Namkhai Norbu. Veidrodis

Dzogčenas, arba Santi Maha, reiškiantis “visišką tobulumą”, yra mokymas, kurio praktika įgalina asmenį nustatyti savo tikrąją būseną. Jo negalima laikyti religine ar filosofine tradicija, arba kokia nors mokykla arba sekta, tai – sąmoningumo būsena, kurią perduoda scholastinių ar religinių tradicijų ribas peržengę Mokytojai.

Čogyal Namkhai Norbu, šiuolaikinis išskirtinis dzogčeno meistras ir žinovas.

Tekstas išverstas iš Namkhai Norbu. The Mirror: Advice on the Presence of Awareness, Barrytown Ltd., 1996

Praktikuojantys rDzogs-chen privalo būti skrupulingai dėmesingi ir sąmoningi. Tol, kol išties neįgyjamas tikrasis savo proto pažinimas ir gebėjimas jį sąmoningai valdyti, net ir daugybės tikrovės paaiškinimų pateikimas tėra viso labo rašalas ant popieriaus ar intelektualų ginčų objektas, neteikiantis galimybės gimti nors kokiam tikrosios prasmės suvokimui.

rDzogs-chen tantroje Kun-byed rgyal-po¹ sakoma: “Sansarą ir nirvaną kuria protas, tad reikia pažinti šį visa kuriantį valdovą!”

Sakome, kad atgimstam netyroj ir iliuzinėj sansaros vizijoj, tačiau išties atgimsta tik mūsų protas.

Mūsų protas yra visa ko pagrindas, iš jo kyla viskas – sansara ir nirvana, paprastos jaučiančios būtybės ir nušvitusieji.

Panagrinėkim būtybių atgimimą netyroj sansaros vizijoj: proto esmė, tikroji mūsų proto prigimtis, yra pirmapradiškai tyra, tačiau tyrą protą temdo nesuvokimo taršalai, todėl nežinome nuosavos tikrosios būsenos. Dėl šio savipažinimo stokos gimsta iliuzinės mintys ir aistrų sukelti poelgiai. Taip kaupiamos neigiamos karminės priežastys ir, kadangi neigiamų jų pasekmių subrendimas neišvengiamas, skausmingai kenčiama atgimstant šešiose būties sferose². Tad priežastis yra nuosavos būsenos nepažinimas, ir dėl šios priežasties tampama išsiblaškymo ir iliuzijų vergu. Asmuo, sąlygojamas minčių, labai prisiriša prie iliuzinių poelgių.

Vėlgi, kas link visiško nušvitimo, už nuosavo proto ribų nėra jokios akinančios šviesos, galinčios atsklisti ir pažadinti. Jei suvokiame, kad nuosava vidinė būsena yra pirmapradiškai tyra, ir tik laikinai temdoma taršalų, ir jei sugebame šį suvokimą išlaikyti be išsiblaškymo, tuomet taršalai išnyksta. Tai yra kelio esmė.

Tuomet pasireiškia neatsiejama pirmapradės būsenos savybė – didysis pirminis tyrumas ir, ją suvokus, ji įvaldoma kaip gyvas patyrimas.

Autentiškos pirminės būklės tikrojo pažinimo patyrimas, arba tikrasis Būsenos suvokimas, vadinamas nirvana.

Dėl to Padmasambhava³ teigė: “Protas yra sansaros ir nirvanos kūrėjas. Už proto ribų neegzistuoja nei sansara, nei nirvana.”

Iš to seka, kad sansaros ir nirvanos pagrindas yra protas, kad viskas, kas pasaulyje atrodo realu, ir visas pačių būtybių tariamas realumas yra ne kas kita, kaip nuosavo proto vizija. Taip, kaip asmuo, turintis “tulžies” ligą, mato kriauklę esant geltona, nors objektyviai jos spalva kita, taip ir įvairios iliuzinės vizijos pasireiškia kaip įvairių jaučiančių būtybių konkrečių karminių priežasčių pasekmė.

Todėl, jei tos pačios upės pakrantėj sutiksit visų šešių būties sferų būtybes, jos upę matys kitaip, nei jūs, nes turės kitokias karmines priežastis. Karštų pragarų būtybėms upė atrodys ugnis; alkanų dvasių sferos būtybėms ji atrodys kaip kraujas ir pūliai; vandens gyvūnams ji bus gyvenama aplinka; žmonėms ji bus geriamas vanduo; pusdieviai joje matys ginklus, o dievai – nektarą.

Tai rodo, kad iš tikrųjų nėra nieko realaus ir objektyvaus. Todėl, suprasdami, kad sansaros šaltinis iš tiesų yra protas, turime užsibrėžti šį šaltinį užtvenkti. Suvokdami, kad pats protas yra nušvitimo esmė, įgyjame išsilaisvinimą.

Taip, suvokdami, kad sansaros ir nirvanos pagrindas yra vien tik protas, priimam sprendimą praktikuoti. Tuomet būtina rūpestingai ir ryžtingai, neišsiblaškant, išlaikyti nuolatinį dėmesingą sąmoningumą.

Jei, pavyzdžiui, norime sustabdyti upės tėkmę, reikia užtvenkti jos šaltinį, tuo būdu išties sustabdant jos tėkmę; jei bandysim ją užtvenkti bet kurioj kitoj vietoj, šio tikslo nepasieksim. Analogiškai, jei norim užtvenkti sansaros šaltinį, turime užtvenkti ją sukūrusio proto šaltinį, nes kito kelio išsilaisvinti iš sansaros nėra. Jei norime panaikinti visas dėl mūsų blogų poelgių kylančias kančias ir kliūtis, turime užtvenkti juos sukūrusio proto šaltinį.

To nepadarius net doras elgesys kūno ir balso lygmenyse teduos tik trumpalaikę naudą. Be to, neužtvenkus neigiamų poelgių šaltinio, jie kaupsis toliau, taip, kaip medis, nugenėjus kelias jo šakeles, nenudžiūna, o neabejotinai keroja toliau.

Jei protas, visa kuriantis valdovas, nėra savo prigimtinėje būsenoje, net jei praktikuojam tantrinius vystymo ir tobulinimo pakopų⁴ metodus ir recituojame daugybę mantrų, nesame visiško išsilaisvinimo kelyje. Jei norime užkariauti šalį, turime pajungti šios šalies karalių ar valdovą; užvaldę dalį gyventojų ar valdininkų savo tikslo nepasieksim.

Jei neišlaikom nuolatinio dėmesingumo ir leidžiamės valdomi išsiblaškymo, iš begalinės sansaros niekuomet neišsilaisvinsim. Iš kitos pusės, jei nesileidžiame valdomi nerūpestingumo ir iliuzijų, išlaikome savikontrolę ir sugebam su dėmesingu sąmoningumu tęsti tikrąją būseną, tuomet susiliejame su visų Mokymų esme, visų Kelių šaltiniu.

Kadangi įvairius dualistinės vizijos aspektus – sansarą ir nirvaną, laimę ir kančią, gėrį ir blogį, ir t.t., gimdo protas, prieiname išvadą, kad jų fundamentalus pagrindas yra protas. Štai kodėl neišsiblaškymas yra visų Kelių šaltinis ir fundamentalus praktikos principas.

Visi praeities Budos nušvitimą pasiekė eidami šiuo aukščiausiuoju nuolatinio dėmesingumo keliu, jo dėka nušvis ateities Budos ir, eidami šiuo keliu, yra nušvitę dabarties Budos. Neinant šiuo Keliu nušvitimas nepasiekiamas.

Todėl, kadangi šios tikrosios Būsenos tęsimas yra visų Kelių esmė, visų meditacijų šaltinis, visų dvasinių praktikų galutinis taškas, visų ezoterinių metodų syvai, aukščiausių mokymų širdis, būtina neišsiblaškant išlaikyti nuolatinį dėmesingumą.

Tai reiškia: negyvenkim praeitim, nelaukim ateities, nesekim dabartyje kylančių iliuzinių minčių, o atsigręždami į savo vidų stebėkime savo tikrąją būseną ir išlaikykime jos tokios, kokia ji yra, esančios anapus sąvokinių “trijų laikų” apribojimų, suvokimą.

Reikia būti nekoreguotoje nuosavoje prigimtinėje būsenoje, laisvoje nuo rinkimosi tarp “buvimo ir nebuvimo”, “turėjimo ir neturėjimo”, “gėrio ir blogio”, ir t.t., taršalų.

Prigimtinė Didžiojo Tobulumo būsena yra išties anapus ribotų “trijų laikų” sąvokų, tačiau tie, kurie tik pradeda praktikuoti, dar nėra to suvokę, ir jiems sunku pažinti nuosavą Būseną, todėl labai svarbu nesileisti blaškomam “trijų laikų” minčių.

Jei stengdamiesi neišsiblaškyti bandome pašalinti visas savo mintis, susikoncentruodami ties ramybės pojūčio ar malonumo jutimo paieška, būtina prisiminti, kad tai yra klaida, kadangi “koncentravimasis” pats savaime yra ne kas kita, kaip dar viena mintis.

Turim atpalaiduoti protą, palikti tik budrų nuosavos Būsenos tęsimą, ir nesileisti užvaldomi jokios minties. Kuomet esame išties atsipalaidavę, protas pats įgyja savo prigimtinę būseną.

Jei šioje prigimtinėje būsenoje kyla geros ar blogos mintys, nesiimame spręsti, ar esame ramybės būsenoje, ar ant minčių bangos, o tiesiog sutinkam visas mintis su budriu Būsenos savyje tęsimu.

Mintys, susidūrusios su šiuo grynu jų buvimo pripažinimu, atsipalaiduoja savo tikrojoje būsenoje; tęsdami jų atpalaiduotumo suvokimą, turim nepamiršti išlaikyti proto dėmesingumą. Jei išsiblaškom ir nebepajėgiam mintis tiktai pažinti, turim daugiau dėmesio skirti sąmongumo išlaikymui.

Jei pastebim, kad kyla mintys apie tai, kad esame ramybės būsenoje, tuomet, išlaikydami proto susikaupimą, stebėkime patį minčių judėjimą.

Analogiškai, jei mintys nekyla, reikia tęsti gryno pažinimo būseną, kuri tėra paprastas dėmesys ramybės būsenai. Tai reiškia prigimtinės būsenos išlaikymą, nesistengiant įsprausti ją į kokius nors sąvokinius rėmus, ir nelaukiant, kad ji pasireikš kokia nors forma, spalva ar šviesa, o tiesiog atsipalaiduojant joje – būsenoje, netrikdomoje išsikerojusių minčių apraiškų.

Net jei pradėjusiems šią praktiką tęsti šią būseną ilgiau nei akimirką atrodo sunku, dėl to nereikia pergyventi. Tereikia išlaikyti gryną proto dėmesingumą, netrokštant būseną tęsti ilgą laiką ir nebijant jos stokos, neįpuolant į stebinčio subjekto ir stebimo objekto dualizmą.

Jei protas, net išlaikant šį paprastą dėmesingumą, neišlieka ramus, o yra linkęs sekti paskui minčių apie praeitį ir ateitį bangas, arba išblaškomas regėjimo, girdėjimo ir kitų jutimų skandhų, reikia suprasti, kad minčių banga yra nemateriali it vėjas. Jei mėginsim pagauti vėją, mums nepavyks, kaip nepavyks ir sustabdyti minčių bangos. Tad nereikia mėginti užkirsti minčiai kelią, o juo labiau laikyti ją blogiu.

Tikrovėje ramybės būsena yra esminis proto stovis, o minčių banga yra prigimtinio proto aiškumo apraiška; taip, kaip neatskiriama saulė ir jos spinduliai, upelio tėkmė ir jo raibuliavimas, taip neatskiriami protas ir mintys. Jei nutarsim, kad ramybės būsena yra kažkas gero ir siektino, o minčių bangos – kažkas blogo ir atmestino, įsivelsim į priimtinumo ir atmestinumo dualybę, ir būdo išsilaisvinti iš įprastinės proto būsenos nerasim.

Todėl esminis dalykas yra kylančias mintis sutikti tik atkreipiant į jas dėmesį, bet neišsiblaškant, kokios jos bebūtų, svarbios ar ne itin, ir tęsti dėmesingumą judančių minčių būsenoje.

Jei dėl kylančių minčių nepavyksta išlikti ramybės būsenoje, būtina sugebėti sutikti jas neišsiblaškant. Jų “sutikimas” nereiška jų matymo akimis ar sąvokų apie jas kūrimo. Veikiau tai reiškia gryną dėmesį, kurio kylančios “trijų laikų” mintys ar jutiminiai potyriai neišblaško, visišką šios “bangos” suvokimą ir dėmesingą gryno sqmoningumo tęsimą. Tai visiškai nereiškia kokio nors proto keitimo, tarkim, bandymais suvaržyti mintis ar visai nutraukti jų tėkmę.

Dėl proto stipraus polinkio į išsiblaškymą, įgyto beribį laiką nuolat atgimstant, pradedantiesiems praktikuotojams sunku ilgesnį laiką išlaikyti pažinimą su grynu dėmesiu, neišsiblaškant. Jei imsim domėn vien dabartinį gyvenimą, nuo pat gimimo iki dabartinio momento, mes neveikėm nieko kito, tik gyvenom išsiblaškę, ir galimybės praktikuoti neišsiblaškę, išlaikydami suvokimą, mes neturėjom. Todėl, kol nesame pajėgūs nesiblaškyti, kol dėl dėmesio stokos mus užvaldo nerūpestingumas ir užmaršumas, turime pasikliaudami proto dėmesingumu visokeriopai mėginti suvokti tai, kas vyksta.

Kitur, nei savo tikrosios būsenos tęsime ramybės ar minties bangos būklėje, jokios “meditacijos” nėra. Be pažinimo grynu dėmesiu ir savo nuosavos Būsenos tąsos nėra nieko itin siektino ar aiškaus.

Jei vietoj to, kad tęstume savo tikrąją būseną, laukiam ką nors pasireiškiant anapus mūsų pačių, tai primena priežodį apie piktąją dvasią, atėjusią prie rytinių vartų, kuri, sumokėjus jai išpirką, buvo nusiųsta prie vakarinių vartų.Tuomet, net manydami, kad medituojam tobulai, iš tiesų tik veltui varginamės. Tad išties svarbiausias dalykas yra savo viduje atrastos būsenos tęsimas.

Jeigu atmetame tai, kas yra viduje, ir siekiam kažko kitko, tampam panašūs į elgetą, kuris, turėdamas brangakmenį, to nežinodamas naudojo jį vietoj pagalvės, ir patyrė daug kančių rinkdamas išmaldą.

Todėl, išlaikydami savo nuosavą būseną ir stebėdami minčių bangas, nespręsdami apie dėmesingumo laipsnį, negalvodami apie ramybės būseną ir minčių bangas vieno iš jų priimtinumo ir kito atmestinumo sąvokomis, absoliučiai nesąlygoti noro ką nors keisti, tęsiame tai be išsiblaškymo, neužmiršdami išlaikyti sąmoningumo, taip gilindamiesi į pačią praktikos esmę.

Kai kuriuos žmones išblaško girdimas triukšmas, kurį kelia vaikštantys, kalbantys ir t.t. žmonės, ir juos tai erzina, arba, išblaškyti išorinių jiems dalykų, jie prikuria daugybę iliuzijų. Tai yra klaidingas kelias, vadinamas “pavojinga perėja, kurioje išorinė vizija atrodo priešu”. Tai reiškia, kad, net žinodamas, kaip tęsti tiek ramybės būsenos, tiek minčių bangų stovio suvokimą, dar nepajėgiame to sulieti su išorine vizija.

Tokiu atveju, jei, nuolat tęsdami dėmesingą sqmoningumą, kažką pamatysim, reikia neišsiblaškyti ir, nesprendžiant, ar reiškinys malonus, tiesiog priimti tai su grynu dėmesiu ir tęsti dėmesingumą.

Jei kyla apie malonumą ar nemalonumą sprendžiančios mintys, reikia tiesiog priimti jas su grynu dėmesingumu ir tęsti dėmesingą sąmoningumą, to nepamirštant.

Jei atsidurtume erzinančiose aplinkybėse, pavyzdžiui, esame baisaus kivirčo centre, reikia tiesiog priimti šias nemalonias aplinkybes ir tęsti dėmesingą sqmoningumą, to nepamirštant.

Nežinant, kaip išlaikyti dėmesingą sqmoningumą visos dienos įvykių bėgyje – valgant, einant, miegant, sėdint, ir t.t., - kontempliacijos būsenos neįmanoma pratęsti ilgiau, nei ribotas praktinio užsiėmimo laikas. Jei taip yra, reiškia, nepavyko pasiekti tikrojo dėmesingo suvokimo, ir daromas skirtumas tarp praktikos ir kasdienio gyvenimo. Tad labai svarbu tęsti dėmesingą suvokimą neišsiblaškant, suliejant jį su visais savo kasdienio gyvenimo veiksmais. Buda Prajnaparamita Sūtra⁵ sakė: “Subhuti, kaip Boddhisattva-Mahasattva, suvokdamas, kad turi kūną, renka nuopelnus? Subhuti, Boddhisattva-Mahasattva eidamas visiškai suvokia, kad jis eina; stovėdamas jis visiškai suvokia, kad jis stovi; sėdėdamas jis visiškai suvokia, kad sėdi; miegodamas jis visiškai suvokia, kad miega; ar jo kūnas būtų sveikas, ar ligotas, jis visiškai suvokia bet kokias aplinkybes!” Štai kaip yra!

Idant suprastume, kaip sulieti dėmesingą sąmoningumą su visa kasdienio gyvenimo veikla, panagrinėkime vaikščiojimą. Vos kilus minčiai apie ėjimą, nėra reikalo nedelsiant pašokti ir pulti vaikščioti pirmyn atgal išsiblaškius ir susijaudinus, daužant viską pakeliui. Vietoj to galima stojantis prisiminti: “dabar aš stojuosi, ir eidamas nenoriu tapti išsiblaškęs”.

Taip reikia žingsnis po žingsnio, neišsiblaškant, valdyti save su dėmesingu sąmoningumu. Analogiškai, ir sėdint nereikia užmiršti šio suvokimo ir, ar valgytume skanų kąsnelį, ar gertume lašelį, ar daug šnekėtume, ar ką kita bedarytume, kokios svarbos tai bebūtų, turime neišsiblaškydami visame kame tęsti dėmesingą sąmoningumą.

Kadangi esame labai linkę į išsiblaškymą, sunku gimti šiam dėmesingam sąmoningumui, ir tai ypač pasakytina apie tuos, kurie pradeda praktikuoti. Tačiau, ką benorėtume padaryti, pirma turime išmokti tai. Pirmieji mėginimai nebūna itin vykę, tačiau po truputį darbas tampa lengvu. Analogiškai, besimokant kontempliacijos, reikalingas nuostata ir tam tikras rūpestis, kaip išvengti išsiblaškymo, po to stengiamasi išlaikyti dėmesingą sąmoningumą kiek įmanoma ilgiau, ir, galiausiai, jei išsiblaškom, reikia tai pastebėti.

Jei atkakaliai laikomės nuostatos išlaikyti dėmesingą sąmoningumą, galiausiai pasiekiame tai, kad niekuomet nebeišsiblaškome. Apskritai, Mokyme apie savaiminį savitobulumą, rDzogs-chen, kalbama apie išsilaisvinimą matymo, meditacijos, elgsenos, ir vaisiaus⁶ keliuose, tačiau šis išsilaisvinimas turi kilti iš dėmesingo sąmoningumo.

Pavyzdžiui, elgsenos kelias absoliučiai neįmanomas, jei nėra grindžiamas dėmesingu suvokimu. Tad, jei išsilaisvinimas elgsenos kelyje netaps aiškiu, skirtumo tarp meditacijų užsiėmimų ir kasdienio gyvenimo įveikti nepavyks.

Kai kalbama apie išsilaisvinimą elgsenos kelyje kaip apie fundamentalų visų tantra, agama ir rDzogs-chen upadeša⁷ principą, šiuolaikiniams jauniems žmonėms tai labai patinka. Tačiau kai kurie iš jų nežino, kad tikrasis išsilaisvinimo pagrindas yra dėmesingas sąmoningumas, ir daugelis jų, net šiek tiek suprasdami tai teoriškai, ir mokėdami apie tai pašnekėti, turi ydą jo netaikyti. Jeigu ligonis gerai išmano vaistų savybes ir poveikį, moka kvalifikuotai apie tai paaiškinti, tačiau jų niekad nevartoja, jam jie nepadės. Analogiškai, be galo ilgą laiką mes sergame sunkia liga – esame sąlygoti dualizmo, ir vieninteliai vaistai nuo šios ligos yra tikrasis išsilaisvinimo stovio be ribotumų pažinimas.

Kuomet kontempliuojame, tęsiame tikrojo Stovio suvokimą, tuomet nėra būtina elgsenos kelią laikyti svarbiu, tačiau, iš kitos pusės, tiems, kurie pradeda praktikuoti, nėr kito būdo, kaip tai padaryti, išskyrus sėdimos meditacijos užsiėmimų ir kasdienio gyvenimo kaitaliojimą. Taip yra dėl to, kad turime stiprų prisirišimą, grindžiamą loginiu mąstymu, prie to, kad laikome savo jutimų objektus realiais, ir ypač prie to, kad savo materialų kūną laikome sudėtu iš kūno ir kraujo.

Kuomet medituojame ties “savasties nebuvimu”, mintimis nagrinėdami galvą ir kitas kūno dalis, vieną po kitos atmesdami kaip “savyje “aš” neturinčias”, galiausiai nustatome, kad “savumas”, arba “aš”, neegzistuoja.

Tačiau šis “savasties nebuvimas” yra ne daugiau nei intelektualios analizės būdu gautas žinių gabalėlis, ir jokio tikro “savasties nebuvimo” pažinimo nėra. Todėl, jei mums taip jaukiai besišnekučiuojant apie šį “savasties nebuvimą”, įsivarysite į padą rakštį, be jokios abejonės suriksit “ai, ai, ai!” Tai rodo, kad mes vis dar sąlygojami dualizmo, ir kad taip garsiai pareikštas “savasties nebuvimas” nėra tapęs gyvu patyrimu. Dėl šios priežasties būtina nepaprastai svarbiu laikyti dėmesingą sąmoningumą, esantį išsilaisvinimo elgsenos kelyje pagrindu kasdieniame gyvenime.

Kadangi svarbiais buvo laikomi įvairūs elgsenos aspektai, priklausomai nuo tuo metu vyravusių išorinių aplinkybių atsirado įvairios taisyklės, tokios, kaip religinės normos ar juridiniai įstatymai. Tačiau yra didžiulis skirtumas, ar taisyklių laikomasi per prievartą, ar dėka sąmoningumo. Todėl, net ir nenorėdami, žmonės prievarta tapo įvairių taisyklių ir įstatymų valdžios subjektais.

Mus sąlygoja karma, aistros, dualizmas. Jei dar prisideda apribojimai dėl priverstinio taisyklių ir įstatymų laikymosi, mūsų našta dar pasunkėja, ir mes, be abejo, dar labiau nutolstam nuo teisingo “matymo kelio” ir teisingo “elgsenos kelio”.

Jei kas terminą “išsilaisvinimas” supranta kaip ko tik nori darymą, tai nėra teisinga; tai yra visiškai ne tai, kas yra išsilaisvinimo pagrindas, ir tokio klaidingo požiūrio laikymasis rodo, kad nėra suprasta tikroji sąmoningumo prasmė.

Bet vėlgi, mes neturime įstatymų ir taisyklių pagrindo laikyti tapačiu sąmoningumo pagrindui. Iš esmės įstatymai ir taisyklės yra sukurti laiko ir vietos aplinkybių pagrindu, ir veikia individą sąlygodami jį išoriniais faktoriais. Iš kitos pusės, sąmoningumas kyla iš individo turimos žinojimo būsenos. Todėl įstatymai ir taisyklės kartais sutampa su individo suvokimu, kartais ne. Tačiau, turint sąmoningumą, įmanoma išvengti prievartinio suvaržymo taisyklėmis ir įstatymais situacijos. Negana to, asmuo, turintis ir pastoviai išlaikantis sąmoningumą, gali ramiai gyventi pagal šio gyvenimo taisykles ir įstatymus, nebūdami jų sąlygoti.

Daugelis Mokytojų yra sakę: “Pasikliauk sąmoningumo žirgu ir ragink jį dėmesingumu!” Ir išties, jei sąmoningumo neskatina dėmesingumas, jo neliks.

Panagrinėkime sąmoningumo pavyzdį: įsivaizduokime, kad priešais normalios būsenos žmogų yra taurė nuodų, ir šis asmuo žino apie tai. Suaugusiems ir subalansuotiems žmonėms, žinantiems, kas tai yra, ir suvokiantiems jų pavartojimo pasekmes, nereikia apie tai daug aiškinti. Tačiau jie turi perspėti apie nuodų buvimą nežinančius, sakydami, tarkim: “Šioje taurėje yra nuodų, prarijus jie mirtini!” Taip, sukurdami kituose suvokimą, galime išvengti pavojaus. Štai kas vadinama sąmoningumu.

Tačiau esti asmenų, kurie, nors ir žino apie nuodų pavojų, neteikia tam reikšmės, ir vistiek abejoja, ar tai tikrai pavojingi nuodai, arba asmenų, apskritai stokojančių nuovokos, ir tokiems žmonėms nepakanka tiesiog pasakyti: “Tai nuodai.” Jiems reikia sakyti: “Šią medžiagą gerti draudžiama, už tai įstatymas skiria bausmę.” Tokiu gąsdinimu įstatymas išsaugo žmonių gyvybes. Įstatymas grindžiamas šiuo principu ir, nors jis labai skiriasi nuo sąmoningumo principo, jis neišvengiamas kaip priemonė apsaugoti tiems, kurie nėra sąmoningi ir stokoja sąmoningumo.

Dabar ta pačia nuodų metafora panagrinėkim, kas yra dėmesingumas. Jei asmuo, turintis prieš save nuodų taurę, net gerai suvokdamas ir žinodamas nuodų pavartojimo pasekmes, neišlaiko nuolatinio dėmesio tam, kad taurėje nuodai, gali išsiblaškęs praryti juos. Tad, jei sąmoningumas nėra lydimas dėmesingumo, gerų rezultatų pasiekti sunku. Štai ką vadiname dėmesingumu.

Mahayana svarbiausiu principu laiko tuštumos ir atjautos susiliejimą, tai yra pati Mahayana doktrinos esmė. Bet tiesa yra ta, kad, jei nėra neatsiejamai su dėmesingumu susijusio sąmoningumo, tikrai nuoširdi atjauta absoliučiai neįmanoma. Jei nėra elgesio iš atjautos kitiems tikro patyrimo, nėr ko apsimesti, kad esi kupinas atjautos. Yra tibetietiška priežodis, apie tai sakantis: “Net jei turi akis, kad matytum kitus, reikia veidrodžio, kad matytum save!” Priežodis duoda suprasti, kad, jei norima, jog atsirastų nuoširdi atjauta kitiems, reikia stebėti savo trūkumus, suvokti juos, ir mintyse pasikeisti su kitais žmonėmis vietomis, idant tikrai suprastume, kokioje padėtyje jie yra. Vienintelis kelias į sėkmę tame yra dėmesingo sąmoningumo turėjimas.

Kitaip, net jei kas apsimeta, kad turi didžią atjautą, situacija anksčiau ar vėliau atskleis, kad iš tikrųjų atjauta niekuomet nebuvo kilusi.

Kol nekils tyra atjauta, vidinių barjerų ir ribotumo įveikti neįmanoma. Dažnai daugelis praktikuojančiųjų nusipraktikuoja iki to, kad pradeda save laikyti “dievybėmis”, o visus kitus – “piktomis dvasiomis.” Taip jie daro ne ką kitą, o didina savo ribotumą, prisirišimą prie savęs ir neapykantą kitkiems. Arba, jei jie daug šneka apie Mahamudra⁸ ir rDzogs-chen, iš tiesų jie viso labo labiau įgunda ir įvaldo aštuonių žemiškų dharma⁹ elgesį. Tai yra tikras ženklas, kad tikroji atjauta mumyse niekuomet nebuvo kilusi, ir kad reikalo esmė yra tame, jog niekuomet nebuvo atsiradęs dėmesingas sąmoningumas.

Tad reikia neplepant ir nesislepiant už elegantiško fasado pamėginti išties sukurti savyje dėmesingą sąmoningumą ir pritaikyti tai. Tai – svarbiausias rDzogs-chen praktikos taškas.

Šią knygą Namkhai Norbu, rDzogs-chen praktikuotojas, paskyrė savo mokiniams iš rDzogs-chen bendruomenės.

1 Kun-byed rgyal-po išvertus reiškia “Visa ką kuriantis valdovas”, ir yra esminė Sems-de, arba proto atšakos, vienos iš trijų rašytinių rDzogs-chen mokymų atšakų, tantra.

2 Šešios būties sferos (rigs-drug) yra šešios pagrindinės karminės vizijos sferos, kiekvieną kurių sukelia konkreti vyraujanti aistra. Jos yra: dievybių, arba deva sfera, sukuriama prisirišimo; pusdievių, arba asuras sfera, sukuriama pavydo; žmonių sfera, sukuriama išdidumo; gyvūnų sfera, sukuriama proto užtemimo; alkanų dvasių, arba preta sfera, sukuriama godumo, ir pragaro sfera, sukuriama pykčio.

3 Padmasambhava, gyvenęs aštuntame amžiuje p. m. e., yra vienas didžiausių tantrizmo meistrų, ir tradiciškai laikoma, kad jis buvo vienas iš pirmųjų meistrų, atnešusių tantrinį budizmą į Tibetą. Jis taipogi laikomas vienu pagrindinių dvasinės rDzogs-chen grandinės Mokytojų.

4 Turimos omeny sudėtingos Anuttara Tantra, kelio, apimančio individo psichofizinių sudedamųjų transformaciją į sąmoningumo išminties energiją, praktikos. “Vystymo pakopa” (bskyed-rim) reiškia sudėtingus vizualizacijos metodus, mantra recitavimą ir simbolinių gestų (mudra) naudojimą. “Tobulinimo pakopos” (rdzogs-rim) vidinio susikaupimo ties nadi ir chakra galutinis tikslas yra praktikuojančiojo įvedimas į kontempliacijos būseną.

5 Prajnaparamita Sūtra yra fundamentali Mahayana budizmo, “Didžiosios važiuoklės” sūtra. Ši sūtra aiškina “tuštumos” (sūnyata) doktriną, parodančią, kad visi reiškiniai neturi neatsiejamai būdingos būties, arba savasties.

6 Pirmieji trys yra fundamentalūs rDzogs-chen mokymo komponentai. “Matymo kelias” (lta-ba) apima savo tikrosios padėties suvokimą; “Meditacija” (sgom-pa) yra prigimtinės savo proto būsenos patyrimas; “Elgsenos kelias” (spyod-pa) yra šios žinojimo būsenos pritaikymas kasdieniame gyvenime. Už šių trijų yra “Vaisius” (bras-bu), arba visiškas būsenos anapus dualizmo suvokimas.

7 Tai yra rDzogs-chen būdingi terminai. Tantra vadinami fundamentalūs mokymai, atskleisti tiesiogiai Dharmakaya sferoje, tikrojoje visų Nušvitusių Būtybių būsenoje. Agama (lung) vadinami vadinami Sambhogakaya apraiškų perduoti mokymai; Sambhogakaya – tyro individo energijos spindesio sfera. Upadeša (manngag) vadinami išsamesni mokymai, gauti dėka tiesioginio Mokytojų patyrimo.

8 Mahamudra (phyag –rya chen-po) yra galutinis Anuttara Tantra praktikų taškas; tai būsena, kurioje praktikuojantysis nebepatiria skirtumo tarp meditacijos ir kasdienio gyvenimo apraiškų. Šia prasme tai atitinka rDzog-chen būseną, nors ji pasiekiama kitu keliu. Šis Mahamudra mokymas, iš pradžių perduotas Indijos siddha, vėliau plačiai paplito Tibete, pagrinde bka’-rgyu-pa budistinėje mokykloje.

9 Aštuonios žemiškos dharma (jig-rten chos-brgyad) yra šios: praradimas ir įgijimas, šlovė ir blogas vardas, gyrimas ir priekaištai, ir laimė bei kančia.

• VERTIMAI •

Veidrodis. Patarimai apie dėmesingumą ir sąmoningumą