasia. „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems“ ir „mylėk savo artimą kaip save patį“ – šie du priesakai išreiškia utilitarinės moralės idealą ir tobulumo kriterijų. Norėdamas kuo labiau prisiartinti prie šio idealo, utilitarizmas reikalauja: prima, kad įstatymai ir visuomeniniai potvarkiai kiekvieno individo laimę ar (kaip ją būtų galima vadinti, kalbant praktiškai) siekius kuo labiau suderintų su visumos siekiais; antra, kad auklėjimas ir viešoji nuomonė, kurios įtaka žmogaus būdui tokia milžiniška, šią galią panaudotų kiekvienam individui įskiepyti neišardomą ryšį tarp jo paties ir bendrosios laimės, ypatingai tarp jo paties laimės ir pasirinkimo tokio – tiek neigiamo, tiek teigiamo pobūdžio – elgesio, kuris atsižvelgia į visuotinę laimę, kuri traktuojama kaip priedermė; tokiu būdu individas ne tik neįstengs suprasti, kaip galima laimė, kai ji nesuderinama ir priešinga bendrajai gerovei, bet ir tiesioginis jo noras skatinti bendrąją gerovę įsitvirtins greta įprastinių veiklos motyvų, ir atitinkami jausmai užpildys didelę bei svarbią kiekvieno žmogaus juslinės egzistencijos dalį. Jeigu utilitarinės moralės kaltintojai utilitarizmą suvoktų šiuo teisingu pavidalu, aš net nežinau, kokio dar kito privalumo, kuriuo puikuojasi visos kitos moralės, utilitarizmui, anot jų, galėtų trūkti; kokių dar gražesnių ar tauresnių žmogiškos prigimties tobulinimo būdų, kaip numanoma, visos kitos etinės sistemos galėtų mokyti, ar kokiomis elgesio versmėmis, neprieinamomis utilitarizmui, tokios sistemos galėtų remtis, gindamos savo pretenzijas.
         Priekaištautojų utilitarizmui negalima visuomet kaltinti tuo, kad utilitarizmą jie nuolatos pateikia iškreiptu pavidalu. Priešingai, kai kurie jų, daugiau ar mažiau teisingai supratę šios normos nesuinteresuotą pobūdį, priekaištauja, kad jos išsikelti idealai žmonėms yra pernelyg aukšti. Jų įsitikinimu, būtų pernelyg daug – reikalauti, kad žmonės visuomet elgtųsi, skatinami puoselėti bendruosius žmonijos siekius. Tačiau taip būtų klaidingai suprantama pati dorovinės normos reikšmė ir painiojama poelgio taisyklė su jo dingstimi. Būtent etikos privalo mums pasakyti, kokios yra mūsų pareigos, arba kokiu kriterijumi vadovaudamiesi mes galime jas pažinti; tačiau nė viena etinė sistema nereikalauja, kad pareigos jausmas būtų vienintelė mūsų veiklos dingstis; priešingai, devyniasdešimt devyni procentai visų mūsų poelgių pasirenkami kitomis dingstimis, ir teisingai – jeigu tik pareigos taisyklė jų nesmerkia. Kad dėl šio konkretaus nesusipratimo imama priekaištauti utilitarizmui – šitai ypač neteisinga, nes mažai kas yra dėjęs tiek pastangų, kiek utilitariniai moralistai, siekdamas išaiškinti, kad tarp poelgio dingsties ir moralumo nėra nieko bendra, nors jis labai tampriai susijęs su žmogiškąja veikėjo verte. Tas, kuris išgelbėja skęstantį žmogų, daro tai, kas moraliai teisinga, nesvarbu, ar jo motyvas kyla iš pareigos, ar iš lūkesčio, kad bus atsilyginta už jo vargą; tas, kuris išduoda juo pasikliaujantį draugą, nusikalsta, net jeigu jis siekia pasitarnauti kitam draugui, kuriam jis yra labiau įsipareigojęs. Tačiau kalbėti vien apie tuos poelgius, kurių dingstis – pareiga, ir kurie pasirenkami tiesiogiai paklūstant principui, ir manyti, kad utilitarinė mąstysena reiškia, kad žmonės turėtų sutelkti visas savo mintis ties tokia neapibrėžta bendrybe kaip pasaulis, arba visuomenė, bendrai paėmus – šitai būtų tikras nesusipratimas. Didžioji dauguma gerų poelgių pasirenkami ne pasaulio, o individų labui, iš kurių susideda pasaulio gerovė; ir tokiais atvejais dorybingiausių žmonių mintis neprivalo keliauti anapus konkrečių žmonių, išskyrus tiek, kiek yra būtina įsitikinti, kad veikdami jų labui jie nepažeidžia kitų žmonių teisių, kitaip tariant, teisėtų ir įstatymu numatytų lūkesčių. Laimės gausinimas, pagal utilitarinę etiką, yra dorybingumo siekinys: atvejai, kai kuris nors asmuo (vienas iš tūkstančio) yra pajėgus tą padaryti ženklesniu mastu – kitais žodžiais, būti visuomenės geradariu – yra išimtiniai; ir tik tokiais atvejais jis įpareigotas paisyti visuomeninės naudos; visais kitais atvejais į jo akiratį patenka tik asmeninė nauda bei kelių kitų žmonių siekiai ar laimė. Tik tiems, kurie daro įtaką visuomenei kaip tokiai, paprastai reikia rūpintis tokiu dideliu tikslu. Kalbant apie susilaikymus – apie dalykus, kurių žmonės nusprendžia nedaryti moraliniais sumetimais, nors atskiru atveju pasekmės galėtų būti ir naudingos – apdairiam veikėjui būtų gėda nežinoti, kad poelgis [nuo kuriuo susilaikoma] priklauso tiems, kuriuos pasirinkus būtų daroma žala ir kad tai ir yra priežastis, kodėl dera nuo jo susilaikyti. Šiame teiginyje visuomeniniams siekiams skirto dėmesio aptinkame ne daugiau negu to reikalauja kitos dorovinės sistemos, nes jos visos liepia susilaikyti nuo to, kas akivaizdžiai kenksminga visuomenei.
         Tais pačiais svarstymais atsikratysime kito naudos mokymui išsakyto priekaišto, kurio autoriai dar klaidingiau supranta moralės normos tikslą bei pačią žodžių „doras“ ir „nedoras“ reikšmę. Dažnai sakoma, neva utilitarizmas žmones daro šaltus ir nejautrius; esą atvėsina jų moralinius jausmus kitų atžvilgiu; esą verčia juos imtis tik sausų ir varginančių svarstymų apie poelgių pasekmes, vertinimuose nepaisant savybių, iš kurių išplaukia minėti poelgiai. Jeigu šis teiginys reiškia, jog jie neleidžia, kad jų sprendimus dėl poelgio dorumo ar nedorumo įtakotų jų pačių nuomonė apie pasirinkusio minėtą poelgį asmens savybes, tuomet skundžiamasi ne utilitarizmu, o apskritai visomis normomis bei moralėmis; juk tikrai jokia žinoma etikos norma apie poelgio gerumą ar blogumą nesprendžia iš to, ar jį pasirinkęs geras ar blogas žmogus, juo mažiau iš to, ar jį pasirinkęs mielas, drąsus, geranoriškas, o gal priešingai nusiteikęs žmogus. Šie svarstymai svarbūs vertinant ne poelgius, o žmones; ir utilitarinėje teorijoje nerasime nieko, ko nebūtų galima suderinti su nuostata, kad be žmonių poelgių dorumo ir nedorumo esama ir kitų su žmonėmis susijusių dalykų, kurie mus domina. Ir tikrai stoikai, pasitelkę iškreiptai paradoksalią kalbą kaip jų sistemos dalį ir kaip priemonę išsivaduoti nuo visų rūpesčių, kad būtų galima galvoti tik apie dorybes, mėgo sakyti, kad turintis jas turi viską; kad jis ir tiktai jis vienas yra turtingas, gražus, tik jis – karalius. Tačiau utilitarinis mokymas dorybingam žmogui nekelia panašių reikalavimų. Utilitarai gerai žino, kad be dorybių esama ir kitų pageidautinų gėrybių bei savybių, jie visiškai pasirengę pripažinti jų visų tikrąją vertę. Jie taip pat žino, kad doras poelgis nebūtinai liudija apie dorybingą žmogų, ir kad peiktini poelgiai dažnai randasi iš pagirtinų savybių. Jeigu konkrečiu atveju kaip tik tai išryškėja, tuomet keičiasi jų vertinimas, tačiau ne poelgio, bet veikėjo. Kita vertus, aš sutinku, kad jie laikosi nuomonės, jog bėgant laikui geriausias įrodymas, kad žmogus yra geras, yra geri poelgiai; ir ryžtingai atsisakau laikyti geru tokią proto nuostatą, kurios vyraujanti tendencija – blogas elgesys. Dėl to jie užsitraukia daugelio žmonių nemalonę, tačiau tokia nemalonė yra bendra tiek jiems, tiek visiems tiems, kurie apie dorumo ir nedorumo skirtumą mąsto rimtai; sąžiningam utilitarui nereikėtų laužyti galvos dėl to, kaip įveikti tokį priekaištą.
         Jeigu tokiais priekaištais tenorima pasakyti, kad daugelis utilitarų į poelgius, matuojamus utilitariniais kriterijais, kreipia pernelyg išskirtinį dėmesį, pakankamai nepabrėždami kitų žmogaus būdo privalumų, kurie asmenį daro mylėtiną ir gerbtiną – su tuo galima sutikti. Utilitarai, kurie puoselėjo savo moralinius jausmus, bet ne žmogišką jautrumą ar meninę įžvalgą, iš tiesų linkę šitaip klysti; kaip ir visi kiti moralistai tomis pačiomis sąlygomis. Jų pateisinimui tinka visa, kas tokia proga apgina kitus moralistus – būtent, kad, jeigu esama kokio nors apsirikimo, tai geriau, kad jis būtų toks, o ne kitoks. Beje, galime patvirtinti, jog utilitarų tarpe, kaip ir kitų sistemų šalininkų gretose, taikant moralinę normą pasireiškia visos įmanomos griežtumo ir laisvumo pakopos; kai kurie utilitarai pasižymi puritonišku griežtumu, o kiti – į aistras įnikę taip smarkiai, kaip galėtų tik nusidėjėlis ar sentimentalistas. Tačiau, bendrai paėmus, mokymas, kuris aiškiai į pirmą vietą iškelia žmonių pastangas užgniaužti ir užkirsti kelią elgesiui, pažeidžiančiam moralinį įstatymą, matyt, niekuo nenusileis visiems kitiems, taikantiems tokiems pažeidimams viešosios nuomonės saugiklius. Tiesa, būtent šiuo klausimu „Kas pažeidžia moralinį įstatymą?“ pripažįstantieji skirtingas moralės normas skirtingomis progomis ir nesutars. Tačiau nuomonių skirtumus moraliniais klausimais pasaulyje pirmą kartą pakurstė ne utilitarizmas, nors, kita vertus, šis mokymas iš tikrųjų pateikia, tegul ir ne visada lengvą, tačiau bet kuriuo atveju apčiuopiamą ir suprantamą būdą, kaip tokius skirtumus išspręsti.
         Tikiuosi nebus bergždžia, jeigu atkreipsime dėmesį į dar kelias neteisingas utilitarinės etikos sampratas, nors šios, regis, tokios akivaizdžios ir ryškios, kad nešališkam ir protingam asmeniui gali pasirodyti neįmanoma pakliūti į jų spąstus; kadangi net ir gana dideliais proto gabumais apdovanoti asmenys dažnai beveik nesistengia suprasti nuomonės, prieš kurią jie yra iš anksto nusiteikę, aplinkybių, ir kadangi žmonės apskritai beveik neįsisąmoninę šio tyčinio nežinojimo kaip trūkumo – todėl kruopščiai suplanuotuose asmenų, kurie reiškia pretenzijas į aukštus principus ir filosofiją, raštuose susiduriame su vulgariausiais etinių mokymų iškraipymais. Neretai girdime, kaip naudos mokymas aršiai puolamas kaip bedievių mokymas. Jeigu apskritai būtina kaip nors reaguoti į tokią tuščią prielaidą, galima atkirsti, jog viskas priklauso nuo to, kokį moralinį charakterį šiai Dievybei priskiriame. Jeigu įsitikinimas, kad pirmiausia Dievas trokšta savo kūrinių laimės ir kad tokiu tikslu jis juos sukūręs, yra teisingas, tada naudos principas yra toli gražu ne bedievių mokymas, o mokymas, kuris kur kas religingesnis už kitus. Jeigu galvojama, kad utilitarizmas apreikštos Dievo valios nepripažįsta kaip aukščiausio dorovės įstatymo, tada atsakau, jog utilitaras, tikintis tobulu Dievo gerumu ir išmintimi, būtinai tiki, kad tai, ką dorovės klausimu Dievas manė esant reikalinga apreikšti, privalo, kaip niekas kita, patenkinti naudos reikalavimus. Tačiau be utilitarų esama ir kitų, kurie laikosi nuomonės, kad krikščioniškasis apreiškimas buvo sumanytas ir įdiegtas toks, koks žmonių širdis ir protus pripildytų dvasios, kuri suteiktų jiems galios patiems atrasti, kas yra dora, ir palenkti juos to siekti, o ne nurodytų, nebent labai aplamai, kas tai yra; ir kad mums reikia etinio mokymo, išplėtoto iki galo, kuris mums paaiškintų Dievo valią. Nėra reikalo čia leistis į diskusiją, ar ši nuomonė yra teisinga, ar ne; kadangi visi galimi būdai, kuriais religija – natūralioji ar apreikštoji – įstengia padėti etiniams tyrimams, utilitariniam moralistui yra atviri ne mažiau negu visiems kitiems. Religija naudotis kaip Dievo liudijimu, esą vienokia ar kitokia poelgių seka yra naudinga arba žalinga, jis turi ne mažesnę teisę negu tie, kurie Dievo valią pasitelkia tam, kad nurodytų transcendentalų įstatymą, nesusijusį su naudingumu ar laime.
         Būna ir taip, kad nauda su panieka įvardijamas kaip amoralus mokymas, jam duodamas „naudingumo“ vardas populiariąja to žodžio prasme, kad būtų galima jį priešpastatyti principui. Tačiau naudingumas ta prasme, kuria jis prieštarauja dorumui, bendrai paėmus, reiškia tai, kas naudinga asmeniniams veikėjo siekiams; kai, pavyzdžiui, ministras paaukoja savo krašto siekius tam, kad išsaugotų savo vietą. Kai naudingumas reiškia ką nors geresnio, turima galvoje tai, kas naudinga kokiam nors tiesioginiam siekiui, kokiam nors laikinam tikslui, laužančiam taisyklę, kurios laikymasis daug naudingesnis. Naudingumas šia prasme, užuot sutapęs su naudingumu, yra žalingumo atmaina. Antai, dažnai būtų naudinga, norint išvengti kokio nors laikino nepatogumo, arba įsigyti kokį nors objektą, tiesiogiai naudingą mums patiems arba kitiems, meluoti. Tačiau tiek, kiek dorumo atžvilgiu mumyse puoselėjamas jautrumas yra vienas pravarčiausių, o to jautrumo susilpnėjimas – vienas žalingiausių dalykų, kuriuos galime įtakoti savo elgesiu; ir kiek bet koks, tegul ir netyčinis, nukrypimas nuo tiesos taip smarkiai pakenkia žmonių žodžių patikimumui, į kurį iš esmės atsiremia visa esama visuomeninė gerovė ir kurio stygius, labiau negu kuris kitas įvardijamas dalykas, stabdo civilizacijos, dorybių ir visko, nuo ko plačiausiu mastu priklauso žmogaus laimė, raidą – mes galvojame, kad tokio neeilinio naudingumo taisyklės laužymas, ieškant vienkartinės naudos, yra savaime nenaudingas, ir kad tas, kuris siekdamas patogumo sau pačiam arba kitam, daro visa, kas tik jo galioje, kad atimtų iš žmonių gerovę ir ją iškeistų į blogį, slypintį didesniame arba mažesniame sugebėjime pasikliauti kito žodžiais, elgiasi kaip vienas didžiausių jų priešų. Tačiau, kad net ir šiai taisyklei, nors ir šventai, vis dėlto galima daryti išimtis – šitai pripažįsta visi moralistai; svarbiausias toks atvejis – kai kokio nors fakto nutylėjimas (tarkim, tiesos nuo piktadario arba blogų naujienų nuo sunkiai sergančio žmogaus) išgelbėtų asmenį (ypač ne save, o ką nors kitą) nuo didelio ir nepelnyto blogio ir kai nutylėti galima tik paneigiant. Tačiau siekiant, kad išimtis neišsikerotų už reikiamų ribų ir kad kuo mažiau silpnintų pasitikėjimą tiesa, ją reikėtų atvirai pripažinti ir, kiek leidžia galimybės, apibrėžti jos ribas; ir, jei tik naudos principas apskritai ko nors vertas, jis turi praversti nustatant, kuri iš šių skirtingų alternatyvų yra naudingesnė, bei nužymint sritį, kurioje viena arba kita ima vyrauti.
         Būna ir taip, kad naudos gynėjams dažnai tenka atsiliepinėti į tokius priekaištus kaip šis – esą renkantis poelgį nėra laiko skaičiavimams ir svarstymams, kokie bus jo padariniai bendrajai laimei. Tai tas pats, kas sakyti, jog renkantis vienokį ar kitokį elgesį negalima vadovautis krikščionybe, nes nėra laiko kaskart, kai ką nors reikia padaryti, nuodugniems Senojo ir Naujojo Testamento skaitymams. Atsakymas į šį priekaištą toks: laiko būta užtektinai, kitaip tariant, tiek, kiek praeityje yra trūkusi žmonių giminė. Visą tą laiką, remdamasi tiesiogine patirtimi, žmonija stebėjo poelgių tendencijas; ta patirtimi, nuo kurios priklauso gyvenimiška nuovoka ir moralė. Žmonės kalba, tarsi tokios patirties tąsa staiga nutrūktų ir tarsi koks nors žmogus, pajutęs pagundą prikišti nagus prie kito nuosavybės ar gyvybės, imtų pirmąsyk svarstyti, ar žmogžudystė ir vagystė kenkia žmogaus laimei. Netgi tuomet nemanau, kad klausimas jam atrodytų sunkus; tačiau bet kuriuo atveju reikalas atiduodamas į jo rankas. Tikra užgaida daryti prielaidą, esą, jeigu žmonės ir sutartų traktuoti naudą kaip moralės matą, jie vis tiek nesutartų dėl to, kas atskiru atveju yra naudinga, ir nesiimtų jokių priemonių, norėdami savo pažiūras šiuo klausimu perteikti jaunimui bei versti jas vykdyti, pasitelkiant įstatymų ir viešosios nuomonės galią. Nesunku įrodyti bet kurią etinę normą esant neveiksmingą, jeigu prie jos priplakamas visuotinis idiotizmas; tačiau visais kitais paskaičiavimais, kurių nekamuoja panašios prielaidos, per šitiek laiko žmonės jau privalėjo įsitikinti dėl to, kokius padarinius kai kurie poelgiai turi jų laimei; šie įsitikinimai, atkeliavę minėtu būdu, tiek miniai, tiek filosofui tampa moralės taisyklėmis, kol nepasisekė rasti geresnių. Kad tokių taisyklų daugeliu klausimų filosofai nesunkiai galėtų rasti jau dabar; ir kad žmonės dar daug ko privalo išmokti apie poelgių padarinius bendrajai laimei – šitai aš pripažįstu, tiksliau, uoliai tvirtinu. Išvados, išplaukiančios iš naudos principo, kaip ir kiekvieno praktinio meno pamokos, atviros begaliniam tobulėjimui, ir, mąstant pažangiai, jų tobulėjimas amžinai tęsis. Tačiau viena – moralės taisykles laikyti tobulintomis; kita – visiškai prasilenkti su tarpiniu apibendrinimu ir, naudojantis pirmuoju principu, kiekvieną atskirą poelgį bandyti vertinti tiesiogiai. Tokia nuostata, esą pirmojo principo pripažinimas nesuderinamas su antrinių principų pripažinimu, yra keista. Keleiviui nurodyti galutinę vietą, kur baigiasi jo kelionė, nereiškia uždrausti išvykos metu naudotis apylinkių orientyrais ir kelrodžiais. Teiginys, kad laimė yra moralės tikslas ir siekinys nereiškia, kad nereikia tiesti jokio kelio ta linkme, ar kad ten vykstantiems asmenims nereikia patarti keliauti viena kryptimi, o ne kita. Žmonės iš tikrųjų turėtų liautis šnekėję nesąmones šiuo klausimu, kurių jie nešnekėtų ir nesiklausytų kitais praktiniais klausimais. Niekas nesiima įrodinėti, kad jūrininkystė nesiremia astronomija, nes jūreiviai negali laukti, kol kiekvieną kartą bus apskaičiuotas jūrinis kalendorius. Kaip pridera protingoms būtybėms, jie pirma šį kalendorių sudaro ir tik po to išsiruošia į jūrą; visos protingos būtybės išplaukia į jūrą, iš anksto išsiaiškinę bendro pobūdžio klausimus apie dorumą ir nedorumą, taip pat daugelį nepalyginti sudėtingesnių klausimų, kylančių tiek išminčiams, tiek kvailiams. Šitaip, atrodo, jie ir toliau elgsis – kol apdairumas priklausys žmogiškoms savybėms. Kad ir kokio pamatinio moralės principo laikytumėmės, jo pritaikymui mes reikalausime pagalbinių principų; be jų negalima išsiversti, to negali padaryti jokia sistema – tačiau drauge šios aplinkybės negalima traktuoti ir kaip argumento prieš jokią konkrečią sistemą; vis dėlto įrodinėti, esą apskritai negalima turėti jokių antrinių principų, esą žmonės iš savo ir kitų sukaupto gyvenimiško patyrimo ligi šio nesugebėję ir toliau nesugebėsią daryti jokių išvadų – tai jau aukščiausias absurdo taškas, kokį tik, mano supratimu, gali pasiekti filosofiniai ginčai.
         Likę argumentai, kuriais nuolatos pliekiamas utilitarizmas, šiam didžiąja dalimi prikiša įprastinius žmogiškos prigimties negalavimus ir bendrus sunkumus, kurie slegia sąžiningus asmenis, bandančius nustatyti gyvenimo kryptį. Sakoma, kad utilitaras savo paties ypatingu atveju moralinėms taisyklėms bus linkęs daryti išimtį ir kad, pasidavęs pagundai, didesnę naudą įžiūrės taisyklės laužyme, o ne jos laikymesi. Bet ar nauda yra vienintelis požiūris, kuriuo galima pasinaudoti, siekiant pateisinti piktus darbus ir apgauti savo sąžinę? Tam tikslui su kaupu galima pasitelkti bet kurį mokymą, kuris prieštaringų svarstymų buvimą pripažįsta kaip faktą, o taip daro visi mokymai, kuriais tikėjo ir tebetiki sveiko proto žmonės. Kaltas ne koks nors požiūris, o sudėtingas žmogiškų santykių pobūdis, kad elgesio taisyklių negalima apibrėžti taip, jog nereikėtų jokių išimčių, ir kad, regis, jokios rūšies poelgių negalima vadinti arba visuomet privalomais, arba visuomet smerktinais. Nesama etinio požiūrio, kuris nešvelnina savo įstatymų griežtumo, suteikdamas tam tikrą laisvę, kuri remiasi moraline veikėjo atsakomybe, kad būtų galima prisitaikyti prie aplinkybių ypatumų; taip kiekvieno požiūrio atveju sukuriamas plyšys, pro kurį įsėlina savęs apgaudinėjimas ir nesąžininga kazuistika. Nesama tokios moralinės sistemos, kuriai netektų susidurti su dviprasmiškais prieštaringos priedermės atvejais. Tai ir yra tikrieji sunkumai, neišnarpliojami mazgai tiek etikos teorijoje, tiek sąžiningoje asmeninio elgesio orientacijoje. Praktiškai jie daugiau ar mažiau įveikiami, nelygu koks individo protas ir dorybingumas; vis dėlto kažin ar galvosime, jog susidūrę su minėtais sunkumais jiems būsime mažiau pasirengta dėl to, kad turime galutinę normą, galinčią išspręsti prieštaringas teises ir pareigas. Jeigu nauda yra pirmapradis moralinių pareigų šaltinis, tuomet ja galima remtis, sprendžiant nesuderinamus tokių priedermių reikalavimus. Nors normos taikymas gali būti sudėtingas, geriau jau toks negu jokio; tuo tarpu tarp kitų sistemų, kuriose moraliniams įstatymams priskiriama savarankiška galia, nesama jokio teisėjo, kuris, reikalui esant, pajėgtų įsikišti; jų reiškiamos pretenzijos į pirmenybę kažin ar pagrįstos kuo nors daugiau negu sofistika, ir, nebent jas įtakotų, kaip paprastai ir atsitinka, nepripažintas naudos paisymas, jose randame pakankamai laisvos erdvės asmeniniams troškimams bei šališkumams pasireikšti. Atmintina, jog tik tokiais atvejais, kai antriniai principai prieštarauja vieni kitiems, būtina dėmesį sutelkti į pirmuosius principus. Nesama tokios moralinės pareigos, su kuria nebūtų susijęs koks nors antrinis principas; ir net jeigu toks principas būtų tik vienas, asmenims, atpažįstantiems patį principą, retai gali kilti kokių nors abejonių dėl to, kuris tai principas.

Trečias skyrius
Apie galutinį naudos principo saugiklį

         Apie kiekvieną tariamą moralinę normą dažnai, kaip ir dera, klausiama: koks jos saugiklis? kokių motyvų vedami jai paklūstame? arba, konkrečiau, iš kur atsiranda jos privalomas pobūdis? kokiu būdu ji įpareigoja? Moralės filosofijai būtina atsakyti į šį klausimą, kuris, nors neretai ir paverčiamas priekaištu utilitarinei moralei, tarsi pastarajai jis būtų labiau taikytinas negu kitoms moralėms, vis dėlto iškyla visoms normoms. Tiesą sakant, šis klausimas kyla kaskart, kai asmeniui reikia pasirinkti tam tikrą normą, arba susieti moralę su kokiu nors pagrindu, kuriuo jis nebuvo pratęs jos grįsti. Juk įprastinė moralė – ta, kurią pašventino auklėjimas ir viešoji nuomonė – yra vienintelė, kurios idėja patiriama kaip savaime privaloma; ir kai asmens prašoma tikėti, esą privalomas moralės pobūdis kildinamas iš kokio nors bendro principo, kurio įprotis dar neapgaubė aureole, jam šis tvirtinimas yra paradoksas; tariamos išvados, regis, labiau įpareigoja negu pirmykštės jų teoremos; statinys, regis, tvirtesnis be pamatų negu su jais. Jis sau taria, aš jaučiu, kad esu įpareigotas neplėšti ar nežudyti, neišduoti ar neapgauti; tačiau kas mane įpareigoja rūpintis bendrąją laimę? Jeigu mano paties laimė slypi kituose dalykuose, kodėl aš negaliu atiduoti pirmenybės būtent jiems?
         Jeigu požiūris, kuriuo kliaujasi utilitarinė filosofija, tirianti moralinio jausmo prigimtį, yra teisingas, tuomet su šiuo sunkumu susidursime tol, kol moralinį charakterį formuojančios jėgos įvaldys minėtą principą, kaip yra įvaldžiusios kai kurias pasekmes – kol, didėjant auklėjimo įtakai, vieningumo su kitais likimo draugais jausmas (juk nepaneigsi, kad būtent tokį jį įsivaizdavo Kristus) giliai įsišaknys mūsų charakteryje ir sąmonėje ir taip įsismelks į mūsų prigimtį, kaip nusikaltimo baimė yra užvaldžiusi eilinį tinkamai išauklėtą jaunuolį. Tačiau dabartinėmis sąlygomis minėtas sunkumas liečia ne tik naudos mokymą, jis pasireiškia su kiekviena pastanga išnagrinėti moralę ir ją išvesti iš principų; dėl ko – nebent žmonių protai šį principą laikytų tokiu pat šventu, kaip ir jo pritaikymus – minėti principai, regis, visada netenka dalies savo šventumo.
         Naudos principas arba naudojasi, arba nėra nė mažiausios priežasties, kodėl jis negalėtų naudotis visais saugikliais, kurie priklauso visoms kitoms dorovės sistemoms. Tie saugikliai yra arba išoriniai, arba vidiniai. Apie išorinius saugiklius nebūtina daug kalbėti. Jie – tai vylimasis arba baiminimasis, kad pelnysime likimo draugų arba visatos Valdovo palankumą arba sukelsime jų nepasitenkinimą, kartu su jiems jaučiama užuojauta ar prieraišumu, arba Jo atžvilgiu puoselėjama meile ir baime, skatinančius mus vykdyti Jo valią, nepaisant savanaudiškų pasekmių. Akivaizdu, kad nėra jokios priežasties, kodėl visos šios dingstys paklusti nesišlietų prie utilitarinės moralės lygiai taip glaudžiai ir visiškai, kaip ir prie bet kurios kitos. Tiesą sakant, saugikliai, kurie nukreipti į mūsų likimo draugus, tokie yra atitinkamai tiek, kiek vadovaujamasi bendra nuovoka; nesvarbu, ar šalia bendrosios laimės yra kokia kita moralinės pareigos priežastis, ar ne, vis tiek žmonės trokšta laimės; ir kad ir kokie netobuli būtų jų pačių veiksmai, žmonės vis tiek trokšta ir giria kiekvieną jiems skirtą poelgį, kuris, jų manymu, teikia jiems laimės. Kalbant apie religinę dingstį, jeigu žmonės tiki, kaip daugelis sakosi darą, Dievo gerumu, manantys, kad bendrosios laimės skatinimas yra gėrio esmė ar net vienintelis kriterijus, kartu privalo tikėti, kad tam pritaria pats Dievas. Todėl galima pasitelkti visą išorinio atlygio ir bausmės, fizinės ar moralinės, kilusios iš Dievo ar iš artimųjų, galią kartu su nešališku pasišventimu ir vienam, ir kitam, kiek tik leidžia žmogiškoji prigimtis, tam, kad utilitarinė moralė būtų įtvirtinta atitinkamai tiek, kiek ji yra pripažįstama; juo labiau, juo plačiau taikomos auklėjimo ir bendrojo lavinimo priemonės šiam tikslui pasiekti.
         Tiek apie išorinius saugiklius. Vidinis pareigos saugiklis, nesvarbu, kokia norma grindžiama mūsų pareiga, visuomet yra tas pats – mūsų proto jausmas; daugiau ar mažiau stiprus skausmas, lydintis pareigos nevykdymą, kuris deramai išlavintoje moralinėje asmenybėje kyla rimtesniais atvejais ir nuo kurio neįmanoma pasprukti. Kai šis jausmas yra nešališkas ir susijęs su grynąja pareigos idėja, o ne su kuria nors atskira jos forma ar tik su kuria nors iš šalutinių jos aplinkybių, jis yra sąžinės esmė; nors šiame sudėtingame reiškinyje, koks jis yra iš tikrųjų, paprastas faktas dažnai nugrimzta abipusiame minties ryšyje, kurį sužadina užuojauta, meilė ir labiau negu kas kita, baimė; visos religinio jausmo atmainos; vaikystės ir visi būto gyvenimo prisiminimai; savigarba, kitų pagarbos troškimas, o kartais net ir savęs niekinimas. Iš šios painiavos, mano supratimu, ir kyla tas mistinis pobūdis, kuris, paženklintas žmogaus proto tendencijos, turinčios gausybę kitų pavyzdžių, gali būti priskiriamas moralinės pareigos idėjai, ir kuris verčia žmones galvoti, jog ši idėja negali jungtis su jokiais kitais objektais, išskyrus tuos, kurie, paklusdami kažkokiam paslaptingam įstatymui, kaip tik dabar ją sužadina. Šios idėjos įpareigojanti jėga remiasi storu jausmų sluoksniu, kurį būtina išardyti, norint pažeisti dorumo normą, ir su kuriuo vėliau, pažeidus normą, ko gero, teks susidurti apgailestaujant dėl to, kas padaryta. Sąžinės prigimtį ir kilmę, nesvarbu, kokia teorija vadovautumėmės, sudaro būtent šitai.
         Kadangi galutinis moralės saugiklis (paliekant nuošaly išorines dingstis) yra subjektyvus jausmas mūsų protuose, nesuprantu, kas galėtų trikdyti tuos, kurių norma yra nauda, kai jų paklausiama, „Koks yra to konkretaus principo saugiklis?“ Galime atsakyti taip, kaip ir apie visas kitas moralines normas – žmonijos sąžinės jausmas. Be abejonės, šis saugiklis neturi privalomos galios tiems, kurie nepatiria jausmų, į kuriuos jis prabyla; tačiau šie asmenys nebus linkę paklusti ne tik utilitariniam, bet ir visiems kitiems moraliniams principams. Juos moralė negali paveikti niekaip kitaip, išskyrus pasitelkdama išorinius saugiklius. Vis dėlto minėti jausmai egzistuoja, tai yra žmogaus prigimties faktas, ir jų tikroviškumas bei didžiulis pajėgumas darant įtaką tiems, kuriuose jie deramai išugdyti, įrodomi patirtimi. Niekas dar nenurodė priežasties, kodėl utilitarizmo atveju jų nebūtų galima puoselėti lygiai taip pat uoliai, kaip ir kitų dorovės taisyklių atveju.
         Žinau, kad kai kurie linkę manyti, jog asmuo, kuris moralinę pareigą laiko transcendentiniu faktu, objektyvia tikrove, priklausančia „pačių daiktų“ plotmei, ko gero, labiau jai paklus negu tas, kuris ją suvokia kaip visiškai subjektyvią, kaip grynai kylančią iš žmogaus sąmonės. Nesvarbu, kokios nuomonės asmuo laikytųsi šiuo ontologiniu klausimu, jį varanti jėga iš tikrųjų yra jo paties subjektyvus jausmas, šią jėgą galima tiksliai pamatuoti, remiantis jos stiprumu. Nė vieno žmogaus įsitikinimas, kad pareiga yra objektyvus reiškinys, nėra stipresnis už įsitikinimą, kad toks yra Dievas; tačiau tikėjimas į Dievą – paliekant nuošaly tikėjimąsi tam tikro atlygio arba bausmės – elgesyje pasireiškia tik per subjektyvų religinį jausmą, ir tik tiek, kiek pastarojo yra. Saugiklis, kiek jis yra nešališkas, visuomet glūdi pačiame prote; vadinasi, transcendentalinių moralistų supratimu, šis saugiklis negali egzistuoti prote, nebent manoma, kad jo ištakos siekia anapus proto; jie taip pat galvoja, kad asmuo, galintis sau tarti „Mane varžantis dalykas, kuris vadinamas sąžine, tėra jausmas mano prote“, kartu gali padaryti išvadą, kad nustojus jausmui nustoja ir priedermė ir kad minėtą jausmą palaikęs neparankiu, tas pats asmuo gali jo nepaisyti ir net pamėginti jo atsikratyti. Tačiau ar šis pavojus gresia tik utilitarinei moralei? Ar įsitikinimas, kad moralinė pareiga slypi anapus proto, padaro jos jausmą tokį stiprų, kad jo negalima atsikratyti? Iš tikrųjų yra priešingai, visi moralistai puikiai žino ir dejuoja dėl to, kad daugumoje protų nutildyti ar visai užgniaužti sąžinę yra pernelyg lengva. Asmenys, niekada negirdėję apie naudos principą, klausimą „Ar man reikia paklūsti savo sąžinei?“ sau kelia ne rečiau negu šio principo sekėjai. Jeigu tie, kurių sąžinės jausmas yra toks silpnas, kad jiems kyla šis klausimas, į jį atsako teigiamai, jie taip daro ne dėl to, kad tiki transcendentaline teorija, o todėl, kad jiems taikomi išoriniai saugikliai.
         Kol kas nebūtina spręsti, ar pareigos jausmas yra įgimtas arba įskiepytas. Darant prielaidą, kad jis įgimtas, klausimas lieka atviras, su kokiais objektais jis iš prigimties jungiasi; kadangi nūnai minėtosios teorijos šalininkai sutinka, kad intuityviai suvokiami tik moralės principai, o ne detalės. Jeigu šiame dalyke kas ir būtų įgimta, nematau jokios priežasties, kodėl įgimtas jausmas negalėtų paisyti kitų žmonių malonumų ir skausmų. Jeigu ir yra koks nors dorovės principas, kuris intuityviai privalomas, turiu pasakyti, kad jis ir yra tas, apie kurį kalbame. Jeigu taip, tai intuityvioji etika sutampa su utilitarine ir tarp jų turėtų liautis ginčai. Tačiau netgi dabar intuityvieji moralistai, nors ir galvoja, kad esama daugiau intuityvių moralinių pareigų, vis dėlto mano, kad ir ši joms priklauso; kadangi jie vienbalsiai tvirtina, jog didžioji moralės dalis remiasi svarstymais apie mūsų likimo draugų siekius. Todėl, jeigu tikėjimas transcendentine moralinės pareigos kilme vidiniam saugikliui suteikia papildomos galios, tada man atrodo, kad utilitarinis principas tokia galia jau naudojasi.
         Kita vertus, jeigu – kaip aš pats manau – moraliniai jausmai yra ne įgimti, o įgyti, dėl to jie netampa mažiau natūralūs. Žmogui yra natūralu kalbėti, samprotauti, statyti miestus, dirbti žemę, nors visi šie sugebėjimai yra įgyti. Beje, moraliniai jausmai nėra mūsų prigimties dalis, jeigu norima pasakyti, kad jie apčiuopiamai pasireiškia kiekviename iš mūsų; tačiau šitą liūdną faktą pripažįsta netgi tie, kurie griežčiausiai tiki transcendentine jų kilme. Kaip ir kiti anksčiau nurodyti sugebėjimai, moralinė galia, tegul ir nebūdama mūsų prigimties dalimi, vis dėlto yra natūrali jos išdava; galinti, kaip jie, tam tikru nežymiu mastu kilti spontaniškai; ją taip pat įmanoma išugdyti iki aukšto išsivystymo laipsnio. Deja, išoriniais saugikliais bei ankstyvais įspūdžiais ją taip pat įmanoma ugdyti beveik visomis linkmėmis, ir kažin ar esama tokio absurdiško ar kenksmingo dalyko, kuris, pasitelkus minėtus veiksnius, negalėtų valdyti proto su visais sąžinės įgaliojimais. Abejoti, ar tą pačią galią tomis pačiomis priemonėmis galima suteikti naudos principui, net jeigu pastarasis nebūtų grindžiamas žmogaus prigimtimi – šitai stačiai prieštarautų bet kokiam patyrimui.
         Tačiau moraliniai idėjų ryšiai, kurie yra sukurti visiškai dirbtinai, intelektinės kultūros eigoje palaipsniui pasiduoda ardomajai analizės galiai; ir jeigu pareigos jausmas, susietas su nauda, pasirodytų taip pat savavališkai; jeigu mūsų prigimtyje nebūtų vadovaujančios grandies, galingos jausmų klasės, kurią atitiktų minėtas ryšys [tarp pareigos jausmo ir naudos] ir kuri mus verstų jaustis pačiais savimi ir skatintų ne tik žadinti ją kituose (kam turėtume daug svarbių dingsčių), bet ir patiems ją tausoti – žodžiu, jeigu utilitarinės moralės jausmas neturėtų natūralaus pagrindo, matyt, būtų įmanoma ir šį ryšį, nors ir įskiepytą tvirto auklėjimo, išardyti analizuojant.
         Taip pat nebūtina, kad šį jausmą, įkūnijantį utilitarinės moralės įpareigojančiąją galią tiems, kurie ją pripažįsta, lydėtų visuomeninei veiksniai, kurie priverstų visus žmones jausti jos priedermę. Palyginti ankstyvame žmonijos pažangos etape, kuriame dabar gyvename, asmuo iš tiesų negali jausti užuojautos visiems kitiems, užuojautos, kuri panaikintų nesutarimų galimybę, aiškinantis bendrąsias žmonijos elgesio kryptis; vis dėlto jau dabar asmuo, kuriame visuomeninis jausmas bent kiek ženklesnis, negali prisiversti apie visus kitus likimo draugus galvoti tik kaip apie savo varžovus, kovojančius dėl laimės priemonių, kuriuos jis trokštų matyti parklupdytus ir nutolusius nuo savo tikslo, kad tik pats patirtų sėkmę, įgyvendindamas savo tikslą. Giliai įsišaknijusi samprata, kuria vadovaujasi kiekvienas individas netgi dabar, suvokdamas save kaip visuomeninę būtybę, verčia jį galvoti, kad jo paties jausmai ir siekiai turi derintis su kitų likimo draugų jausmais ir siekiais ir kad tai yra vienas iš jo prigimtinių poreikių. Jeigu dėl išsiskyrusių nuomonių ir dvasinės kultūros jis negali dalytis jausmais su jais – galbūt net yra priverstas tokius jausmus neigti ir atmesti – vis dėlto jis ir toliau privalo suvokti, kad tikrieji jo siekiai neprieštarauja jų siekiams; ir kad jis nesipriešina tam, ko jie iš tikrųjų pageidauja, būtent asmeninės gerovės, bet, priešingai, prisideda prie jos. Šis jausmas daugelyje individų gerokai silpnesnis už jų savanaudiškus jausmus, neretai jo iš vis nėra. Tačiau tuose, kurie jį patiria, jis rodo visus natūralaus jausmo požymius. Jų protams jis atrodo ne kaip auklėjimo ar įstatymo prietaras, kurį despotiškai užkrauna visuomeninės jėgos, bet kaip savybė, kurios netekti būtų itin negerai. Šis įsitikinimas yra galutinis didžiausios laimės moralės saugiklis. Būtent tai verčia kiekvieną protą, pasižymintį deramai išugdytais jausmais, bendradarbiauti, o ne kariauti, su išorinėmis paskatomis rūpintis kitais, kurias palaiko tai, ką pavadinau išoriniais saugikliais; kai šių saugiklių stokojama arba jie reiškiasi priešinga linkme, būtent tai sukuria galingą vidinę būtinybę, atitinkančią žmogaus būdo jautrumą ir išmintingumą, nes tik tie, kurių protai moraliniu požiūriu tušti, galėtų savo gyvenimo eigą suprojektuoti taip, kad kitų žmonių paisyti jiems reikėtų tik tiek, kiek verstų asmeniniai jų siekiai.

Ketvirtas skyrius
Koks yra galimas naudos principo įrodymas

         Kartą jau pastebėjome, kad, kalbant apie galutinius tikslus, negalima pasitelkti įrodymo įprastine šio žodžio prasme. Tiek visų pirmųjų principų, tiek pirmųjų mūsų pažinimo bei elgesio prielaidų neįmanoma įrodyti samprotavimais. Tačiau kadangi minėti tikslai yra faktai, jie gali remtis galiomis, sprendžiančiomis apie faktus – būtent mūsų juslėmis ir vidine sąmone. Ar galima remtis tomis pačiomis galiomis, sprendžiant apie praktinius tikslus? Arba kokia kita galia jie yra suvokiami?
         Kitaip tariant, klausimai apie tikslus yra klausimai apie tai, kas pageidautina. Pagal utilitarinį mokymą laimė ir tiktai laimė yra pageidautina kaip tikslas; visi kiti dalykai pageidautini tik tiek, kiek jie yra priemonės šiam tikslui pasiekti. Ko turėtume reikalauti iš šio mokymo, kokias sąlygas šis mokymas turėtų patenkinti, kad juo būtų galima – kaip jis to reikalauja – tikėti?
         Vienintelis galimas įrodymas, kad objektas yra matomas, yra tas, kad žmonės jį iš tikrųjų mato. Vienintelis įrodymas, kad garsas yra girdimas, yra tas, kad žmonės jį girdi; tas pats pasakytina ir apie kitus mūsų patyrimo šaltinius. Panašiai suvokiu, kad vienintelis įrodymas, kokį galima pateikti, jog tam tikras dalykas yra pageidautinas, yra tas, kad žmonės jo iš tikrųjų trokšta. Jeigu tikslas, kurį utilitarinis mokymas sau išsikelia, teoriškai ir praktiškai nebūtų pripažintas kaip tikslas, niekas neįtikintų žmogaus, kad jis toks yra. Neįmanoma nurodyti jokios priežasties, kodėl bendroji laimė yra pageidautina, išskyrus tą, kad kiekvienas asmuo trokšta laimės tiek, kiek ji yra pasiekiama. Kadangi visa tai yra faktas, mes ne tik turime įrodymą, tinkamiausią šiam konkrečiam atvejui, bet ir apskritai visa, ko galima reikalauti: kad laimė būtų gėrybė, kad kiekvieno asmens laimė tam asmeniui būtų gėrybė ir kad todėl bendroji laimė būtų gėrybė visiems asmenims kartu paėmus. Laimė įvardijama kaip vienas iš elgesio tikslų ir todėl kaip vienas iš moralės kriterijų.
         Tačiau vien to nepakanka, kad laimė taptų vieninteliu kriterijumi. Kad taip atsitiktų, pagal tą pačią taisyklę, regis, būtina parodyti ne tik, kad žmonės trokšta laimės, bet ir kad jie niekada netrokšta nieko kita. Gana akivaizdu, kad jie trokšta dalykų, kurie kasdienėje kalboje aiškiai atskiriami nuo laimės. Pavyzdžiui, turėti dorybių ir neturėti ydų žmonės trokšta ne mažiau negu patirti malonumų ir nepatirti skausmų. Dorybių troškimas nėra toks visuotinis, tačiau jo faktas toks pat tikras, kaip ir laimės troškimo. Dėl to utilitarinės normos priešininkai mano turį teisę daryti išvadą, kad greta laimės esama dar ir kitų elgesio tikslų ir kad laimė nėra pritarimo ir nepritarimo [kokiam nors elgesiui] norma.
         Dorybės, pagal utilitarinę sampratą, yra būtent tokio pobūdžio gėrybės. Iš pradžių jos nebuvo trokštamos ar laikomos dingstimi, išskyrus jų tarnavimą malonumams ir ypač apsisaugojimui nuo skausmo. Tačiau, atsiradus tokiam ryšiui, jas galima patirti kaip pačią gėrybę ir jų trokšti taip pat smarkiai, kaip ir visų kitų gėrybių; įsidėmint, kad nuo meilės pinigams, valdžiai ar šlovei jos skiriasi tuo, kad visi šie dalykai individą gali padaryti ir dažnai padaro kenksmingą kitiems visuomenės, kuriai jis priklauso, nariams, tuo tarpu puoselėdamas nešališką meilę dorybėms individas visuomet tampa didžiausia palaima kitiems. Todėl, nors utilitarinė norma palaiko ir pritaria tiems kitiems įgytiems troškimams, kol jie, skatindami bendrąją laimę, jai nekenkia, ji drauge nurodo ir reikalauja, kad meilė dorybėms būtų puoselėjama kuo uoliau, nes ji, o ne kas kita, bendrajai laimei yra pats svarbiausias dalykas.
         Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad iš tikrųjų trokštama vien tik laimės. Pačių dalykų, kurių trokštama ne kaip priemonių, siekiant kokio nors tikslo ir galiausiai pačios laimės – tokių dalykų trokštama kaip laimės dalies, o kol jie tokie nėra, jų netrokštama. Tie, kurie dorybių trokšta kaip tokių, jų trokšta arba dėl to, kad įsisąmonintas jų buvimas yra malonus, arba dėl to, kad įsisąmonintas jų nebuvimas yra skausmingas, arba ir dėl to, ir dėl to; kadangi malonumas ir skausmas iš tiesų retai pasireiškia skyrium ir dažniausiai sutinkami drauge – tas pats asmuo jaučia tiek malonumo, kiek yra tapęs dorybingas, ir tiek skausmo, kiek dar netapęs dorybingas. Jeigu viena jam neteiktų malonumo, o kita – skausmo, jis nemylėtų ir netrokštų dorybių, arba jų trokštų tik dėl naudos, kurios tikėtųsi sau arba savo brangiems asmenims.
         Vadinasi, ką tik išgirdome atsakymą į klausimą, koks yra galimas naudos principo įrodymas. Jeigu nuomonė, kurią čia išdėsčiau, psichologiniu požiūriu yra teisinga – jeigu žmogaus prigimtis kaip tokia trokšta to, kas yra laimės dalis arba jos priemonė – tai be šio fakto neturime ir nereikalaujame jokio kito įrodymo, kad minėti dalykai yra vieninteliai pageidautini. Jeigu taip, tai laimė yra vienintelis žmonių elgesio tikslas, o jos puoselėjimas – matas, kurio pagrindu sprendžiame apie žmonių elgesį; iš to būtinai išplaukia, kad ji privalo būti moralės kriterijus, kadangi visuma apima dalį.
         O spręsdami, ar taip yra iš tikrųjų, ar iš tiesų žmonės nieko netrokšta savaime, išskyrus tai, kas malonu, arba ko nebuvimas sukelia skausmą, akivaizdžiai susiduriame su klausimu apie faktus ir patyrimą, kuris, kaip ir visi kiti panašūs klausimai, priklauso nuo to, kokia yra tikroji padėtis. Šitai galima nustatyti tik pasitelkus savimonę, savistabą ir kitų stebėjimą. Esu įsitikinęs, kad šie faktiniai šaltiniai, nešališkai patikrinti, parodys, jog trokšti kokio nors daikto arba laikyti jį maloniu, arba nemaloniu, arba mintyse sieti su skausmu – šių dviejų reiškinių neįmanoma išskirti, greičiau jie sudaro dvi to paties reiškinio dalis – griežtai kalbant, jie yra du skirtingi būdai tam pačiam psichologiniam faktui įvardyti; kad apie daiktą galvoti kaip apie pageidautiną (nebent būtų galvojama apie jo pasekmes) ir galvoti kaip apie malonų yra tas pats; ir kad negalima nei fiziškai, nei metafaziškai trokšti jokio daikto, kurio idėja savaime nėra maloni.
         Man šis reikalas atrodo toks akivaizdus, jog abejoju, ar kas imtųsi jam prieštarauti; tačiau jeigu ir priekaištautų, tai ne dėl to, kad troškimą galima nukreipti į ką nors, kas nėra malonumas ir skausmo nebuvimas, o kad valia skiriasi nuo troškimo; kad asmuo, kurio dorybingumas yra įsišaknijęs, arba bet kuris kitas asmuo, užsibrėžęs tikslą, siekia jo, negalvodamas apie malonumą, kurį galėtų patirti mąstydamas apie tikslą arba kurio galėtų tikėtis jį pasiekęs, ir toliau ryžtingai artinasi prie tikslo, nors minėtus malonumus sumažina asmens charakterio pokyčiai arba susilpnėjęs pasyvūs juslumas, arba malonumus nusveria skausmai, kuriuos asmuo gali patirti, siekdamas tikslo. Su visomis šiomis pastabomis aš sutinku ir esu pats kitoje vietoje jas išsakęs taip pat ryžtingai ir įsakmiai, kaip ir kiti. Valia, aktyvusis reiškinys, skiriasi nuo troškimo, pasyvios juslumo būsenos, ir nors iš pradžių ji ir išauga iš troškimo, vėliau gali atsiskirti nuo savo gimdytojo ir keroti savarankiškai, kad net, kalbant apie kokį nors įprastinį tikslą, užuot daikto norėję dėl to, kad jo trokštame, dažnai jo trokštame todėl, kad jo norime. Šis atvejis viso labo iliustruoja mums visiems gerai žinomą faktą – įpročio galią, ir toli gražu neapsiriboja tik dorybingais poelgiais. Daugelį dalykų, kuriuos žmonės iš pradžių daro tam tikra dingstimi, vėliau daro iš įpročio. Kartais taip daroma nesąmoningai, poelgį suvokiant tik po to, kai jis atliktas; kartais sąmoningai norint, tačiau čia noras jau virtęs įpročiu, kuris tą norą ir paleidžia į darbą, kiek tai skiriasi nuo sąmoningo kam nors pirmenybės atidavimo, kaip dažnai nutinka tiems, kurie pasiduoda ydingiems arba žalingiems įpročiams. Trečias ir paskutinis pavyzdys – kai įprastinis valios aktas konkrečiu atveju bendrajam ketinimui, vyraujančiam visais kitais atvejais, ne tik neprieštarauja bet ir ji patenkina, kaip nutinka asmeniui, kurio dorybingumas yra įsišaknijęs, ir visiems, kurie sąmoningai ir nuosekliai siekia užsibrėžto tikslo. Toks valios ir troškimo skyrimas, kokį čia pateikiau, yra autentiškas ir labai svarbus psichologinis faktas; tačiau šis faktas glūdi tik tame, kad valia, kaip ir visos kitos žmogų sudarančios dalys, paklūsta įpročiui, ir kad iš įpročio galime norėti to, ko savaime nebetrokštame, arba trokštame tik dėl to, kad norime. Ne mažiau tiesa, jog valia iš pradžių visiškai išplaukia iš troškimo, į kurio sampratą įeina skausmo atgrasumas ir malonumo patrauklumas. Nebegalvokime daugiau apie asmenį, kurio noras elgtis dorai yra įsišaknijęs, ir vietoj jo paimkime asmenį, kurio dorybinga valia vis dar silpna, galinti suklupti gundoma, žodžiu, ne ta, kuria būtų galima visiškai pasikliauti; kokiomis priemonėmis ją būtų galima sustiprinti? Kokiu būdu galima įskiepyti arba pabūdinti norą būti dorybingam ten, kur tokiam norui trūksta jėgų? Tiktai darant, kad asmuo trokštų dorybių – darant, kad jis galvojų apie jas kaip apie kažką malonaus, o apie jų nebuvimą kaip apie kažką skausmingo. Tiktai dorą elgesį siejant su malonumu, arba nedorą – su skausmu, arba sužadinant, sujaudinant ir kreipiant asmens patyrimą taip, kad vienokį elgesį jis natūraliai sietų su malonumu, o kitokį – su skausmu, tokią valią galima vadinti dorybinga, kuri, būdama įsišaknijusi, veikia, negalvodama nei apie malonumą, nei apie skausmą. Valia yra troškimo vaikas, kuris išsivaduoja iš tėvų globos tik tam, kad pakliūtų įpročio globon. Kas išplaukia iš įpročio – to negalima laikyti savaime geru; ir nebūtų galima nurodyti jokios priežasties, kodėl reikėtų pageidauti, kad dorybių tikslas nepriklausytų nuo malonumo ir skausmo, jeigu nebūtų taip, kad, siekiant neklystamo ir nuoseklaus elgesio, malonių ir skausmingų asociacijų poveikis, skatinantis dorybes, būtų nepatikimas tol, kol jo nepalaikytų įprotis.
         Tiek jausmų, tiek poelgių atveju įprotis yra vienintelis dalykas, teikiantis tikrumą; dėl to, kad kitiems yra svarbu sugebėti visiškai pasikliauti savo jausmais ir poelgiais ir kad sau pačiam yra svarbu sugebėti visiškai pasikliauti savo paties jausmais ir poelgiais, noras elgtis dorai turėtų būti taip ugdomas, kad virstu savarankišku įpročiu. Kitaip sakant, tokia valios būsena yra priemonė gėriui, o ne pats gėris; ir neprieštarauja mokymui, pagal kurį žmogui gera yra tik tai, kas arba savaime yra malonu, arba tarnauja kaip priemonė, siekiant malonumo, arba padeda išvengti skausmo.
         Jeigu šis mokymas yra teisingas, naudos principas įrodytas. Ar taip yra – šitai nuspręs išmintingas skaitytojas.

Kiti svarbūs Millo veikalai

A System of Logic (1843)
Principles of Political Economy 7th ed. (1848)
On Liberty (1859)
Considerations on Representative Government (1861)
An Examination of Sir William Hamilton’s Philosophy (1865)
The Subjection of Women (1869)
Autobiography (1873)

Knygos ir rinkinės, skirti millo filosofijai

R. P. Anschutz, The Philosophy of John Stuart Mill (Oxford: Oxford University Press, 1953)
Karl Britton, John Stuart Mill (London: Penguin, 1953)
Alan Ryan, J. S. Mill (London: Routledge & Kegan Paul, 1974)
J. B. Schneewind, ed., Mill: A Collection of Critical Essays (Garden City: Doubleday, 1968)

Dabartinės utilitarizmo diskusijos

Dan W. Brock, “Recent Work in Utilitarianism,” American Philosophical Quarterly, vol. 10, no. 4 (October 1973), pp. 241-76. Pravarti pastarojo meto darbų apžvalga su išsamia bibliografija.
D. H. Hodgson, Consequences of Utilitarianism (Oxford: Oxford University Press, 1967). Svarstomas teiginys, esą utilitarizmas pats save neigia, kadangi naudos principo taikymas savaime nėra naudingiausias.
Davi Lyons, The Forms and Limits of Utilitarianism (Oxford: The Clarenden Press, 1965). Nuodugniai aptariamas taisyklių utilitarizmas, pagal kurį poelgiai yra dori, jeigu jie paklūsta taisyklėms, kurios suteiktų didžiausią laimę, jeigu visi jų laikytųsi.
Rolf Sartorius, Individual Conduct and Social Norms, (Encino, California: Disckenson, 1975). Įmantrus bandymas parodyti, kad utilitarizmas daug labiau suderinamas su moralinėmis institucijomis negu daugelis manė.
J. J. C. Smart and Bernard Williams, Utilitarianism: For and Against (Cambridge: Cambridge University Press, 1973). Aiški ir įdomi diskusija apie utilitarizmo nuopelnus ir trūkumus. Rinktinė bibliografija

[ Aukštyn ]

Vertė © Aivaras Stepukonis