James Joyce. Ulisas. 9 skyrius

• VERTIMAI •

Ulisas. 9 skyrius, rankraštyje vadinamas ,,Scilė ir Charibdė"

James Joyce
(Vertė Jeronimas Brazaitis)

Vertėjo žodis. Pokalbis apie amžinąjį poetą

Devintajame „ULISO“ skyriuje, rankraštyje vadinamame Scylla and Charybdis (,,Scilė ir Charibdė"), aprašyta Nacionalinėje bibliotekoje vykusi polemika dėl didžiojo Šekspyro.
Autorius „nelaužia“ jėga norėdamas viską visur sutvarkyti – pasiekti pergalę kiekviename mūšyje, aiškiai suprasdamas, jog ne visur ji reikalinga: nebūtinai užpildyti visą vėliau STUARTO GILBERTO pateiktą lentelę (1930 m.) – juo labiau kad pagrindinė pergalė, o tiksliau, laimėtas karas yra PATI KNYGA „ULISAS“, jau 76 metus pelnytai nešiojanti KNYGŲ KARALIENĖS titulą.
Be to, literatūrinė medžiaga – tai autoriaus emocijos ir jausmai (T. S. Elioto žodžiai), todėl jos nuspalvinti nors keliomis spalvomis negalima ir netinka. T. S. Elioto, žymaus poeto ir kritiko, pareiškusio pasauliui, koks svarbus yra šis KŪRINYS, praėjus tik dvejiems metams nuo jo išleidimo (straipsnyje „ULISAS: TVARKA IR MITAS“, 1924), dvigubą mintį (tiksliau, trigubą: dar savo rolę atlieka ir šeimyniniai dalykai, šiuo atveju, ir mano arba bet kurio kito Eilinio žmogaus, o svarbiausia – paties Šekspyro) dar prisiminsime baigiamajame žodyje. (Neapsieisiu juk be pakankamai naivaus – tikrai taip, bet jis man toks reikalingas, – ir „meiliadvelkio“, ir mojančio autoriui atsisveikinimo.)
T. S. Eliotas dar yra pasakęs, jog rašytojas savo visaapimančiu kūrinio didingumu, gilumu ir ,,užmušė ir palaidojo XIX amžių“. Žinoma, tokio juodo darbo Džoisui nereikėjo daryti, nors pavyduoliai (neprilygstantys jam talentu rašytojai, iš kurių ypač pasižymėjo viena moteris, kurios pavardės čia – vadovaudamasis savo taisykle, jog apie moteris reikia kalbėti gerai arba… dar geriau – neišduosiu) jį ir vadino „juodadarbiu“. Tačiau „ULISAS“ peraugo visus „prieš“, nesirūpino nė „laidojimu“, o svarbiausias dalykas – mano STIPRIAUSIU įsitikinimu yra n i e k a d n e i š b l ė s t a n t i s autoriaus noras, jog šią S t a t e l y knygą perskaitytų kuo daugiau žmonių, ją nagrinėtų ir gyventų ja. Jiems visiems „ULISAS“ jau yra tapęs arba bus neišsenkantis dvasinių jėgų šaltinis.
Paskutinė knygos eilutė yra tokia: „Trieste – Zurich – Paris, 1914–1921“ Rašytojas su šeima keliavo iš miesto į miestą, kad išvengtų karo baisenybių ir parašytų taip trokštamą DIDŽIĄJĄ knygą, o Europa tuo metu naikino pati save. Todėl labai natūraliai nuskambėjo ir kartu humoringas, ir žiauriai rimtas Džoiso atsakymas Tomui Stoppardui (‘Travesties’):
– Ką jūs veikėte per Didįjį Karą, misteri Džoisai?
– Aš rašiau Ulisą. Ką veikėte jūs?
Protingiausios Dublino „galvos“ (šalia vienas kito fiction-real herojai), nagrinėdamos laiko išbandymus atlaikiusią Šekspyro kūrybą, nukrypsta ir į jo šeimyninį gyvenimą.
Ir šiame eristikos meno „gabalėlyje“ ypač išryškėja gerai žinoma tiesa, jog apie kito žmogaus šeimyninį gyvenimą geriausiai „žino“ nevedęs: jauniklis Stivenas lengvai „užpudruoja smegenis“ ir tiems, kurie „yra vedę“, ir tiems kurie „bijodami vesti- šiukštu…“
Paskutinis gelbėjimosi šiaudas:
– …Ar jūs tikite savo paties teorija?
– Ne, – greitai atsakė Stivenas.

Žavus polemikos finalas, ar ne?
Tai man priminė du „išaiškinimus“:
1. T. S. Elioto posakį (cituojamą čia iš atminties panašiame „įrodymo“ spektaklyje: „…aš negalvoju taip kaip kalbu, aš tik reprezentuoju tam tikrą kalbėjimo procesą, galimą šiomis aplinkybėmis“;
2. Trumpą Bodlero mintį, kurią A. Camus persirašė į savo užrašų knygelę: „Žmogaus teisių deklaracijoje buvo pamiršti du dalykai – teisė prieštarauti sau ir teisė išeiti“.
Be jokios abejonės, mintis – galingiausias ginklas.
(Ta proga norisi prisiminti „savo teoriją“ apie atradimus pasaulyje: „Jeigu aš kažką sugalvojau, reiškia – tai jau buvo; reikia tiktai žinoti…“)
Tai, atrodo, man padėjo suformuluoti S. Kierkegaardas, drąsiai pasakęs, jog „jau 5000 metų pasaulyje niekas nesikeitė“.

Tačiau – gyventi REIKIA, ypač su „ULISU“.
Semiantis jėgų, minčių ir reikalingų sprendimų iš AUKŠČIAUSIOJO LYGIO literatūros.
Sėkmės Jums siekiant garbingo tikslo!

Vertėjas Jeronimas Brazaitis

9 skyrius, rankraštyje vadinamas ,,Scilė ir Charibdė"

         Manieringai, kad suteiktų jiems malonumą, kvakeris bibliotekininkas sumurkė:
         – Ir mes turime, ar ne taip, tuos neįkainojamus Wilhelm Meister puslapius? Didelis poetas apie didįjį brolišką poetą. Siela, pilna svyravimų, pakylanti į mūšį prieš rūpesčių jūrą, sudraskytą prieštaraujančių abejonių, ką kiekvienas mato realiame gyvenime.
         Jisai paėjo žingsnį iš penkiažingsnio šokio pirmyn ant girgždančios jaučio odos ir žingsnį atgal, iš penkiažingsnio šokio, ant didingų grindų.
         Tylus asistentas, nustatydamas duris atidarytas, bet tik truputį, pasiuntė jam begarsį linktelėjimą.
         – Tuoj pat, – pasakė jis, girgžtelėjęs nueiti, bet padelsdamas. – Gražus bejėgis svajotojas, kuris įkliūna į bėdą, susidūręs su nepaneigiamais faktais. Žmogus visada jaučia, kad Goethės nuosprendžiai yra tokie teisingi¹. Teisingi, giliau paanalizavus. Pagirgžčiodamas po dukart, analizę jis iškurantino lauk. Praplikęs, labiausiai uolus prie durų, jis palenkė savo didelę ausį į asistento žodžius: išklausė juos: ir dingo.
         Liko dviese.
         – Mesje de la Palis, – tarė pajuokiančiai Stivenas, – dar buvo gyvas penkiolika minučių prieš mirtį.
         – Ar jau radot tuos šešis narsius medikus, – paklausė Džonas Eglintonas su senovišku susierzinimu, – kad parašytų jums diktuojant Prarastą Rojų? Šėtono Rūpesčiai² jisai vadina jį.
         Šypsnys. Nusišypsoki Krenlio šypsena.

Iš pradžių jis kuteno ją,
Paskui jisai plekšnojo ją,
Paskui paleido į apyvartą moterišką kriaušę.
Nes buvo jis medikas,
Smagus senas medi...

– Jaučiu, kad Hamletui jums reikėtų dar vieno. Septyniukė yra brangi mistiniam protui. Spindinčios septyniukės, W. B. vadina jas.
Žybčiaakis, rausva kaukolė arti jo žaliakepurės stalo lempos, išryškinančios veidą, barzdotą vidury tamsžalesnio šešėlio, olavas, šventasis. Nusijuokė žemai: Trinity studento, gaunančio pašalpą, juokas: neatsakytas.

Orkestrinis Šėtonas apraudantis labiausiai krucifiksą,
Ašaros tokios kaip angelėlių raudoj.
Ed egli avea del cul fatto trombetta³

         Jis laiko kaip įkaitą mano kvailystes.
         Vienuolika Krenlio teisingųjų iš Viklou, kad išvaduotų savo pirmtakų žemę. Tarpadantė Ketlin, jos keturi gražūs žali laukai – svetimas jos namuose⁴. Ir dar vienas, kad pasveikintų jį: ave, rabbi⁵ Tainahilio dvyliktukas. Slėnio šešėlyje jis burkuojančiai šaukiasi jų. Mano sielos jaunatvę atiduodavau jam, naktis po nakties. Dieve, pagelbėk. Geros medžioklės.
         Maligenas turi mano telegramą.
         Kvailas kaprizas. Reikalauk savo.
         – Mūsų jaunieji Airijos bardai, – smerkiančiai paskelbė Džonas Eglintonas, – dar turi sukurti personažą, kurį pasaulis pastatys šalia anglosaksiško Šekspyro Hamleto, nors aš žaviuosi, ką darė ir senasis Benas, be idoliško garbinimo⁶.
         – Visi tie klausimai yra grynai akademiniai,– orakulo tonu atsiliepė Raselas⁷ iš savo šešėlio. – Turiu minty, ar Hamletas yra Šekspyras, ar Džeimsas I, ar Eseksas. Dvasininkų diskusijos apie Jėzaus istoriškumą. Menas turi atskleisti mums idėjas, beformes dvasines esmes. Svarbiausias klausimas apie meno kūrinį yra, iš kokios gyvenimo gilumos jisai trykšta. Gustavo Moro tapyba yra idėjų tapyba. Giliausia Šelio poezija, Hamleto žodžiai suveda mūsų protą į kontaktą su amžinąja išmintimi, Platono idėjų pasauliu. Visi likę dalykai yra mokinių apmąstymai mokiniams.
         A. E. pasakė tai kažkokiam jankių reporteriui. Kaip į sieną, tegul aš būsiu prakeiktas!
         – Mokytojai pirmiausia buvo mokiniais, – supermandagiai pasakė Stivenas. – Aristotelis kažkada buvo Platono mokinys.
         – Ir juo pasiliko, reikia tikėtis, – solidžiai tarė Džonas Eglintonas. – Jį galima įsivaizduoti kaip pavyzdinį mokinuką su brandos atestatu po pažastimi.
         Jis nusijuokė vėl į dabar besišypsantį barzdotą veidą.
         Beformis dvasinis: Tėvas, Žodis, ir Šventas Kvėpavimas. Visatėvis, tas dangiškas žmogus. Hiesos Kristos, grožio burtininkas, Logos, kuris kiekvienu momentu kenčia mumyse. Tikrai taip yra. Aš esu ugnis ant altoriaus. Aš – aukos sviestas.
         Danlopas, Džadžas, kilmingiausias romėnas iš jų visų, A. E., Arvalis, Neištariamasis Vardas, dangaus aukštybėse, K. H., jų mokytojas, kurio identiškumas žinovams nėra paslaptis. Broliai iš didelės baltos ložės, visą laiką sekantys akylai, gal prireiks jų pagalbos. Kristus su jaunamartės seserim, šviesumo drėgmė, gimusi iš įdvasintos mergelės, atgailaująs įmantrumas, kuris nukrypo į budizmo lygumą. Ezoterinis gyvenimas – ne paprastiems žmonėms. P. Ž. turi pirmiausia nusimesti blogą karmą. Misis Kuper Oukli kartą pamatė prabėgomis mūsų labai garsios sesers H. P. B. astralinį ⁸.
         O, fui! Šalint tą! Pfuiteufel ⁹. Nereikia tau ž'rėt, poniutėle, taigi – nereik tau, kai ledi rodo savo astralinį.
         Įėjo misteris Geriausias ¹⁰, aukštas, jaunas, ramus, lengvas. Gracingai nešė rankoje bloknotą, naują, didelį, švarų, ryškų.
         – Tas pavyzdingas mokinys,– pasakė Stivenas,– laikytų Hamleto apmąstymus apie jo princiškos sielos pomirtinį gyvenimą neįtikimais, bereikšmiais, o monologą nedramatišku, tokiu lėkštu kaip Platono.
         Džonas Eglintonas, suraukdamas antakius, pasakė su didėjančiu pykčiu:
         – Duodu žodį, užverda kraujas man, kai išgirstu ką nors, lyginantį Aristotelį su Platonu.
         – Kuris iš jų dviejų,– Stivenas paklausė,– ištremtų mane iš savo valstybės?
         Apnuogink savo durklinius apibrėžimus. Arkliškumas yra visaarklio kažkaskumas. Tendencijų srautus ir eras garbina jie. Dievas: triukšmas gatvėje: labai peripatetinis. Erdvė: tai ką taip prakeiktai aiškiai turi matyti. Pro erdves, mažesnes negu žmogaus kraujo raudonieji kūneliai jie krauliškai rėplioja, paskui Bleiko sėdmenis į amžinybę ¹¹, kurios šitas augalų pasaulis yra tiktai šešėlis. Laikykis to čia, to dabar, per kuriuos visa ateitis panyra į praeitį ¹².
         Misteris Geriausias paėjo pirmyn, draugiškas, savo kolegos link.
         – Heinsas išėjo,– pasakė jis.
         – Argi?
         – Aš rodžiau jam tą Žiubenvilio knygą ¹³. Jis yra labiausiai susižavėjęs, suprantat jūs, Haido Konachto Meilės Dainomis. Nesugebėjau jo čia atitempti, kad paklausytų diskusijos. Nuėjo pas Gilį jos nusipirkti.

Greitai bėk pirmyn, knygele mano,
Pasveikint publikos šaltos.
Rašiau ją, nors ne pagal valią savo,
Žodžiais liesais nemylimos anglų kalbos.

         – Durpių dūmai jam smogia į galvą, – pareiškė nuomonę Džonas Eglintonas. Mes jaučiame Anglijoj ¹⁴. Apgailestaujantis vagis. Išėjo. Rūkiau aš jo 'baką. Žalias mirgantis akmuo. Toksai smaragdas, įtaisytas jūros žiede.
         – Žmonės nežino, kokios pavojingos gali būti meilės dainos, – okultiškai perspėjo auksingas Raselo kiaušinis. – Judėjimai, kurie sukelia pasaulyje revoliucijas, yra gimę iš sapnų ir vizijų valstiečio širdy, kalno šlaite. Jiems žemė yra ne eksploatuojama dirva, bet gyva motina. Retplėkis akademijos ir viešų susirinkimų oras pagamina šešiašilinginį romaną, miuzikholo dainelę, Prancūzija iš Mallarmé kūrybos išaugina puikiausią korupcijos gėlę, bet trokštamas gyvenimas yra apreikštas tiktai dvasiškam vargšui, Homero feakų ¹⁵ gyvenimas.
         Nuo šitų žodžių misteris Geriausias pasuko nekaltą veidą į Stiveną.
         – Mallarme, suprantat, – tarė jis, – parašė tas nuostabias poemas proza, kurias Stivenas MakKena skaitydavo man Paryžiuje ¹⁶. Ta apie Hamletą. Sako: il se promene ¹⁷, lisant au livre de lui–meme, suprantat jūs, skaitydamas knygą apie save patį. Jisai aprašo Hamletą, pastatytą prancūzų mieste, suprantat jūs, provincijos mieste. Jie reklamavo jį.
         Jo laisvoji ranka parašė maloningai mažučius ženklus ore.

HAMLET
ou
LE DISTRAIT
Piece de Shakespeare ¹⁸

         Jis pakartojo naujai surauktiems Džono Eglintono antakiams.
         – Piece de Shakespeare, suprantat jūs. Tai taip prancūziška, prancūziško požiūrio taškas. Hamlet ou...
         – Išsiblaškęs elgeta,– pabaigė Stivenas.
         Džonas Eglintonas nusijuokė.
         – Taip, aš manau, galėjo taip būti,– jis pasakė. - Puikūs žmonės, be abejonės, tačiau beviltiškai trumparegiai kai kuriuose dalykuose.
         Ištaigingas ir inertiškas žmogžudystės besaikiškumas.
         – Sielos budelis, Robertas Grynas ¹⁹ jį pavadino, – Stivenas pasakė. – Ne veltui buvo jis sūnus skerdėjo, mokėjusio dirbti dalginiu kirviu ir spjaudžiusio sau į delną.
         Devynios gyvybės – užmokestis už jo tėvo vieną ²⁰. Tėve Mūsų, kuris esi skaistykloje. Chakiniai Hamletai šaudo nedvejodami ²¹. Kraujų pritaškyta skerdykla penktame veiksme yra numatymas koncentracijos stovyklos, apdainuotos misterio Svinberno.
         Krenlis, aš – jo nebylus pasiuntinys, sekantis mūšius iš tolo.

Žudikiškų priešų šuniukai ir kalės
Kurių niekas nepagailėjo, tik mes...

Tarp sakso šypsenos ir jankio amčiojimo. Velnias ir gili jūra.
– Jisai teigs, kad Hamletas yra pasakojimas apie vaiduoklius, – pasakė Džonas Eglintonas Geriausiojo naudai. – Nori, kad mums kūnas pagaugais nueitų, kaip tas storas berniukas pas Pikviką.

Klausyk! Klausyk! O, klausyk!
Mano kūnas jį girdi: šiurpdamas girdi.
Jei tu buvai kada...

         – Kas yra vaiduoklis? – pasakė Stivenas, virpėdamas iš įtempimo. – Žmogus, kuris išblėso neapčiuopiamume, per mirtį, per nebuvimą, per papročių pasikeitimą. Elžbietos laikų Londonas buvo taip toli nuo Stratfordo, kaip sugadintas Paryžius dabar nuo mergeliško Dublino. Kas yra tas vaiduoklis iš limbo patrum ²², grįžtantis į pasaulį, kuris jį pamiršo? Kas yra karalius Hamletas?
         Džonas Eglintonas paslinko savo liesą kūną, atsilenkdamas atgal, kad nuspręstų.
         Pakėlė.
         – Yra kaip tik ta valanda, tokios dienos birželio vidury,– pasakė Stivenas, paprašydamas greitu žvilgsniu, kad jie išklausytų. – Ant dramos teatro šalia upės kranto pakelta vėliava. Tas lokys Sakersonas mauroja duobėje netoli jo, Paryžiaus sode. Laipiotojai burėmis, kurie plaukiojo su Dreiku, kramsnoja savo sosiskutes tarp nereiklių parterio žiūrovų.
         Vietos koloritas. Pasitelk viską, ką žinai. Paversk juos nusikaltimo bendrininkais.
         – Šekspyras paliko tą hugenotišką namą Sidabro gatvėj ir eina upės krantu pro gulbių namelius. Bet jis nesustoja pašerti patelės, genančios savo jauniklių šeimyną nendrių link. Gulbė iš Avono galvoja apie kitką.
         Scenos kompozicija. Ignacai Lojola, skubėk man į pagalbą! ²³
         – Vaidinimas prasideda. Aktorius pasirodo šešėlyje, apsisiautęs išmestais dvaro dabitos šarviniais marškiniais, tvirtai sudėtas vyras bosiniu balsu. Tai yra vaiduoklis, tasai karalius, karalius ir ne karalius, o aktorius yra Šekspyras, kuris studijavo Hamletą per visus savo gyvenimo metus, kurie nebuvo tuščiai praleisti, kad galėtų suvaidinti vaiduoklio rolę. Jis taria tuos žodžius Berbedžui ²⁴, jaunam aktoriui, kuris stovi priešais jį už vaškuotos drobės gabalo, šaukdamas jį vardu:

Hamletai, esu dvasia aš tavo tėvo,

prašydamas jo išklausyti. Į sūnų jis kalba, savo sielos sūnų, princą, jauną Hamletą ir savo kūno sūnų, Hamnetą Šekspyrą, kuris numirė Stratforde, kad jo bendrapavardis gyventų amžinai.
         – Ar įmanoma, kad tas aktorius Šekspyras, vaiduoklis dėl savo nebuvimo, apsivilkęs palaidotos Danijos rūbais, vaiduoklis dėl mirties, kalbėdamas savo nuosavais žodžiais į savo nuosavo sūnaus vardą (jeigu Hamnetas Šekspyras gyventų, jis būtų princo Hamleto dvynys), ar tai įmanoma, aš noriu žinoti, arba tikėtina, kad jis nepadarė arba nenumatė logiškų išvadų iš tų prielaidų: tu esi sūnus be nuosavybės teisių: aš esu nužudytasis tėvas: tavo motina yra nusikaltusi karalienė, En Šeikspije, iš namų Hatavej?
         – Bet tai kišimasis į didžiojo žmogaus šeimyninį gyvenimą, – nekantriai pradėjo Raselas.
         Tu esi ten, patikimasis?
         – Įdomu tik parapijos raštininkui. Mes turime pjeses, aš noriu pasakyti. Turiu omeny, kada mes skaitome Karaliaus Lyro poeziją, kas mums darbo, kaip gyveno poetas? O dėl gyvenimo, tai tarnai gali padaryti už mus, pasakė Vilje de Lilis ²⁵. Žiūrėjimas pro plyšį ir kasdieninių užkulisinių liežuvių klausymas, poeto išgėrinėjimai, poeto skolos. Mes turime King Lear: ir jis yra nemirtingas.

Misterio Geriausio veidas, į kurį buvo apeliuota, sutiko.

Perplauk virš jų vandenim savo ir bangomis savo,
Mananaane, Mananaane, MakLirai ²⁶.

         Kaip dabar, poneli, tas svaras, kurį jis paskolino tau, kai buvai alkanas?
         Ak, reikėjo man jo.
         Imk tu šitąjį taurų.
         Eik sau! Praleidai beveik visą jį Džordžinos Džonson, dvasiškio dukters, lovoj.
         Krimst graužaties.
         Ar tu ruošies jį grąžinti?
         O, taip.
         Kada? Dabar?
         Na... ne.
         Tai kada?
         Apmokėjau savo kelią. Apmokėjau savo kelią.
         Ramiai pirmyn. Jis yra kilęs nuo kito Boino kranto. Šiaurės vakarų užkampio. Esi jį skolingas.
         Palauk. Penki mėnesiai. Molekulės visos pasikeitė. Aš esu kitas aš dabar. Kitas aš gavo svarą.
         Gandas. Nejau – gi?
         Bet aš, entelechija, formų forma, esu aš atminties dėka, nors ir po amžinai besikeičiančiomis formomis.
         Aš, kuris nusidėjau ir meldžiausi, ir pasninkavau.
         Vaikelis, kurį Konmi išgelbėjo nuo rykščių.
         Aš, aš ir aš. Aš.
         A.E. A. T. S. ²⁷
         – Ar jūs norite šokti į akis trijų šimtmečių senumo tradicijai? – Džono Eglintono ieškantis priekabių balsas paklausė. – Jos vaiduoklis bent jau buvo palaidotas amžiams. Ji numirė, mažiausiai literatūrai, dar prieš savo gimimą.
         – Numirė, – atkirto Stivenas, – šešiasdešimt septyneri metai po gimimo. Ji matė jį ateinantį į pasaulį ir išeinantį iš jo. Ji priėmė jo pirmus apkabinimus. Jinai pagimdė jo vaikus, ir ji uždėjo pensus ant akių jam, kad laikytų vokus užspaustus, kai jis gulėjo mirties patale.
         Motinos mirties patalas. Žvakė. Paklode uždengtas langas. Kas išleido mane į šitą pasaulį, guli čia, bronziniais akių vokais, po keliomis pigiomis gėlėmis. Liliata rutilantium.
         Aš vienišas raudojau.
         Džonas Eglintonas pažiūrėjo į savo lempos suriestą švytintį kirminėlį.
         – Pasaulis tiki, kad Šekspyras padarė klaidą, – jis pasakė, – ir išsisuko iš jos taip greitai ir geriausiai, kaip galėjo.
         – Niekai! – nemandagiai nukirto Stivenas. – Genialus žmogus klaidų nedaro. Jo klaidos – paties noru, jos – atradimų vartai.
         Atradimų vartai atsivėrė, kad įleistų į vidų kvakerį bibliotekininką, minkštagirgždžiapėdį, pliką, didžiaausį ir uolų.
         – Kokia nors furija, – furiškai metė Džonas Eglintonas, – nėra naudingi atradimų vartai, kaip juos žmogus gali įsivaizduoti. Ko naudingo išmoko Sokratas iš Ksantipės?
         – Dialektikos, – atsakė Stivenas, – o iš savo motinos – kaip paleist į pasaulį mintis. Ko jis išmoko iš savo antros žmonos, Mirtos (absit nomen! ²⁸), Sokratididiono Epipsychidiono, joks vyras, jokia moteris niekad nesužinos. Tačiau nei pribuvėjos žinios, nei atviri moralai neapsaugojo nuo Šin Feino archontų ir jų dėmėtosios maudos puodelio ²⁹.
         – Bet En Hatavej? – užmaršiai pratarė misterio Geriausio tylus balsas. – Taip, mes, taip rodos, pamirštame ją, kaip pamiršo patsai Šekspyras.
         Jo žvilgsnis nukeliavo nuo mąstytojo barzdos prie kliautininko kaukolės, kad primintų, kad sugėdytų, bet ne piktai, paskui prie lolardo plikaružavės, kaip angliškas obuolys, galvos, nekaltos, nors ir apjuodintos ³⁰.
         – Turėjo gerą, vertą sidabro protelį, – Stivenas pabrėžė, – ir netingią atmintį. – Nešėsi atmintį piniginėje, kai kėblino į Romevilį ³¹, švilpaudamas The girl I left behind me. Net jeigu žemės drebėjimas nebūtų nusakęs mums datos, žinotume, kur padėti vargšą kiškį – tupintį stulpiuką – šunų skalijimą, nusagstytas kamanas ir jos melsvus langus. Tasai atminimas Venus and Adonis gulėjo visų lengvabūdžių Londono moterų miegamuosiuose. Ar ta furija Ketrin negraži? Hortenzijo ją vadina jauna ir nuostabia. Ar jūs manote, kad Anthony and Cleopatra autorius, aistringas piligrimas, turėjo akis pakaušyje ir todėl pasirinko pačią negražiausią Vorvikšyro mergšę, kad su ja gulinėtų? Gerai: jisai paliko ją ir užvaldė vyrų pasaulį. Bet jo berniukiamoterys yra moterys berniuko. Jų gyvenimas, mintys, kalba yra paskolinti joms iš vyrų. Jis blogai pasirinko? Buvo pasirinktas – taip man atrodo. Jei kitos turi savo norą, En turi būdą. Aš lažinuosi – reikia kaltint ją. Apžavėjo jį, saldi, tik dvidešimt šešerių. Pilkaakė deivė, kuri palinksta virš berniuko Adonio, leisdamasi žemyn, kad užkariautų, nuo pat prologo iki pakilusio jausmo veiksmo, yra įžūliaveidė Stratfordo mergšė, kuri parsigriauna kviečių lauke meilužį, jaunesnį už ją pačią.
         O mano eilė? Kada?
         Ateik!
         – Rugių lauke, – linksmai džiaugsmingai pasakė misteris Geriausias, pakeldamas savo naują knygą, džiaugsmingai linksmai.
         Paskui sumurmėjo su šviesiaplaukiu pasitenkinimu visiems:

Rugių lauke, kur ežia ėjo,
Gražūs kaimiečiai tie gulėjo.

         Paris: tas gerai pasitenkinęs patenkintojas.
         Aukšta figūra akuotuoto milo apsiaustu pakilo iš šešėlio ir atidengė savo paslaugų laikrodį.
         – Bijau, kad manęs laukia ,,Sodyboj".
         Kurlink traukia? Eksploatuojama dirva.
         – Ar jūs išeinat? – Džono Eglintono aktyvūs antakiai paklausė. – Ar pamatysim jus šį vakarą pas Mūrą? Paiperis ateis.
         – Paiperis! – piptelėjo misteris Geriausias. – Ar Paiperis grįžo? Tu, Petrai Paipirai, paršo nepipirink, nes perpipirinsi paršą, Paipirai.
         – Nežinau, ar galėsiu. Ketvirtadienis. Mes turime susirinkimą. Jeigu pavyks laiku atsilaisvinti.
         Jogibogisapalionė Dousono kambariuose. Isis Unveiled ³². Jų pali knyga, kurią bandėme užstatyti. Sukryžiuotakojis, po tamsrude skėtine atžala jisai sėdi soste, actekų logos, veikdamas astraliniuose lygiuose, jų viršdvasia, mahamahatma. Ištikimieji hermetikai laukia šviesos, bręsdami iki pašventinimo į mokinius, apskritažiedžiu ratu aplink jį. Luisas H. Viktoris. T. Kolfildas Irvinas. Lotoso damos žiūri paslaugiai jiems į akis, liepsnoja jų kankorėžinės kaklo liaukos. Prisipildęs savo dievu, jis sėdi soste, Buda po platanu. Sielų subūrėjas, apibūrėjas. Vyriškos sielos, moteriškos, sielų minios. Apiburtos tikėjimo verksmais, sukamos, skriejančios, rauda jos.

Esmingiausiame nereikšmingume,
Šitam kūniškame futliare, ilgai motersiela gyveno.

         – Sako, turėsime literatūrinį siurprizą – draugiškai ir atvirai paskelbė kvakeris bibliotekininkas. – Misteris Raselas, sklinda gandas, sudarinėja mūsų jaunesniųjų poetų eilių rinktinę. Visi mes to nekantriai laukiam.
         Nekantriai žvilgtelėjo jis į lempšviesės kūgį, kur trys veidai apšviesti spindėjo.
         Įsižiūrėk į šitą. Prisimink.
         Stivenas pažiūrėjo žemyn į platų begalvį kepaliušą, kabantį virš jo kelio ant uosiarankenėlės. Mano šalmas ir kardas. Paliesk lengvai, dviem rodomaisiais pirštais. Aristotelio eksperimentas. Vienas ar du? Būtinybė yra tai, ko dėka neįmanoma, kad kas nors būtų kažkuo kitu. Vadinasi, viena skrybėlė yra viena skrybėlė.
         Paklausyk.
         Jaunasis Koulamas ir Starkis. Džordžas Robertsas užsiima komercine dalim. Longvortas išpučia tą kaip reikiant Express`e. O, ar tikrai? Patiko man Koulamo Varovas. Taip, aš manau, jis turi tą keistą dalyką, genialumą. Ar jūs galvojat, kad jis tikrai genijus? Jeitsas žavėjosi jo eilute: Kaip dykoj žemėj graikiška vaza. Ar tikrai? Tikiuosi, jūs galėsite ateiti šįvakar. Malachis Maligenas irgi ateis. Mūras paprašė jo, kad atsivestų Heinsą. Ar jūs girdėjote mis Mičel juoką apie Mūrą ir Martiną? Kad Mūras yra Martino jaunystės nuodėmė? Baisiai gudriai, ar ne? Jie primena Don Kichotą ir Sančą Pansą. Mūsų nacionalinis epas dar tik turi būt parašytas, sako dr. Sigersonas. Mūras yra tam tinkamas žmogus. Liūdnojo vaizdo riteris čia, Dubline. Su kroko spalvos kiltu? O'Nylas Raselas? O taip, jis turėtų šnekėti sena didinga kalba. O jo Dulsinėja? Džeimsas Stivensas parašė kelias sąmojingas apybraižas. Atrodo, mes daromės reikšmingi.
         Kordelija. Cordoglio ³³. Vienišiausia Lyro duktė.
         Akligatvis. O dabar – tavo geriausia prancūziška politūra.
         – Labai jums dėkoju, misteri Raselai, – pasakė Stivenas, pakildamas. – Jeigu jūs būtumėt toks malonus ir perduotumėt laišką misteriui Normanui...
         – O taip. Jeigu jis nuspręs, kad svarbu, įdės. Mes gauname tiek daug korespondencijos...
         – Aš suprantu, – pasakė Stivenas. – Dėkoju.
         Tegul tave Dievas. Kiaulių laikraštis. Jautukadraugis.
         – Singas irgi prižadėjo man straipsnį į Daną. Ar mus skaitys? Jaučiu, kad skaito. Keltų lyga nori ko nors airiškai. Tikiuosi, kad pasirodysit šįvakar. Atsiveskite Starkį.
         Stivenas atsisėdo.
         Kvakeris bibliotekininkas grįžo nuo atsisveikinančių paėmusių. Rausvėdama jo kaukė pasakė:
         – Misteri Dedalai, jūsų pažiūros yra labiausiai apšviečiančios.
         Jis girgžtelėjo ten ir atgal, pasistiebdamas ant pirštų arčiau dangaus, kiek padidėtų apsiavęs koturnas, ir, gaubiamas nueinančiųjų triukšmo, tyliai pasakė:
         – Ar tai jūsų požiūris tada, kad ji buvo neištikima poetui?
         Sunerimęs veidas klausia manęs. Dėl ko jis priėjo? Etiketas ar palankumas?
         – Ten, kur yra santykių atnaujinimas, – Stivenas pasakė, – turėjo iš pradžių būti nutraukimas.
         – Taip.
         Kristlapinas odinėmis kelnėmis, besislapstantis, pabėgimas į amaruotus šakutės formos medžius nuo triukšmo ir riksmų. Nepažįstantis jokios lapės, pasirodęs vienišas per medžioklę. Moteris lenkė jis į save, švelnius sutvėrimus, Babilono paleistuvę, teisėjų širdžių damas, pagyrūnų smuklininkų žmonas. Lapinas ir žąsys. Ir Niupleise – suglebęs išniekintas kūnas, kurs kažkada buvo mielas, kažkada toks saldus, toks šviežias kaip cinamonas, o dabar – jo lapai nukritę, visi iki vieno, nuogas, išsigandęs siaurojo karsto, ir jam nedovanota ³⁴.
         – Taip. Taigi jūs manote...
         Už išeinančiojo užsidarė durys.
         Ramybė staiga užvaldė diskretišką skliautuotą celę, ramybė šilto ir mąstančio oro.
         Vestalės lempa.
         Čia jis apmąsto apie dalykus, kurių nebuvo: ką per gyvenimą nuveiktų Cezaris, jei būtų patikėjęs būrėja: kas galėjo įvykti: galimybės, kaip galimos, galimybės: dalykai nežinomi: kokį vardą Achilas nešiojo, kai jis gyveno tarp moterų.
         Karstinės mintys aplink mane, mumijų skyriuose, užbalzamuotos specifiniam žodžių kvape. Totas, bibliotekų dievas, paukštis – dievas, mėnuliakarūnis. Ir aš išgirdau to Egipto arkikunigo balsą. Ištapytuose kambariuose, prikrautuose lentelinių knygų.
         Jos nejudančios. Kažkada guvios žmonių smegenyse. Nejudančios: bet mirties troškimas tūno jose, kad papasakotų man į ausį verksmų padavimą, primygtinai verčia mane sulaužyti jų valią.
         – Neabejotinai, – užsisvajojo Džonas Eglintonas, – iš visų didžiųjų žmonių jis yra pats mįslingiausias. Mes nežinome nieko – tiktai, kad jis gyveno ir kentėjo. Net ir tiek ne. Kiti mums atsako į klausimą. Visą likusią dalį dengia šešėlis.
         – Bet Hamletas yra toks asmeniškas, ar ne? – pasiteisino misteris Geriausias. – Turiu omeny, savo rūšies privatūs užrašai, suprantate jūs, iš jo asmeninio gyvenimo.
         Aš noriu pasakyti, rūpi man kaip ištrūkus saga, suprantat jūs, kas yra užmuštas arba kas kaltas...
         Jis leido pailsėti nekaltai knygai ant stalo krašto, šypsodamasis savo ignoravimui. Jo privatūs užrašai originale. Ta an bad ar an tir. Taim imo shagart ³⁵. Užpilk ant to angliškos druskos, mažasdžoniuk.
         Ištarė mažasdžoniukas Eglintonas:
         – Aš buvau pasiruošęs paradoksams po to, ką mums pasakė Malachis Maligenas, tačiau turiu jus perspėti, kad jeigu jūs norite sukrėsti mano tikėjimą, jog Šekspyras yra Hamletas, išsikėlėte sau sunkų uždavinį.
         Būk nuolaidus man.
         Stivenas atlaikė nuodingų eretiškų akių žvilgsnį. E quando vede l`uomo l`attosca ³⁶. Bendro stalo drauge Branetai, ačiū tau už žodį.
         – Kaip mes, arba gal motina Dana, audžiame ir išardome savo kūnus, – Stivenas prakalbo, – diena iš dienos, o jų molekulės laksto ten ir atgal gardelėse, taip ir menininkas audžia ir išardo savo įvaizdį. Ir kaip tas apgamas ant mano dešinės krūtinės pusės yra ten, kur jis buvo tada, kai aš gimiau, nors visas mano kūnas laikui bėgant buvo nuaustas iš kitos medžiagos, taip per tą neramaus tėvo šmėklą toliau žiūri negyvenančio sūnaus įvaizdis. Tą intensyvią vaizduotės akimirką, kada protas, kaip sako Šelis, yra tarytum gęstančios anglys, tai, kuo buvau, tampa tuo, kas esu, ir tuo, kuo, atsiradus galimybei, galiu tapti. Taip ir ateityje, toje praeities sesery, aš galiu pamatyti save sėdintį čia dabar, tačiau kaip atspindį to, kuo tada būsiu.
         Dramondas iš Hotorndeno padėjo tau užlipti ta kopyne.
         – Taip, – jaunatviškai pasakė misteris Geriausias, – jaučiu, kad Hamletas yra visai jaunas. Kartėlis galėtų būti iš tėvo, bet tie fragmentai su Ofelija tikrai iš sūnaus.
         Pataikė visai ne ten, kur reikia. Jis yra mano tėve. Aš esu jo sūnuje.
         – Tas apgamas išnyks paskutinis, – užbaigė Stivenas, juokdamasis. Džonas Eglintonas nutaisė grimasą ,,nieko malonaus".
         – Jeigu tai reikštų genialią prigimtį, – jis pasakė, – genijus eitų pigiau grybų turgaus dieną. Paskutinių Šekspyro gyvenimo metų pjesės, kuriomis taip labai žavėjosi
         Renanas, kvėpuoja kita dvasia.
         – Susitaikinimo dvasia, – kvėptelėjo kvakeris bibliotekininkas.
         – Negali būti susitaikinimo, – pabrėžė Stivenas, – jeigu nebuvo santykių nutraukimo.
         Sakei tą.
         – Jeigu jūs norite žinoti, kokie įvykiai metė savo šešėlį ant to velniško King Lear, Othello, Hamlet, Troilus and Cressida periodo, įsižiūrėkite, bet taip, kad pamatytumėte, kada ir kaip tie šešėliai išblėsta. Kas suminkština širdį žmogaus, laivasudužėlio audrų baisume, išbandyto, kaip antras Ulisas, Periklis, Tiro princas? Galva, smailiaraudonkepurė, kovojanti su bangomis, apakusi nuo jūros vandens.
         – Vaikelis, mergytė, įdėta jam į glėbį, Marina.
         – Sofistų polinkis į apokrifto šalikeles yra pastovus dydis, – susekė Džonas Eglintonas. – Geri keliai yra monotoniški, bet jie veda į miestą.
         Gerasis Bekonas: suplėkęs. Šekspyras – Bekono jaunystės nuodėmė. Šifražonglieriai, vaikštantys gerais keliais. Didelių mįslių ieškotojai. Kas per miestas, dideli specialistai ³⁷? Užsimaskavę varduose: A. E., era: Magy, Džonas Eglintonas. Į rytus nuo saulės, į vakarus nuo mėnulio: Tir na n-og ³⁸. Batuoti, abu jie, ir apsirūpinę lazdomis.

Ar mylių daug į Dubliną?
Triskart po dvidešimt ir dešimt, sere.
Ar būsim ten, kai žvakės degs?

         – Misteris Brandesas pripažįsta ją, – pasakė Stivenas, – kaip pirmąją baigiamojo periodo pjesę.
         – Ar jis? O ką misteris Sidnis Ly arba misteris Simonas Lazaras, kaip kai kurie tvirtina – tokia jo pavardė, sako apie tai?
         – Marina, – tarė Stivenas, – audros vaikas, Miranda – stebuklas, Perdita – ta, kuri pražuvo. Kas pražuvo, yra jam sugrąžinta: jo dukters vaikas. Mano brangiausia žmona, sako Periklis, buvo kaip ši mergina. Ar kuris nors vyras mylės dukterį, jei jis nemylėjo motinos.
         – Menas būti seneliu, – murmesiu pradėjo misteris Geriausias. – L`art d`etre grand...
         Ar tik nepamatys jisai atgimusį joje kartu su priedu – savo jaunystės atmintim – kitą įvaizdį?
         Ar tu žinai, apie ką kalbi. Meilė, taip. Žodis, žinomas visiems žmonėms. Amor vero iliquid alicui bonum vult unde et ea quae consupiscimus...
         – Žmogui, kuris turi tą keistą dalyką, genialumą, jo paties įvaizdis yra matas visokio patyrimo, materialinio ir moralinio. Toks patrauklumas jį paveiks. Įvaizdžiai kitų jo kraujo vyriškos giminės atstovų jį atstums. Jis matys juose groteskiškas gamtos pastangas išpranašauti ar pakartoti jį patį.
         Romi kvakerio bibliotekininko kakta su viltimi užsidegė rožiniai.
         – Aš turiu viltį, misteris Dedalas pritaikys tą teoriją publikos apšvietimui. O mes turime paminėti kitą airių komentatorių, misterį Džordžą Bernardą Šo. Neturėtume pamiršti ir misterio Frenko Hariso. Jo straipsniai apie Šekspyrą saturday Review buvo iš tikrųjų nuostabūs. Gana savotiškai jis irgi pateikia mums nelaimingus santykius su tamsiąja sonetų dama. Išrinktasis varžovas yra Viljamas Herbertas, Pembrouko erlas. Aš pripažįstu, kad jeigu poetas turi būti nepriimtas, toks nepriėmimas turėtų labiau derintis su – kaip čia pasakius? – mūsų nujautimais apie tai, ko neturėjo būti.
         Tiksliai jis nutilo reikiamoj vietoj ir kyštelėjo romią galvą tarp jų, naro kiaušinį, jų ginčo prizą.
         Jis – tu, ir tau – jos su rimtais sutuoktiniažodžiais. Tu myli, Miriamą? Tu myli vyrą savo?
         – Ir tai gali būti, – Stivenas sutiko. – Yra vienas Gėtės posakis, kurį misteris Magy mėgsta cituoti. Saugokis to, ko nori jaunystėj, kadangi gausi gyvenimo vidury. Kodėl jis siunčia tai, kuri yra buonaroba ³⁹, kumelė, ant kurios jodinėja visi vyrai, freilina su skandalinga mergyste, tokį lorduką, kad asistuotų vietoj jo? Jis pats buvo kalbos lordas, o padarė save arklių šukavimo džentelmenu ir parašė Romeo ant Juliet. Dėl ko? Tikėjimas savimi buvo be laiko užmuštas. Jis buvo patį pirmą kartą nugalėtas kviečių lauke (rugių lauke, turėčiau pasakyti), ir niekad po to jau neatrodys nugalėtojas savo paties akyse, nei pergalingai atliks šitą žaidimą, juoko ir gulinėjimų. Prisiimtas donžuanizmas neišgelbėjo jo. Nė joks vėlesnis perbraukimas nenubrauks pirmo perbraukimo. Šerno iltis sužeidė ten, kur meilė kraujuojanti guli. Nors ragana nugalėta, vis tiek jai dar lieka moters nematomas ginklas. Ten yra, aš jaučiu tai iš žodžių, kažkoks kūniškas dirgiklis, nukreipiantis jį į naują aistrą, tamsesnį pirmosios šešėlį, užtamsinantį net jo paties supratimą apie save. Jo vėlei laukia panašus likimas, ir tie du įniršiai susimaišo į vieną vandens sūkurį.
         Jie klauso. O į jų ausų kaušus aš pilu.
         – Jo dvasia jau prieš tai buvo mirtinai sužeista, nuodai įpilti į miegančios ausies kaušelį. Tačiau tie, kurie tapo numirdinti miegantys, negali sužinoti savo nužudymo būdo, kol Sutvėrėjas neapdovanos jų sielų tuo žinojimu ateinančiame gyvenime. Nunuodijimas ir ta dvikuprė bestija, kuri tai įvykdė, negalėtų būti žinoma karaliaus Hamleto vaiduokliui, jeigu Sutvėrėjas nebūtų tomis žiniomis jo apdovanojęs. Štai kodėl ta kalba (jo liesa nemylima anglų) yra visą laiką kreipiama kažkur kitur, atgal. Prievartautojas ir išprievartautojas – tai, ko jis norėtų ir ko nenori, – eina kartu su juo nuo apsuptų melsvais ratais drambliakaulių Lukrecijos rutulių prie Imogenos krūties, nuogos, su penkiadėmeliniu apgamu ant jos. Jisai grįžta atgal, išsekęs nuo kūrybos, kurią perkrovė smulkmenomis, kad tos paslėptų jį nuo jo paties, senas šuo, laižantis seną žaizdą. Tačiau, kadangi praradimas yra jo laimėjimas, jis patraukia amžinybės link su nesusilpnėjusia asmenybe, neišmokytas nei išminties, kurią jis užrašė, nei dėsnių, kuriuos atskleidė. Jo antveidis pakeltas. Jis yra vaiduoklis, šešėlis dabar, tas vėjas prie Elsinoro salų arba kuo tik panorėsite, jūros balsas, toks balsas, girdimas tiktai jo širdyje, kuri yra jo šešėlio substancija, sūnus, turintis bendrą kūną su tėvu.
         – Amen! – atsakė nuo slenksčio.
         Jau tu radai mane, o mano prieše?
         Entr`acte.
         Storžievišku veidu, paniurusiu kaip dekano, Bakas Maligenas paėjo pirmyn, paskui linksmas juokdario kostiumu jų sveikinančių šypsenų link. Mano telegrama.
         – Kalbėjai apie dujinį stuburinį, jeigu neklystu? – paklausė jis Stiveno. Šviesiaigeltonaliemenis jis pasveikino juos linksmai savo nusiimta panama, kaip su asilaause juokdario lazda.
         Jie šiltai jį sutiko. Was Du verlachst wirst Du noch dienen ⁴⁰.
         Pamėgdžiotojų gentis: Fotius, pseudomalachijus, Johanas Mostas.
         Jis, kuris pats Save pradėjo, viduryje Šventoji Dvasia, ir Pats pasiuntė save patį. Nuodėmių Atpirkėją, tarp Savęs paties ir kitų, Kuris, nukankintas nedraugų Savo, nurengtas ir išplaktas, buvo prikaltas kaip šikšnosparnis prie daržinės durų, marinamas badu ant kryžinio medžio, Kuris leido palaidoti Jį, prisikėlė iš numirusių, išakėjo pragarą, įžengė į dangų ir sėdi ten tuos devyniolika šimtmečių Savo Paties dešinėje, bet dar sugrįš paskutinę dieną gyvų ir mirusių teisti, kai visi gyvieji jau bus numirę.

         Jis pakelia rankas. Šydai krinta. O, gėlės! Varpai su varpais, su varpais skambantys choru.
         – Taip, iš tikrųjų, – kvakeris bibliotekininkas pasakė. – Labiausiai pamokoma diskusija. Misteris Maligenas, aš esu tikras, irgi turi savo teoriją apie pjesę ir apie Šekspyrą. Visos gyvenimo pusės turi būt atvaizduotos.
         Jis nusišypsojo į visas puses vienodai.
         Bakas Maligenas, pastatytas į sunkią padėtį, galvojo.
         – Šekspyrą? – jis pasakė. – Aš, rodosi, žinau tą pavardę. Saulėta šypsena lakstūnė praskaidrino jo apkritusius bruožus.
         – Be abejo, – jisai pasakė, – prisimenu aiškiai. Tas vyrukas, kuris rašo panašiai kaip Singas ⁴².
         Misteris Geriausias pasisuko į jį.
         – Heinsas pasigedo jūsų, – pasakė jis. – Ar sutikote jį? Susitiks su jumis vėliau, D. B. C. Jis nuėjo į Gilio nusipirkti Haido Konachto Meilės Dainos.
         – Aš atėjau pro muziejų, – pasakė Bakas Maligenas. – Jis buvo čia?
         – To bardo žemiečiai, – atsakė Džonas Eglintonas, – yra tikriausiai pavargę nuo mūsų teorizavimo talentingumų. Aš girdėjau, kad viena aktorė vakar Dubline suvaidino Hamletą keturi šimtai aštuntą kartą. Vainingas laikėsi nuomonės, kad princas buvo moteris. Ar niekas dar nesugalvojo, kad jis buvo airis? Teisėjas Bartonas, aš tikiu, ieško kokių nors būdų. Jisai prisiekia (Jo Didenybė, ne Jo Teisėjiška Šviesybė) šventu Patriku.
         – Nuostabiausia iš visų yra ta Vaildo apysaka, – pasakė misteris Geriausias, pakeldamas savo nuostabųjį blanknotą. – Tas Misterio V. H. Potretas, kur jis įrodo, kad sonetai buvo parašyti tokio Vilio Hiuzo, žmogaus, kuris valdė visas spalvas.
         – Viliui Hiuzui, ar ne taip? – paklausė kvakeris bibliotekininkas. Arba Hiuji Vilsui. Misterio Viljamo Himselfo ⁴³. V. H.: kas esu aš?
         – Turiu omeny, Viliui Hiuzui, – pasakė misteris Geriausias, lengvai pataisydamas savo neteisingą išaiškinimą. – Aišku, visa tai – paradoksas, suprantate jūs, Hiuzas ir kapoja, ir laiko tą spalvą ⁴⁴, tačiau tai yra taip tipiška, kokiu būdu jis viską suderins. Tai yra, žinote jūs, pati Vaildo esencija.
         Lengvas prisilietimas.
         Jo žvilgsnis palietė lengvai jų veidus, kai jis šypsojosi, šviesus efebas. Susilpninta Vaildo esencija. Tu esi siaubingai sąmojingas. Tris gurkšnelius gyvenimo vandens išgėrei už Deno Dyzio dukatus.
         Kiek aš išleidau? A, kelis šilingus.
         Porelei žurnalistų. Humoras – šlapias ir sausas.
         Sąmojis. Atiduotum savo penkis sąmojus už išdidų jaunystės apdarą, kuriuo jis išsipuošęs. Patenkinto troškimo bruožai.
         Jų bus daug daug. Paimk ją man. Poravimosi metu. Jupiteri, atsiųsk jiems gaivų rujos laiką. Teia, burkuok su ja.
         Ieva. Nuoga kviečiapilvė nuodėmė. Žaltys ją apsiveja, smeigia geluoninį bučinį.
         – Ar jūs manote, kad tai tik paradoksas, – klausė kvakeris bibliotekininkas. – Pamėgdžiotojas niekad nepriimamas rimtai, kai jis yra labiausiai rimtas.
         Jie kalbėjosi rimtai apie pamėgdžiotojo rimtumą.
         Bako Maligeno vėl apkritęs veidas minutėlę pažiūrėjo į Stiveną. Paskui, kraipydamas galvą, jis priėjo arčiau, ištraukė iš savo kišenės sulankstytą telegramą. Jo judrios lūpos perskaitė, šypsodamasis su nauju pasitenkinimu.
         – Telegrama! – pasakė jis – Stebuklingas įkvėpimas! Telegrama! Popiežiaus bulė!
         Jis atsisėdo ant kampo neapšviesto stalo, džiaugsmingai skaitydamas garsu:
         Sentimentalistas yra tas, kuris norėtų džiaugtis, neužsitraukdamas didžiulių skolų už padarytą dalyką. Pasirašyta: Dedalas. Iš kur tu tą ištraukei? Nakvynės namų? Ne. Gryno koledžo. Ar pragėrei jau tuos keturis svarus? Teta ruošiasi aplankyti tavo nerealų tėvą. Telegrama! Malachin Maligenui, ,,Laivas", žemutinė Abatijos gatvė. Och, tu neprilygstamas komediante! Och tu, sukunigintas kinčeli!
         Džiaugsmingai įsikišo žinią ir voką į kišenę, tačiau raudojo niurzgiu tarmišku akcentu:
         – Štai ką aš tavy sakau, miels puoni, ta mas pavargę ir apsirgę buvom, Heinsas ir aš, tuo metu, kas jis tą pats įnešė. Pas'girda klegesys, paleidome galopo dozę, kuri įkvėptų, kaip aš manau, net elgetaujantį vynuolį, kuris vuos velkas nu ištvirkima. I mas vyną valandą i dvi valandas, i tris valandas pas Konerį siedam, civilizuota laukdami pintas kikvynam.
         Jisai sudejevo!
         – I mas siedam tenai, rūpestėliau, o tu, kad liktum nežinuoms, siunti mums sava išprakaitavimus, ir tuokiu būdu, ka mums lyžuvi par jardą nukartų, kap tyms ištroškusiems klierikams, kur alpst nu kuoki gurškni.
         Stivenas nusijuokė.
         Greitai, perspėjamai Bakas Maligenas palinko žemyn.
         – Tas valkata Singas ieško tavęs – pats sakė – kad tave užmuštų. Girdėjo, kad tu apmyžai jo namo duris Glastule. Išbėgo su žolinėm šlepetėm tave užmušt.
         – Mane! – Stivenas sušuko. – Tai buvo tavo indėlis į literatūrą.
         Bakas Maligenas patenkintai atsilenkė atgal, nusijuokdamas į tamsias slapta besiklausančias lubas.
         – Užmušti tave! – juokėsi jisai.
         Šiurkštus groteskiškas veidas, kuris koliojasi su manim virš mūsų patiekalo iš kapotų plaučių Saint-André-des-Arts gatvėje. Žodžių žodžiais dėl žodžių, palabras. Oisinas su Patriku. Jis fauną sutiko Klamarto miškuose, mosuojantį buteliu vyno. C`est vendreti saint! Žudantis airių kalbą ⁴⁵. Savo atvaizdą, klajodamas, sutiko jis. Aš – savąjį. Sutikau juokdarį ta` miške.
         – Misteris Lysteris, – pasakė asistentas nuo pravirų durų.
         – ... kuriame kiekvienas gali surast tai, kas jam patinka. Taigi misteris teisėjas Medenas savo Meistro Viljamo Tylos Dienoraštyje surinko medžioklės terminus...
         Taip? Kas tokio?
         – Atėjo vienas džentelmenas, sere, – asistentas pasakė, paeidamas į priekį ir įteikdamas kortelę. – Iš Freeman. Jis nori peržiūrėti Kilkenny People, paskutinių metų aplankus.
         – Aišku, aišku, aišku. Ar tas džentelmenas?..
         Jis paėmė nekantriai laukiančią kortelę, žvilgtelėjo, nepamatė, padėjo žemyn, nežvilgtelėjęs, pažiūrėjo, paklausė, girgžtelėjo, paklausė:
         – Ar jis?.. O, ten!
         Žvaliai galiardo žingsniu išėjo ir dingo. Dienos apšviestame koridoriuje jis prakalbo su plepiomis uolumo pastangomis, atlikdamas pareigą, labiausiai maloniai, labiausiai švelniai, labiausiai nuoširdžiai – kvakeriškai.
         – Tas džentelmenas? Freeman`s Journal? Kilkenny People? Tikriausiai. Laba diena, sere. Kilkenny... Neabejotinai, mes turim...
         Kantrus siluetas laukė, klausydamas.
         – Visi vedantys provincijos... Northern Whig, Cork Examiner, Enniscorthy Guardian, 1903... Gal malonėsite? Evansai, palydėk šitą džentelmeną... Prašome eiti paskui asiste... Arba leiskite man... Štai čia... Prašau, sere.
         Plepus, pareigingas, jis nuvedė tuo keliu visų provincijos laikraščių link, linksinti tamsi figūra sekė paskui jo skubius užkulnius.
         Durys užsidarė.
         – Joškė! – riktelėjo Bakas Maligenas.
         Pašoko ir captelėjo kortelę.
         – Kaip jo pavardė? Ickus Maušas? Bliumas.
         Tarškėjo toliau.
         – Jehova, apyvarpių kolekcionierius, daugiau neegzistuoja. Pastebėjau jį muziejuj, kai nuėjau pasveikinti iš putos gimusios Afroditės. Graikiškos lūpos, kurių niekad neiškreipė malda. Kiekvieną dieną turim reikšti pagarbą jai. Gyvenimo gyvenime, tavo lūpos dega liepsna.
         Staiga jis pasisuko į Stiveną.
         – Jis tave žino. Pažįsta tavo senį. Och, aš tik bijau, jis yra graikiškesnis už graikus. Jo blyškios galilėjiškos akys buvo įbestos į jos vidurinę įpjovą. Venus Kallipyge ⁴⁶. Och, kaip griausmas tie jos sėdmenys! Dievaitis seka įkandin, mergina ta slepias.
         – Mes norime išgirsti daugiau, – nusprendė Džonas Eglintonas, aprobuojant misteriui Geriausiam. – Pradėjome domėtis misis S. Iki pat dabar galvojam apie ją, jeigu iš viso, kaip apie kantriąją Grizeldą, namų židinio Penelopę.
         – Antistenas, Gorgijaus mokinys, – tarė Stivenas, – atėmė grožio palmę iš Kiurioso Menelajaus šeimynos veislinės patelės, argivietės Helenos, medinės Trojos kumelės, kurioje permiegojo tuzinas herojų, ir įteikė ją vargšei Penelopei. Dvidešimt metų jis gyveno Londone ir dalį to laiko gavo algą, lygią Airijos lordo kanclerio. Jo gyvenimas buvo turtingas. Jo menas, labiau už meną feodalizmo, kaip Voltas Vitmenas pavadino jį, yra persisotinimo menas. Karšti silkiapyragai, žalios baltos sauso vyno taurės, medaus padažai, rožių cukrus, marcipanai, agrastų prikimšti balandžiai, žiediniai ledinukai. Seras Volteris Reilis, kai areštavo jį, turėjo ant savęs pusę milijono frankų, tarp jų ir madingiausią korsetą. Ta moteris palūkininkė, Eliza Tiudor, turėjo pasivilkusi užtektinai, kad galėtų varžytis su karaliene Saba. Dvidešimt metų jisai svyravo ten tarp santuokinės meilės su jos paprastais pasitenkinimais ir sanguliavimo meilės su jos netikrais malonumais. Jūs žinote Meningemo pasakojimą apie biurgerio žmoną, kuri pakvietė Diką Barbeidžą į savo lovą, pamačiusi jį Ričarde III, ir kaip Šekspyras, atsitiktinai nugirdęs tą, nekeldamas dėl nieko per daug triukšmo, sugriebė karvę už ragų ir kai Barbeidžas atvyko, pabelsdamas į vartus, atsakė iš po koplūno gūnios: Viljamas Užkariautojas atvyko prieš Ričardą III. Ir linksmoji našlė, ponia Fiton, užlipk ir rėk. O, ir jo žavi paukštukė ledi Penelopė Rič, švari išsilavinusi moteris, tinka aktoriui, ir tos pagedusios nuo pakrantės, pensas už vieną kartą.
         Cours-la-Reine. Encore vingt sous. Nous ferons de petites cochonneries. Minette? Tu veux? ⁴⁷
         – Rafinuotos aukštuomenės grietinėlė. Ir sero Viljamo Deivenanto iš Oksfordo motina su karališko vyno taure kiekvienam pasitaikiusiam kanargaidžiui.
         Bakas Maligenas, jo dievobaimingos akys išverstos aukštyn, meldėsi:
         – Švenčiausia Margarita Meri Betkokiagaide! ⁴⁸
         – O šešiažmonio Herio duktė ir kitos damos – draugės iš kaimyninių sodybų, kaip Lonas Tenisonas, džentelmenas poetas, apdainuoja. Bet visus tuos dvidešimt metų ką, jūs galvojate, vargšė Penelopė veikė Stratforde, už rombinių langų stiklelių?
         Varyk ir varyk. Reikalas pradėtas Džerardo, žolininko, rožyne Feterio skersgatvyje jis vaikšto, papilksvintakaštonaplaukis. Žydras apskritagalvis katilėlis, kaip ir jos gyslelės. Vokai Junonos akių, žibuoklės. Jis vaikšto. Vienas gyvenimas yra viskas. Vienas kūnas. Varyk. Tik varyk. Toli, aistros ir skurdo tvaike, ant baltumo uždėti delnai.
         Bakas Maligenas aštriai pabeldė į Džono Eglintono stalą.
         – Ką jūs įtariate? – metė iššūkį jis.
         – Sakykim, jis yra atstumtasis sonetų meilužis. Kartą atstūmė, tai ir kitą atstums. Tačiau dvaro ištvirkėlė atstūmė jį dėl lordo, jo brangučiameilio.
         Meilė, kuri nedrįsta ištart savo vardo.
         – Kaip anglas, turit omeny, – įsiterpė Džonas, atkaklus Eglintonas, – jisai mylėjo lordą.
         Sena siena, kur blykčioja staigūs driežai. Šarentone stebėjau aš juos.
         – Taip jau atrodo, – Stivenas pasakė, – kai nori jis atlikti jam ir visiems kitiems, ir savotiškoms neišvarpojusioms gimdoms, tą šventą paslaugą, kurią užvažiuojamo kiemo arklininkas padaro eržilui, nuvesdamas jį pas kumelę. Galbūt, kaip Sokratas, jis turėjo motiną – pribuvėją, kaip ir žmoną – furiją. Bet ji, ta kikenanti lengvabūdė, nesulaužė vedybinės priesaikos. Du faktai yra aiškūs to vaiduoklio protui: sulaužyta priesaika ir tas bukasmegenis kaimo stuobrys, į kurį nukrypo jos malonės, mirusio vyro brolis. Saldžioji En, aš taip sprendžiu, buvo karšto kraujo. Kartą pasiekusi – dar kartą sieks.
         Stivenas pasisuko pasitikinčiai savo kėdėje.
         – Įrodymų našta – jums, o ne man, – pridūrė jis, susiraukdamas. – Jeigu jūs neigiate, kad penktoje Hamleto scenoje jis įdegino jai negarbės įspaudą, pasakykit man, kodėl nėra jokios užuominos apie ją per visus trisdešimt ketverius metus, tarp tos dienos, kai ji ištekėjo už jo, ir tos dienos, kai ji palaidojo jį. Visos tos moterys matė savo vyrus, nuleidžiamus po žeme. Meri savo šeimos galvą Džoną, En – savo vargšą brangų Viliuką, kai jis atvyko ir numirė pas ją, širsdamas, kad turi išeiti pirmas, Džoana – savo keturis brolius, Judita – savo vyrą ir visus savo sūnus, Sjuzen – irgi savo vyrą, kai tuo tarpu Sjuzen duktė Elizabeta, pavartojus dieduko žodžius, susituokė su antru, užmušusi pirmą.
         O taip, užuomina yra. Tais metais, kai jis turtingai gyveno karališkajame Londone, ji turėjo, kad užmokėtų skolą, pasiskolinti keturiasdešimt šilingų iš savo tėvo piemens. Taigi – paaiškinkit jūs. Paaiškinkite taip pat tą gulbės giesmę, kur jis atkreipė į ją būsimų kartų dėmesį.
         Jis pasisuko veidu į jų tylą.
         Į tai šitaip Eglintonas:
         Jūs turite omeny tą testamentą.
         Tai, aš manau, išaiškino juristai.
         Pagal papročių teisę jai priklausė jos, kaip našlės, dalis.
         Jo teisinės žinios buvo didžiulės.
         Mums sako teisininkas mūsų.
         Iš jo šaipos Šėtonas,
         Pajuokia:
         Taigi jisai neįrašė jos vardo.
         Į projektą pirmą, tačiau įtraukė dovanėles.
         Anūkei, savo dukrai, savo sesei,
         Savo seniems draugams Stratforde
         Ir Londone. Ir todėl, kai jo pareikalavo,
         Kaip aš manau, kad įrašytų ją,
         Jis paliko jai savo
         Antrarūšę
         Lovą.
         Punkt
         Palikojaisavo
         Antrarūšę
         Geriauslovą
         Antrarūšę
         Palikalovą.
         Tpru – a!
         – Gražūs kaimiečiai tais laikais turėjo nedaug pajamų, – pastebėjo Džonas Eglintonas, – kaip ir dabar, jeigu mūsų valstietiškos pjesės yra teisingos, kad galėtume klasifikuoti.
         – Jis buvo turtingas žemvaldys, – pabrėžė Stivenas – su savo herbu, dvaru Stratforde ir namu Airijos dvare, kapitalistinis akcininkas, bilio rėmėjas, dešimtinės fermeris. Kodėl nepaliko jai savo geriausios lovos, jeigu norėjo, kad praknarktų ramiai likusias savo naktis?
         – Yra aišku, kad ten buvo dvi lovos, geriausia ir antrarūšė, – subtiliai pasakė misteris Antrarūšis Geriausias.
         – Separatio a mensa et a thalamo ⁴⁹,– pagerino Bakas Maligenas ir buvo apdovanotas šypsenomis.
         – Antika mini įžymias lovas, – per lovašypsnį pūstelėjo Antras Eglintonas. – Leiskit man pagalvoti.
         – Antika mini tą Stagirito mokyklos padaužą ir pliką pagonį išminčių, – pagavo Stivenas, – kuris, mirdamas tremtyje, išlaisvina ir aprūpina savo vergus, atiduoda pagarbą savo protėviams, nori būti palaidotas žemėje netoli mirusios žmonos kaulų ir prašo savo draugų, kad būtų malonūs senai meilužei (nepamirškite Nelės Gvyn Herpilis) ir leistų jai gyventi jo viloje.
         – Ar jūs norite pasakyti – jis taip numirė? – su lengvu susidomėjimu paklausė misteris Geriausias. – Turiu omeny...
         – Jis numirė mirtinai girtas, – uždėjo tašką Bakas Maligenas. – alaus kvorta – karaliaus verta. O, turiu jums papasakot, ką Daudenas pasakė!
         – Ką? – paklausė Geriausiaseglintonas.
         Viljamas Šekspyras ir kompanija ⁵⁰, ribota atsakomybė. Visų žmonių Viljamsas. Dėl sutarties sąlygų kreiptis: E. Dowden, Higfield house.
         – Žavingas! – kaip įsimylėjęs atsiduso Bakas Miglenas. – Aš paklausiau jo, ką jis mano apie pederastinius kaltinimus, pateiktus bardui. Jis pakėlė į viršų rankas ir pasakė: Viskas, ką mes galime pasakyti – kad gyvenimas tais laikais buvo labai turtingas. Žavingas!
         Dvikybiserkė.
         – Grožio jausmas nuveda mus klaidingu keliu, – tarė gražialiūdnis Geriausias bjaurėjančiam Eglintonui.
         Patvarus Džonas griežtai atsakė:
         – Daktaras mums gali pasakyti, ką reiškia tie žodžiai. Negali suvalgyt pyragaičio ir kartu jį turėt.
         Taip tu sakai – ps? Ar jie išplėš iš mūsų – iš manęs – tą grožio palmę? ⁵¹
         – Ir nuosavybės jausmas, – pratęsė Stivenas. – Jis ištraukė Šailoką iš savo paties gilios kišenės. Prekiautojo saldumynais ir palūkininko sūnus, jis pats buvo prekiautojas grūdais ir palūkininkas, su dešimt todų ⁵² grūdų bado maištmečiui. Jo skolininkai, be abejonės, yra tie įvairių tikybų žmonės, paminėti Četlo Falstafo, kuris pranešė apie jo sandėrių garbingumą. Persekiojo teismiškai jaunuolio vaidmens atlikėją, kad tas užmokėtų už kelis maišelius salyklo, ir išreikalaudavo savo svaro mėsos, paimdamas procentus už kiekvieną paskolintą sumą. Kaipgi kitaip galėjo Obrio užvažiuojamo kiemo arklininkas ⁵³ ir berniukas – pasiuntinys, taip greitai praturtėti? Visi įvykiai pylė grūdus į jo malūną. Šailokas – tai aidas žydų persekiojimo, kuris vyko po karalienės gydytojo Lopeso pakorimo ir suketvirčiavimo - jo žydišką širdį išplėšė, kai tas joškė dar buvo gyvas: Hamletas ir Makbetas – atėjimo į sostą škotų skubančio filosofo, turinčio polinkį į raganų gruzdinimą. Sudužusioji armada yra jo pajuokos objektas Tuščiose Meilės Pastangose. Jo puikūs reginiai, istorijos, plaukia pilnu greičiu ant Meifkingo entuziazmo potvynio bangos. Vorvikšyro jėzuitai yra nubausti, ir mes turime durininko teoriją apie išsisukinėjimą. Sea Venture sugrįžta į namus iš Bermudų – ir jau parašyta pjesė, kuria taip žavėjosi Renanas su Petsiu Kalibenu, mūsų amerikietiškuoju pusbroliu. Saldžialiežuviuose sonetuose seka Sidniu. O dėl fėjos Elizabetos, dar kitaip – morkaplaukės Bes, tos grubiosios mergelės, kuri inspiravo Linksmąsias Vindzoro žmonas – tegul sau koksai meinherr iš Almanijos grabinėja visą savo gyvenimą nešvarių skalbinių krepšio dugne, ieškodamas ten giliai paslėptų minčių.
         Manau, judi pirmyn labai gražiai. Dar tik sumaišyk teolologikofilolologišką ⁵⁴ mišinį. Mingo, minxi, mictum, mingere ⁵⁵.
         – Įrodykite, kad jis buvo žydas, – išdrįso Džonas Eglintonas, laukiančiai. – Jūsų studijų dekanas atkakliai laikosi nuomonės, kad jis buvo Romos katalikas.
         Sufflaminandus sum ⁵⁶.
         – Padarė jį Vokietijoj, – pasakė Stivenas, – prancūziško itališkų skandalų lakavimo čempionu.
         – Miriadinės atminties žmogus, – priminė misteris Geriausias. – Kolridžas jį vadino miriadatminčiu.
         Amplius. In societate humana hoc est maxime necessarium ut sit amicitia inter multos. ⁵⁷
         – Šventas Tomas, – Stivenas pradėjo...
         – Ora pro nobis ⁵⁸, – sustenėjo Vienuolis Maligenas, skęsdamas kėdėje. Čia jis suraudojo dejonišką runą.
         – Pogue mahone! Acushla machree! ⁵⁹ Tai pražudyti esame nuo tos dienos! Tai pražudyti – tikrai!
         Kiekvienas nusišypsojo savo šypsena.
         – Šventas Tomas, – pasakė šypsodamasis Stivenas, – kurio puošniapilviais darbais aš žaviuosi, skaitydamas juos originale, rašydamas apie kraujomaišą iš tokio požiūrio taško, skirtingo nuo naujosios Vienos mokyklos, apie kurią kalbėjo misteris Magy, prilygina tai savo protingu ir įdomiu būdu emociniam šykštumui. Turi jis minty, kad meilė, paaukota tokiai artimai giminei, yra pavydulingai atimta iš kokio nors svetimo, kuris, galimas dalykas, labiausiai trokšta jos. Žydai, kuriuos krikščionys kaltina šykštumu, yra labiausiai iš visų rasių linkę į vedybas tarp giminaičių. Tie kaltinimai – iš pykčio. Krikščioniški įstatymai, kurie ir sukrovė turtus žydams (jiems, kaip ir lolardams, audra buvo prieglobstis), taip pat suveržė plieniniais lankais jų aistras. Ar tai yra nuodėmės, ar dorybės, senas Niektėvelis ⁶⁰ pasakys mums paskutiniojo teismo dieną. Tačiau vyras, kuris taip tvirtai laikosi to, ką jis vadina savo teisėmis, keldamas jas aukščiau to, ką jis vadina savo skolomis, laikysis tvirtai ir to, ką jis vadina savo teisėmis, iškėlęs aukščiau tos, ką jis vadina savo žmona. Nė vienas šypsniakaimynis seras negeis jo jaučio arba jo žmonos, nei tarno, nei tarnaitės, nei jo asilo.
         – Nei jo asilės, – antifonavo Bakas Maligenas.
         – Švelnus Vilis yra šiurkščiai traktuojamas, – švelniai pasakė švelnus misteris Geriausias.
         – Kuris Noras? ⁶¹ – saldžiai paleido sąmojį Bakas Maligenas. – mes pradedam maišytis.
         – Noras gyventi, – Džonas Eglintonas sufilosofavo, – vargšei En, Vilio našlei, yra noras numirti.
         – Requiescat! ⁶², - meldėsi Stivenas.

Kas iš viso šito noro?
Dingo jis labai seniai...

         – Ji guli paruošta laidojimui visiškai sustingus, anoj antrarūšėj lovoj, ta draikaplaukė karalienė, net jeigu jūs įrodysite, kad lova tais laikais buvo tokia retenybė kaip dabar lengvasis automobilis ir kad jos raižiniai buvo septynių parapijų stebuklas. Senatvėje ji suartėja su evangelistais (vienas pasiliko Niu Pleise ir išgerdavo kvortą balto vyno miesto sąskaita, bet klausti, kurioje lovoj jis miegojo, nėra prasmės) ir sužino, kad turi sielą. Ji skaitė arba liepė perskaityti jai pigius jo padavimų leidinius, teikdama jiems pirmenybę prieš Linksmąsias žmonas, o nuleisdama į puoduką savo kasnaktinius vandenis galvojo apie Kabliukus ir Skylutes Tikinčiojo Kelnėms ir Pačią Dvasingiausią Uostimdėžę, kad Priverstų Labiausiai Atsidavusias Sielas Čiaudėti. Venera iškreipė savo lūpas maldoje. Krimst graužaties: sąžinės priekaištai. Tai yra sekinančio ištvirkavimo amžius, ieškantis apgraibomis savo dievo.
         – Istorija rodo, jog tai yra tiesa, – inquit Eglintonus Chronolologos ⁶³. – Amžiai eina vienas po kito. Bet dideli autoritetai sako mums, kad blogiausi žmogaus priešai yra tie iš jo namų ir giminės. Manau, kad Raselas yra teisus. Kas mums darbo dėl jo žmonos ir tėvo? Aš pasakyčiau, kad tik šeimos poetai turi šeimyninius gyvenimus. Falstafas nebuvo šeimos vyras. Jaučiu, jog tas nutukęs riteris yra svarbiausias jo kūrinys.
         Liesas, jisai atsilošė atgal. Bailusis, atsisakyk giminių savo, kraupiųjų vedlių... Bailiai vakarieniaudamas su bedieviais, jis nukniaukia taurę. Vienas Altoninės Antrimo grafystės tėvas liepė jam. Aplanko jį čia pirmomis ketvirčio dienomis. Misteri Magy, sere, jus nori matyti kažkoks džentelmenas. Mane? Sako, jis yra jūsų tėvas, sere. Paduokite mano Vordsvortą. Įeina Magy Didelis Metjū neaptašytas šiurkštus grublėtagalvis mužikas, spalvotomis kelnėmis su prisegtu kiaušsaugiu, jo kojinės apjuodintos dešimties miškų purvu, rankoje – laukinės obels lazda.
         O tavo nuosavas? Jisai pažįsta tavo senį. Tą našlį.
Skubėdamas prie jos vargingo mirties gulto iš linksmojo Paryžiaus, krantinėje aš paliečiau jo ranką. Balsas, nauja šiluma, kalbantis. Dr. Bobas Kenis prižiūri ją. Akys, kurios linki man gero. Bet nepažįsta manęs.
         – Tėvas, – toliau kalbėjo Stivenas, – kovojant su beviltiškumu, yra būtinas blogis. Jis parašė šią pjesę per tuos mėnesius po jo tėvo mirties. Jeigu jūs sutinkate, kad jis, jau žilstantis vyras su dviem vedyboms pasiruošusiomis dukromis, turintis trisdešimt penkerius gyvenimo metus, nel mezzo del cammin di nostra vita ⁶⁴, o penkiasdešimt patyrimo, yra tas bebarzdis Vitenbergo paskutiniojo kurso studentas, tada jūs turite sutikti, kad jo septyniasdešimtmetė motina yra geidulingoji karalienė. Ne. Džono Šekspyro lavonas nevaikšto naktimis. Jis tebepūva, valanda po valandos. Jis ilsis nuginkluotas nuo tėvystės, perdavęs tą mistinį paveldėjimą savo sūnui. Bokačio Kalandrino buvo pirmas ir paskutinis vyras, kuris pajuto, kad laukiasi vaiko. Tėvystė, sąmoningo pradėjimo prasme, yra nežinoma vyrui. Tai yra mistinis palikimas, apaštališkas atitekimas iš vienintelio apvaisintojo vieninteliam pagimdytojam. Ant šitos paslapties, o ne ant madonos, kurią gudrus itališkas intelektas numetė Europos gaujai, yra pastatyta bažnyčia, ir pastatyta nejudamai, nes pastatyta kaip pats pasaulis, makro- ir mikrokosmosas, ant tuštumos. Ant netikrumo, ant neįtikėtino dalyko. Amor matris, veiksnys ir objektinis linksnis, kilmininkas, gali būti vienintelis tikras dalykas gyvenime. Tėvystė gali būti teisinė fikcija. Kas yra tas tėvas bet kurio sūnaus, kad bet kuris sūnus mylėtų jį arba jis bet kurį sūnų?
         Į kur, po velnių, tu suki?
         Žinau. Užsidaryk. Atsikabink! Turiu priežasčių.
         Amplius. Adhuc. Iterum. Postea. ⁶⁵
         Ar esi pasmerktas tą daryti?
         – Jie yra atskirti kūniška gėda, tokia patvaria, jog metinės pasaulio kriminalinės kronikos, suteptos visomis kitomis kraujomaišos ir sužvėrėjimo rūšimis, beveik niekad nefiksuoja to atvejo. Sūnūs su motinomis, tėvužiai su dukromis, seserys lesbijietės – meilės, kurios nedrįsta ištart savo vardo, – pusbroliai su bobutėmis, cypės paukšteliai su rakto skylutėmis, karalienės su priziniais buliais ⁶⁶. Sūnus negimęs sudarko grožį: gimęs jis atneša skausmą, atskiria jausmus, padidina rūpesčius. Jis yra patinas: jo augimas yra tėvo silpnėjimas, jo jaunystė – tėvo pavydo objektas, draugas – tėvo priešas.
         Monsieur-le-Prince gatvėj aš sugalvojau tai.
         – Kas gi juos sieja gamtoje? Aklos rujos akimirka. Esu aš tėvas? Jeigu būčiau? Susiraukšlėjus neužtikrinta ranka.
         – Sabelijus, afrikietis, pats subtiliausias aretikas iš visų laukinių žvėrių, tvirtino, kad Tėvas buvo Pats Savo Paties Sūnus. Tas buldogas iš Akvino ⁶⁷, kuriam nėra neįveikiamų teiginių, paneigia jį. Gerai: jeigu tėvas, kuris neturi sūnaus, nėra tėvas, ar gali sūnus, kuris neturi tėvo, būti sūnumi? Kada Ratlend – Rutlandbaconsouthamptonshakespeare ⁶⁸ arba kitas poetas tokia pačia pavarde parašė Hamletą, jis buvo ne tik savo nuosavo sūnaus tėvas, bet, nebūdamas jau daugiau sūnumi, jis buvo ir jautė save tėvu visos savo rasės, tėvu savo nuosavo senelio, tėvu savo negimusio anūko, kuris, patvirtinant tai, kas pasakyta, niekad nebuvo pagimdytas, nes gamta, kaip ją supranta Misteris Magy, nekenčia tobulumo. Eglintonakės, gyvos iš pasitenkinimo, spindičiašviesiai pažiūrėjo aukštyn. Džiaugsmingai žvelgė linksmas puritonas pro susiraičiusį eglentainą ⁶⁹. Pataikauti. Retai. Bet pataikauti.
         – Pats sau savo nuosavu tėvu, – Sūnmalingenas sukalbėjo pats sau. – Palaukit. Aš esu nėščias. Turiu negimusį vaiką savo smegenyse. Atėnę Paladę! Pjesę! Pjesė – tai daiktas! Leiskit man pagimdyt!
         Jis tvirtai suėmė savo pilvakaktę abiem gimdyti padedančiom rankom.
         – O dėl jo šeimos – pasakė Stivenas, – jo motinos pavardė gyvena Ardeno miške. Jos mirtis atnešė jam tą sceną su Volumnija Koriolane. Jo sūnelio mirtis yra jaunojo Arturo mirties scena Karaliuje Džone. Hamletas, juodasis princas, yra Hamnetas Šekspyras. Kas tos panelės Audroje, Periklyje, Žiemos Pasakoj, – mes žinom. Kas Kleopatra, mėspuodis Egipto, ir Kresidė, ir Venera, – galime atspėti. Bet turime dar vieną jo šeimos narį, kuris yra užfiksuotas.
         – Reikalai komplikuojasi, – pasakė Džonas Eglintonas.
         Kvakeris bibliotekininkas, virpantis, įtipeno ant pirštų, virpt, jo kaukė varpt, skubėdamas, kvikt, krykt.
         Durys užsidarė. Celė. Diena.
         Jie klauso. Trys. Jie.
         Aš tu jis jie.
         Pradėkime, ponai.

STIVENAS: jis turėjo tris brolius – Gilbertą, Edmundą, Ričardą. Gilbertas, būdamas jau senyvo amžiaus, papasakojo keliems kavalieriams, kaip jį įleido už dyką Puons Durninks vieną kartą – kaipdiemy leido – ir jis pamatė savo brolį Vūlį, tą vaidinimų rašytoją, kur Lunduone, vienam imtynių vaidinime, su žmuogu an' kupruos. Teatrėlio sasyskas perpildė gilberto dūšią. Jo niekur nėr: tačiau toks Edmundas ir toks Ričardas yra įamžinti saldžiojo Viljamo kūriniuose.
MAGYGLINDŽONAS: Vardai! Ką išreiškia vardas?
GERIAUSIAS: Tai mano vardas, Ričardas, suprantat jūs. Tikiuosi, ruošiatės tart gerą žodį apie Ričardą, suprantate, dėl mano gero.

(Juokas)

BAKAS MALIGENAS: (Piano diminuendo).

Tada prakalbo medikas Dikas
Į savo draugą mediką Deivį...

STIVENAS: Jo piktųjų Vilių, tų klastūnų maišiakračių, trejybėj – Jago, Ričardo Lenktakuprio ir Edmundo Karaliuj Lyre – du nešioja negerų dėdžių vardus. Dar daugiau – ta paskutinė pjesė buvo rašoma ar buvo parašyta tuo metu, kai Edmundas gulėjo mirštantis Satverke.
GERIAUSIAS: Viliuosi, gaus į kailį Edmundas. Aš nenoriu, kad Ričardas, mano bendravar...

(Juokas)

KVAKERLISTERIS: (A tempo) Bet tas, kas kniaukia iš manęs mano gerą vardą...
STIVENAS: (Stringendo) Jisai paslėpė savo vardą, dorą vardą Viljamas, pjesėse, statistas čia, ten klounas, kaip senovės italų tapytojas, įdedantis savo veidą tamsiame drobės kampe. Jisai atskleidė jį sonetuose, kur Vilio prikišta per akis. Kaip ir Džonui O`Gontui, jo vardas jam brangus, toks pat brangus kaip herbas, kuriam jis lenkėsi ant pakreiptos sabalo juodumo juostos – auksinė ietis sidabraspalviu plieno antgaliu, honorificabilitudinitatibus ⁷⁰, brangesnis negu jo, žymiausio šalyje šeikscenerio ⁷¹ garbė. Ką išreiškia vardas? Išreiškia tai, ko mes klausiame patys savęs vaikystėje, kai rašome tą vardą, kuris, kaip mums pasakyta, yra mūsų. Žvaigždė, dienos žvaigždė, ugniadrakonė, pakilo jo gimimo momentu. Ji švietė visą dieną pati viena danguj, ryškesnė už Venerą naktyje, o naktį švietė ji virš deltos Kasiopėjoj, išsklidusio žvaigždyno, kuris yra jo inicialo įrašas tarp žvaigždžių. Akys jo stebėjo ją, kabančią žemai horizonte, į rytus nuo Meškos, kai ėjo jis vidurnaktį per snaudžiančius vasaros laukus, grįždamas iš Šoterio ir iš jos glėbio.
         Abu patenkinti. Aš irgi.
         Neišplepėk jiems, kad jis buvo devynerių metų, kai jinai užgeso.
         Ir iš jos glėbio.
         Lauki, kad tavęs siektų ir laimėtų. Tei, tu mergaitiškas tyleni. Kas tavęs sieks? Skaityki dausose. Autontimerumenos. Bous Stephanoumenos ⁷². Kur yra tavo žvaigždynas? Stivenai, Styvi, pjauk duoną lygiai. S. D.: sua donna. Gia: di lui. Gelindo risolve di non amar S. D. ⁷³.
         – Kas tai, misteri Dedalai? – kvakeris bibliotekininkas paklausė. – Ar tai buvo neįprastas dangaus reiškinys?
         – Žvaigždė nakty, – pasakė Stivenas, – ir debesies stulpas dienos metu ⁷⁴. Ką daugiau dar sakyti?
         Stivenas pažiūrėjo į savo skrybėlę, savo lazdelę, savo batus.
         Stephanos ⁷⁵, mano karūna. Mano kardas. Jo batai gadina mano kojų formą. Nusipirk porą. Skylės mano kojinėse. Nosinę irgi.
         – Jūs gerai žaidžiate, jo pavarde, – pripažino Džonas Eglintonas. – Jūsų paties pavardė yra pakankamai keista. Aš numanau, ji paaiškina jūsų ekscentrišką palinkimą.
         Aš, Magy ir Maligenas.
         Legendinis išradėjau, į sakalą panašus žmogau. Tu nuskridai. Į kur? Niuheivenas – Dypas, laivagalio keleivis. Paryžių ir atgal. Skvernasparnis. Ikaras. Pater, ait ⁷⁶.
         Sušlapintas jūros, nupuolęs, grimztantis gelmėn. Skvernasparnis tu esi. Skvernasparnis jis.
         Misteris Geriausias nekantriatyliai pakėlė savo knygą, kad pasakytų:
         – Tai labai įdomu, nes tą brolio motyvą, suprantat jūs, taip pat mes randam senuose Airijos mituose. Kaip tik tai, ką jūs sakote. Tie trys broliai Šekspyrai. Pas Grimus irgi, žinot jūs, pasakose. Tas trečias brolis, kuris veda miegančiąją gražuolę ir laimi geriausią prizą.
         Geriausias iš brolių Geriausių. Geras, geresnis, geriausias.
         Kvakeris bibliotekininkas išdygosustojo netoliese.
         – Aš norėčiau žinoti, – pasakė jis, – kurį brolį jūs... Aš suprantu, jūs pakišate mintį, kad su vienu broliu blogai elgėsi... Bet gal aš per daug skubu?
         Jisai nutraukė – ką darai: pažiūrėjo į visus: susilaikė.
         Asistentas nuo slenksčio suriko:
         – Misteri Lysteri! Tėvas Dinynas nori...
         – O! Tėvas Dinynas! Tuoj pat.
         Greitai tiesiai girgžčiodamas tiesiai tiesiai dingo tiesiai jis.
         Džonas Eglintonas palietė rapyrą.
         – Na, – jis pratarė. – Tegul išgirsime, ką jūs turite pasakyti apie Ričardą ir Edmundą. Pasilikote juos pabaigai, ar ne?
         – Prašydamas jūsų, kad atsimintumėte tuos du kilmingus giminaičius, dėdę Ričį ir dėdę Edmundą... – Stivenas atsakė, – jaučiu, kad prašau, galimas dalykas, per daug. Brolis yra taip pat lengvai pamirštamas kaip ir skėtis.
         Skvernasparnis.
         Kur yra tavo brolis? ⁷⁷ Vaistininkų salė. Mano galąstuvas. Jį, paskui Krenlį, Maligeną: dabar šituos. Kalba, kalba. Ir veikimas. Veikimo kalba. Jie pajuokia – kad tave išbandytų. Veik. Būk veikiamas.
         Skvernasparnis.
         Esu pavargęs nuo savo balso, to balso Ezavo. Mano karalystę už gurkšnį ⁷⁸.
         Toliau.
         – Jūs pasakysite, kad tie vardai jau buvo kronikose, iš kurių jis paėmė savo pjesių turinį. Kodėl verčiau paėmė tuos, o ne kitus? Ričardas, kuprotas palaidasūnis, pamestinukas, išpažįsta meilę tapusiai našle En (ką išreiškia vardas?), siekia ir laimi ją, palaidasūnis linksmąją našlę. Ričardas užkariautojas, trečias brolis, atėjo po Viljamo užkariauto. Kiti keturi tos pjesės veiksmai bevališkai remiasi pirmuoju. Iš visų jo karalių Ričardas yra vienintelis karalius, neužstotas Šekspyro, pasaulio angelo sargo, pagarbos skydu. Dėl ko šalutinė Karaliaus Lyro intriga, kurioje figūruoja Edmundas, tapo nuplagijuota nuo Sidnio Arkadijos ir paskubomis prirašyta prie keltų legendos, senesnės už istoriją?
         – Toks buvo Vilio būdas, – įsiterpė Džonas Eglintonas. – Neturėtume jungti šiais laikais Skandinavų sagos su Džordžo Meredito romano ištrauka. Que voulez– vous ⁷⁹, pasakytų Muras. Jis nukelia Čekiją ant jūros kranto ir priverčia Ulisą cituoti Aristotelį.
         – Kodėl? – pats sau atsakė Stivenas. – Nes ta netikro arba užgrobiančio, arba svetimoteriautojo brolio – arba visų trijų viename – tema yra Šekspyrui tas, kas jam nėra vargšas – visada su juo ⁸⁰. Išvijimo gaida, išvijimo iš širdies, išvijimo iš namų, skamba nenutraukiamai nuo Dviejų Džentelmenųiš Verono s ir toliau iki to momento, kai Prospero sulaužo savo lazdą, laidoja ją kelių fatomų gylyje po žeme ir skandina savo knygą. Pati ji pasidvejina jo gyvenimo viduryje, atsispindi antroje pusėje, pasikartoja vėl, protasis, epitasis, catastasis, catastrophe ⁸¹. Pakartoja save pačią, kai jis yra netoli grabo, kai jo ištekėjusi dukra Sjuzen, dukra – gyvas tėvas, yra apkaltinama svetimavyriavimu. Tačiau tai buvo prigimties nuodėmė, kuri taip užtemdė jo supratimą, susilpnino jo valią ir paliko jam tokį stiprų polinkį į blogį. Žodžiai tie yra mano ponų vyskupų iš Meinūto: gimtoji nuodėmė ir, kaip gimtoji nuodėmė, ji buvo padaryta kito, kurio nuodėme jis irgi nusidėjo. Tai yra tarp paskutinių jo parašytų žodžių eilučių, yra išraižyta jo antkapyje, po kuriuo jos palaikai nebus paguldyti. Laikas to neišdildė. Ramybė ir grožis nenutrynė jų. Tai randama nesuskaičiuojama daugybe variantų visur tame pasaulyje, kurį jisai sukūrė: Daug Triukšmo dėl Nieko, du kartus – Kaip Jums tai Patinka, Audroje,Hamlete, Saikas už Saiką ir visose kitose pjesėse, kurių aš neperskaičiau.
         Jis nusijuokė, kad išlaisvintų savo protą nuo jo proto varžtų.
         Teisėjas Eglintonas susumavo.
         – Tiesa yra viduryje, – patvirtino jisai. – Yra jis vaiduoklis ir princas. Jis yra viskas visur.
         – Yra, – sutiko Stivenas. – Berniukas pirmame veiksme yra suaugęs vyras penktame. Viskas visur. Simbeline, Otele jis yra sąvadautojas ir žmonos apgautas vyras. Jis veikia ir jį veikia. Idealų ar iškrypimų mylėtojas, kaip Chose, jis užmuša tikrąją Karmen. Jo nenurimstantis intelektas yra kaip raguotas pamišėlis Jagas, nenuilstamai trokštantis, kad mauras jame kentėtų.
         – Ku-kū! Ku-kū! – gašliai sukudakavo Kukas Magilenas. – O, žodi baisus! ⁸²
         Tamsus kupolas priėmė, pažodžiui atkartojo.
         – O koks veikėjas yra Jagas! - sušuko neišgąsdintas Džonas Eglintonas. – Kai viskas jau pasakyta, Diuma fils (o gal Diuma pere?) yra teisus. Po Dievo Šekspyras sukūrė daugiausia.
         – Nepatenkina jo nei joks vyras, nei moteris, – paskelbė Stivenas. – Grįžta jis po gyvenimo, praleisto toli, į šitą lopinėlį, kur gimė, kur jis visą laiką buvo, vyras ir vaikas, tylusis burtininkas, ir čia, pabaigęs gyvenimo kelionę, pasodina į žemę savo daugiauogį medį. Paskui numiršta. Vaidinimas baigtas. Duobkasiai laidoja Hamletą pere ir Hamletą fils. Karalių ir princą – pagaliau po mirties – grojant proginei muzikai. Ir, net jeigu nužudytas ir išduotas, yra apverkiamas visų trapių jautrių Danijos ar Dublino širdžių; liūdėjimas mirusiojo – joms vienintelis sutuoktinis, su kuriuo jos atsisako skirtis. Jei jums patinka epilogas, žiūrėkite ilgai į jį: prosperuojantis Prospero, gerasis apdovanotas žmogus, Lizi, senelio meilės šviesuliukas, ir dėdė Ričis, blogas žmogus, nuneštas poetinio teisingumo ten, kur išeina blogi negrai. Paskutinį kartą uždanga. Jis rado išoriniame pasaulyje kaip esamą tai, kas jo vidiniame pasaulyje buvo įmanoma. Meterlinkas sako: jeigu Sokratas apleis šiandien savo namus, jisai suras išminčių, sėdintį ant jo durų slenksčio. Jeigu šiąnakt tolyn išeis Judas, į Judą jo žingsniai nukryps. Kiekvienas gyvenimas – tai daug dienų, diena po dienos. Mes pereinam per pačius save, sutikdami plėšikus, vaiduoklius, milžinus, senius, jaunuolius, žmonas, našles, brolvaikius. Bet visada sutikdami patys save. Dramaturgas, kuris parašė šito pasaulio foliją, ir parašė ją blogai (iš pradžių Jis davė mums šviesą, o saulę po dviejų dienų), tokių dalykų, kokie jie yra, dievas, kurį labiausiai katalikiški iš katalikų vadina dio boia, budeliu dievu, yra, be abejonės, apskritai visuose mumyse, arklininku ir skerdėju, ir taip pat būtų sąvadautoju ir žmonos apgautu vyru, jeigu ne tai, jog dangaus ūkyje, išpranašautame Hamleto, nėra daugiau santuokų, ir išganytas žmogus, tapęs dvilyčiu angelu, yra pats sau žmona ⁸³.
         – Eureka! – suriko Bakas Maligenas. – Eureka!
         Staiga tapęs laimingu, jis pašoko ir pasiekė vienu žirgtelėjimu Džono Eglintono stalą.
         – Ar galiu? – pasakė jis. – Dievas prakalbo į Malachį.
         Jis pradėjo krebždint ant lapelio popieriaus.
         Paimk kelis lapus nuo kontuaro, išeidamas.
         – Tie, kurie yra vedę, - paskelbė misteris Geriausias, pranašas ramus, – visi, išskyrus vieną, taip ir gyvens. Kiti išliks kokie yra.
         Jis nusijuokė, nevedęs, į Eglintoną Džohanesū, viengungį menų ⁸⁴.
         Nevedę, neįsimylėję, besisaugojantys klastų, jie kasnakt liečia pirštais ir svarsto ⁸⁵ kiekvienas savo kritinį Užsispyrėlės Sutramdymo leidinį.
         – Jūs mus klaidinate, – pareiškė be užuolankų Džonas Eglintonas Stivenui. – Jūs nuvedėt visus mus tuo keliu, kad parodytumėt prancūzišką trikampį. Ar jūs tikite savo paties teorija?
         – Ne, – greitai pasakė Stivenas.
         – Ar jūs ruošiatės tai užrašyti? – paklausė misteris Geriausias. – Turite iš to padaryti dialogą, suprantat jūs, kaip tie platoniški dialogai, kuriuos parašė Vaildas.
         Džonas Eglintonas dviveidiškai nusišypsojo.
         – Na, tokiu atveju, – pasakė jis, – aš nematau, dėl ko turėtumėt tikėtis užmokesčio už tai, jeigu jūs pats tuo netikite. Daudenas mano, kad Hamlete yra kažkokia paslaptis, bet nieko daugiau nenori pasakyti. Herr Bliaibtriū, tas vyras, kurį Paiperis sutiko Berlyne, – jis nagrinėja tą Ratlendo teoriją – tiki, kad autorystė yra užslėpta Stratfordo antkapyje. Jis ruošiasi aplankyti dabartinį kunigaikštį, sako Paiperis, ir įrodyti jam, kad tas pjeses parašė jo protėvis. Tai bus netikėtumas jo didenybei. Bet jis tiki savo teorija.
         Aš tikiu, O Dieve, padėk mano netikėjimui. Ar tai reiškia, padėk man patikėti, ar padėk man netikėti? Kas padeda tikėti? Egomen ⁸⁶. Kas netikėti? Kitas bičas.
         – Jūs esate vienintelis Danos bendradarbis, kuris prašo sidabrinukų. Be to, aš nieko nežinau apie naują numerį. Fredas Rajenas nori vietos straipsniui apie ekonomiką.
         Freidrainas. Du sidabrinukus jis paskolino man. Kad tave išplukdyčiau. Ekonomika.
         – Už ginėją, – pasakė Stivenas, – jūs galit išspausdinti šitą interviu. Bakas Maligenas atsistojo nuo savo besijuokiančios krebždalynės, šypsodamasis: ir tada rimtai pasakė, medum pasaldindamas piktadžiugiškumą:
         – Aš padariau bardui Kinčui vizitą jo vasaros rezidencijoje, viršutinėje Meklenburgo gatvėje, ir radau jį giliai pasinėrusį į Sumos prieš Pagonis studijavimą dviejų turtingų gonorėjomis damų kompanijoje, Šviežiosios Neli ir Rozali, pasileidėlės iš angliakrantinės.
         Jis neišlaikė.
         – Eime, Kinčai. Eime, tu klaidžiojantis Engai, apsuptas paukščių. Eime, Kinčai, suėdei jau viską, ką mes palikome. Tei, aš paduosiu tau atliekas tavo ir likučius.
         Stivenas pakilo.
         Gyvenimas – tai daugybė dienų. Šita pasibaigs.
         – Mes susitiksim su jumis šįvakar, – pasakė Džonas Eglintonas. – Notre ami. ⁸⁷ Muras sako, Malachis Maligenas turi ten būti.
         Bakas Maligenas pasivėdavo savo lapeliu ir panama.
         – Monsinjoras Muras, – pasakė jis, - prancūziškų laiškų dėstytojas Airijos jaunuomenei. Būsiu ten. Eime, Kinčai, bardai turi išgerti. Ar gali eiti tiesiai?
         Juokiasi jis...
         Lakti iki vienuoliktos. Vakarinė airių programa.
         Stuobrys...
         Stivenas nusekė paskui stuobrį...
         Vieną dieną nacionalinėj bibliotekoj mes turėjom diskusiją. Šeks. Sekiau paskui jo stuobrišką nugarą. Aš minu ant jo nuospaudos.
         Stivenas, atsisveikindamas, o paskui visas nurimęs, sekė paskui stuobrišką juokdarį gerai išpuoselėta galva, naujai nukirpta, iš skliautuotos celės į griaunančią svajones dienos šviesą be jokių minčių.
         Ko aš išmokau? Iš jų? Iš savęs?
         Eiki kaip Heinsas dabar.
         Nuolatinių skaitytojų salė. Skaitytojų knygoje Kašelis Boilis O`Konoras Ficmorisas Tisdalis Farelas trumpina, užrašinėdamas inicialais, savo poliskiemenis. Tema: ar Hamletas buvo pamišęs? Kvakerio skvernas dievobaimingai su kunigo sutana, kalboje apie knygą.
         – O, prašau, sere... Būsiu labiausiai patenkintas...
         Pralinksmėjęs Bakas Maligenas mąstė maloniai murmėdamas su savimi, pats sau linkčiodamas:
         – Patenkintas užpakalis.
         Turniketas.
         Ar tai?.. Mėlynajuostė skrybėlė... Lėtai rašo... Ką? Pažiūrėjo?.. Išlenkta baliustrada, lygiai slystantis Mincijus ⁸⁸.
         Pakas Maligenas, panamašalmis, ėjo žingsnis po žingsnio, niūniuodamas, jambais, lekuodamas:

Džonai Eglintonai, mano džo, Džonai,
Kodėl tu nevesi žmonos?

         Neaiškiai sukalbėjo į orą.
         – O, tas besmakris kinas! Čin Čon Eg Lin Ton. Nuėjom mes į tą dėžę, kur jie vaidina, Heinsas ir aš, šaltkalvių salę ⁸⁹. Mūsų aktoriai kuria naują meną Europai, kaip graikai arba M. Meterlinkas. Abatijos teatras! Užuodžiu vienuolišką publikos prakaitą.
         Nusispjovė aklai.
         Pamiršau: ne daugiau negu jis tuos botagus, kurių gavo nuo utėlėto Liusi. Ir paliko tą femme de trente ans ⁹⁰. Ir kodėl jokie kiti vaikai negimė? O jo pirmas vaikas – mergaitė?
         Pavėluota mintis. Sugrįžk.
         Tas atkaklus atsiskyrėlis vis dar ten (jis turi savo pyragaitį), ir tas ramus jauniklis, malonumo kūdikis, šviesiais Fedo plaukais, galima jais pažaisti.
         Hm... Kaip tik aš hm... norėjau... aš pamiršau... jis...
         – Longvortas ir M'Kardis Atkinsonas ten buvo...
         Pakas Maligenas pėdino grakščiai, treliuodamas:

Vos išgirstu aš, kaip landynės suokia,
Arba alfonso šneką, kai einu pro vieną tokią,
Ir mano mintyse jau stovi ponas
Frenkas M`Kardis Atkinsonas,
Tas pats, kur su medine koja.
Ir tas, kur kiltą dar nešioja,
Nedrįsta net išmest gurkšnelio,
Magy jis – veidas be smakrelio.
Baisiai bijodami vesti – šiukštu –
Jie masturbavosi kiek turėjo jėgų ⁹¹.

         Juokdariauk toliau. Pažink save.
         Sustojęs kiek žemiau, šaipūnas žiūri į mane. Aš stabteliu.
         – Gedulingas komediante, – Bakas Maligenas sudejavo. – Singas nustojo rengtis juodai, kad būtų panašus į gamtą. Tik varnos, kunigai ir angliška anglis yra juodi.
         Trumpa juoko kelionė per lūpas.
         – Longvortas baisiausiai įsisirgo, – pasakė jis, – po to, ką tu parašei apie tą seną samdinę visiems darbams Gregori. Och, tu, inkvizitoriškas užsipylęs žydų jėzuite ⁹²! Ji tau suranda laikrašty darbą, o tu paskui ateini ir kritikuoji, pritaukšdamas tokių nesąmonių, kad, o Jeisau! Negalėjai ką nors Jeitso manieroj?
         Jis žengė pirmyn ir žemyn, raukydamasis, niūniuodamas, banguodamas gracingai rankomis:
         – Pati gražiausia knyga, kokia mano laikais pasirodė mūsų krašte. Prisimeni žmogus Homerą ⁹³.
         Sustojo laiptų papėdėj.
         – Aš sugalvojau pjesę komediantams, – pasakė iškilmingai jis.
         Papuošta kolonomis mauriška salė, susipynę šešėliai. Baigėsi devynių vyrų laipsniarodiklėmis kepurėmis mauriškas šokis.
         Maloniai įvairuojančiais balsais Patinas Maligenas perskaitė savo lentelę:

Kiekvienas pats Sau Žmona
arba
Medaus Mėnuo Saujoj
(tautinis nemoralumas trijuose organizmuose)
parašytas
Makliopkio Maligeno

         Jis suktelėjo laimingą klouno šypsnį į Stiveną, sakydamas:
         – Pats užmaskavimas, aš bijau, šiek tiek neįtikinamas. Bet paklausyk.
         Jis perskaitė, marcato:
         – Atlikėjai:

TOBIS TOSTOVAS (nusigyvenęs lenkas)
KREBAS (plėšikas iš krūmų)
MEDIKAS DIKAS
ir (du vienu šūviu nušauti zuikiai)
MEDIKAS DEIVIS
MOTINA GROGAN (vandens nešiotoja)
ŠVIEŽIOJI NELI
ir
ROZALI (pasileidėlė iš angliakrantinės)

         Jis nusijuokė, linguodamas galvą ten ir atgal, einantis pirmyn, sekamas Stiveno: ir linksmai jis pasakė šešėliams, sieloms žmonių:
         – O, ta naktis Kemdeno salėj, kai Erino dukros turėjo pakelti sijonus, kad galėtų peržengti tave, kai tu gulėjai savo šilkmedžio uogų spalvos daugiaspalviuose ir gausinguose vėmaluose!
         – Pats nekalčiausias Erino sūnus, – pasakė Stivenas, – prieš kurį jos kada nors pakėlė juos.
         Prieš žengdamas per slensktį, pajutęs kažką užpakaly, jis pasitraukė į šoną. Išsiskirt. Tas momentas – dabar. Kur tada? Jeigu Sokratas paliks šiandien savo namus, jeigu Judas eis toliau šiąnakt. Kodėl? Tai slypi erdvėje, kurioje laikui bėgant turiu atsirasti – neišvengiamai.
         Mano valia: jo valia, kuri man prieštarauja. Skiria jas jūros.
         Žmogus praėjo tarp jų, linktelėdamas, sveikindamasis.
         – Labą dieną dar kartą, – Bakas Maligenas pasakė.
         Portikas.
         Čia aš stebėjau paukščius, kad išpranašautų ⁹⁴. Paukščių Engas. Jie nulekia, jie pribūna. Praeitą naktį aš skraidžiau. Lengvai skraidžiau. Žmonės stebėjosi. Paskui pasileidėlių gatvė. Kremiaspalvį vaisių, melioną, jis ištiesė man. Įeik. Tu pamatysi.
         – Klajojantis žydas – sušnabždėjo Bakas Maligenas, nutaisęs klounišką nuostabą. – Ar matei tu jo žvilgsnį? Pažiūrėjo į tave, lyg geistų užverbuot. Aš bijau dėl tavęs, antikini jūreivi. O, Kinčai, tu esmi pavojuje. Apsirūpink dorovės diržu.
         Oksenfordo maniera ⁹⁵.
         Diena. Saulės karutis virš tilto arkos.
         Tamsi nugara ėjo prieš juos. Žingsniu leopardo, žemyn, lauk pro vartus, po nuleidžiamų grotų smaigais.
         Jis sekė iš paskos.
         Įžeidinėk mane dar. Kalbėk toliau.
         Švelnus oras ryškino Kildeir gatvės namų kampus. Paukščių nėra. Vangiai virš namų stogų iškilo du plunksniniai dūmeliai, puošiantys pliumažu, ir švelnumo gūsio švelniai buvo nupūsti.
         Nustok kovoti. Simbelino druidų kunigų ramybė, eleuziškų misterijų tarnų: iš plačios žemės – altorius.

Mes garbinkim dievus,
Ir tegul susiraitę dūmai į jų šnerves kopia
Iš mūsų šventųjų altorių ⁹⁶.

KOMENTARAI

1 – ... tokie teisingi. – Gėtės ,,Vilhelme Meistre", tame jaunystės romane, kalbama apie ,,Hamletą". Netrukus pasirodys ir gyvas protingas sprendėjas – olavas (angl. ollav; iš kelt. ollamb) – profesorius – poetas. Prieš tai dar išgirsime savaime suprantamą, lyg ir ,,ne prie ko" pasakytą tiesą, kuri signalizuoja būsimą polemiką ir jos tipą, kai estetinė polemikos kokybė ura vertinama žymiai labiau už ,,jos išvadų teisingumą": ,,... dar buvo gyvas penkiolika minučių prieš mirtį".
Į šį skyrių autorius pakviečia nemažai keltiškų žodžių. Pavyzdžiui, Stivenas pažiūrės į ,,platų begalvį kepeliušą" (ne ,,skrybėlę"), nes orig. angl. caubeen: iš kelt. caipin. Atgal

2 – Šėtono rūpesčiai... – labai populiarios amžių sandūroje anglų rašotojos Marie Corelli (Mary Mackay, 1855-1924) romanas. Autorė laikė save ,,antruoju Šekspyru", jos Šėtonas panašus į Viljamo Bleiko Šėtoną poemoje ,,Miltonas", parašytoje kaip poleminis dialogas su ,,Prarastu Rojumi". Atgal

3 – Ed egli... trombetta. – it. Tasai gi užpakaliu savo triūbą pavaizdavo (Dantė, Pragaras). Atgal

4 – Tarpadantė... jos namuose. – Pavergtos Airijos simbolis, poetinis šalies keturių grafysčių pavadinimas, paplitusi tarp airių anglų pravardė 1789 m. sukilimo metu. Atgal

5 – ...ave, rabbi – lot. sveikas, mokytojau. Plg.: Rabbi, kur gyveni? (Jn 1, 38). Pajuokiamas Krenlio, įsivaizduojančio save Mesijumi, įsitikinimas, kad su dvylika vyrukų iš jo gimtinės Tainahilio jisai sugebės išlaisvinti Airiją. Atgal

6 – ... be idoliško garbinimo. - Iš Šekspyro draugo Beno Džonsono (Ben Johnson) įžangos pirmame dramų leidime (1623 m.). Toliau bus ,,gulbė ir Avono" – irgi jo žodžiai.
Priešingybė Benui Džonsonui - Stivenas. Jis šiame skyriuje, kurio ,,organas" smegenys yra ,,žiauriausias iš visų instrumentų, laikosi tvirtai ir dogmatiškai (tik Aristotelis, Akvinietis, Lojola), kaip ta uola, ant kurios sėdi šešiagalvė Scilė.
Kitoje mesinos sąsiaurio pusėje ura sūkurys - Charibdė, kuri vaizduoja Stiveno oponentai, nes jų ,,ginklai" - misticizmas, platonizmas, Elizabetos laikų Londonas, Šekspyras, Jėzus ir H.P.Blavatskaja. Atgal

7 – ... Raselas... – kitur dar ,,užšifruotus" kaip A. E. aiškinimai: šposininkų – agrokultūrinis ekonomistinis; jo paties – amžinybė (gr. aeon). Toliau eis dar pora graikiškų, galbūt palaikančių antrajį A. E.: Hiesos Kristus ir Logos – Žodis. Lyg derindamasis prie daugiagalvės Scilės, autorius mini skyriuje daug protingų ,,galvų". Tai Šekspyro kūrybos kritikai, amžininkai, tyrinėtojai ir Airijos Atgimimo veikėjai – John Russel, William Butler Yeates, Edward Martyn, W.K.Magee (slapyvardis - John Eglinton). Atgal

8 – Danlopas (...) H.P.B. astralinį – D.N.Dunlop ir W. Judge – žymūs airių teosofai. Džadžo apibūdinimas Šekspyro citata – ironiškas. Po H.P.B. (Helenos Petrovnos Blavatskajos) mirties jis apsiskelbė teosofų bendrijos galva. Arvalis – centrinis vadovaujantis teosofinio judėjimo organas. K.H. – Koot Hoomi, tibetietis, Blavatskajos mokytojas. Atgal

9 – Pfuiteufel! – vok. Velniškai gėda! Atgal

10 – Misteris Geriausias... – tai Mr. Richard Irwin Best (1872-1959), Nacionalinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojas (1904-1923) ir vertėjas. 1903 m. jis įkūrė Dubline Airijos institutą. Angl. best – geriausias, žymiausias. Diskusija – toks daiktas, kad bet kurios srities žinovų tarpe visada ,,turi būti geriausias", todėl pasinaudojau proga (prisimindamas aktyvius savo antros jaunystės metų diskutantus) pažaisti ta pavarde – Džoisas rašo apie mus visus. Atgal

11 – ... į amžinybę... – aliuzija į Viljamo Bleiko (anksčiau – W. B.) ,,Miltoną" ir Dantės ,,Pragarą". Atgal

12 – ... panyra į praeitį. – ,,Čia ir dabar" (žr. kom. 37 poemai proza ,,Džiakomas Džoisas") – pagrindinis Džoiso filosofijos ir estetikos principas, kildinamas iš Augustino Palaimintojo (353-430) darbo ,,Apie dvasios nemirtingumą". Atgal

13 – ... tą Žiubenvilio knygą. – Henri d'Arbois de Jubainville (1827-1910), prancūzų keltologas, ,,Airių mitologinio ciklo" autorius. Anglų kalba (vertėjas – R. I. Best) ji pasirodė 1903 metais. Atgal

14 – Mes jaučiame Anglijoje. – ,,kad elgėmės su jumis gana netauriai". Heinso prisipažinimas (1 sk. "Telemachas"), kuris rytą sukrėtė Stiveną, nes ,,dėl to, matyt, reikia kaltint istoriją". ,,Smaragdas" žemiau – tai Erinas (Airija). Atgal

15 – ...Homero feakų... – taiki ir laiminga gentis iš ,,Odisėjos". Atgal

16 – ...skaitydavo man Paryžiuje. – Stephen MacKenna (1872-1954) – airių neplatonistas, literatorius. Atgal

17 – ...il se promene... – pr. jis vaikštinėja. Atgal

18 – ...de Shakespeare – pr. Hamletas arba Suglumintasis, Šekspyro pjesė. Atgal

19 – ...Robertas Grynas... – Robert Green (apie 1558-1592) – dramaturgas, Šekspyro varžovas. ,,Sielos budelis" – žodžiai iš jo žymaus pamfleto, kurį daug kas klaidingai priskiria Šekspyrui. ,,Ištaigingas ir inertiškas..." - Mallarmé atsiliepimas apie pjesę. Atgal

20 – ...už jo tėvo vieną... – ,,Hamlete" – aštuonios mirtys. Dar viena, pridėta Stiveno, matyt, Šekspyro sūnaus Hamneto. Atgal

21 – ... šaudo nedvejodami. – Anglų būrų kare anglų kareivių uniforma buvo chaki spalvos. ,,Šaudyk nedvejodamas" – airių sukilėlių lozungas. Dėmesį į ,,Hamletus chaki uniformomis" atkreipė ir D. Judelevičius pirmame lietuvių kalba kritiniame apžvalginiame straipsnyje apie ,,ULISĄ" (,,Pergalė", 1968 nr.9). Atgal

22 – ... limbo patrum... – lot. tėvų kraštas. Atgal

23 – ... į pagalbą. – Gudragalviškai – scholastiškos Stiveno teorijos įtvirtinimui reikalinga jėzuitų ordino įkūrėjo pagalba. Pats Džoisas ne kartą pabrėžė, kad griežtos sistemos jis išmoko iš jėzuitų. Frazė, kaip ir kelios kitos, atkeliavo į ,,ULISĄ" iš ,,Džakomo Džoiso" (žr. kom. 18). Lojola ypač išskiria sugebėjimą matyti vidiniu regėjimu veiksmo vietą. Atgal

24 – ...Berbedžui... – Richard Burbage (1567-1619), anglų aktorius, suvaidinęs beveik visas pagrindines roles Šekspyro pjesėje. Atgal

25 – ... pasakė Vilje de Lilis... – J.M. Villiers de l`Isle (1838-1889), prancūzų poetas, dramaturgas, simbolizmo prekursorius. Atgal

26 – ...MakLirai... – eilutės iš Raselo kūrybos. Atgal

27 – A.E.A.T.S. – A.E. Aš tau skolingas. Pinigai yra viena iš šio skyriaus (kaip ir 2-o ,,Nestoras") temų. Skolos tema eina per visą ,,ULISĄ", savo ruožtu struktūrą ir stilių pasiskolinusį iš praeities literatūros. Vėliau bus pateikta garsiai perskaityta. Bako Magileno telegrama iš Stiveno. Tai – irgi skolinys, tuos žodžius parašė George Meredith. Atgal

28 – ...absit nomen... – lot. praleisime vardą. Atgal

29 – ... maudos puodelio. Ironiški šios pastraipos momentai – žaidimas vardais (Epipsyhidionas – gr. dvasia mano dvasios. Tai vadinama Šelio pjesė (1821), kurioje vaizduojama platoniška meilė) ir istoriniais įvykiais (Atėnų senolių lyginimas su šinfeineriais). Atgal

30 – ... nors ir apjuodintos – bibliotekininkas Lysteris katalikams kėlė nesitikėjimą, nes jis buvo kvakeris ir lolardas. Atgal

31 – ...kėblino į Romevilį. – Romeville – Londono pavadinimas šnekamojoje kalboje. Atgal

32 – Isis Unveiled. – ,,Atskleistoji Izida: raktas į senovės ir šiuolaikinio mokslo bei teologijos paslaptis". Pagrindinis H. P. Blavatskajos veikalas; pali – kanoninių tekstų (senovės rytų) kalba. Atgal

33 – cordoglio. – it. liūdesys. Atgal

34 – ... ir jam nedovanota. – Šios pastraipos veikėjas Krist(aus)lapinas – tai George Fox (1624-1691), kvakerių bendruomenės įkūrėjas. Angl. fox – lapė. Atgal

35 – Ta an bad ar an tir, Taim imo shagart – air. Laivas priplaukia prie kranto. Aš esu pjovėjas. Sakiniai iš airių kalbos vadovėlio, kurio autorius – šventikas Eugene O`Crowny (1863-1899). Atgal

36 – ... l'attosca. – Ti. ir kai pažiūri į žmogų, nunuodija jį. Basiliskas minimas Braneto Latinio (1220- 1294) ,,Lobių Knygoje", kuri laikoma viduramžių enciklopedija. Atgal

37 – ...dideli specialistai? – Tai visų pirma J. Donelly (1831-1901) ,,Didžiosios kriptogramos" (1887) autorius. Jis palaikė amerikietės Dalijos Solter Backon (1811-1859) teoriją, kad tikrasis Šekspyro pjesių autorius yra anglų filosofas ir rašytojas Francis Bacon (1561-1626), ir patvirtinančius tą mintį tyrinėjimus vykdė Hastingso mieste, Minesotos valstijoje. (,,Kas per miestas...") Šioje vietoje reikia prisiminti ir pažymėtus 7-me skyriuje (ryšium su ,,Berko viešnamiu") fanatiškus specialistus, nes toliau perskaitysime (po ,,L`art dietre grandp...") tas dvi pastraipėles iš jų ,,ištaisyto teksto". Lotyniško sakinio dalis gale: ,,Meilė kiekvienam linki gero, kodėl gi tie dalykai, kurių mes geidžiame..." Netrukus paskelbtas Stiveno jaunatviškas ,,įsikalimas", kad ,,įvaizdžiai kitų jo giminės atstovų jį atstums", paaiškina labai svarbų dalyką – dėl ko Simonas ir Stivenas (tėvas ir sūnus) Dedalai nepakenčia vienas kito: Stivenas žiūri į kopiją kaip į ,,nusikaltimą menui". Atgal

38 – Tir na n-og. – teis. Tir na nOg, air. Jaunystės šalis. Taip senovės keltų mitologijoje buvo vadinamas kraštas Airijos vakaruose. Atgal

39 – buonaroba... – it. neskoninga merga. Atgal

40 – Was du werlachst wirst Du noch dienen – vok. Iš ko tu juokiesi, tam ir patarnausi. Kad entr'acte – pertrauka, manau, visiems aišku, tačiau ji dažniausiai tokia kurios metu pasirodo klounai (Stiveno paskirta rolė Maligenui). Jis (materialistas) pagal autoriaus sumanymą simbolizuoja Scilę, o Raselas (mistikas) – Charibdę. Atgal

41 – Gloria in excelsis Deo – lot. Garbė Dievui aukštybėse. Atgal

42 – ...panašiai kaip Singas. – Savo laiku Jeitsas pastebėjo, kad Synge'as rašo panašiai kaip Eschilas. Ši frazė ilgainiui peraugo į pokštą, kurį ir prisimena Maligenas. Atgal

43 – ...Viljamo Himselfo. – Viljamo Paties, t.y. Šekspyro. Pretendentų į ,,W. H." inicialus yra bent penki. Minėtoje apysakoje Vaildas pagrindžia hipotezę, kad sonetai buvo skirti Viliui Hiuzui, atkreipęs dėmesį į tai, kad Hughes – pavardė ir hues – spalvos tariami vienodai. Atgal

44 –... Hiuzas ir kapoja ir ,,laikyk" šaukia tą spalvą... – orig. Hughes and hews and hues the colour... Dar pora įdomybių: 1) ,,gyvenimo vanduo" žemiau – tai orig. usquebaugh: iš kelt. uisce beatha; papr. angl. whisk(e)y; 2) ,,rūpestėliau" – iš kelt. mo bhrón – papr. angl. my sorrou. Atgal

45 – Žudantis airių kalbą – Literatūrinis susitikimas – atpasakotas pagal tikrą: Džoiso su Singu; palabras isp.: žodžiai; ...vendreti saint – pr. didysis penktadienis. Atgal

46 – Venus Kallipyge. – gr. Kallipyge – puikūs sėdmenys. Atgal

47 – Encore vingt (...) veux? – pr. Pridėk dar dvidešimt su. Padarysim nedidelį bardakėlį. Katinėli? Nori? Atgal

48 – ... Betkokiagaidė! – angl. Anycock – komiškas sugretinimas su prancūzų vienuole Margaret Mary Alacoque (1647-1690), matydavusia reginius su Jėzumi; jos dėka buvo įsteigta Švenčiausiosios Jėzaus Širdies adoracija. Atgal

49 – Separatio a mensa et a thalamo – lot. Atskyrimas nuo stalo ir guolio. Aukščiau minėta Meri, kuri palaidojo ,,šeimos galvą Džoną" – tai Šekspyro motina; netrukus Stiveno statomas pavyzdžiu ,,plikas pagonis išminčius" – Aristotelis. Atgal

50 – Viljamas Šekspyras ir kompanija. – Spaustuvė prie knygyno – žymaus literatūrinio salono – kurį 1919 m. įkūrė amerikietė Sylvia Beach (1887-1962). Čia 1922 m. vieno tūkstančio numeruotų kopijų tiražų jos dėka pirmą kartą buvo išleistas ,,ULISAS". Atgal

51 – ...išplėš... tą grožio palmę? – kam bus atiduota pirmenybė – moralistui ar menininkui? Ar Freudas ir jo sekėjai (,,Naujoji Vienos mokykla...") elgsis taip pat kaip Antistenas, atėmęs ją iš puikiosios Helenos ir įteikęs ištikimajai Penelopei? Džoisas skaitė S.Freudo knygas, norėdamas įsitikinti, jog žymus psichoanalizės tėvas nepadarė jam įtakos (per amžiaus pradžios Europos meninių ir mokslinių atradimų aurų?) kuriant ,,ULISĄ". Atgal

52 – ... dešimt todų... – todas (angl. tod) – paprastai, vilnos svorio matas (senas). Atgal

53 – ... arklininkas... – ironiška pastaba į Obrio teoriją, kad Šekspyro tėvas buvo mėsininkas. Atgal

54 – ...teolologikofilolologišką... – palyginimui – ir ,,tragiškai-komiškai-istoriškai-pastoralinė" Hamleto scena ir ,,Svifto istoriškaiteofiziologinė stropumo nauda (arba: ataskaita)", siūlo Džoiso kūrybos nagrinėtojas STUART GILBERT savo studijoje "JAMES JOYCE`S ULYSSES" (1925). Atgal

55 – Mingo, minxi, mictum, mingere – lot. Šlapinuosi, šlapinausi, apšlapintas, šlapintis. Autoironiškas Stiveno požiūris į tai, ką jis dabar daro – myžčioja. Atgal

56 – Sufflaminandus sum – lot. Reikia mane nuraminti. Atgal

57 Amplius... inter multos – lot. Toliau. Žmogiškoje visuomenėje labiausiai būtina yra tai, kad daugelį rištų draugystės saitai. Atgal

58 – Ora pro nobi. – lot. Melskis už mus. Atgal

59 – Pogue mahone! Acushla machree! – Airiškai Pog mo thoin! Cuisle mo chroi! – Pabučiuok man į užpakalį! Plakimas mano širdies! Atgal

60 – ...senas Niektėvelis... – angl. Nobodaddy – pykčio ir pragaro ugnies dievas iš Bleiko ,,Rosečio Rankraščio". Atgal

61 – Kuris Noras? – žodžių žaismas: angl. will – valia, noras, ketinimas; testamentas. Atgal

62 – Requiescat! – lot. Ilsėkis! Atgal

63 – ... Inquit Eglintonus Chronolologos – lot. patvirtino Eglintonas metraštininkas. netrukus perskaitysime ,,Altoninės Autrimo..." - orig. Ultonian Antrim. Ultoniai - tai iškraipytas Ulster - Alsteris; matyt, ir Stivenas nejaučia simpatijų proangliškai Šiaurės Airijai. Atgal

64 – nel mezzo... vita... – it. Lig pusės praėjęs gyvenimo kelią (Dantė, Pragaras, I dainos pradžia). Atgal

65 – Amplius. Adhuc. Iterum. Postea. – lot. Toliau. Dar. Vėl. Paskui. Atgal

66 – ...priziniais buliais – Aliuzija į legendą apie Minotaurą: Minosas, Kretos karalius, įžeidė Poseidoną, ir šis keršydamas privertė jo žmoną įsimylėti baltą bulių. Iš jų sąjungos gimė Minotauras – pusiau bulius, pusiau žmogus. Atgal

67 – ...buldogas iš Akvino... – tomas Akvinietis. žaidimas dviem reikšmėmis: Dominican – angl. dominikonas ir Domini canis – lot. Dievo šuo. Atgal

68 – rutlandbaconsouthamptonshakespeare... – tame žodyje prieš Šekspyrą – dar trys pagrindiniai pretendentai į jo žymių darbų autorystę. Atgal

69 – ...eglentainą. – Eglentine – angl. erškėtis, čia neverčiamas dėl jo sąskambio su ,,Eglintonakėmis". Atgal

70 – honorificabilitudinitatibus... – lot. Esantis apipilto pagyrimais padėtyje. Šis pats ilgiausias lotynų kalbos žodis, humoringas scholastų tvėrinys, buvo panaudotas komiškoje ,,Bevaisių meilės pastangų" scenoje. Atgal

71 – ...šeikscenerio... – orig. shakescene – angl. pždž. scenos kratytojo. Profesijos pavadinimas padarytas, žiūrint į rašytojo pavardę Shakespear(e) – kratyk ietį. Atgal

72 – Autontimerumenos. Bous Stephanoumenos – lot. Pats save kankinantis. Buliadvasis Stivenas. Atgal

73 – S.D.: sua (...) non amar S.D. – it. S.D.: savo damą. Jau: tai jis. Atšalęs nusprendžia nemylėti S.D. Atgal

74 – ...dienos metu. – Tikybų taikintojo misiją atlieka ne vienas protaujantis: čia, kaip ir kitoje vietoje (,,mėspuodis Egipto"), nepamirštamas ir Mozė – jis dažnai minimas knygoje netoli Jėzaus Kristaus. Atgal

75 – Stephanos... – gr. karūna. Atgal

76 – Pater, ait – lot. tėve, jis šaukia. Krintančio Ikaro šauksmas sukelia Stivenui asociacijas su Biblija (Lk 23, 46), ir jis su kartėliu pripažįsta, kad yra tiktai Ikaras, o ne jį padaręs meistras Dedalas. Atkreipkime dėmesį į ,,aš skraidžiau" – sapne jis buvo Ikaras. Apie ,,Lapwing", mano pažodžiui išverstą (įvertinant jo skraidymo – t.y., kūrybinio pakilimo – galimybes) ,,Skvernasparnis", W.Y.TINDALL sako, kad jis reiškia šokinėti ir kristi – leap and fall. Formaliai lapwing – pempė. Atgal

77 – Kur yra tavo brolis? – Rašytojo brolis Stanislaus Joyce, knygos ,,Recollections of James Joyce by His Brother" autorius, tuo metu tarnavo pas vaistininką. Atgal

78 – mano karalystė už gurkšnį – Sujungtos dvi scenos: iš Ričardo III ir pasakojimo apie vyriausiąjį Izaoko sūnų Ezavą, pardavusį savo pirmagimystę už viralą (Pradžios knyga 25, 27-34). Atgal

79 – Que voulez-vous? – iš pr. Ką jūs norite (pasakyti)? Atgal

80 – ...visada su juo. – biblijoje: ,,Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane – ne visuomet (Mt 26,11). Atgal

81 – ... protasis, epitasis, catastasis, catastrophe. – Sen. graikų dramos terminai: pristatymas, išvystymas, pakilimas, atomazga. Atgal

82 – O, žodi baisus! Tas žodis – cuckold – reiškia ,,žmonos apgautas vyras": analogija su apgaudinėjančia kitus paukščius gegute (angl. cuckoo). Šnekamojoje kalboje dar reiškia ,,žioplys, pakvaišęs". Iš čia – naujas ir laikinas (?) Maligeno vardas. Dar bus Pakas (angl. puck – velniūkštis), Patinas – tai tas pats Bakas tik ,,apnuogintas", nes angl. back – (elnio, zuikio) patinas ir vainikuojantis Stiveno atsiskaitymą už rytinį elgesį. Makliopkis. Netrukus perskaitysime derinį ,,prosperuojantis Prospero" angl. prosperous Prosro". Tarptautinis žodis ,,prosperity" reiškia ,,klestėjimas"; angl. to preosper – klestėti. Atgal

83 – dangaus ūkyje... pats sau žmona. - Vėl diejų citatų junginys: ,,Hamleto" ir Biblijos (Mt 22, 30). Atgal

84 - viengungį menų. – Arba: bakalaurą, angl. abu žodžiai – bachelor. siejasi su Kierkegaardo mintimi, kad mokslo aukštumas gali pasiekti tiktai neveikiamas šeimyninių rūpesčių vyras. Atgal

85 – ir svarsto... – Džoisas pamini ,,Naująją Šekspyro draugiją", įkurtą 1874 m.; jos nariai iš karto nukrypo į smulkiausių detalių svarstymą didžiojo dramaturgo pjesėse. Atgal

86 – Egomen. – lot. ,,Pats aš". Dera prie ,,Egoist", žurnalo, kuris 1914 m. pradėjo spausdinti ,,Jaunuolio menininko portretą", pavadinimo. Ši publikacija padėjo autoriui tapti egomenu, t.y., pačiu savimi, – patikėti savo jėgomis. Nepriklausomos minties žurnalą redagavo Džonas Eglintonas. Atgal

87 – Notre ami... – pr. Mūsų draugas. Atgal

88 – Mincijus – upė, kurią aprašo Vergilijus ir Miltonas. Atgal

89 – ...šaltkalvių salę... – liaudiškas Mechanikos instituto pavadinimas Žemutinėj Abatijos gatvėj; jame 1902 m. buvo atidarytas Abatijos teatras. Jį, taip pat ,,Palestrina" chorą įkūrė jau kom. 7 minėtas Edward Martyn. Atgal

90 – ... femme de trente ans – pr. moterį trisdešimties metų. Atgal

91 – ... kiek turėjo jėgų – čia apdainuoti veikėjai – Džordžo Mūro draugai – yra komiški ir dar dėl vieno dalyko: jie buvo artimi ir Airijos Atgimimo Judėjimui ir Abatijos Teatrui, opozicijai Judėjimui – kaip ir katalikų bažnyčia, kuriai jis priklausė. Gal tai airiškas centrizmas, tačiau už jo, kad palyginčiau su lietuvišku, ,,neužsikabinu" (nesu tikras, ar iš tikrųjų toks yra, be to, nusprendžiau dirbti tik tą darbą, kurį galiu atlikti geriausiai), o savo prognozes apie laukiančią lietuvių tautos kovą dėl nepriklausomybės pakankamai tiksliai pateikiau ,,Žaltvykslėje" Nr. 1 1990 m: baigiamajame žodyje prie 2-o ,,ULISO" skyriaus, rankraštyje vadinamo ,,Nestoras". Atgal

92 – ... Žydų jėzuite!.. – Taip skyriuje, kuriame daug vietos užima tėvo ir sūnaus tema, pranašaujama būsima abiejų pagrindinių ,,ULISO" veikėjų – Leopoldo Bliumo ir Stiveno Dedalo – sąjunga. Atgal

93 – ... Homerą. – Jeitso žodžiai iš jo įžangos Singo knygai ,,Kuchulinas" (1902), tik lyginama ji ten su ,,Mabinogionu", o ne Homero epu. Atgal

94 – ...kad išpranašautų. – Stivenas sekė paukščius 5-me ,,Jaunuolio menininko portreto" skyriuje, bandydamas pagal jų skrydį nuspėti savo likimą: jie tada skrido kontinentinės Europos link. Engas (Aengus) yra airių meilės dievas, jis dažnai vaizduojamas pasuptas paukščių. Įbridusi į jūrą, panaši į paukštelę mergaitė, staiga apšvietusi savo vaizdu Stiveno dvasią, padėjo jam tą pačią akimirką nuspręsti, jog reikia gyventi pilnakraujį gyvenimą (studijos Paryžiuje, meilė, meninė kūryba) ir atsisakyti galimos ateityje kunigystės.
Humaniškos (nes peržengę gulintį Stveną) ,,Erino dukros" - tai patriotinė Airijos moterų organizacija, kuriai vadovavo Maud Gonne. Atgal

95 – Oksenfordo maniera – iškreiptas Oksfordas – Ox(en)ford (oxen – angl. buliai) pabrėžia ir jausmų iškreipimą – homoseksualizmą. Atgal

96 – ... šventųjų altorių. – Paskutinės ,,Siumbelino" eilutės. Atgal

Priešpaskutinė ir paskutinė skyriaus pastraipos skirtos ,,ULISO" veikėjams:
Pagrindiniams:
1) ,,... iškilo du plunksniniai dūmeliai..." - išreiškiamas tikėjimas būsimu Stiveno ir Bliumo nusiteikimu ir jų sąjunga;
2) ,,... iš plačios žemės - altorius.In reply to" - Leopoldo Bliumo žmonai Moli paskutiniame skyriuje bus suteiktas Moteriškumo, Dodžiosios Motinos ir pačios Žemės simbolis.
Svarbiems 10-me skyriuje ,,Klajojančios uolos" Tėvui Konmi ir Lordui Leitenantui: ,,Švelnus oras..." nukelia mus į vieną Cymheline'o eilutę, ir taip pasiruošiame susitikti su jais.

[ Aukštyn ]